Artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui, turime griūvantį Gedimino kalną. Turime neveikiančius fontanus prie Seimo ir Nacionalinio operos ir baleto teatro. Turime Nacionalinio stadiono griaučius. Lukiškių aikštėje turime nepastatytą Vyčio paminklą.
pie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas Krescencijus STOŠKUS, Seimo narys, buvęs Vilniaus vicemeras Kęstutis MASIULIS, europarlamentaras, architektas Valentinas MAZURONIS ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algimantas NORVILAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Ar yra kita Europos sostinė, kur būtų tiek daug akis badančių dalykų? Gal iš tiesų vyksta kažkoks pasiruošimas šimtmečio šventei, tik visuomenė to nemato?
A.NORVILAS: Blogiausia, kad nieko nevyksta, kažkoks sąstingis. Dar galima pridėti Profsąjungų rūmus, Sporto rūmus. Galima vardinti be galo.
Įsivaizduoju, kad kiekvienam Lietuvos piliečiui dėl to yra labai skaudu. O architektui dar labiau turėtų skaudėti dėl tokių dalykų.
Artėja valstybės atkūrimo šimtmetis. Ir ką mes turime per Nepriklausomybės laikotarpį? O metų tai jau daug – nuo 1990-ųjų. Turime Valdovų rūmus, daugiau nieko.
Mes neturime Vilniuje Vytauto paminklo. Apie tai net nuobodu kalbėti. Kažkokios paslaptingos jėgos, vis atsiranda kliūčių.
Dėl Vilniaus valdovų, arba merų. Vilnių visą laiką valdė liberalai. Tai jiems garbės nedaro. Iš esmės viskas stringa, galima pradėti nuo bet kokio objekto.
Pavyzdžiui, Vilniaus oro uostas. Atskrendi į jį, kažkokia fantastika, eini ratais, į viršų žemyn, į viršų žemyn, kol atsiduri patalpėlėje.
Dėl paties centro. Išeikime tarp ministerijos ir Nacionalinio operos ir baleto teatro. Pasižiūrėkime į šaligatvius, į ką tai panašu?
Merai neturi ambicijos kažką po savęs palikti. Štai į Kauną labai sunkiai atėjo naujas meras Visvaldas Matijošaitis. Bet kaip Kaune viskas pradėjo suktis. Kauniečiai sako, gražu pažiūrėti. Štai ką reiškia vieno žmogaus noras, valia sutvarkyti nesidairant į kažką. Netrukus Kaunas tikrai peršoks Vilnių.
Dabar A.M.Brazauskas asocijuojasi su Valdovų rūmais. V.Adamkui nepasisekė, nepavyko kažką materialaus palikti, nors jis padarė labai daug gražių dalykų. D.Grybauskaitė prezidento poste yra jau dvi kadencijas. Nors tai ne jos sfera, gali ir ji paveikti nacionalinę reikšmę turinčius objektus.
G.JAKAVONIS: 2000-aisiais Islandijoje buvo išleistas Europos žemėlapis. Turbūt nesąmoningai padaryta klaida, tą žemėlapį buvo pasikabinę Kauno savivaldybėje. Ten Lietuvos sostine pažymėtas Kaunas. Dabar Jono Vileišio paminklą pastatė Kaune. Girdėjau kalbų, kad ir kitus paminklus, kurių Vilnius nenori, Kaunas pasistatys.
V.MAZURONIS: Neabejotinai svarbi kiekvieno asmeninė lyderystė. Kalbu apie dabartinio Kauno mero V.Matijošaičio iniciatyvas. Iki tol niekas nejudėjo. Užtenka nedidelio tinkamo judesio, ir tai iš karto kuria atmosferą.
Kalbant apie minėtus Vilniaus objektus, tai yra mūsų mentaliteto atspindys. Taip buvo prie visų valdžių, kokias tik mes turėjome. Galima badyti dabartinę valdžią. Bet jie elgiasi taip pat, kaip visi iki šiol buvę.
Nacionalinis stadionas jau galėjo būti pastatytas du ar tris kartus. Ir Lietuvos vardo tūkstantmečiui jį statė. Sutrukdė politinės intrigos, tarpusavio nenoras. Neduok Dieve, Vyriausybei vadovauja viena partija, Vilniaus miestui – kita, o trečia pinigus duoda arba atima.
