Visa gerkle rėkaujant, kad esame demokratinė, teisinė valstybė, naudojamasi grynai totalitariniais sovietmečio metodais, „patraukiant“ valdžiai neįtikusiuosius. Šįkart prezidentūros taikiniu tapo žurnalistas Tomas Dapkus.
„Turiu pasakyti, jog tai nėra pirmas kartas, kai jaučiu Dalios Grybauskaitės ypatingą dėmesį. Apie jos santykį su spauda reikalinga atskira studija. Lygindamas savo darbą ankstesnėje LRT, „Lietuvos žiniose” ir LNK, galiu patvirtinti, kad pastarojoje studijoje turėjau bene daugiausia laisvės ir, skirtingai nei pirmose dviejose, savininkai nesikišo į laidų turinį, apsaugodavo nuo prezidentės „norų“. Tačiau esu asmeniškai gavęs pastabų nuo prezidentės per įvairaus lygio pasiuntinukus“,- savo „Facebook“ paskyroje rašo T.Dapkus.
Žurnalistas teigė niekada nekreipęs dėmesio į tokius „panorėjimus“ jį patraukti. Tačiau čia galima susimąstyti. Ką reiškia „patraukti“? Šviesios atminties Vitas Lingys irgi buvo „patrauktas“. Drastiškai. Ir net buvo bandymų žurnalistą juodinti, reiškiant nuomonę, kad galbūt jo „patraukimas“ buvo susijęs su piniginiais reikalais.
Nepriklausomybės aušroje buvome šventai įsitikinę, kad „patraukimo“ laikai baigėsi kartu su sovietmečiu. Bet paaiškėjo, kad niekas nesibaigė. Nėra statistikos, kiek žurnalistų per pastaruosius beveik tris dešimtmečius buvo „patraukti“, bet aiškėja, kad tokių atvejų būta ne vieno ir ne dviejų.
Antai Rūta Janutienė 2012 m. buvo „patraukta“ iš TV3 televizijos. Jos laida „Paskutinė instancija“, kurioje buvo pasakojama apie D.Grybauskaitės ne visai gražią praeitį, taip ir nepasirodė eteryje, o pati žurnalistė – išmesta iš darbo, prisidengiant tuo, kad ji „nevykdo sutartyse su TV3 numatytų žiūrimumo rodiklių.“
Pats T.Dapkus „patraukimo“ patirties turi sočiai. Kažkada jis dirbo LRT, kur vedė itin populiarią autorinę laidą „Dienos tema“. Laida neįtiko LRT vadui Audriui Siaurusevičiui. Ji buvo panaikinta.
Tuomet T.Dapkus pradėjo dirbti dienraščio „Lietuvos žinios“ redaktoriaus pavaduotoju. Jis vadovavo internetiniam dienraščio puslapiui. Tik dirbo neilgai.
„Dirbo tik savaitę. Tuomet teisme buvo nagrinėjama Medininkų žudynių byla. Mes į pirmąjį puslapį įdėjome nuotrauką, kurioje užfiksuoti penki į teismo posėdį iš Rygos atvykę trumpai kirpti berniukai – omonininkai. Ir parašėme prierašą: „Ką veikia mūsų VSD, jei omonininkai laisvai įvažiuoja į Lietuvą?“ Netrukus gavau nurodymą T.Dapkų atleisti“, – prisimena tuometis „Lietuvos žinių“ generalinis direktorius bei vyriausiasis redaktorius Valdas Vasiliauskas.
Anot jo, tokį pageidavimą (ar greičiau įsakymą) jam žodžiu perdavė prezidentės patarėja. Tik sakė, dabar jau neatsimenantis jos pavardės. Kadangi V.Vasiliauskas atleisti T.Dapkų atsisakė, tai netrukus kartu su T.Dapkumi redakciją paliko ir jis pats.
Dar sovietiniais laikais dirbęs V.Vasiliauskas prisimena, kad tuomet tokie nurodymai būdavo nereti. Žmogui vilko bilietas lyg ir nebūdavo įteikiamas, būdavo surandamos kažkokios formalios priežastys: kokia nors klaida, amoralumas ir pan. Bet žmogus iš žurnalistikos dingdavo.
Tačiau net ir tada tų šalinamųjų niekas nevadindavo skalikais.
Pats T.Dapkus nesijaučia itin įžeistas taip išvadintas.
„Žurnalistui nėra blogai, kai politikai kuo nors kaltina. Esmė – žurnalistui ne valstybės ordinas yra garbė, o jam reiškiamas neapykantos lygis iš politikos „grandų”. Esu „skalikas” ir tai tikrai geras apdovanojimas, prilygstantis Kremliaus išpuoliams prieš mūsų politikus“, – teigia T.Dapkus.
Beje, nieko čia naujo – keikti žurnalistus. Net ir patriarchas Vytautas Landsbergis yra juos išvadinęs kirmėlynu bei šunauja. Taigi, aišku, iš ko prezidentė pasigavo epitetą.
****
VŽ komentaras
Į prezidentės reikalavimą „patraukti skaliką“ niekaip nesureagavo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. O juk jis paprastai visuomet viešai reiškia savo nuomonę. Neįtikėtina, tačiau žurnalistų atstovas ginasi, nieko apie tai negirdėjęs!
„Nežinau, nieko negirdėjau apie šį incidentą. Bet galiu pasakyti, kad jei tai iš tiesų yra faktas – tai visiškai nenormalu. Negalima būnant politiku taip kalbėti, nesvarbu ar jis būtų prezidentūros, ar savivaldybės, ar kito lygio politikas. Taip neturi būti iš principo.
Visuomenės informavimo įstatyme yra aiškiai pasakyta, kad draudžiama persekioti žurnalistus. Tačiau nėra numatyta jokia atsakomybė už persekiojimą. Tai reiškia, kad politikai, persekiojantys žurnalistus, o tokių atvejų pasitaiko neretai, yra nebaudžiami. Dar sausio mėnesį esame išsiuntę į Seimą įstatymo pataisas. Turi būti numatyta arba politinė atsakomybė, arba etikos kodekso pažeidimas – kas nors.“
