A. Tapinas: R tai rinkimai, V tai vendeta

Karšta buvo savaitė, nieko nepasakysi. It dūmas išgaravo politologų verkšlenimai apie nuobodžią rinkimų kampaniją. Paskutinėmis dienomis klausimai „ar balsuoti“ bei „už ką balsuoti“ žvangėjo kaip špagų kirčiai.

Siužeto posūkių irgi buvo neblogų – nuo autobusais vežamų tūkstantinių jaunatviškų minių išankstinio balsavimo dienomis iki dolerio pagailėjusio Valentino, ar ilgiau kaip parą užtrukusių balsų skaičiavimo sistemų ir neišvengiamai užlūžusios elektroninės VRK sistemos, dar kartą patvirtinančios du Zenono paradoksus, kurie skamba labai paprastai:

Pirmasis. Zenonas nori suskaičiuoti balsus. Tam, kad tai padarytų, jis turi iš pradžių suskaičiuoti pusę balsų. Tam, kad suskaičiuotų pusę balsų, jis iš pradžių turi suskaičiuoti ketvirtį balsų. Kad suskaičiuotų ketvirtį, jis iš pradžių turi suskaičiuoti aštuntadalį balsų. Ir taip toliau. Tai mums dar labai pasisekė, kad balsai apskritai buvo suskaičiuoti.

Antrasis. Jei svarbiausiam tavo institucijos darbą per kelis metus įprasminančiam įvykiui, tavo, jei leisite, magnum opus, pasamdai tris darbuotojus turinčią įmonę, kuri per tuos pačius kelis metus nespėja viso ištestuoti ir pasiruošti, tai tada nėra ko norėti.

Jeigu laimėtojai beveik aiškūs, tai dėl pralaimėtojų nuomonės skiriasi. Gal tai be Seimo likusi Darbo partija, pagaliau išpildžiusi savo svajonę ir gavusi progą stabdyti pabėgėlius. Iš savo partijos. O gal „Tvarka ir teisingumas“, dar gavęs galimybę pavegetuoti Seime, bet netekęs Rolando giesmę atlikusio širdžių prezidento? Ar atvirai Lietuvai priešiškas koloradinis Voldemortas, pragydęs apie balsuoti autobusais vežtus jaunuolius?

Visiems jiems po sekmadienio skauda galvas. Kai kam ir kepenis, bet, prezidente, reikia save labiau saugoti. Tačiau labiausiai viską skauda socialdemokratams.

Socialdemokratų vadams buvo aiškiai pasakyta – „baikit šitas nesąmones su jaunimu, kam jis reikalingas“. Žmogus – legenda Bronius Bradauskas iš 30 vietos buvo išreitinguotas į 15 ir neabejotinai pateks į Seimą, Juozas Bernatonis iš 17 į 12 vietą, Artūras Skardžius iš 23 į 14 vietą, Algimantas Salamakinas (septinta kadencija, Karlai, septinta!) iš 16 į 8, dėl kyšio skandalo iš ministrės pareigų (bet rimtai, LSDP, kas ten buvo?) lėkusi Rimantė Šalaševičiūtė iš 22 į 13.

Nes Darbo partija geriausiu atveju galėjo tikėtis pasibuvimo Seime ir neliečiamybių (oi, kaip dabar neramu būstinėje), kiti – politikos statistų vaidmenų, o štai socdemai su savo „tefloniniais“ reitingais ir įsikalbėjimu, kad valstybėje viskas gerai ir juos visi myli, drėbėsi į balą taip, kad mažai nepasirodė. Drėbėsi gerokai anksčiau nei spalio devintąją, tik gal patys dar to nesuprato.

Drėbėsi vieną šviesią ir šaltą kovo dieną, kai laikrodžiai mušė tryliktą, o Saulius Skvernelis, įtraukęs smakrą užantin ir gindamasis nuo smarkaus vėjo, greitai šmurkštelėjo pro stiklines Valstiečių ir žaliųjų sąjungos būstinės duris, bet drauge su juo vidun vis dėlto spėjo plūstelėti verpetas aštrių dulkių.

Kas domisi literatūra, žino, apie ką aš ir kieno tai žodžiai.

Neabejoju, kad vidiniame socialdemokratų rate dar ilgai bus aiškinamasi, kas gi kaltas, kad Skvernelis it Parnidžio kopos smėlis prasprūdo pro raudonosios rožės adeptų pirštus. Nors ilgai ieškoti nereikėtų – sąrašas partinių bonzų, kuriems žodis AŠ visada bus arčiau žodžio PARTIJA, o žodis VALSTYBĖ apskritai kelia juoką, yra ne toks jau ir ilgas.

Tačiau socdemai drėbėsi į balą ne tik dėl prarasto superpolicininko. Nors reitingų guru užsispyrę įtikinėjo (ir įtikino) kitaip, bet žmonės nepamiršo auksinių šaukštų, Vijūnėlės dvaro, zadanijų, žento akcijų, nuomonės keitimų rekordų ar „šaudė tu šaudė“ ir tai parodė vienmandatės, kur LSDP patyrė visišką fiasko.

