Praėjo dveji metai, kai netekome Sąjūdžio kūrėjo, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, filosofo Romualdo Ozolo (1939 01 31 – 2015 04 06). Prabėgę metai patvirtina R.Ozolo politinį ir geopolitinį įžvalgumą, principinį įsipareigojimą Lietuvos valstybei. Jo idėjinis palikimas kaip niekad aktualus. Skaitytojui siūlome kelis nebaigtos rengti knygos „Tikiu, nes žinau“ (2007) fragmentus.
Vietoj pratarmės
Ką aš galvojau – kitose mano knygose. Čia – ką aš veikiau ir dariau per savo gyvenimą.
Rašyti apie tai būtina. Valstybės politikoje dalyvaujančio žmogaus gyvenimas turi būti aiškus nuo pradžios iki pabaigos. Ir visiems. Aš manau, kad tiesą apie save žmonėms visų pirma turi pasakyti pats į politiką einantis. Kiek tiesos apie save jis pasakys, tiek bus patikimas.
Rašau dėl to, kad kai kurie mano gyvenimo faktai jau taip pakomentuoti, jog būtina įsikišti pačiam.
Žinoma, rašau ir todėl, kad pačiam įdomu grįžti atgal ir pereiti buvusį gyvenimą su šiandieniniu protu ir akimis.
Istorijos patirta unikalios: gimiau dar „anoj pusėj“, Pirmojoj nepriklausomoj Respublikoj, gyvenau per pirmąją rusų okupaciją, vokiečių okupaciją, paskui penkiasdešimt antrosios okupacijos metų, kol pagaliau patys savo rankom atkūrėm Lietuvos nepriklausomą valstybę.
Įtemptas buvo ir asmeninis gyvenimas.
Mintis parašyti trumpą savo gyvenimo darbų ataskaitą dabar tokiu maloniu nerimu persmelkė širdį, kad aš dažnai atidedu kitus darbus ir darau šią pirmą gyvenimo ataskaitą.
Bendroji Sąjūdžio programa
Suvažiavimas buvo numatytas spalio vidury. Nuo rugsėjo, pasibaigus didiesiems mitingams ir po jų sekusiems gatvių budėjimams, Iniciatyvinė sėdo prie Sąjūdžio programos teksto.
Į Programos rengimo ir redagavimo grupę įėjo J.Bulavas, V.Čepaitis, A.Juozaitis, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, R.Ozolas, R.Pakalnis, K.Prunskienė ir Z.Vaišvila. Epizodiškai pasirodydavo ir daugiau sąjūdiečių, netgi ne Iniciatyvinės narių (pavyzdžiui, Č.Stankevičius). Visiems buvo aišku, kad programoje turi būti išdėstyti tikrieji mūsų siekiai, svarbiausias iš kurių – valstybės nepriklausomybė.
Buvau įsitikinęs, kad nepriklausomybė turi būti postuluota be išlygų – kaip nuo TSRS aiškiai atribotos Lietuvos gyvenimas. Vienas iš būdų jam pasiekti buvo TSRS įstatymuose fiksuotų teisių ir laisvių realizavimas. TSRS konstitucija buvo numačiusi laisvą bet kurios respublikos atsiskyrimą – išėjimą iš Tarybų Sąjungos. Būdas, kuriuo tai būtų galima atlikti, gali būti vienoks ar kitoks ir dėl jo galima tartis, bet dėl atsiribojimo nuo imperijos tartis negalima. Taip mąsčiau aš.
Dar rugpjūtį buvo paskelbti Estijos liaudies fronto programiniai dokumentai, kurių vienas skelbė: „Politinis Estijos suverenitetas šiuolaikiniame pasaulyje gali būti įgyvendintas tik socialistinio nacionalinio valstybingumo, paremto apsisprendimo teise, pavidalu. Mažiausiai skausmingas kelias į tai eina per TSRS pavertimą iš sąjunginės valstybės Valstybių sąjunga.“ Tokiu keliu Estija ir nuėjo. Toks kelias, kaip pavyko sužinoti žymiai vėliau, M.Gorbačiovo ir buvo numatytas kaip galutinis pertvarkos rezultatas – politinis sąjunginių respublikų „atpalaidavimas“ išsaugant bendrą ekonominę erdvę.
