Be to, dažniausiai pasitaikantis planetų tipas Galaktikoje yra superžemės – keletą kartų už Žemę masyvesnės uolinės planetos. Abu šie aspektai daro tarpplanetines ar tarpžvaigždines keliones tų žvaigždžių sistemose mažiau tikėtinas, nei Žemėje.
Problema čia yra ta, kad raketa, varoma cheminiu kuru, turi gabentis jį patį, ir masė, reikalinga norint pasiekti kažkokį baigtinį greitį, nuo to greičio priklauso eksponentiškai. Pabėgimo greitis nuo masyvesnės superžemės paviršiaus yra didesnis, nei nuo Žemės, o pabėgimo greitis iš žvaigždės sistemos, kurioje planetos yra gerokai arčiau žvaigždės, taip pat yra didesnis, nei iš Saulės sistemos.
Žemė ir Saulės sistema, pasirodo, egzistuoja maždaug ant tos ribos, kai raketų, varomų cheminiu kuru, skrydžiai dar yra praktiškai įmanomi. Didesnėse planetose tokie skrydžiai būtų teoriškai įmanomi, tačiau labai nepraktiški.
Taigi gali būti, kad nežemiškos civilizacijos dažnai netampa daugiaplanetėmis tiesiog dėl to, kad nepajėgia įveikti savo planetos ir žvaigždės gravitacijos.
Tyrimo rezultatai arXiv: pirmas straipsnis ir antras.
