Tam, kad Lietuva turėtų savo astronautą, trūksta labai daug – reikia ne tik prisidėti prie kosmoso projektų, bet ir investuoti nemažai pinigų. Todėl kone visi astronautai – prancūzai, vokiečiai arba italai, LRT RADIJUI sako kosmoso inžinerijos Švedijoje magistrantė Agnė Paškevičiūtė.
Jos teigimu, kosmoso projektai yra ne atskirų šalių, o visos žmonijos prioritetas: „Anksčiau ar vėliau tapsime tarpplanetine civilizacija, tai bus svarbu kiekvienai šaliai.“
– Papasakokite, kaip susidomėjote kosmosu?
– Aš, turbūt kaip ir visi vaikai, nuo penkerių metų svajojau būti kosmonaute. Po 1960-ųjų „Apollo“ nusileidimo atsirado „Žvaigždžių kelias“, „Žvaigždžių karai“. 1990-ųjų kartai tai buvo įspūdingiausias dalykas nuo pat 1970-ųjų.
Nežinau, ar dabartiniai vaikai to nori, bet prisimenu, kad tiek aš, tiek visi kiti norėjo būti kosmonautais. Kai buvau vaikas, visada gaudavau dovanų knygų apie kosmosą. Tas noras išliko. Kai augau, kiti man sakė – gal suauk, išsirink kažką rimtesnio.
Tačiau labai įtikėjau, kad galiu tai padaryti, po to pradėjau žiūrėti NASA televiziją, mačiau astronautų veiklą Tarptautinėje kosmoso stotyje. Mokykloje man labai gerai sekėsi matematika ir fizika. Pasirinkau studijuoti aeronautikos inžineriją ir visada sukausi toje srityje.
– Tai – neįprastas pasirinkimas merginai. Ar susiduriate su klausimais, ką mergina veikia tokioje srityje?
– Net mokykloje, fizikos klasėse, merginų yra mažiau nei vaikinų. Kai įstojau į Bristolio universitetą Anglijoje, pirmaisiais metais tarp 120 mokinių ten buvo tik penkios merginos. Padėjo tai, kad Anglijoje mažiau nuostabos dėl to, kad mergina studijuoja aeronautikos inžineriją. Lietuvoje aeronautikos ar astronautikos inžinerija nėra populiarios, bet Vakaruose tai – žinoma specialybė.
– Lietuva kol kas neturi savo astronauto. Ar norėtumėte tapti pirmąja Lietuvos astronaute?
– Norėčiau. Tačiau, paklausus gatvėje žmonių, ar jie norėtų būti astronautais, visi sakytų, kad taip. Studijuodami šią specialybę, visi vieningai norėjome būti astronautais – visi norėtų skristi į Marsą, net jei tektų jame numirti.
Taigi taip, tokia svajonė didžiausia. Gal ir dėl to, kad tai labai didelis asmeninis iššūkis. Skristi į kosmosą, ten, kur tau nelemta būti, kur negalėtum išgyventi, kur reikia labai daug pagalbos – tai didelis iššūkis.
– Bet yra tamsioji pusė – šaliai turėti savo astronautą nelengva. Ar galite papasakoti plačiau?
– Taip, pirmiausia šalis turi būti Europos kosmoso agentūros (ESA) nare. O Lietuva nare dar nėra. Kad tai būtų pasiekta, reikia prisiimti nemažai Europos kosmoso agentūros projektų, turėti mokslininkų, kurie vykdytų tuos projektus ir prisidėtų prie agentūros mokslo.
Kad šalis turėtų astronautų, reikia investuoti į Tarptautinę kosminę stotį (TKS), o jos išlaikymas labai brangus. Todėl kone visi astronautai yra prancūzai, vokiečiai arba italai. Pavyzdžiui, anglai savo pirmąjį astronautą išsiuntė visai neseniai – 2016 m. gruodį.
Šnekėjau su pirmuoju švedų astronautų Christeriu Fuglesangu. Jis man pasakojo, kad tuo metu, kai jį siuntė, Švedija padidino savo investicijas į Europos kosmoso agentūrą. Tai sudarė vieną procentą Švedijos metinio biudžeto.
Be abejo, astronautas turi praeiti svarbias atrankas, būti stiprus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Taip pat turėti gerą akademinį pagrindą. Tačiau viskas priklauso nuo šalių investicijų.
