Po Ukrainos konflikto pradžios imta kalbėti, kad Rusija iš tiesų kelia tiesioginę grėsmę NATO šalims, kurios per ilgai ignoravo šią grėsmę, neskyrė deramų išteklių ir dėmesio konvencinėms grėsmėms. Taip LRT.lt sako politologas Tomas Janeliūnas. Savo ruožtu politologas Virgis Valentinavičius pažymi, kad grubios rinkiminės Donaldo Trumpo kalbos, esą sąjungininkai turi susimokėti, NATO turi įrodyti savo reikalingumą, padėjo ne mažiau, nei Rusijos elgesys.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius politologas T. Janeliūnas sako, kad reagavimas į labiausiai matomus iššūkius turėtų būti savaime suprantamas dalykas, todėl nieko neįprasto, kad Rusijos agresija NATO pašonėje privertė pasitempti gynybos klausimais.
„Turbūt nieko stebėtino, kad būtent po Ukrainos konflikto pradžios imta kalbėti, jog Rusija iš tiesų kelia tiesioginę grėsmę NATO šalims, o šios per ilgai ignoravo šią grėsmę, neskyrė deramų išteklių ir dėmesio konvencinėms grėsmėms. Ši tendencija labai aiškiai siejama su 2014-ųjų Krymo okupacija ir aneksija, paaštrėjusia Rusijos retorika ir susirūpinimu, sklindančiu iš NATO rytinės pusės – Baltijos šalių, Lenkijos.
Iki tol net ir Lietuva, nematydama tos tiesioginės grėsmės iš Rusijos, ilgai ignoravo poreikį didinti karines išlaidas. Kitos NATO šalys, esančios toliau nuo Rusijos ir kitų galimų konfliktų, taip pat neturėjo argumentų, ypač savo visuomenei paaiškinti, kodėl derėtų didinti išlaidas, kai kelis dešimtmečius buvo įprasta to nedaryti. Taigi tas grėsmės suintensyvėjimas arba žymiai didesnis grėsmės vaizdas yra reikalingas ir politikams, ir visuomenei“, – kalba T. Janeliūnas.
Savo ruožtu Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas politologas V. Valentinavičius pažymi, kad Rusija nebe pirmą kartą yra Aljanso žadintuvas labiau stiprinti savo gynybą.
„Atlanto Santarvės paskirtis Šaltojo karo laikais buvo labai aiški: tuo metu buvo komunistinis agresorius – Tarybų Sąjunga, o pirmos abejonės dėl NATO apniko pasibaigus Šaltajam karui, kurį laimėjo Vakarai. Labai simptomiškai labiausiai už NATO nereikalingumą pasisakė arba pati Rusija, arba jos gerbėjai Vakaruose.
Per tą laiką po Šaltojo karo nutekėjo nemažai vandens, įvyko tam tikrų transformacijų, atsirado pasaulinio terorizmo pavojus, taikos misijų palaikymo poreikis ir NATO blaškėsi nuo vienos paskirties prie kitos, keitėsi politinis svorio centras. Kai jau visiškai atrodydavo, kad NATO nereikalinga, pati Rusija, jos prigimtinis agresyvumas, kurį ypač išryškino Vladimiras Putinas, aktualizuodavo NATO reikalingumą ir misijos pagrįstumą. Paskutinis toks ciklas įvyko po agresijos Kryme ir Rytų Ukrainoje“, – sako V. Valentinavičius.
V. Valentinavičius: D. Trumpo kalbos taip pat padėjo susiimti
Pasak V. Valentinavičiaus, Rusijos agresija ir Vakarų atsakas – cikliškas reiškinys, tačiau šį kartą sukrusti NATO privertė ir JAV prezidento D. Trumpo pareiškimai.
„Kai pradinis agresijos Kryme šokas praėjo, europiečiai ėmė kalbėti apie tai, kad galbūt nereikia sankcijų. Tuomet JAV atsirado labai spalvingas, bet nelabai patyręs prezidentas, kuris staiga leptelėjo, kad NATO yra atgyvena, o europiečiai nesusimoka už savo gynybą. Ir vėl NATO sąjungininkės Europoje buvo privertos įrodinėti, kad NATO yra reikalinga.
