Seimo Migracijos komisija nusprendė išsiaiškinti, kaip vykdomas dar balandį Seimo priimtas nutarimas dėl demografijos ir emigracijos procesų valdymo. Ir išsiaiškino, kad premjero pavedimu sudaryta darbo grupė intensyviai dirbo visą vasarą. Ta darbo grupė, kurioje yra ne tik valdininkų bei politikų, bet ir mokslininkų, ištyrė, kad didžiausi iššūkiai yra gyventojų senėjimas bei emigracija, o emigruoja žmonės dėl prastų sąlygų Lietuvoje. Tikrai daug nuveikta.
Migracijos komisija išplatino labai keistą pranešimą, kuriame komisijos pirmininkė Guoda Burokienė priminė, kad Seimas dar balandį įpareigojo Vyriausybę sudaryti darbo grupę, kuri parengtų 2018-2027 metų Lietuvos demografinės, migracijos ir integracijos politikos strategijos projektą, Lietuvos piliečių grįžimo į tėvynę skatinimo programos projektą ir gimstamumo skatinimo programos projektą.
Pranešime teigiama, kad komisijos posėdyje dalyvavę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento Šeimos politikos skyriaus vedėjas Steponas Kulbauskas ir patarėjas Tomas Milevičius pristatė sudarytos darbo grupės tarpinius veiklos rezultatus. S.Kulbauskas komisiją informavo, kad svarbiausi iššūkiai – kasmet mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius, besikeičianti gyventojų amžiaus struktūra, gyventojų senėjimas, didelis emigracijos mastas, didėjantis užsienyje gimusių lietuvių vaikų skaičius ir kt.
Taip pat priminti įvairūs 2005-2014 m. atliktų tyrimų duomenys, rodantys, kad emigruoti skatina prasta darbo aplinka Lietuvoje, nepatenkinamos gyvenimo sąlygos, žemas darbo užmokestis, nepakankamas darbuotojų interesų atstovavimas, mokslininkams – menkas jų darbo prestižas. Viena iš papildomų emigracijos paskatų – sunkumai įsigyti būstą, kurti materialinius šeimos gyvenimo pagrindus. Tarp „traukos“ į užsienį veiksnių svarbią vietą užima savirealizacija, kuriai Lietuvoje trūksta galimybių. Darbo grupė aptarė galimybes kuriamoje strategijoje numatyti šias sritis: šeimos gerovės, gyventojų sveikatos, migracijos, gyventojų senėjimo. Ir viskas.
Strategijos projektą rengianti darbo grupė yra sudaryta iš Vyriausybės kanceliarijos, Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Užsienio reikalų, Ūkio, Finansų, Vidaus reikalų, Švietimo ir mokslo, Kultūros ministerijų, Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos socialinių tyrimų centro, Tarptautinės migracijos organizacijos, šeimos organizacijų, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovų.
Ar ne per mažai tiek daug žmonių nuveikė iki šiol? Galbūt būtų buvę paprasčiau ne mėnesių mėnesius gaišinti darbo grupės atstovus ir leisti mokesčių mokėtojų pinigus, o pasikviesti žmogų iš gatvės, kuris taip pat būtų pasakęs, kad emigracija yra iššūkis, o žmonės emigruoja dėl prastų sąlygų Lietuvoje?
„Darbo grupė dirbo visą vasarą. Aišku, mes išgirdome tik „minkštąjį“ variantą – kas apžvelgta, kas neapžvelgta. Didžiausias rūpestis – kad būtų viena institucija, kuri kuruotų visą procesą. Aišku, mes, komisijos nariai, taip ir pasakėme, kad tai, ką pranešė darbo grupės nariai, galėjo pasakyti bet koks žmogus iš gatvės“, – neslėpė G.Burokienė.
Migracijos ekspertas Dainius Paukštė jau seniai prisipažino esantis nusivylęs dabartinės valdžios sprendimais ir nieko iš jos nebesitikintis.
„Norint konkrečių rezultatų, reikia ne to, ką veikia dabartinė valdžia. Imkite bet kokius sprendimus, kurie priimami, ir pamatysite, kad jie beprasmiai. Jei sudaryta darbo grupė dar turi aiškintis, ar emigracija yra iššūkis ir dėl ko žmonės emigruoja, – tai jau daug ką sako. Politikai reikalus spręsti pavedė vykdomajai valdžiai, nors kas kitas, jei ne politikai, turi nubrėžti gaires? Migracijos komisija privalėtų kiekvieną svarbesnį įstatymą įvertinti per emigracijos prizmę – pristabdo ją teisės aktas ar padidina. Galų gale net neaišku, ar bus įteisinta dviguba pilietybė. Juk jei bus įteisinta – bus viena situacija, jei ne – kita. Politikai aiškina, kad dvigubos pilietybės įteisinimas sumažintų emigraciją. Jie aiškina, kad neįteisinus dvigubos pilietybės mes prarasime emigravusius. Ar mes jų jau nepraradome? Ar toks sprendimas neigiamai nepaveiktų čia likusiųjų, nes turėtume dviejų rūšių Lietuvos piliečius – tuos, kurie turi teises ir pareigas, ir tuos, kurie turi tik teises? Ar nepanorės čia likusieji irgi turėti tik teises ir ar nesusikraus lagaminų ir neišvažiuos?“ – retoriškai klausė D.Paukštė.
