Indėnų vadas: „Į žemę ir dangų blyškiaveidis žiūri kaip į daiktus, kuriuos galima parduoti kaip avį“
Visos be išimties valstybės buvo kuriamos prievarta. Kuo didesnė ir galingesnė valstybė buvo kūriama, tuo daugiau niekuo dėtų žmonių buvo pasiusta į aną pasaulį. Tuo daugiau plėšta, žudyta ir žeminta.
Ne išimtis ir JAV. Kol kas JAV vadinama galingiausia pasaulio valstybe. Tačiau, kokia kaina ji tapo tokia? Dabartine kalba kalbant, JAV buvo įkurta vykdant vietinių gyventojų genocidą ir deportacijas, ir už tai niekada nebuvo net atsiprašyta. Maža to, amerikiečiai ir šiandien tuo didžiuojasi, o kultine tapusi Padėkos diena atspindi ne ką kitą, o visišką genocido neigimą ir okupacijos idealizavimą bei romantizavimą.
Vargiai rasite indėnų kančias įamžinusius paminklus, dažniausiai pastatytus kukliomis pačių indėnų lėšomis. Nėra daug ir stendų muziejuose, o ir tų indėnų kultūrai ir istorijai skirtų muziejų vos vienas kitas. Pvz., Los Andžele (daugiau nei 10 mln. gyventojų) įsikūręs Indėnų kultūros ir istorijos muziejus yra kokius 10 kartų mažesnis nei Vilniaus istorijos ir etnografijos muziejus šalia Arsenalo. Visi stenduose esantys paaiškinimai rūpestingai iškastruoti ir paversti politkorektiškais paistalais, turinčiais mažai ką bendra su realia indėnų padėtimi tuo metu.
Susipažinkite su Šiaurės Amerikos indėnų genties vado Sietlo kalba, pasakyta 1854 m. gegužės 11 d., dabartinėje Vašingtono valstijos teritorijoje, nelygiaverčių derybų dėl ginklų sudėjimo ir genties žemių „pardavimo” baltaodžių naujakuriams metu.
Kai kurie istorikai, žinoma, ginčija šios kalbos autentiškumą, bet daugybei žmonių, tarp jų ir patiems indėnams, tai nekelia jokių abejonių. Sutinkama tik dėl vieno. Kalba buvo sakyta Lushootseed kalba, kurią kažkas išvertė į Chinook žargoną, vėliau ji buvo išversta ir į anglų kalbą. Kiekvienas vertėjas, be jokios abejonės, kiek keitė patį tekstą, bet intuicija sako, kad tie pakeitimai nebuvo tokie reikšmingi, tad pati kalbos esmė išliko.
Indėnų Vado Sietlo kalba, pasakyta 1854 metais JAV prezidentui Franklinui Pyrsui
“Mūsų Didysis Vadas iš Vašingtono pranešė, kad pageidauja nupirkti mūsų žemę. Didysis Vadas mums taip pat siunčia draugystės ir geros valios žinią.
Jis labai geras, bet mes žinom, kad mūsų draugystė – pernelyg mažas mokestis už jo palankumą.
Vienok mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą. kadangi suprantame, kad, jeigu neparduosime žemės, blyškiaveidis ateis su šautuvais ir atims ją jėga.
Kaip jūs nupirksite dangų ir žemės šilumą? Šito mes nesuprantame, jeigu mes nevaldome oro tyrumo ir vandens pliuškenimo, tai kaip jūs galite juos iš mūsų nupirkti?
Mano tautai kiekviena žemės pėda yra Šventa. Kiekvienas žvilgantis pušies kankorėžis, kiekvienas smėlio krantas, kiekvienas rūko debesėlis miške, kiekviena pievelė, kiekviena zyzianti muselė, medžių kamienais tekančios sultys, – viskas šventa mūsų tautos atmintyje ir jausmuose.