Lygiai ta pati istorija su Profsąjungų rūmais. Gavus profsąjungoms, po to parduota privatininkams. Dabar stovi tie grobai, nors yra puikiausia Nasvyčių idėja šitoje vietoje pastatyti Tautos namus.
Vilnius neturi normalios koncertų salės, stadiono. Mes jau neturime ir prasto baseino, nes iš jo išleido vandenį. Tai yra nesugebėjimas susidėlioti prioritetus, taip pat nesugebėjimas imti ir iki galo pastatyti.
Dėl Valdovų rūmų. Ir dabar kaip architektas aš tai vertinu nevienareikšmiškai. Bet buvo imta ir padaryta. Vieniems tai gali patikti, kitiems nepatikti. Tai yra daiktas, kuris stovi.
Paskęstama intrigose, matyti kerštas ir stumdymasis. Aišku, ir valdymo situacija tragiška. Pasižiūrėkime į Gedimino kalną. Už tai atsakinga lyg ir Vilniaus pilių direkcija, bet ji neturi pinigų, neturi kitų dalykų. Ministerija atsakinga, nežinau, ar tiesiai ministrė, ar per kokį departamentą. Vyriausybė atsakinga. Ir kai ima slinkti paviršinis kalno sluoksnis, niekam niekas pasidaro neaišku.
Vilniaus meras ir visi kiti laksto, bando daryti „piarą“, užuot kažkaip laikinai sutvarkę, kol parengs programą. Dabar gal pilis negriūna, bet vizualiai tai yra tragiškas simbolis. Negebame operatyviai spręsti klausimų.
Politinės iniciatyvos turi imtis tam tikri žmonės, ar premjeras, ar meras, sakydami „aš darysiu“. Kas šiandien Lietuvoje tai daro ir kas darė prieš tai? Mano manymu, niekas. Tokį ir turime rezultatą.
Savivalda turi savo savarankiškumo lygį, valstybė – savo, vienas be kito negali gyventi. Pinigai neaišku kaip perskirstomi, visi veikia pagal politines simpatijas. Ir gauname košę.
Jau rudenį atidarys Lukiškių aikštę. Šiandien mes dar nežinome, koks bus jos meninis akcentas. Merui nepatinka, kad Vytis kažkoks nusiminęs ar kardą ne taip pakėlęs.
Prisiminkime, kaip buvo statomas Gedimino paminklas. Kiek vyko konkursų, kiek vieni kitiems – ir menininkai, ir inteligentai, ir valdžia – prikišo, kol, ačiū Dievui, pastatė ir nebegalėjo tarpusavy ėstis.
G.JAKAVONIS: Prie Seimo esantis fontanas lyg ir priklausė savivaldybei. Ėmė jį permetinėti vieni kitiems, tas fontanas ir dabar neveikia. Visą laiką pasišaipome iš kaimyno A.Lukašenkos. Bet jis atstatė pilis, sutvarkytas Gardino senamiestis su paminklu Vytautui, sutvarkytos aikštės.
K.MASIULIS: Nuo to laiko, kai man teko dirbti savivaldybėje, pratekėjo nemažai laiko, gal devyneri metai. Bet problemos nė kiek nepajudėjo, netgi pasidarė blogiau.
Buvo kalbama, jog reikia, kad Neris taptų gyva, kad prie jos būtų kavinių. Ji kaip buvo mirusi, taip yra mirusi. Buvo kalbama, kad Vilnius taps dviračių miestu. Kaip buvo sunkiai pervažiuojamas dviračiu, taip ir liko. Buvo kalbama, kad bus geras Vilniaus susisiekimas viešuoju transportu. Tampa katastrofa važiuoti bet kokiu transportu, ne tik viešuoju.
Mikroautobusai išnaikinti, privežimas prie transporto sudėtingas. Vilniuje yra daug paslaugų centrų, pabandykite penktadienį pajudėti iš centro. Valandą stovi spūstis.
Buvo idėja, kad Vilnius taps megapoliu, susijungęs su Kaunu, suformuos dvipolį. Kad konkuruos su Varšuva, Minsku. Visos geros strateginės idėjos, kai tik atsiranda, iškart numarinamos.
Atsiranda privačių iniciatyvų. Atrodo, net nereikia įdėti pinigų, tik leisk vystyti. Žmonės nori pastatyti paminklą Vyčiui, kaip pastatytas paminklas V.Kudirkai. Ir prasideda kalbos, kad ne toks Vytis, ne tokia uodega, ne toks žirgas, ne taip sėdi.
