Amžinų diktatorių nebūna. Apie tai Rusijos gyventojams galėjo priminti plakatas, kurį neįvardijami entuziastai užsisakė pakabinti vienoje iš Maskvos viešojo transporto stotelių. Plakatas buvo pakabintas kovo 5 d., jame pavaizduotas Josifas Stalinas ir po juo – užrašas: „Mirė tas, mirs ir šitas.“ Čia verta akcentuoti, kad plakato iškabinimo diena buvo pasirinkta neatsitiktinai: tai – Stalino mirties metinės. Kas yra plakate „šitas“ – irgi menka paslaptis. Neabejojama, kad kalbama apie dabartinį Kremliaus šeimininką.
Rusijos po Putino tema vienaip ar kitaip iškyla jau ne pirmą kartą. Pirmiausia tenka pripažinti, kad Vladimirui Putinui ir jo aplinkai pavyko suformuoti Rusijoje naują autoritarinį režimą su polinkiu į tam tikras totalitarines tendencijas. Pati Rusijos valdžia yra linkusi šią sistemą vadinti „suverenia demokratija“ arba „valdžios vertikale“.
Tiesa, šiandien šie apibrėžimai prisimenami vis rečiau, nes jų paskirtis buvo užmaskuoti naujojo autoritarizmo gimimą Rusijos politiniame gyvenime (ir pirmiausia įtikinti Vakarų pasaulį, kad Rusija tebeeina demokratijos keliu, tačiau šis kelias yra ypatingas, t. y. „suverenus“). Žinoma, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą tokia maskuotė prarado aktualumą.
Bet kuriuo atveju V. Putino valdymas vertinamas kaip tam tikra epocha politiniame Rusijos gyvenime, o tai leidžia kelti klausimą: kada ir kaip ji galėtų pasibaigti ir kokia valdžios sistema ją pakeis?
Ypač daug pradėta kalbėti apie Rusiją po Putino pastaruoju metu. Tai sąlygoja pirmiausia stiprėjanti Rusijos konfrontacija su Vakarų pasauliu (iš esmės – naujo šaltojo karo situacija). Be to, kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos sankcijos daro pastebimą neigiamą poveikį ekonominei situacijai, ir tikėtina, jog anksčiau ar vėliau šalies gyventojai pradės suprasti, kad blogėjantis gyvenimo lygis yra susijęs su dabartinės valdžios neefektyvumu bei klaidomis.
Tai gali sudaryti esminę prielaidą dabartinio Rusijos režimo pokyčiams, nes autoritarinio valdymo situacija neleidžia tikėtis, kad pokyčiai galėtų įvykti įprastu – t. y. rinkimų – keliu. Galima numanyti, kad vienaip ar kitaip režimo pokytis Rusijoje bus susijęs su politiniais arba visuomeniniais sukrėtimais (vadinamąja „spalvotąja revoliucija“, kurios taip bijo Kremlius, valstybiniu perversmu ar V. Putino mirtimi).
Kalbant apie modernią Rusiją, būtina paminėti kelis esminius niuansus, kurie yra tiesiogiai susiję su režimo pasikeitimo klausimu. Pirmiausia, net ekonominio nuosmukio situacijoje Kremlius neskuba mažinti finansavimo kariuomenei ir savo informaciniams resursams (t. y. propagandai). Dabartinis režimas neabejotinai stengsis iki paskutinės akimirkos išlaikyti valdžią savo rankose, naudodamas tam abi priemones – tiek meduolį (propagandą), tiek rimbą (jėgos struktūras).
Pavyzdžiui, yra įtarimų, kad per Maidano įvykius Kijeve mintį nuskandinti protestą kraujuje tuometiniam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui pakuždėjo būtent patarėjai iš Rusijos saugumo struktūrų, atvykę į šalį gelbėti V. Putino statytinio. Jeigu ši prielaida teisinga, tikėtina, jog Kijevo gatvėse iš esmės buvo išbandytas scenarijus, numatytas „spalvotosios revoliucijos“ situacijai Maskvoje.
Laimė, V. Janukovyčiui neužteko ryžto eiti iki galo. Tačiau nėra abejonių, kad Kremlius padarė išvadas iš Maidano istorijos ir jos (atsižvelgiant į V. Putino ir jo aplinkos polinkį) greičiausiai yra tokios: pavojaus atveju veikti greičiau, ryžtingiau ir kiečiau.
Kitas svarbus niuansas yra susijęs su klausimu, kiek Rusijos politika iš tikrųjų priklauso nuo V. Putino. Čia egzistuoja kelios galimos versijos. Viena jų – kad V. Putinas yra klasikinis autoritarinis lyderis, t. y. kad Rusijos politika formuojama tik jo asmeninių sprendimų pagrindu. Kitaip sakant, V. Putinas yra režimas, o režimas yra V. Putinas. Tokiu atveju dabartinio Rusijos prezidento figūra yra esminė ir vien nuo jos priklauso galimos arba potencialios permainos, o tai reiškia, kad V. Putino režimas žlugs tuo metu, kai jis nueis nuo politinės scenos.