Pasitraukę į kelionę tarp žvaigždžių, mirusieji blyškiaveidžiai užmiršta savo gimtąją šalį. Mūsų išėjusieji iš šio Gyvenimo niekada neužmiršta tos nuostabios žemės, kadangi ji – raudonodžių Motina. Mes – tos žemės dalis ir ji – dalis mūsų pačių. Kvepiančios gėlės – mūsų seserys. Elnias, žirgas, Didysis erelis – mūsų broliai. Kalnų viršūnės, sultingos pievos, šiltas mustango kūnas ir Žmogus, – visi jie viena šeima.
Kai Didysis Vadas iš Vašingtono sako, kad nori pirkti iš mūsų žemę, jis iš mūsų per daug reikalauja. Didysis Vadas praneša, kad jis mums paliks vietos patogiai gyventi. Jis taps mūsų tėvu, o mes tapsime jo vaikais. Bet viskas ne taip paprasta, kadangi mums ši žemė – Šventa.
Šis žvilgantis – vanduo, tekantis upeliuose ir upėse, – ne paprastas vanduo, o mūsų protėvių kraujas, jeigu mes parduosime jums žemę, jūs privalote atminti, kad ji šventa, jūs turite mokyti savo vaikus, kad ji šventa. Vandens čiurlenimas – tai mano Tėvo balsas. Upės – mūsų Seserys. Jos malšina mūsų troškulį. Upės plukdo mūsų kanojas ir maitina mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums žemę, jūs turite atminti ir mokyti savo vaikus, kad upės – mūsų seserys ir jūsų seserys, ir ateityje su upėmis privalote elgtis gražiai ir gerai, kaip elgiatės su savo seserimi.
Raudonodis visada pasitraukia prieš pirmyn einantį blyškiaveidį, kaip kalnų rūkas pasitraukia prieš tekančią saulę. Bet mūsų tėvų palaikai šventi. Jų kapai – šventos vietos, ir todėl šios kalvos, medžiai ir žemės sklypai mums tapo šventi. Mes žinom, kad blyškiaveidis nesupranta mūsų minčių. Jam vienas žemes sklypas nieko nesiskiria nuo kito, kadangi jis – svetimas, kuris ateina naktį ir ima iš žemės viską, ko panori. Jam žemė ne brolis, o priešas, ir jis eina pirmyn, ją užkariaudamas.
Jis palieka tėvų kapus, ir jo tai visai nejaudina. Jis pagrobia žemę iš savo vaikų, ir jaučiasi ramus. Jis užmiršta tėvų kapus ir savo vaikų teises. Jis į Motiną – Žemę ir į Brolį-Dangų žiūri kaip į daiktus, kuriuos galima pirkti, vogti, parduoti kaip avį, ar spalvotus karolius. Jo godumas suryja žemę ir po savęs jis palieka dykumą.
Aš nesuprantu… Mūsų mintys kitokios negu jūsų. Jūsų miestų vaizdas – tai skausmas raudonodžio žvilgsniui. Gal būt todėl, kad raudonodžiai – laukiniai, ir jie daug ko nesupranta.
Blyškiaveidžių miestuose nėra tylos. Juose nėra tokios vietos, kur būtų galima paklausyti kaip pavasarį skleidžiasi pumpurai, kaip plevena vabzdžių sparneliai. Galbūt, aš – paprasčiausias laukinis ir daug ko nesuprantu. Man atrodo, kad triukšmas įžeidžia klausą. Argi čia gyvenimas, jeigu žmogus negali išgirsti vienišos klaidžiojančios ugnelės šauksmo arba naktinio varlių ginčo tvenkinyje? Aš — raudonodis, aš daug ko nesuprantu.
Indėnai kur kas mieliau klauso švelnaus vėjo šiurenimo virš tvenkinio, uodžia popietinio vėjo ir lietaus kvapą, prisigėrusį pušų sakų aromato.
