Tačiau galbūt tai sudaro atvirkštinę reakciją – juk žymiau saldžiau gauti tai, ko negali pasiekti viena ranka.
Dainius kasmet ne tik pats išsiruošia į keliones link padebesų, bet su savimi pasiima ir šeimą bei bendraminčius, kuriuos jis užveda į viršūnes.
„Egzistuoja toks neformalus būrys draugų, bičiulių ir mes iš lūpų į lūpas susiburiame bei išvažiuojame. Neturime laiko tam, jog kurtume kažkokias organizacijas ar agentūras. Mes norime į kalnus važiuoti, o ne užsiimti kitais dalykais, – užvedančiai kalbėjo D.Babilas. – Jeigu norite pakliūti ir jūs – užtenka labai norėti ir parašyti.“
Galima pasidžiaugti, jog alpinistui auga nebloga pamaina – vos šešerių metų jo sūnus jau yra matęs žymiai daugiau pasaulio nei daugelis iš mūsų.
„Pas mano sūnų jau yra 12-os valstybių aukščiausios viršūnės, aplankytų šalių skaičius – 31, o jam dar tik šešeri metai. Aš jau pagalvoju, kad nebeverta vaikytis kažkokių skaičių, apie kuriuos mes kalbam, nes jaunimas vis tiek aplenks, – sakė D.Babilas. – Čia tik laiko klausimas, nes galimybės keliauti, kopti, važiuoti auga geometrine progresija. Juk jūs patys matote pingančius skrydžius, keliones ir visą kitą.“
Įprastai šeimos savaitgaliais vyksta ilsėtis į tokius kurortus kaip Druskininkai, Birštonas, Nida, Liepoja ar panašiai, tačiau, kaip jau turbūt supratote, D.Babilo gyvenime žodžio „standartinis“ nėra.
„Kvepia Kelionėm“ renginio metu kalnų fanas papasakojo apie vieną iš daugelio savo šeimos išvykų.
„Mes su vaiku, nešamu kuprinėje, lipome į Bosnijos ir Hercegovinos aukščiausią viršūnę, kur takas yra užminuotas. Eini ir stovi ženklai, jog iš tako neišsuktume, nes yra nuo karo likusių minų. Ir mes ten keliavome. Darėme šeimos kelionę, – stebino D.Babilas. – Šią vasarą su šeima praleidome Kosove. Renkamės tokius nestandartinius maršrutus.“
Dainiau sąskaitoje jau tokie milžinai kaip Toubkalas (4167 m, Marokas), Grosglokneris (3798 m, Austrija), Musala (2925 m, Bulgarija), Gerlachas (2654 m, Slovakija), Midžoras (2169 m, Serbija), Hvannadalshnukuras (2111 m, Islandija), Kebnekaisė (2104 m, Švedija), Kilimandžaras (5895 m, Tanzanija) bei daugelis kitų.
Pastarasis taip pat yra aukščiausias taškas, į kurį buvo įkopęs 37-erių kaunietis. Tačiau jis įsitikinęs, kad ne aukštis yra svarbiausias dalykas.
„Niekada negalvokite, kad ta viršūnė, kuri yra pati aukščiausia ir turi daugiausiai metrų, tai ta bus ir sudėtingiausia. Paprastai sunkiau yra užlipti į antrąsias pagal aukštį valstybių viršūnes, kadangi jos yra ne tiek žinomos, mažiau pritaikytos, sunkiau prieinamos. Aukštis nėra viskas“, – „Kvepia Kelionėm“ renginyje pasakojo Babilas.
Daugelis turbūt žinote, kad alpinizmas arba kalnų turizmas nėra pigus užsiėmimas. Kaip, D.Babilas teigė, apie Everestą be 100 tūkst. eurų net neverta galvoti. Maždaug tokio biudžeto reikia, norint nusisamdyti komandą, įsigyti reikiamą įrangą bei leidimus, įsigyti kelią rodančius šerpus ir visą kitą.
„Lietuvių ten daug nėra užkopusių ne todėl, kad kalnas yra labai sudėtingas, bet dėl to, jog tai yra itin brangu“, – tvirtino kalnų manijakas.
Tai patvirtina ir faktas, jog pirmasis lietuvis įkopęs į Everestą Vladas Vitkauskas, norėdamas pasiekti šį tikslą, įsidarbino moterų ekspedicijos fotografu.
„Ten kalnuose iš tiesų kvėpuoji viskuo. Tiesiog atrodo, kad atsigauna visi jutimai, kuriuos turi. Nušvinta naujos spalvos. Ir vėjas, ir lietus, ir sniegas, ir visa ta gaiva nuplauna daug dalykų. Prikelia ir paskatina gyventi toliau. Kelionės – variklis gyventi. Be jų niekaip“, – pokalbį baigė užkietėjęs keliautojas.
Filmavo/montavo: Baltas Media
Kalbino: Mantas Bertulis