Pagal kitą versiją V. Putinas, nors yra matomas ir svarbus, iš tikrųjų jau neatlieka nekvestionuojamai pagrindinio vaidmens, t. y. kalbama apie „kolektyvinį Putiną“, kurį sudaro taip pat ir dabartinio prezidento aplinka. Tokiu atveju politinis režimas yra potencialiai stabilesnis, nes turi vidinio lankstumo. Kitaip tariant, jeigu ši prielaida yra teisinga, V. Putino pasitraukimas iš politinės scenos dabartiniame Rusijos režime nieko iš esmės nepakeis, nes „kolektyvinis Putinas“ sugebės tęsti pradėtą kursą, vykdyti savo funkcijas ir be realaus V. Putino.
Tiksliai atsakyti, kuri iš versijų atitinka realybę, kol kas neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad svarstymai apie Rusiją po Putino neturi prasmės. Pavyzdžiui, apie Rusijos ateities situaciją po numanomo režimo pasikeitimo ne taip seniai diskutavo Rusijos nesisteminės opozicijos atstovai. Tokia diskusija vyko “Laisvosios Rusijos forume”, kuris buvo organizuotas Vilniuje.
Nors diskusija ir nepateikė garantuotų receptų ir stabilios Rusijos po Putino vizijos, joje buvo pagarsinti keli svarbūs aspektai. Diskusijos dalyviai sutarė, kad ne taip svarbu, kada „Putinas praras“ valdžią, svarbiau sutarti dėl veiksmų ir sprendimų, kurie turės būti įgyvendinti, kai tai atsitiks. Minėtoje diskusijoje liberaliosios opozicijos atstovams pavyko suformuluoti pagrindinius principus, kurie leistų po Putino režimo žlugimo grąžinti Rusiją į europinės demokratijos kelią.
Buvo sutarta, kad pereinamuoju laikotarpiu bus būtina įgyvendinti liustraciją. Tiesa, skirtingų opozicinių jėgų atstovai siūlė skirtingus šio proceso įgyvendinimo principus. Iš Rusijos pasitraukęs koncerno „Evroset“ įkūrėjas ir buvęs savininkas Jevgenijus Čičvarkinas siūlė apriboti liustraciją tik „artimiausios V. Putino aplinkos žmonėmis“. Jis taip pat siūlė palikti turtus tiems valdininkams, kurie įgijo juos ne visai teisėtu būdu, bet nedalyvavo nusikaltimuose žmogiškumui (J. Čičvarkino siūlymu, tokie žmonės galėtų legalizuoti savo kapitalą naujojoje Rusijoje, sumokėję tam tikrą mokestį).
Kitokią poziciją išsakė buvęs Dūmos deputatas, politikas Ilja Ponomariovas. Pasak jo, bus būtina vykdyti visuotinę liustraciją – be jokių išimčių.
Diskusijos dalyviai taip pat sutarė, jog „Rusijai po Putino“ būtina parengti aiškų reformų planą, kuris turėtų būti pateiktas visuomenei. Tiesa, iki galo nepavyko sutarti, apie kokio pobūdžio planą reikėtų kalbėti – ar labiau politinį, ar ekonominį.
Nekilo jokių abejonių, kad kardinaliai turi būti reformuota ir politinė Rusijos Federacijos sistema. Vienas iš esminių reformos uždavinių – saugiklių, kurie neleistų sistemai vėl nuslinkti į autoritarizmą, įvedimas.
Būtina paminėti, kad diskusijoje nuskambėjo ir keli pasiūlymai, kurie yra gana radikalūs. Pavyzdžiui, žinomas opozicijos veikėjas Garis Kasparovas pasiūlė nerengti numanomu pereinamuoju laikotarpių rinkimų, nes, pasak jo, rinkimai įmanomi tik tada, kai bus įtvirtinta demokratinė sistema. Jis taip pat pasiūlė, kad pirmuose rinkimuose negalėtų dalyvauti žmonės, kurie vykdys politinės sistemos pertvarką (ir tai būtų dar viena garantija, sauganti nuo valdžios koncentracijos vienose rankose).
Kitas opozicijos politikas, buvęs vicepremjeras Alfredas Kochas pažymėjo, kad vykdant pertvarką Rusijai vertėtų laikinai atsisakyti dalies savo suverenumo ir perduoti tam tikras politines funkcijas (pavyzdžiui, rinkimų organizavimą, Konstitucinio Teismo funkciją) tarptautinėms organizacijoms. Šiame pasiūlyme galima iš esmės įžiūrėti aliuziją į pertvarkos kelią, kurį nuėjo Vokietija ir Japonija po pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare.
Viena esminių šios diskusijos išvadų yra ta, jog Rusijoje gana greitai gali susidaryti revoliucinė situacija, kurioje valdantysis režimas paleis valdžią iš rankų, o ją paims tie, kas bus tam pasirengę.
Žinoma, nėra jokių garantijų, kad „po Putino“ valdžia atiteks vadinamajai liberaliajai opozicijai, o jeigu taip vis dėlto nutiks – tai dar nereiškia, kad bus įgyvendinta būtent tokia demokratinė pertvarka, kaip anonsuota “Laisvosios Rusijos forume” (nepamirškime, kad kitas žinomas opozicionierius Michailas Chodorkovskis pasiūlė garantuoti neliečiamybę V. Putinui ir jo aplinkos žmonėms). Suprantama, kad „Rusijos po Putino“ vaizdinys yra vis dar labai labai miglotas, tačiau kalbėti apie jį (svarstant įvairius variantus) iš tikrųjų jau laikas.