Buvo idėja statyti paminklą J.Basanavičiui. Tai ėmė kalbėti, kad ne tie stato, ne taip nori, ne ten. Yra patriotiškai nusiteikęs verslas, yra patriotiškai nusiteikusių piliečių. Jie pastatys, tik duokite galimybę ir vietą.
Daug iniciatyvų gali vykdyti paprasčiausiai žmonės ir daug kur trukdo biurokratinės kliūtys. Objektas paskelbiamas šventa karve, paveldu. Štai fontanas prie Seimo dabar yra saugomas valstybės. Gal kada nors jis atgims.
Jeigu mes neturime lėšų savo paveldui saugoti, gal galime kitaip išspręsti tų vietų problemą? Reikia suprasti, kad jeigu mes skirsime lėšų fontanams išsaugoti, tai neturėsime jų kitiems dalykams.
Yra labai daug biurokratijos, atsiranda įvairių tabu, draudimų, ir miestas pats negali daug kur pajudėti. Yra ir lyderystės stoka.
Tenka pripažinti, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas turėjo gražių strateginių vizijų. Kad ir koks jis buvo kreivas. Strateginės vizijos turėtų būti sukoncentruotos į tas vietas, kurios yra svarbios visam miestui. Į centrą, transportą, tiltus, susisiekimą, infrastruktūrą, kas pakylėja visą miestą.
R.Šimašius su dabartine komanda ir, tiesą sakant, visi kiti iki tol buvę kažkokie susifragmentavę, gal ką ir daro, bet mes nelabai matome. Tris tujas iškirto ir pažadėjo dviračių taką padaryti. Tai tujos iškirstos, o dviračių tako nepradeda.
K.STOŠKUS: Nuostabus yra Vilniaus miestas, kaip jis išgražėjęs per tą laikotarpį. Bet aš nenoriu pasakyti, kad čia dideli merų nuopelnai. Privati iniciatyva padarė tai, ko nepadarė sovietmetis. Perdažyta, išgražinta, gana toli pažengęs tas procesas. Žinoma, nepakankamai. Bet tam visada yra lėšų ribos.
Yra padaryta žingsnelių. Bet mes nesugebame susitarti dėl prioritetų, štai kas baisu. Jaučiuosi kaip košmariškame sapne, iš kurio negali išbristi. Net prieš 5 metus nebūčiau patikėjęs, – nekalbu apie 10 arba 20 metų, – kad ministerijai galės vadovauti žmonės, kurie uždraus reprezentatyviausioje aikštėje statyti istorinį simbolį.
Uždraudė pastatyti Vyčio paminklą, taip ir buvo pasakyta. Mane stebina, kaip galėjo pakilti ranka išbraukti iš projektų patį svarbiausią simbolį. Jeigu kam įdomu, pažiūrėkite, kas priims sprendimus numatytoje menininkų dirbtuvėje. Ji turės sukurti kažkokią alternatyvą.
K.MASIULIS: Ten skulptorių beveik nėra.
K.STOŠKUS: Nežinau, kaip čia įvardinti, tai yra klaniukas. Sudarė komandą, ir ji dabar atėjo į Kultūros ministeriją. Tarp jų yra tie, kurie jau daug metų tyčiojasi iš Lietuvos simbolių. Yra daugybė prikurta jų kūrinių, šiuolaikinių vizualinio meno projektų, Šiuolaikinio meno centro.
A.NORVILAS: Vamzdininkai, galima taip juos pavadinti.
K.STOŠKUS: Pati ministrė yra pareiškusi, kad „vamzdis“ ir apskritai Europos kultūros sostinės projektas yra geras kūrinys.
Dabartinė ministerija neturi ir negali turėti tikrųjų prioritetų. Ką žinome apie tų žmonių mąstyseną, patirtį? Pati kultūros ministrė pasakė: aš esu klajoklis žmogus, aš keliauju, man vis tiek kur. Žmogus, kuriam vis tiek, kur būti, ateina tvarkyti Lietuvos kultūros politikos. Natūralu, kad jai bus sunku susigaudyti, ką čia reikia daryti. Ir visa komanda yra kontrkultūrinės politikos žmonės.
Kaip galima žmonėms, nekenčiantiems mūsų kultūros simbolių, istorinių vertybių, paduoti į rankas vykdyti kultūros politiką?
