Prieš maždaug 15 tūkst. metų prijaukinti šuninių žinduoliai šiandien ne tik gelbsti savo šeimininkus nuo vienatvės, bet ir padeda jam tausoti savo sveikatą. Mokslininkai nustatė, kad žmogui naudinga šunų vilna, kuri turi gydomųjų savybių. Ji malšina įvairiausius skausmus, ypač radikulito, o mezginiai iš šunų vilnos skatina geresnę kraujo apytaką. Šunų vilnos ekspertė Ilona Klimienė pasakojo, kad net šlapios pirštinės, numegztos iš iššukuoto gyvūno kailio kuo puikiausiai palaiko šilumą. Be to, šuns vilna „nekanda“ taip, kaip tai daro avies vilnos gaminiai, neleidžia prakaituoti odai. „Šuns vilna neturi specifinio kvapo kaip avies vilna, todėl žmonės nepakenčiantys kitokios vilnos gaminių, renkasi būtent šunų kailio gaminius“, – teigė I. Klimienė. Moteris pasakojo, kad šunų vilnos gaminių mada kilo iš tokių kraštų kaip Sibiras, kur nėra auginamos avys. Dar XX a. viduryje į šį kraštą ištremti žmonės rengėsi šunų vilnos rūbais, kurie dėl savo savybės palaikyti nuolatinę šilumą padėjo jiems nesušalti ir išgyventi. „Ilgo plauko šunų vilna verpiama į siūlus, o trumpo – veliama. Tinka tik papilvės plaukas, kuris nušukuojamos. Jokiu būdu negalima naudoti kirpto šuns kailio“, – akcentavo ekspertė. Kaip bebūtų, žmogus, norintis pagelbėti savo sveikatai, neturėtų piktnaudžiauti šuns sveikata. Jokiu būdu negalima šukuoti augintinio per prievartą. Taip pat negalima specialiai nešukuoti augintinio, tikintis, kad tuomet vilnos kiekis bus didesnis. Ilona Klimienė įspėja, kad tai netiesa, nes kiekvienas šuo šeriasi reguliariai ir būtent reikiamu momentu vertėtų šukuoti šuniuką. Šėrimosi dažnumas priklauso nuo šuns veislės. Pavyzdžiui, bobteilas šukuojamas kas savaitę, tačiau prabėgs metai kol sukaupsite 2 kilogramus šio šuns vilnos. Plaukų kiekis yra labai nedidelis, todėl šunų vilną privaloma taupyti ir laikyti ją medžiaginiuose maišeliuose. Iš šunų vilnos galima megzti kojines, pirštines, šalikėlius, antklodes, velti kambarines šlepetes bei gaminti įvairius aksesuarus.