Raudonodžiui oras – brangenybė, nes tuo pačiu kvėpuoja visa, kas gyva: ir Žvėris, ir Medis, ir Žmogus. Blyškiaveidis nepastebi oro, kuriuo kvėpuoja. Jis nejaučia dvoko, kuris sklinda nuo mirštančiojo jau daug dienų. Bet jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs privalote atminti, kad mums oras – brangenybė, kad oras savo dvasia dalijasi su visais, kas gyvas. Vėjas, kuris įkvėpė gyvybę mūsų protėviams, dabar priima jų paskutinį įkvėpimą. Ir šitas vėjas turi pripildyti Gyvybės dvasia mūsų vaikus,
Jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite laikytis atokiai nuo jos. Ir elgtis su ja kaip su Šventa, kad liktų tokių vietų, kur galėtų ateiti netgi blyškiaveidis, norintis pajausti saldų gėlių kvapo prisotintą, iš pievų sklindantį vėjo skonį.
Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes nuspręsime jį priimti, aš pasakysiu vieną sąlygą: blyškiaveidis su tos žemės gyvūnais privalo elgtis kaip su savo broliais.
Aš laukinis – aš negaliu kitaip mąstyti. Prerijose mačiau tūkstančius negyvų bizonų – juos nužudė blyškiaveidis, šaudęs iš pravažiuojančio traukinio.
Aš – laukinis, ir aš negaliu suprasti, kad dūmus leidžiantis geležinis žirgas gali būti svarbesnis už bizoną; mes jį užmušame tik atsidūrę ant mirties slenksčio.
Kas bus su Žmogumi, jeigu neliks žvėrių? Jeigu bus išžudyti žvėrys, žmonės išmirs nuo visiškos vienatvės. Kas neatsitiktų gyvūnams, tas pats atsitiks ir žmogui. Viskas tarpusavyje susiję.
Jūs privalote savo vaikus mokyti, kad žemė po jų kojomis – tai mūsų protėvių palaikai. Tada jie gerbs tą žemę ir pasakos savo vaikams, kad joje slypi mūsų giminės gyvybė.
Mokykite savo vaikus to, ko mokėme savo vaikus mes, o mes jiems aiškinome, kad žemė – mūsų Motina. Kad ir kas atsitiktų žemei, tas pats atsitiks ir jos vaikams. Kai žmogus spjauna ant žemės, jis spjauna pats ant savęs.
Štai ką mes žinome: ne žemė priklauso žmogui, o žmogus priklauso žemei. Štai ką mes žinome: viskas pasaulyje su viskuo susiję, kaip kraujas, kuris suvienija visą giminę. Viskas tarpusavyje susiję. Kas atsitinka žemei, tas atsitinka ir jos vaikams.
Ne žmogus mezga gyvybės tinklą – jis tik viena gija jame.
Ir vis dėlto mes apsvarstysime jūsų pasiūlymą išeiti į tą rezervaciją, kurią jūs paruošėte mano tautai. Mes gyvensime nuošaliai nuo jūsų, mes gyvensime ramiai. Ne taip jau ir svarbu, kur mes praleisime paskutines savo šio Gyvenimo dienas. Mūsų vaikai jau matė savo tėvus, pažemintus po pralaimėjimo. Mūsų kariai jau patyrė gėdos jausmą. Po pralaimėjimo jų gyvenimas visiškai pasikeitė, ir jie naikina savo kūnus saldžiu maistu ir stipriais gėrimais.
Ne taip svarbu, kur mes praleisime savo likusias dienas, jų liko ne tiek daug. Tik keliolika valandų, tik keliolika žiemų, ir neliks nė vieno didžiųjų genčių sūnų, kurie kažkada taip mylėjo šitą žemę ir kurie dabar mažomis grupelėmis klajoja miškuose. Niekas negalės apverkti tos tautos, kuri kažkada buvo tokia galinga ir vilčių pilna, ir apverkti jūsų. Kam man apverkti savo tautos mirtį? Gentis – tai tik žmonės, ir nieko daugiau. Žmonės ateina ir išeina, kaip jūros bangos.
Netgi blyškiaveidis, kurio Dievas eina greta ir kalbasi su juo kaip draugas, negali išvengti visuotinio likimo. Galų gale galbūt mes tapsime broliais – pažiūrėsim.