Galų gale himno giedojimas. Matėte, kaip sekėsi šitiems lyderiams. Nepataikė į toną, net balso neturi. Garsus dainininkas visiškai bebalsis. Vadinasi, jis tik patvirtino, kad šiuolaikinėje populiarioje muzikoje žmogus gali būti be balso.
Kaip gali parengti projektą tie, kurie nekenčia vėliavos, negerbia seno lietuviško herbo, galų gale Vyčio? Žmones subūrė daugiausia tas protestas, nes politika neturi būti šitaip daroma.
A.NORVILAS: Mūsų valdžia yra visiškai dehumanizuota. Paimkime atskirai kiekvieną pilietį, Jonaitį, Petraitį, ministrą pirmininką A.Butkevičių, ministrą pirmininką S.Skvernelį, daugybę ministrų. Kai pakalba, lyg ir simpatiški žmonės, mąstantys, kažkokios srities specialistai. Kai tas žmogus užima tam tikrą poziciją, kuri yra sprendžiamoji ir strateginė, išryškėja, kad jis neturi jokio humanitarinio pamušalo.
Be humanitarinio pamušalo neįmanoma suvokti tam tikrų procesų, susidėlioti prioritetų. Žmogus gali būti puikus policininkas, puikus tvarkos sergėtojas. A.Butkevičius galbūt gali būti puikus ekonomistas, ir kas iš to? Rezultatas apverktinas. Tai yra bendra tendencija.
Blogiausia, kad dabar dehumanizacijos audra pasiekė ir tas „Alma mater“, kurios rengia humanitarus. Dailės akademijoje labai nedaug liko žmonių, galinčių tvarkingai nupiešti klasikinį piešinį.
Mano dukra mokėsi architektūros. Vaikščiojau į visas studentų parodas, įvairių kursų peržiūras. Iš tikrųjų, nedaug tų plaukų yra, bet jie stojasi piestu. Gali daryti savo performansus, bet tu turi turėti pagrindus. Koks tu skulptorius, jeigu nemoki iš molio nulipdyti elementarių dalykų.
Yra toks dehumanizacijos lygmuo ir štai tokią turime kultūros ministrę. Tokią turime galbūt labai gerą viceministrę, kurią gąsdina militariniai reikalai ir kuri net Vyčio skulptūroje mato militarizmą. Įsivaizduojate, koks geras tai žmogus.
Jūs vaikštote taku ir džiaugiatės, kad takas geras, jau pusė padaryta. Įsivaizduojate? Kiek metų Nepriklausomybei, pusė tako jau yra. Irgi gražu, irgi gerai. Bet tai neatitinka sostinės įsivaizduojamos vietos Europoje, mes gi tokie dideli savo praeity.
Dėl Gedimino kalno. Visiškai neseniai su Signatarų klubu turėjome išvyką į Karaliaučiaus kraštą. Tema buvo senieji prūsų paminklai. Tai yra piliakalniai, gynybiniai įtvirtinimai. Gerbiamieji, buvau pritrenktas. Koks tai buvo klestintis kraštas.
10 kvadratinių kilometrų plote yra 17 gyvenviečių, o manoma, kad ir daugiau buvo. Supilti aukšti pylimai, iki 12-14 metrų, yra turbūt 60 laipsnių kampas. Ir laikosi po šiai dienai. Tie pylimai nučiuožinėti vietinių, nes žmonėms tai atrakcija. Įsivaizduojate, ir nesuyra. Tai XI-XIV amžiaus dariniai, ir visa tai laikosi. Jokio slinkimo.
V.MAZURONIS: Žiūrėkime į tuos projektus, kurie pasisekė. Karaliaus Mindaugo tiltas, Valdovų rūmai. Atidėkime, kaip mes vertiname vienus ar kitus politikus. Tuo metu tiek A.Brazauskas, kuris vadovavo, tiek miesto meras susitarė, atrado variantą, ir atsirado objektai.
Puikiai žinau, kaip buvo projektuojamas ir statomas Žoržo Pompidu centras Paryžiuje. Buvo daug emocijų, daug nepasitenkinimo. Kaip ir statant Eifelio bokštą. Tuomet paskelbė tarptautinį konkursą. 4 ar 5 atrinkti projektai buvo pateikti prezidentui. Jis pasižiūrėjo ir pasakė: „Šitas.“ Yra iniciatyva, visi bendrai dalyvauja, profesionalai atrenka, kad projektai būtų tinkamo lygmens. Ir iškyla politinė atsakomybė.