Butkevičiaus pralaimėjimas ir pasitraukimas galėtų tapti katalizatoriumi permainoms partijos viduje. Jeigu norime (o norime) modernios kairiosios socialdemokratinės partijos, vienintelis žmogus, kuris gali išvesti ją iš krizės ir sutelkti apie save naujai mąstančius žmones, palikdamas Oleko, Syso, Bradausko, Kirkilo, Salamakino kompaniją Seimo zoologijos sodo narvuose, yra Rasa Budbergytė.

Bet dar skausmingesnis drėbimasis yra partijos rinkėjų požiūris. Socialdemokratų vadams buvo aiškiai pasakyta – „baikit šitas nesąmones su jaunimu, kam jis reikalingas“. Žmogus – legenda Bronius Bradauskas iš 30 vietos buvo išreitinguotas į 15 ir neabejotinai pateks į Seimą, Juozas Bernatonis iš 17 į 12 vietą, Artūras Skardžius iš 23 į 14 vietą, Algimantas Salamakinas (septinta kadencija, Karlai, septinta!) iš 16 į 8, dėl kyšio skandalo iš ministrės pareigų (bet rimtai, LSDP, kas ten buvo?) lėkusi Rimantė Šalaševičiūtė iš 22 į 13.

Tuo tarpu jaunųjų socdemų lyderis Ramūnas Burokas iš 11 vietos skrido į 25, Justas Pankauskas iš 19 į 32, Marius Skarupskas iš 32 į 48, Gintautas Paluckas ir Linas Jonauskas irgi liko trintis partijos trisdešimtuko pakraščiuose. Du žodžiai „socialdemokratija“ ir „jaunimas“ rinkėjams pasirodė toks pat oksimoronas kaip „kojų rankšluostis“ ar „plastmasinė stiklinė“.

Paskutiniuoju drėbimusi į balą gali tapti pirmininko Algirdo Butkevičiaus pralaimėjimas savojoje Vilkaviškio vienmandatėje bušido kovotojui Kęstučiui Smirnovui. Ir jis visai tikėtinas, jei į Smirnovo ringo pusę stos konservatorių ir liberalų balsuotojai.

Iš kitos pusės, Butkevičiaus pralaimėjimas ir pasitraukimas galėtų tapti katalizatoriumi permainoms partijos viduje. Jeigu norime (o norime) modernios kairiosios socialdemokratinės partijos, vienintelis žmogus, kuris gali išvesti ją iš krizės ir sutelkti apie save naujai mąstančius žmones, palikdamas Oleko, Syso, Bradausko, Kirkilo, Salamakino kompaniją Seimo zoologijos sodo narvuose, yra Rasa Budbergytė.

Nes palikus status quo partijos reikalai per ketverius metus vargu ar pagerės. Bet kažin, ar plieniniam partijos vidiniam ratui tai pasirodys patrauklu. „Ačiū už dėmesį socialdemokratams, bet mes žinome geriau“ – pasakys jie. Na, vienas kitos partijos pirmininkas irgi taip sakė. „V – tai vendeta“ herojai sakė, kad praeitis negali tavęs skaudinti, nebent pats tai leidi. Socdemų atveju tai skamba ypatingai aktualiai.

O gal vis dėlto anksti nurašyti socdemus? Gal įmanomas neįtikėtinas valstiečių viražas ir bendra koalicija su socialdemokratais ir „Tvarka ir Teisingumu“?

Vargu. Vis dėlto daugiamandatę laimėjo konservatoriai, prognozuočiau, kad ir vienmandatėse jie gaus daugiausiai vietų, o svirduliuojančius socdemus rinkėjai pribaigs. Kodėl taip sakau? Nes nei nusivylę socdemų, nei „Tvarkos ir Teisingumo“, o juo labiau Darbo partijos rinkėjai nėra tokie mobilizuoti ir ryžtingi, kad eitų į antrąjį turą, kai jų numylėtinių ten net nėra.

Mano antrojo turo ir bendra vienmandačių prognozė – 27 mandatai konservatoriams, 23 valstiečiams, 6 liberalams, po 3 socdemams, tvarkiečiams ir lenkams, du darbiečiams ir keturi save išsikėlusiems kandidatams (Urbšiui, Kaminskui, Martinėliui ir Maldeikienei).

Ir tada turime bendrą rezultatą: TS-LKD (47), LVŽS (42), LSDP (16), LRLS (14), „Tvarka ir teisingumas“ (8), Lenkų rinkimų sąjunga (8), Darbo partija (2), save išsikėlę (4).

Teorinė kairiosios pakraipos koalicijos tikimybė išlieka – valstiečiai, socdemai, tvarkiečiai, darbiečiai ir lenkai turėtų reikalingus 76 mandatus daugumai, tuo tarpu dešiniųjų duetas, net ir palankiausiu atveju, rinktų tik 63 ir kitų partnerių be LŽVS nematytų. O derybose su valstiečiais milžiniška kliūtimi gali tapti premjero postas, ypač jei bus pamirštas sveikas protas ir valstybės interesas. Bet vis dėlto ryžčiausi lažintis iš dolerio, kad valdžioje matysime galingą (gal net per daug galingą) konservatorių, liberalų ir valstiečių koaliciją su 100+ mandatų. O doleris, kaip žinia, dalykas rimtas, nes kaip sakė V. – „tikrumo niekur nėra, tik galimybės“.

Total
0
Dalinasi
Susijusios publikacijos