Praėjusį ketvirtadienį Vokietijos Socialdemokratų partijos lyderis Martinas Šulcas (Martin Schulz) paragino iki 2025 metų sukurti „Jungtines Europos Valstijas“. Buvęs Europos Parlamento pirmininkas aiškiai įvardijo artimiausią Vokietijos politikos tikslą – siekti Europos konstitucinės sutarties, kuri sukurtų federalinę Europą, suardysiančią dabartinę Europos Sąjungą.
Lietuvos valdžia yra mažiau skaidri, atvira ir sąžininga. Ji neturi strateginių tikslų, neprojektuoja ilgalaikių valstybės programų, o veikia nekonstruktyviai ir fragmentiškai.
Valstybė neracionaliai eikvoja bendruosius resursus, sistemiškai praranda vieną svarbiausių ekonomikos augimo veiksnių – savo gyventojus.
Socialinis nuovargis ir skurdas vis labiau sekina visuomenę. Tokia situacija ilgai tęstis negali.
Išmanūs viešieji ryšiai nebepridengia vyraujančio institucijų žinybiškumo, nekompetencijos, dominuojančios prastos kultūros ir negebėjimo adekvačiai reaguoti į sudėtingus dabarties iššūkius.
Supriešintoje visuomenėje ryškėja tendencijos politiniais tikslais manipuliuoti piliečių valia.
Šią situaciją gerai iliustruoja keletas epizodų iš svarbiausio valstybės įstatymo – kitų metų nacionalinio biudžeto svarstymų ir sprendimų priėmimo batalijų Seime.
Prioritetų nebuvimo prasme, Lietuvos biudžetas nesikeičia metai iš metų, išskyrus keletą pastarųjų metų didinamus asignavimus kariuomenei išlaikyti.
Likusioji valstybės finansų paskirstymo dalis – tai egzistencinė išgyvenimo sąmata, kurioje niekaip neatsispindi šalies perspektyva ir strategija.
Galima tik užjausti Seimo narius, kurie mažai ką gali pakeisti, o rimtais veidais turi diskutuoti finansų ministerijos sudėliotas lenteles.
Pavyzdžiui, viena tokių kontroversiškai parlamentarams pateiktų aritmetinių užduočių – kiek – vienu ar pusantro euro turėtų būti padidintas pareiginės algos bazinis dydis, kuris Lietuvoje nebuvo keičiamas nuo 2009 metų.
Šiuo metu pareiginės algos bazinis dydis siekia 130,5 euro ir, palyginti su vadinamuoju prieškriziniu laikotarpiu, yra 11,4 euro mažesnis.
Nors ekonominė krizė seniai yra praėjusi, vaikai, gimę 2009 metais jau pradėjo lankyti mokyklas, Finansų ministerijos valdininkų požiūris į valstybės biudžetą lieka sustabarėjęs ir nepaveikus laikui.
Neseniai parlamentarai su džiaugsmu priėmė, matyt, „nelengvą“ sprendimą – didinti pareigines algas 1,5 procento! Kitąmet šis dydis bus 132,5 euro – sunku patikėti, kad net dviem eurais didesnis nei šiuo metu.
Apie kokį valstybės tarnautojų algų didinimą galima kalbėti, kai metinė infliacija siekia 2,7 procento? Kita vertus, jeigu palygintume, tarkim, pirmos kategorijos pareigybių valstybės tarnautojų algą, kuri padidės 6 eurais (nuo 391,5 iki 397,5 euro) su dvidešimtos kategorijos alga, kuri padidės 26 eurais ir sieks 1722 eurus per mėnesį, tikrai pamatytume tikrą socialinės nejautros vaizdą. Solidarumo Lietuvoje nėra ir net horizonte nesimato.
Imant vien šį aspektą, galima suabejoti, kad kitų metų biudžetas bent iš dalies užtikrina ilgalaikę, visapusišką ekonominę ir socialinę piliečių gerovę, siekia ilgalaikio ekonomikos augimo, užimtumo ir nekelia grėsmės kainų stabilumui, užtikrina efektyvų finansinių išteklių naudojimą. Ar tokio pobūdžio sprendimai nepažeidžia teisingumo principo valstybėje?
Apie augančią ekonomiką ir atlyginimų didėjimą Lietuvoje girdime nuolat, tačiau, kad ir kaip būtų keista, praktiškai pagal visus skurdo rodiklius esame tarp Europos Sąjungos autsaiderių stabiliai įsitvirtinę paskutinėse vietose.
Dėl sveiku protu nesuvokiamo valdžios institucijų (ne) veiklumo Lietuva praranda aukščiausio lygio medikus, mokslininkus, net profesūrą. Ar yra prasmės šiandien kalbėti apie aukštojo mokslo ir tyrimų institutų darbuotojų atlyginimus, kurie nesikeičia dešimtmetį?
Sakyčiau, nepateisinamai prastą švietimo darbuotojų, ypač bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų, socialinę padėtį bandoma paslėpti eskaluojant švietimo kokybės ir tinklo pertvarkos problemas.
Tačiau reiktų pripažinti, kad dabartinė švietimo ir mokslo ministerija yra nepajėgi inspiruoti ir užtikrinti kokybiško ugdymo proceso.
Valstybė chroniškai neinvestuoja į švietimo sistemą ir tai neabejotinai atsispindi ir kitų metų biudžeto projekte.
Ne mažiau keistai atrodo valdžios pažadas nuo kitų metų mokėti vadinamuosius vaiko pinigus visiems vaikams iki 18 metų nepriklausomai nuo tėvų pajamų. Parlamentarai nusprendė, kad vaikams bus skiriama nuo 30 iki 58,5 euro per mėnesį.
Tokio sprendimo naujumo logika – sunkiai suvokiama, juk ir iki šiol neapmokestinamas pajamų dydis už kiekvieną vaiką buvo 200 eurų. Tokiu būdu dirbantiems tėvams už kiekvieną vaiką grįždavo iki 30 eurų. Ši lengvata dabar panaikinta. Skirtumas tas, kad dabar šeimos turės prašyti vaiko pinigų kaip valstybės išmokos, o skandinaviški bankai uždirbs iš papildomų operacijų.
Ar iš tiesų „vaiko pinigai“ atitinka daugelio šeimų, auginančių vaikus, lūkesčius? Drįstu tuo abejoti.
Ciniška manyti, kad iš kepurės paimtas 30 eurų dydis yra adekvatus ir gali būti vadinamas valstybės vaiko pinigais. Nenorėčiau detalizuoti, tačiau šios sumos aiškiai nepakanka net vieno vaiko minimaliems poreikiams ar pomėgiams papildomo ugdymo būreliuose ar studijose apmokėti.
Vaiko pinigus būtų galima laikyti bendros valstybės šeimos politikos sudėtine dalimi tokiu atveju, jeigu nacionaliniame biudžete būtų tai numatyta kaip tęstinė ilgalaikė programa, turinti aiškiai apibrėžtus tikslus, orientuotus į ateitį.
Deja, skurdas Lietuvoje šiandien yra bandomas pridengti tik vaiko pinigais.