Dėl Lukiškių aikštės. Jeigu yra kokios komisijos, tai padarykime 2-4 variantus. Mėgėjiškų variantų neturi būti, jie turi būti perėję tam tikrus filtrus. Atraskime kažką, kas pasakys: šitą padarome. Ar tai būtų mūsų premjeras, ar prezidentė.
Minėjome 5-6 objektus, kurie nepadaryti. Tai jūs man pasakykite, kas už tų objektų nepadarymą ar buvimą yra atsakingas? Tarkim, Profsąjungų rūmų ar Lukiškių aikštės.
Meras lyg ir meras, bet meras neturi pinigų, jis nieko negali padaryti. Vyriausybė lyg ir Vyriausybė, bet čia savivaldybei atiduotas objektas. Savivaldybės yra tas ir tas. Pilių direkcijos yra anas. Taip ir žaidžiame futbolą.
Mano manymu, už esminius valstybės simbolius atsakomybę turi prisiimti valstybės vadovai. Tai yra prezidentė, premjeras.
Jeigu toliau stumdysimės, komisija ginčysis, sėdėsime prie suskilusios geldos. Jau sėdime prie šešių tokių geldų.
Lygiai taip pat turėtų būti sprendžiami žemesnio lygio klausimai, kur užtenka savivaldybės. Tada kiek įsisuktų mechanizmas.
Dabar vieni į kitus pirštais rodome, o Gedimino kalnas griūva. Tai aš matau kaip valstybės kultūrinį simbolį. Ką mes paliksime valstybei po 100 metų? Ką sakys mūsų proanūkiai? Sakys, ką mūsų proseneliai darė, pirštais vieni į kitus badė, kol kalnas sugriuvo.
Dėl dvipolio. Jau perkėlė oro uostą į Kauną. Jeigu jie gerai padirbs, tai atgal atkelti oro uosto nereikės. Čia niūri prognozė.
K.MASIULIS: Pagrindiniai asmenys privalo turėti aiškų strateginį mąstymą ir jausti strateginę atsakomybę.
Dabar matote fragmentinį krantinės sutvarkymą ar kokį tako gabaliuką. Aš nematau strategiškai tvarkomų visų dviračių takų.
Jau niekas tiek nekariavo su A.Zuoku kiek aš. Bet tikrai atiduodu jam duoklę, jis turėjo strateginių vizijų. Centras dabar yra perkeltas į Konstitucijos prospektą. Gerai atsimenu, kaip mes, aštriai diskutuodami, ten perkėlėme pirmą savivaldybės pastatą. Patinka ar nepatinka, galima ginčytis, bet ten dabar yra daugybė dangoraižių. Buvo strateginė vizija iš lūšnyno ten padaryti kitokį miestą.
A.Zuokas turėjo tramvajaus viziją, ne metro. Aš šitai vizijai priešinausi, palaikiau metro idėją. Tai yra strateginis klausimas, kaip išspręsti miesto spūsčių problemą. Vadovai turi diskutuoti kertinėmis temomis. Jie turi ieškoti sprendimų, o ne miegoti ir galvoti, kad jos išsispręs.
Reikia ir Lazdynėliuose išasfaltuoti gatves, sutvarkyti šaligatvius, kokį segmentėlį, parko gabaliuką. Bet tai jau seniūnų reikalas, ne miesto vadovų. O miesto vadovas turi rūpintis, koks miestas bus po 30-50 metų. Ir valstybės vadovas taip pat.
Kai miesto vadovas kalbės apie miesto plėtojimą, tai bus ir paminklai, simboliai, aikštės, susisiekimas. Tada miesto vadovui reikia kalbėti su premjeru, susitarti dėl valstybės bendrojo plano, kad būtų tęstinumas.
Daug kariavome su A.Zuoku, turėjome teismo bylų dėl korupcinių dalykų. Bet mes važinėjome dėl Vilniaus ir Kauno dvipolio, kalbėjome su Kauno merais. Tai iš tikro yra dešimtmečio dalykai. Įsitraukia architektai, kultūrininkai.
Visa tai yra sustoję ir dabar aš nematau jokios plėtros. Matau segmentiškai. Yra judesio, tujos kertamos, gabaliukas krantinės išasfaltuota. Bet aš nematau, kad būtų duotas signalas, jog Neris atgimsta.