Rugsėjo pradžioje viename iš Iniciatyvinės posėdžių, ilgai visiems malant niekus, aš atsistojau ir pasiūliau pagaliau imti rimtai dirbti ir parengti – tarp kitų – ir dokumentą dėl atsiskyrimo. V.Landsbergis oponavo, kad jam priimtinesnis žodis apsisprendimas, nes TSRS ateitį piešianti taip gražiai, kad lietuviai gal norės joje pasilikti. Kad ir galimas interpretuoti kaip humoras, pasisakymas paraidžiui buvo visiškai priimtinas Gorbačiovui. Nekalbant apie A.Brazauską. Sąjūdis buvo apdovanotas Sporto rūmais suvažiavimui rengti. Aš buvau priskirtas Sąjūdžio radikalams ir sugretintas su LLL. V.Landsbergis treniravosi žaisti dvigubus žaidimus, jau tada gana ciniškai, nors kai kuriems atrodė, kad išmintingai, manipuliuodavo viskuo, imtinai iki pačios Nepriklausomybės sąvokos. Tokia, beje, pasirodė (jau Europos Sąjungos laikais) esanti jo „generalinė linija“.
Programa ir daugybė dalinių rezoliucijų, kurias teikė visa Lietuva, buvo tikslinamos ir tobulinamos iki pat suvažiavimo. Tačiau į suvažiavimą ėjau visiškai ramus, žinodamas, kad jis pavyks puikiai.
Steigiamasis suvažiavimas
Steigiamasis suvažiavimas įvyko 1988 metų spalio 22-23 dienomis. Visi suprato, kad tai didžiulis įvykis Lietuvos gyvenime. Tačiau kuo jis tapo iš tiesų, nė sapne nesapnuota. Lietuva buvo tuščia: išseko eismo srautai, parduotuvės buvo tuščios, gatvėse matėsi vos vienas kitas praeivis. Visi sėdėjo prie televizorių ir žiūrėjo, kas darosi Vilniaus sporto rūmuose ir aplink juos. Žiūrėjo, klausėsi ir iš džiaugsmo verkė. Tai buvo visuotinis dvasinis sukrėtimas – apvalantis ir įkvepiantis.
Pirmoji diena buvo numatyta programiniams pranešimams ir rajonų Sąjūdžio grupių atstovų kalboms.
Pagrindinis pranešimas buvo pavestas man, valstybės ir teisės aspektus referavo A.Juozaitis, Z.Vaišvila kalbėjo apie ekologiją, K.Prunskienė – apie ekonomiką, V.Landsbergis – apie kultūrą, V.Čepaitis – apie nacionalinius santykius, B.Genzelis – apie LKP problemas ir A.Buračas – apie naują LTSR Konstituciją.
Buvo numatyta keletas posėdžių, kuriems turėjo pirmininkauti vis kiti Iniciatyvinės grupės nariai. Pirmąjį vesti buvo patikėta Justinui Marcinkevičiui ir Meilei Lukšienei. Just.Marcinkevičius pasakė gražią įvadinę kalbelę, o M.Lukšienė suteikė žodį kalbėti nenumatytam Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui. Jis pakilo į salę, vedamas Vytauto Landsbergio, pasisakė esąs Sąjūdžio įgaliotas šauktis į visų širdis darbui nepriklausomai Lietuvai atkurti. Jo padriką kalbėjimą ir stovėjimą kartu su sūnum buvo galima aiškinti senatve, tačiau įgaliojimų pasisavinimas kėlė nuostabą.
Po šio incidento darbas vyko numatyta tvarka: pakalbėjo Latvijos tautos fronto, Estijos liaudies fronto atstovai, tiesa, M.Lukšienė vėl praleido nenumatytą „Caritas“ sveikintoją, o po to žodis buvo suteiktas naujajam LKP CK pirmajam sekretoriui Algirdui Brazauskui. Jis perdavė sveikinimus nuo Lietuvos valdžios institucijų, pasakė kalbėjęs su TSKP CK generaliniu sekretoriumi Michailu Gorbačiovu, kuris siunčiąs nuoširdžiausius sveikinimus ir linkėjimus darbščiai ir kūrybingai Lietuvos liaudžiai, kurią jis labai vertinąs ir gerbiąs. Pats A.Brazauskas išvardijo tiek spręstinų problemų ir nuveiktinų darbų, kad negalėjo nekelti susižavėjimo, ir V.Landsbergio prieš suvažiavimą žurnalistams išsakyta mintis apie visišką Sąjūdžio ir valdžios tarpusavio pasitikėjimą kaip viso persitvarkymo Lietuvoje sėkmės laidą, atrodė, yra ne tik teisinga, bet ir tampanti tikrove. Persitvarkymas vyko čia pat, visų akyse.
