Priešintis putinizmui užsienyje daug lengviau negu kovoti su juo namuose. Minint nepavykusios griežtosios linijos šalininkų pučo Maskvoje 25-ąsias metines, ši išvada yra svarbi pamoka iš Sovietų Sąjungos griuvėsių susikūrusioms (arba kaip Baltijos šalių atveju – atsikūrusioms) šalims ir jų sąjungininkėms.
1991 metais šventėme dvigubą pergalę. Viena iš jų – blogio imperijos, pavergusios savo kaimynes ir siūliusioms Vakarams rinktis branduolinį karą arba pralaimėjimą, galas. Kita – komunizmo ir jo nevykusios ekonomikos sistemos, primestos politinėmis represijomis, žlugimas.
Pirmoji pergalė vis dar atrodo tvari. Rusija nebėra pasaulio supergalybė. Jos imperiją arba „kietosios“ įtakos zoną sudaro tik apgailėtinas satrapijų rinkinys: Abchazija, Pietų Osetija, Padniestrė ir Donecko bei Luhansko „liaudies respublikos“. Azijoje ji yra stelbiama Kinijos. Rusija kelia grėsmę savo regione ir drumsčia ramybę, bet labiau dėl Vakarų silpnumo, o ne dėl savo pačios galios.
Antroji pergalė – veikiau dalinė.
Tiesa, kad niekas, o juolab Rusija, nebetiki, kad socialistinės planinės ekonomikos yra veiksmingos.
Vis dėlto išrauti sovietų politinį palikimą buvo daug sunkiau. Vienpartinio komunistų valdymo, pagrįsto proletariato diktatūra ir kitomis marksizmo-leninizmo dogmomis, nebėra. Deja, vietoje jo liko slogus kokteilis: silpnos institucijos, turtingųjų ir galingųjų nebaudžiamumas, per dideles galias turinčios saugumo tarnybos, korupcija ir nusivylę bei galių netekę piliečiai.
Tik trys šalys, buvusios už senosios sovietinės sienos – Estija, Latvija ir Lietuva – tvirtai laikosi tarptautinių politinės laisvės standartų. Iš esmės tokia pati padėtis nusistovėjo ir buvusiose Varšuvos sutarties šalyse, nors Vengrijoje ir Lenkijoje padvelkė nerimą keliančiu putinizmu: teisingumo sistemos politizavimu, politinių varžovų demonizavimu, nepagarba nepriklausomoms institucijoms ir dirbtinai kurstoma ksenofobija. Šių žalingų reiškinių aidai „Brexit“ ir Amerikos prezidento rinkimų kampanijose suteikia svarų pagrindą nerimauti dėl politinės sistemos būklės kitose šalyse.
Esant tokiam silpnumui, Rusija vis labiau naudoja prieš mus atviras ir slaptas priemones, jų išradingus ir netikėtus derinius. Mums dažniausiai nepavykdavo atremti šios grėsmės. Amerikai ir Vakarų Europai ypač reikalinga tvirtesnė saugumo kultūra: visuomenė privalo geriau suvokti, su kokiais pavojais susiduriame.
Buvusiose pavergtosiose šalyse, suprantančiose šią grėsmę, pavojų kelia per aštri reakcija. Susidūrus su propagandos audra kyla pagunda varžyti žiniasklaidos laisvę. Susidūrus su ardomąja veikla gresia visur pradėti matyti šnipus ir apkarpyti piliečių laisves. Dėl ekonominio karo tampa patrauklu diriguoti – griebtis subsidijų, kvotų, atrankinio apmokestinimo ir panašių priemonių.
Ypač didelis nerimas kyla dėl Ukrainos, kur rusenantis karas rytuose ardo politinę kultūrą. Kova su korupcija įstrigo; prokuratūra įsitraukė į atvirą konfliktą su didelį spaudimą patiriančiais kyšininkų persekiotojais. Žurnalistai, atliekantys savo darbą – keliantys nepatogių klausimų, randantys įdomių faktų ir juos skelbiantys – kaltinami teikiantys pagalbą priešui. Maidano demonstrantai savo gyvybėmis rizikavo (ir jas aukojo) ne dėl to.
Žvelgdami į pastaruosius 25 metus turėtume prisiminti, kad konstruktyvi įtampa yra būtina demokratijos dalis. Mes – žurnalistai, pareigūnai, teisininkai, politikai, verslininkai, dvasiniai lyderiai, akademikai, privatūs piliečiai – laikomės tų pačių taisyklių, bet nesame vienoje komandoje. Atvirumas, sąžiningumas ir įvairovė neabejotinai nulems klaidų ir pasimetimo – bet ši padėtis geresnė negu sistema, kai viskas kontroliuojama iš viršaus vienybės ir patriotizmo vardan. Jeigu neatidėliotinas poreikis priešintis putinizmui ves prie mūsų pačių šalių putinizacijos, Rusijos lyderis bus laimėjęs lygiai taip pat tvirtai, kaip ir pasiuntęs tankus riedėti mūsų sostinių gatvėmis.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