Galėčiau vardinti daugybę vietų, kur yra dviračių takas ir pasibaigia. Kitoje vietoje vėl yra dviračių takas ir pasibaigia. Reikia dviratininkui važiuoti Geležinio Vilko gatve didžiausiame sraute, ir važinėja tie dviratininkai. Neturi kaip važiuoti kitaip.
K.STOŠKUS: Beviltiškas pokalbis, kuris meras geresnis. Nėra jokios sistemos atskaitos. Tas pats yra ir kultūros politikoje. Rodos, konservatorių lyderis pasakė, kad dabartinė Vyriausybė turi 800 prioritetų.
G.JAKAVONIS: Vadinasi, nė vieno.
K.STOŠKUS: Čia pasišaipymas, žinoma, bet iš tikrųjų, kai yra daug surašyta, tas svarbu, anas svarbu, tada niekas nesvarbu. Baisiai sunku nusakyti prioritetus, tai didelis darbas. Reikalingas tam tikras vertybių subalansavimas.
Esu truputį diskutavęs su pačiais lyderiais, kad reikia nustatyti, kuri kultūros forma verta paramos. Pvz., Lietuvoje labai plinta kontrkultūriniai dalykai. Jie kitados buvo Vakaruose populiarūs. Pas mus atėjo labai vėlai.
Dabar iškyla mūsų augančios valstybės klausimas, ją reikia pastatyti ant kojų, išsaugoti. O kai tai traktuojama kaip lygiavertis reiškinys, vienodai finansuojama, tada jau nuleidi rankas.
Imi galvoti, geriau ministerijos iš viso nebūtų. Tada žmonės žinotų, kad nėra ko tikėtis, ieškotų kokių pašalinių kelių. Būtų blogai, kai kurie pakiltų, emigruotų, kai kurie keistų profesiją. Kuo dirba žmonės, dabar baigę Dailės akademiją? Jie prodiuseriais visokiais darosi, vadybininkais.
Žmonės yra suluošinti. Jie jaučia, kad niekam Lietuvoje profesionalų nereikia. Susideda ryšulėlius ir važiuoja ten, kur galbūt užkibs.
Vanda Zaborskaitė kitados yra komentavusi: kad emigracija būtų sėkminga, reikėtų, kad iki išvažiuodami žmonės gautų tam tikrą akademinį pasirengimą. Galbūt reikėtų net siųsti žmones į užsienį, kaip buvo tarpukario Lietuvoje, kada jie jau pradeda bręsti. Dabar jie niekur nėra prigiję.
Kaip gali Kultūros ministerijai vadovauti žmogus, neprigijęs savo krašte? Vadinasi, ji neturi jokių prioritetų. Iš karto išbėgo į užsienį, čia pasimokė vienoje, antroje, trečioje mokykloje, perbėgo per kelias vietas, ir aš jau žinau, kas yra kultūros politika. Padorus žmogus būtų nesiėmęs tokio darbo.
Bet pažiūrėkite, aš per daug kalbu apie kultūros ministrę. Ji nėra tiek kalta. Ją pasiūlė geri draugai, kurie atsilygina už paslaugas, ir paskyrė, žinoma. Tai kuo ji čia dėta? Ji čia yra auka. Vadinasi, toje aplinkoje kažkas negerai.
Kas dabar sudaro kultūros politiką? Į Kultūros ministerijos priedermes įeina tai, kas atkrinta nuo kitų ministerijų. Ji sukurta likutiniu principu. Pavyzdžiui, įeina lituanistikos rėmimas arba žiniasklaida. Ji tuo visai nesidomi. Ir dabar į planą įtraukta ta pati ar 2012, ar 2014 metų programa. Jos nereikia finansuoti, nes nėra lėšų.
Kultūra yra tai, kas niekur kitur netinka. Pasidalina „gerąsias“ ministerijas, ir lieka Kultūros ministerija, kažkokios trečios kategorijos.
Yra demografinė krizė. Jeigu neišspręsime šios problemos, visos kitos nieko nevertos. Sako, paskutinis išvažiuodamas išjungs elektrą oro uoste. Tauta privalo išgyventi.
Turi būti branginamos istorinės tautos vertybės, kurios įgyjamos kasdien, politinė ir kultūrinė praktika. O dabar kalba nereikalinga, paminklai nereikalingi, atsakomybės nereikalingos. Reikia baigti gyvenimą šia diena.
Plačiau apie tai skaitykite čia.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
