Yra liaudyje senas ir labai veiksmingas posakis, kad „darbas meistrą giria“. Visi piliečiai, neišskiriant jo profesijos, statuso, turtinių santykių deja yra tik laikini šios žemės svečiai.
Tačiau kuklumas, paprastumas, santūrumas deja yra kaip regime tik Antikos filosofų sukurtos vertybės, kuriomis deja galbūt dar vadovaujasi senosios kartos inteligentai kaip Tomas Venclova, Bronislovas Genzelis. Toliau tik besaikis noras pasipuikuoti, pasigirti, pasimaudyti amžinos šlovės spinduliuose.
Gink dieve šis mano straipsniukas, polemika tikrai nėra išankstinis noras kažkam įgelti, pakenkti. Tiesiog viešajame diskurse visiškai užtušuotos diskusijos, debatai apie švietimo, mokslo perspektyvas ateičiai, keliasdešimt tūkstančių dirbančių pedagogų Lietuvoje visiškai paniro komformizmo akivaran ir suraskime netgi paprasčiausiame provincijos laikraštėlyje su kukliu tiražu nors kokią direktoriaus, pavaduotojo ugdymui, klasės auklėtojo, pagaliau abituriento publikaciją ugdymo tematika.
Kuomet tapome Nepriklausoma, demokratine valstybe 1990. 03. 11. tautinės dvasios, kultūros išsaugojimas buvo visų socialinių sluoksnių ir politikų bendro susitarimo reikalas.
Jurbarko istorijos mokytojai sugebėjo už savo pinigus leisti turiningą leidinuką- „Karšuva’’.
Vaikai patys talpino tekstus, mokyklų koridoriai mirgėdavo nuo jų rašinių, piešinių, netgi prezidento rinkimuose vyravo apsikeitimai nuomonėmis, pozicijomis.
Suskaičiuokime kiek turime dabar laikraščių, žurnalų, tv, radio laidų apie profesinį parengimą, kas prisimena tokius iškilius metodininkus kaip Zenonas Bajoriūnas, Stanislovas Stašaitis, kur jų vadovėliai?
Aš puikiausiai žinau kodėl 2015 metais buvo visiškai reorganizuota prestižiškiausia Lietuvos pedagogų metodinė bazė Vilniaus Pedagoginis Universitetas ir štai spalio 5 užuot glėbiais įteikinėjant gėles iš eilės visiems mokytojams gal suraskite ministre ir visi kiti gerovės valstybės kūrėjai padiskutuoti, kam buvo naudinga palikti be jokios apčiuopiamos veiklos rūmus Žvėryne, o Ševčenkos g. esantį istorijos, lituanistikos fakultetus paversti VDU filialu?
Suorganizuokite ŠMSM atstovai diskusijų ciklus ir pasiklauskite realiai ko nori mokiniai, mokytojai, kodėl buvę dėstytojai išmetami į gatvę, bibliotekos atjungia nuo OCARDIS duomenų bazės. Ar konstitucijoje, švietimo ir mokslo įstatyme yra kažkur parašyta, kad daug metų universitetui atidavęs profesorius staiga nebeturi galios padėti kolegoms, studentams? Kodėl nepasiteiravus apie tai kaimyninių šalių mokslo, švietimo profesionalų, ką jie patartų ir rekomenduotų? Bet kaip žinia, jeigu nebeturime metodinės periodikos, kam čia svarbu skleisti „kažkokias erezijas“.
Kiek mokslininkų aplankė spalio 5 ministrai, ar skaito bent jau elektroninį „Mokslo Lietuva’’ variantą ir kelis tūkstančių eurų sunku surasti kad išlaikyti jo funkcionavimą. Kiek berašytų profesorius Jonas Jasaitis dėl būtinybės išsaugoti laikraštį valdžios reakcijos nebesurandama.
Nes sąmoningai 2004 m. sulyg šauniuoju įstojimu į E S buvo pasuktas švietimo kursas privačiu, liberaliu maršrutu. Kur, kada, kokia apimtimi vyko diskusijos, forumai dėl privačių korepetitorių galimybės mokiniui, pedagogai pasirodo skirstomi kaip viešbučiuose į VIP klientus, kieno sprendimu, vertinimu, analize nutarta istoriją suplakti su geografija ir ją paversti tik pseudo skaitmenizacijos, bet ne darbo su karikatūromis, šaltiniais, žemėlapiu, gyvo pasakojimo prieš klasę parodija.
Štai nusipelnęs pedagogas iš uostamiesčio puikavosi prieš žurnalistus, kokie subalansuoti, nuostabūs šiemet buvo abiturientų baigiamųjų istorijos egzaminų klausimai.
Kaip buvęs pedagogas vos nepražilau išvydęs juos. Jokio chronologinio nuoseklumo, Arvydo Anušausko knyga apie partizanus pasirodo yra pirminis šaltinis. Ne raportai, bylos, laiškai, kratų protokolai, o krašto apsaugos ministro mokslinė studija. Pasirodo raketos modelį XVIIa. konstravo Semenavičius, ne Simonavičius.
Pasižiūrėkime į aukštųjų mokyklų pavadinimus. Mykolas Rėmeris teisininkas tarpukaryje, o ne Riomeris, kuo nusikalto Gediminas, kad jau inžinierius rengianti bazė tapo Tech ?
Tai, kur tų apdovanotųjų pedagogų bent menkiausias krustelėjimas, kad kolegos, ar mes patenkinti visi uždaromų kaimo mokyklų bumu? Neberandama galimybių finansuoti stovyklas, vaikai nebežino kas yra kraštotyra, etnokultūra, nes uostamiesčio Alma Mater šios specialybės atsisakė. Aiktelėjau sužinojęs, kad VU nerengia bibliotekininkų, jais gali dirbti šiek tiek prakutęs karvių sėklintojas pasirodo.
Ir galėčiau vardinti be sustojimo dar ilgai..
Todėl visiškai nematau pagrindo džiūgauti. Nerengiame mes jokių ateities mokytojų ir jaunimo, gebančio kritiškai mąstyti ir vertinti. Sociologas Gediminas Merkys puikiai iliustravo pavyzdį, kad sutinka prekybos centre penkis jaunuolius, jie pavaišinami kava, gauna kuponą ir taip sutartinai sovietiniu principu išsiaiškinama, kad ale populiariausias politikas yra tas, už kurį paliepta balsuoti, paliudinti gavus dovanų.
Nebepykinkime šitais apdovanojimais tų, kurie eliminuoti iš švietimo sistemos už drąsą, tiesą, nenorą prisitaikyti ir būti paklusniais vykdytojais. Man teko 2002m. stovėti šalia akademiko Zigmo Zinkevičiaus, žmogaus, kuris visada spindėjo savo kuklumu, nuolatos akcentuodavo, jog mokslininkas gavęs pažymėjimą juo dar netampa. Tai viso gyvenimo pašaukimas, misija, auka. Todėl gėlių buketai mokyklų salėse dar neapsprendžia visų pasiekimų lygio.
Aš netikiu, kad neatsirastų nei 1 pedagogo, kuris su nostalgija prisimintų tai dėl ko galvas guldė mūsų tėvai, seneliai, o ne drebėtų dėl vaiko teisių ir laisvių padarinių pamokų metu.