Bet mes žinome TAI, ką blyškiaveidis dar tik sužinos kada nors ateityje: mūsų ir jūsų vienas Kūrėjas. Dabar jūs įsivaizduojate, kad valdote savo, baltaveidžių sukurtą Dievą lygiai taip, kaip norite paimti mūsų žemę, ir mus išvaryti iš savo gimtosios Žemės.
Bet viskas yra visiškai ne taip…
Kūrėjas – visų žmonių, ir vienodai užjaučia tiek raudonodžius, tiek šviesiaveidžius. Jam šita žemė – brangenybė, ir blogai elgtis su Žeme reiškia pakelti ranką prieš jos Kūrėją.
Blyškiaveidžiai taip pat išeis, nors galbūt vėliau už kitas gentis. Toliau purvinkite savo guolį, ir vieną naktį jūs uždusite savo nuosavose išmatose.
Bet… Savo žūtyje jūs degsite ryškiai, apimti galingos Kūrėjo liepsnos. Kūrėjo, kuris atvedė jus į šitas žemes. Bet dėl kažkokios tai ypatingos priežasties, jūsų Dievas suteikė jums galią valdyti ir šitą žemę, ir raudonodžius.
Toks likimas mums – mįslė, kadangi mes nesuprantame, kodėl reikia užmušti bizonus, kodėl prijaukinti laukinius arklius, kodėl trikdyti paslaptingas miško svajones sunkiu žmonių minios kvapu, kodėl kalvas apraizgyti kalbančiais laidais.
O kur žaluma? Gyvybės žaluma. Jų nėra.
O kur erelis? Jo nėra. Tai – Gyvenimo pabaiga ir dvasinio išmirimo pradžia.
Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes sutiksime, tai būsime saugūs pažadėtoje jūsų rezervacijoje. Ten mes galėsime pragyventi nedaug likusių dienų taip, kaip norėsime.
Galų gale mes dar galime tapti broliais. Pažiūrėsim… Ateitis parodys.
Kai iš šios žemės išnyks paskutinis raudonodis, o prisiminimas apie jį bus tik debesėlio šešėlis, sklandantis virš prerijų…
Šiuose krantuose ir miškuose kaip ir anksčiau išliks mano tautos dvasia, nes ji myli šitą žemę kaip naujagimis myli Motinos širdies plakimą.
Jeigu mes parduosime jums šitą žemę, mylėkite ją taip, kaip mes ją mylėjome. Rūpinkitės ja taip, kaip mes ja rūpinomės. Savo atmintyje išsaugokite šios Žemės vaizdą, koks jis buvo, kai jūs ją atėmėte.
Ir visomis savo jėgomis, visomis savo mintimis, visa savo širdimi išsaugokite ją savo vaikams – ir mylėkite ją taip… kaip Kūrėjas myli mus visus.
Mes žinom viena: mūsų ir jūsų Kūrėjas – vienas. Jam šita žemė – brangenybė.
Matyt, netgi blyškiaveidžiui neįmanoma išvengti visuotinio likimo.
Galų gale mes dar galime tapti broliais. Pažiūrėsim… Ateitis parodys.
1912 Indėnų Vadui Sietlui atminti buvo pastatytas paminklas. Foto iš atidarymo iškilmių.
Vado garbei JAV Vašingtono valstijos miestas buvo pavadintas Sietlo vardu.
Šaltiniai: http://www.snopes.com/quotes/seattle.asp#add
https://lt.wikipedia.org/wiki/Sąrašas:JAV_prezidentai
Daugiau šaltinių:
- http://www.archives.gov/publications/prologue/1985/spring/chief-seattle.html
Detailed research calling into question the very existence of the speech, based on the Bureau of Indian Affairs records at the National Archives, by Jerry L. Clark. - http://www.geocities.com/Athens/2344/chiefs3.htm
Research by Per-Olof Johansson in Denmark - http://www.kyphilom.com/www/seattle.html
“Chief Seattle’s Thoughts” – two versions of the speech, by Duane Bristow
