Pamenu lyg tai 1990 m. pareinu iš mokyklos su klasioku, kuris dabar neblogai sukasi baseinų konstrukcijų virinimo versle, vienas veikėjas plėšia skelbimų lentą nuo senųjų kultūros namų medinio pastato sugėdintas, kad ar kas leido tavo nuosavybė, nusivaipė, kad privatizacija prasidėjo, ne aš, tai kitas paims.
Jis buvo pranašu besiartinančio cinizmo ir nesiskaitymo su niekuo, kai griuvo kolūkiai, fabrikai, įmonės, o kas pirmi priėjo tempėsi į namus ką bepajėgė, prasigyveno poniutės, dirbusios prie vilnos, audimo, sandėliuose, buhalterėmis, vaikšto po JURBARKĄ, KAUNĄ AUKSINIAIS ŽAPTAIS, O EILINIAM LAŽININKUI – ŠPYGUTĖ…
Nes senas komjaunimo šlovintojas ir dviveidis muzikontukas užsiėmė tautos destrukcija, skaldymu, bylinėjimosi dėl fašistinio periodo architekto tėvo tvartelio reikalų, meldė dievo, kad neliktų Petkevičiaus, jei jeigu mirus Brazauskui jis buvo nepageidaujamu laidotuvėse – žinok, kad pridarė eibių.
Kur girdėjote senį gėdinant oligarchus, privatininkus, kokioje laidoje, interviu? Anūko žmonelė didžioji edukologė juk sugebėjo nemažai bašliaus nukosėti per savo privačius darželius.
Klaiki situacija yra maitinimo sferoje, žinau baisų atvejį, kai nesilaikoma jokio DK, paprašius atostogų godūs savininkai atkerta nėra kam dirbti, toleruojami pagėrimai darbe, darbo grafikai sudaromi belekaip.
Vienas personažas nuo Jurbarko užsiima statybų verslu, dejavo pažįstami, kad vengiama atsiskaityti, ne vienas atleistas.
Dabar ūkininkai bėdavojo, kad nėra kam dirbti, visi latrai, tinginiai, tai jeigu visą dieną nuo 5 ryto atarus žmogeliui išmetami 3 eurai, ar neverta juos susikišti ten, kur nesueina?
Liūdna yra šalies alternatyva, kai patys piliečiai pasyviai stebi privatininkų išsidirbinėjimus, bijo ieškoti tiesos, emigracija kaip tik paskatina tokius tranus dar labiau bujoti.