Programiniai pranešimai tą vienybės ir tikslų bendrumo vaizdą sujaukė ir apniaukė. Visai išplovė spalvas žmonių iš Lietuvos gilumų kalbos: partijos planai – anaiptol ne liaudies planai, pasakė jie.
Kad iniciatyvą išlaikytų savo rankose, senas LKP ideologijos vilkas Lionginas Šepetys pasiūlė A.Brazauskui „grąžinti tikintiesiems Katedrą“. Raštelį su pasiūlymu perskaitė A.Buračas. Tauta apsalo. Tik kardinolas Vincentas Sladkevičius neprarado budrumo: kol Katedra negrąžinta oficialiai ir neatšventinta, šventas mišias galima laikyti tiktai prie įėjimo į Šventovę. Jo balsas buvo išgirstas, tačiau nesukliudė miniai nuo Sporto rūmų iki Katedros su LKP CK vadovais priešaky, Iniciatyvinės narius stumdant ir grumdant patiems sąjūdiečiams. Pirmieji laisvės žingsniai tapo pirmaisiais tikrovės maišymo veiksmais.
Sąjūdyje buvo daug blaivių protų, tačiau blaivumu kartu su drąsa buvo apdovanoti nedaugelis. Ir vis dėlto antrąją jau išsikvepiančių kalbų dieną vienas balsas pasakė: „Klausimas iš tikrųjų tėra tik vienas ir labai paprastas: ar mes Sąjungoje, ar ne? (Plojimai.) Sąjūdis, turėdamas didelį autoritetą ir darydamas šiandien lemiamą įtaką tautos sprendimams, iki šiol pasisakė už Lietuvos buvimą Sąjungoje. Čia ir slypi pagrindinė pergalingo žygiavimo priežastis. Matyt, tikimasi su Sąjūdžio pagalba suvaldyti kylantį politinį žmonių aktyvumą.“ Tai buvo kauniečio Rolando Paulausko balsas. Kas prasidėjo! Į sceną įpuolė Vytautas Petkevičius ir, griaudėdamas visa savo stovyla, išvadino kalbėtoją provokatorium, nepasiduoti provokacijoms pakvietė pridurmais į sceną iššokęs Vaclovas Daunoras. Incidentas pirmininkaujančiųjų R.Pakalnio ir A.Šaltenio buvo užglostytas, tačiau neužmirštas. Kaip pasirodė daug vėliau, jis pataikė į dešimtuką ir pradūrė didelį balioną.
Svarbiausias antros dienos darbas buvo rezoliucijos, kurių iš dar didesnio pluošto buvo priimta trisdešimt. Sunkiausią darbą – Bendrosios programos svarstymą ir balsavimą – atlikau aš. Valdyti tokią salę, kurioje, be bendro teigiamo nusiteikimo, būta aibė vertingų minčių ir pasiūlymų, buvo tikras arimas. Kai kur paspausdamas, kai kur atleisdamas, kai kur nuolankiai paprašydamas, darbą padariau palyginti greitai ir sėkmingai.
Dalinumai rūpėjo mažiau. Supratau, kad suvažiavimas praėjo sėkmingai.
Sąjūdžio Seimo rinkimai neužtruko. Balsuota Sporto rūmų fojė buvo pakankamai greitai, paskaičiuota irgi nedelsiant, visi Seimo nariai suėjo į sceną ir kartu su suvažiavimo delegatais padžiūgavo.
Tačiau Seimo Tarybos rinkimai užtruko. Balsai buvo skaičiuojami ir perskaičiuojami, kol galų gale, salėje kai kam ir snūduriuojant, o prie mikrofono vis dar kažkam kalbant ar dainuojant, paprašyta rinktis. Žinai, kas gavo daugiausia balsų? – sušnabždėjo man kažkas. – Tu. Iš tiesų, surinkau 139 balsus, K.Prunskienė – 138, V.Landsbergis – 137.
Po to jau skirstėmės.
Švietė ryškios žvaigždės. Žmona pasakė: „Tavo žvaigždžių valanda.“
Ji buvo teisi: kitos tokios nebuvo.