– Daugelis į kosmoso tyrimus žiūri skeptiškai, nes tai kainuoja milijardus eurų. Kodėl svarbu investuoti į kosmosą?
– Man pačiai pati įdomiausia tema – tarpplanetinės kelionės, nes tai žmonijos ateitis. Jei norime išlikti kaip civilizacija, mums reikia pastiprinimo. Juk, žvelgiant į mūsų planetos istoriją, jau buvo penki įvykiai, kurie išnaikino iki 90 proc. visų gyvybės formų. Dalis to įvyko dėl asteroidų.
– Šiuo metu fiksuojamas šeštasis toks įvykis.
– Labai didelė galimybė, kad šeštasis gali įvykti per kokius 50 mln. metų. Galimybė, kad tai nutiktų per ateinančius tūkstantį metų – viena iš 50 tūkst. Viską apmąsčius, atrodo, kad mūsų išnykimo galimybės ne tokios ir mažos.
Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl mums reikalingas tarpplanetinis keliavimas. Daugelis galvoja, kad svarbiausia – romantinė užkariavimo pusė, nauji patyrimai, bet viskas nėra taip savanaudiška.
Dauguma kosminių tyrimų daromi dėl to, kad patys geriau suvoktume, kur esame, kad suvoktume viską aplink save. Ir tam, kad galėtume naudoti išteklius, esančius kosmose, o jų labai daug.
– Lietuvoje kosmoso tyrimai dar tik pradedami. Kaip manote, ko mums trūksta?
– Sunku atsakyti. Bet, man atrodo, labiausiai mums trūksta mokslininkų, kurie imtųsi įgyvendinti projektus. Taip pat trūksta kvalifikuotų inžinierių, kurie norėtų kažką konstruoti. Labiausiai pagelbėtų, jei mokyklose turėtume šiokį tokį kursą apie kosmosą, kurio metu vaikai galėtų sukonstruoti vandens raketas ar pan. Tai dabar populiaru Danijoje.
Universitetuose nėra jokių kursų, susijusių su kosmosu. Jei būtų didesnis visuomenės susidomėjimas, universitetai pamatytų, kad yra poreikis, norėtų apie tai mokyti, kviesti specialistus iš užsienio. Tuomet ir žmonės rinktųsi specialybes, susijusias su kosmosu, kas nors gal norėtų steigti savo įmones.
– Kokias iniciatyvas Lietuvoje, susijusias su kosmosu, palaikote?
– Labai palaikau kosmoso technologijų įmonę „Nanoavionika“. Pati dirbau ten vienerius metus, buvau raketinių variklių inžinierė. Tie metai mane itin įkvėpė labiau tuo domėtis. Sutikau jaunų žmonių, kurie, atradę „Nanoavioniką“, imdavo domėtis palydovais, jų konstravimu ir pan.
Kita iniciatyva, kuria labai žavėjausi – dobilo auginimas Mėnulyje. Tokios iniciatyvos – labai svarbios pasauliniu mastu, nes padeda suprasti, kaip mums reikės auginti augalus ir maistą beatmosferėje aplinkoje, kur daug mažesnė gravitacijos jėga.
Panaši aplinka vyrauja ir Marse, taigi tai padeda suprasti, kaip egzistuoja gyvybė. Tai, kad lietuviai užsiima tuo, labai sveikintina. Būtų smagu sulaukti ir daugiau žiniasklaidos dėmesio.
– Kaip manote, ar kosmoso tyrimai kada nors taps Lietuvos valstybiniu prioritetu?
– Kada nors taps. Tačiau pasakyti, ar taps per 50, ar per 100, ar per daugiau metų, labai sunku. Nežinau kaip atsakyti į klausimą dėl prioriteto. Galvoju, kad kosmosas labai vienija žmones ir šalis. Šaliai turėti vieną savo programą, siųsti astronomus į Marsą, kad jie ten gyventų ir statytų, brangu ir sudėtinga.
Tarpplanetinės kelionės ir kosmosas apskritai yra tai, kas vienija žmoniją. Žvelgiant į Tarptautinės kosmoso stoties atsiradimą, buvo tam tikra taika tarp tuometinės Sovietų Sąjungos ir Amerikos.
Kaip sako astronautai, žvelgiant iš kosmoso, Žemė neturi jokių ribų ir linijų. Manau, kad kosmoso projektai – žmonijos projektai ir prioritetas. Anksčiau ar vėliau, tapsime tarpplanetine civilizacija, tai bus svarbu kiekvienai šaliai.