Anot jo, dvigubos pilietybės įteisinimas tik pagražintų statistiką, nes paaiškėtų, kad Lietuvos piliečių yra ne kokie 3 mln., o kokie 4 mln.
Vytautas Rubavičius, filosofas, publicistas:
„Tai, ką „išsiaiškino“ darbo grupė, aišku, jau yra maždaug 15 metų. Tačiau valdžia demonstruoja, kad rūpinasi emigracijos bei demografijos problemomis, nors rūpestis yra tik parodomasis, iš tikrųjų jai tai nerūpi, nes ji yra perėmusi požiūrį, kad tautų maišymasis ir gyvenimas bet kur yra gėris. Viskas daroma tik dėl akių. Kodėl visame tame spektaklyje dalyvauja mokslininkai? Na, jie, dirbdami darbo grupėje, gali pabūti prie valdžios, gauti tam tikros naudos iš bendravimo su valdžia. Pabuvimas prie valdžios mokslininkams yra naudingas, nes paskui jie iš valdžios gauna užsakymų, tad tai yra riebus pliusas jiems“, – pastebėjo V.Rubavičius.
Emigracija tik įvardijama kaip iššūkis, bet niekas su tuo iššūkiu nesirengia tvarkytis. Kodėl?
„Visi supranta, kad atlyginimai Lietuvoje yra per maži, bent jau didžiosios dalies dirbančios visuomenės, bet jų didinti neišeina, nes kapitalas neleidžia. Kapitalas visais būdais siekia išlaikyti esamą padėtį. Verslui nesvarbūs išvykstantys, nes jis jau turi planą, kaip įsivežti pigios darbo jėgos iš kitur. O dauguma politikų, ypač tie, kurie vadovaujasi eurointegracinėmis, eurofederalistinėmis nuostatomis, sako, kad koks skirtumas, kur dirba lietuviai, juk jie dirba ES. Jie net didžiuojasi, kad sėkmingai vykdo Lietuvos tuštinimo uždavinį. Su tokiu požiūriu nebesuvokiama Tautos, visuomenės gyvenimo svarba, Lietuvos valstybingumo, kultūros išlaikymo svarba“, – akcentavo V.Rubavičius.
Pasak jo, valdžia, jei norėtų, kad atlyginimai didėtų, galėtų imtis tam tikrų priemonių, net ir verslą skatinančių, – pavyzdžiui, sumažinti mokesčius įmonėms, kurios moka didesnes nei vidutines algas.
„Tačiau pas mus vyrauja požiūris, kad pridedamąją vertę kuria darbdaviai, o darbuotojai jiems tik padeda. Ir tada darbdaviai gali viską pasiimti, o algas moka tik iš malonės. Būtina keisti šią ideologinę nuostatą, nes iš tikrųjų pridėtinę vertę kuria tiek darbdavys, tiek darbuotojas. Kai toks požiūris taps vyraujantis, tada visiems kils klausimas, kodėl gaunama nauda taip neteisingai pasidalijama. Ideologiją reikia keisti valstybiniu mastu, o tai padaroma įstatymais – per mokesčius, socialinius dalykus ir t.t.“, – vardijo V.Rubavičius.
Filosofas priminė, kad Lietuvoje dar prieš beveik dešimtmetį buvo įkurta Nacionalinės pažangos taryba, turėjusi užtikrinti Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“ vykdymą. Tačiau paskutinį kartą jos sudėtis atnaujinta prieš dvejus metus ir oficialiai jos nariais, neskaitant įvairių visuomenininkų, mokslininkų, yra buvusios Vyriausybės nariai, praėjusios kadencijos parlamentarai, o teisės akte nurodoma, kad tarybai vadovauja „ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius“.
„Tad akivaizdu, kad taryba nebevykdo jokios veiklos, o tai parodo, kaip politikai žiūri į valstybines strategijas. Beje, tos strategijos yra europiniai dokumentai, visos ES narės tokias strategijas yra susikūrusios, Lietuva – viena iš paskutiniųjų susikūrė ir bene pačią nykiausią. Mūsų strategija, palyginti su Estijos, yra niekinė, rodanti visišką intelektualinės, kultūrinės, tautinės savivokos stoką. Tačiau bet kokiu atveju tai yra dokumentas, bet politikai apie jį užmiršo, jis nebėra įdomus“, – stebėjosi V.Rubavičius.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