Dabar vėl matome NATO temos suaktualėjimą – tas pats D. Trumpas jau kalba kitaip, nes Rusijos veiksnys, jos grėsmė sugrįžta į jo darbotvarkę per labai karštas diskusijas JAV viduje, kiek Rusija paveikė rinkimų kampaniją, kiek ji turėjo įtakos D. Trumpo komandos nariams. D. Trumpas, nors pradžioje per naivumą ar norą patikti buvo pareiškęs nemažai gražių komplimentų ir intencijų draugauti su Rusija, staiga priverstas įrodinėti, kad nėra toks didelis Rusijos draugas. Pradinė priežastis – Rusijos elgesys“, – kalba politologas.
V. Valentinavičiaus teigimu, visiems politikos naujokams, įskaitant JAV prezidentus, būna laikotarpis, kada aplanko šventas tikėjimas, jog šį kartą Rusija bus kitokia. Tai nutiko ir George`o Busho jaunesniojo, ir Baracko Obamos atveju, tačiau visi baigdavo realistiška ir ganėtinai kieta politika Rusijos atžvilgiu.
„Grubios D. Trumpo kalbos, kad sąjungininkai turi susimokėti, kad NATO turi įrodyti savo reikalingumą, manau, padėjo ne mažiau, nei Rusijos elgesys. Nes D. Trumpas su televizijos laidų vedėjams būdingu tiesumu bedė pirštu į teisingą dalyką – iš tiesų daugumos Europos sąjungininkių gynybos biudžetai buvo neadekvatūs pasaulio situacijai, Rusijos grėsmei, kurią parodė įvykiai Ukrainoje, bandymai kištis į įvairių šalių vidaus politiką.
Kitokio elgesio Rusija nemoka, tačiau patys išprovokavome tokį?
Paklaustas, kodėl Rusija vis naudoja tą pačią taktiką, jei vis gauna ne tokį rezultatą, kokio siekia ir jai nepavyksta suskaldyti Vakarų organizacijų, V. Valentinavičius sako, kad iki šiol tokia taktika duodavo rezultatų, nors jau išsisemia.
„Rusija – kaip KGB, kurios mitas visuomet rėmėsi tuo, jog ji yra nepaprastai paslaptinga, visagalė, veiksmingai veikianti organizacija, bet visuomet mito apie tai buvo daugiau nei realaus veiksmingumo. Tie mitai visuomet sprogsta ir Rusija lieka toje pačioje vietoje, kur buvo prieš šimtmečius.
Rusija galvoja, kad tai – labai veiksmingas modelis, jis veikė XVIII a., per Šaltąjį karą ir dabar šiek tiek veikia. Rusija nežino kito būdo, nei kaip ginti savo interesus, nei kaip atkakliai laikytis akivaizdžiai klaidingos, tarptautinę teisę pažeidžiančios barbariškos tradicijos. Tačiau tikiuosi, kad dabar V. Putino badymai grįžti į tą patį modusą jau nebus tokie sėkmingi, nes Rusija pamiršta pagrindą – ekonomiką, žmonių darbo našumą kaip gyvenimo pagrindą. Bandymas tik alkūnėmis ir stumdymaisis išsikovoti vietą po sale turi ribas“, – kalba V. Valentinavičius.
Savo ruožtu T. Janeliūnas teigia manantis, kad Rusija galėjo nujausti, kad jos agresijos pasekme gali tapti labiau besiginkluojantis NATO. Tačiau jis sako, kad ligtolinis NATO pasyvumas ir paskatino Rusijos veiksmus.
„Galima sakyti, kad Rusijos agresyvumas buvo paskatintas to, jog NATO priklausančios Europos šalys ilgai nekreipė dėmesio į konvencines grėsmes. Šis pasyvumas atliko provokacinį vaidmenį. Dažnai auka tampa tas, kuris pats mažai rūpinasi savo saugumu. Kelis dešimtmečius mažėjusios NATO išlaidos Rusijos politikams, matyt, sudarė įspūdį, kad NATO šalys silpsta, nėra linkusios didinti karinių išlaidų ir bus labai lengva pasinaudoti tuo, keliant grėsmes ES ir NATO šalims ir įsivaizduojant, kad jos niekaip nereaguos.
Bet reakcija, manau, visada būna ir naivu būtų tikėtis, kad niekas nesikeistų, kai keičiasi vieno iš veikėjų pozicija. Matėme, kad ir Ukraina reagavo, labai smarkiai pakeisdama požiūrį į gynybą, NATO šalys taip pat reaguoja. Tas veiksmas iš Rusijos pusės sukėlė ganėtinai reikšmingą atoveiksmį“, – tikina T. Janeliūnas.
