Dėl socialinių tinklų politikai susiduria su didžiausiu iššūkiu – kaip elgtis, kai esi kaip ant delno, bet atsilieki vienu žingsniu, LRT RADIJUI sako viešųjų ryšių specialistas Arijus Katauskas. Anot jo, kyla klausimas, kaip visiškai nežinomi politikai atsidūrė Seime, o kai kurie iš jų žinomumo siekia per populiariąją žiniasklaidą: „Seime visuomet yra keli tokie veikėjai, vedę dainininkes ar įsileidžiantys į savo miegamąjį televizijos kameras.“
– Kaip vertinate Mykolo Romerio universiteto studenčių atliktą apklausą, kuri parodė, kad daugelis studentų neatpažįsta net populiariausių Seimo narių?
– Nors politika domiuosi daug metų, esu tikras, kad, pamatęs kai kuriuos dabartinius Seimo narius, taip pat nežinočiau, kas jie tokie. Ne visi Seimo nariai aktyvūs ar matomi žiniasklaidoje. Jei įvertintume dėmesį, kurį gauna politikai, be ministrų, prezidentės ar Seimo pirmininkės, išvardytume daugiausia dešimt Seimo narių – tų, kurie daugiau ar mažiau matomi, žinomi, aktyvūs tiek socialinėje, tiek tradicinėje žiniasklaidoje.
Yra Seimo narių, kurių mes nežinome, bet jie – Seime. Kyla klausimas, kaip jie, būdami visiškai nežinomi arba žinomi tam tikrai siaurai auditorijai, ten atsidūrė. Tai turbūt ir yra įdomiausias dalykas, ką apklausos atlikėjai ne kartą paminėjo. Išties jaunimas politika domisi mažai, daugiau užsiima kitais reikalais.
Politikai, sugebantys peržengti ribą tarp politikos ir paprasto gyvenimo – geriau žinomi. Ar tai padeda jiems pasiekti tam tikrų tikslų? Pavyzdžiui, Petras Gražulis Lietuvos politikoje sužibėjo tikrai ne šiais metais. Tačiau, jei vienu iš lakmuso popierėlių laikytume jo pasirodymą Vilniaus mero rinkimuose, kuriuose jis pasirodė tikrai neįspūdingai, taip būtų patvirtintas pasakymas, kad bet kokia reklama yra reklama.
Ši apklausa įdomi tuo, kad matomumą atskleidžia iš kitos pusės. Tačiau, mano nuomone, tai nėra ir nebus stiprus stimulas politikams staiga didinti savo žinomumą. Yra skirtingos auditorijos, skirtingi politikai, skirtingi tikslai. Tikriausiai daugelis iš jų galėtų perbėgti Gedimino prospektu nuogi ir taip tapti žinomesni, bet ar to tikrai reikia?
– Kai kurie politikai palaiko rimtą įvaizdį, kalba temomis, susijusiomis tik su politika. Ar jie pralaimi prieš atlapaširdiškai įsileidžiančius į savo spintą, virtuvę, lovą?
– Bendrąja prasme jie tikrai pralaimi. Ar visais atvejais žinomumas virsta palaikymu rinkimuose arba pritarimu idėjoms? Manau, kad ne. Taip, politikas privalo būti žinomas bent tam tikrai tikslinei auditorijai, kuri už jį balsuoja. Kai kuriems nereikia būti žinomiems visoje Lietuvoje – užtenka būti žinomiems regione, kuriame balsuoja kelios dešimtys tūkstančių rinkėjų, ir jie išrenkami į Seimą ne vieną, ne du ir ne tris kartus.
To visiškai užtenka. Tačiau, jei kalbame apie aukščiausius postus užimančius politikus, turime galvoti apie didesnį žinomumą. Tai galima pasiekti savo idėjomis, rimtais pasisakymais, rimtomis iniciatyvomis. Galima ir patekus į geltonąją, kitaip sakant, populiariąją žiniasklaidą. Seime visuomet yra keli tokie veikėjai, vedę dainininkes, įsileidžiantys į savo miegamąjį televizijos kameras. Visgi jų nėra itin daug. Daug tokių politikų (pramogų verslo atstovų, staiga tapusių politikais) matėme tik per vienus rinkimus. Žinome, kuo tai baigėsi.
– Kokią įtaką daro socialiniai tinklai? Jei politikas juose aktyvus, ar jis bus lengviau atpažįstamas?
– Vėl prisiminkime to paties P. Gražulio fenomeną. Paskutinis skandalingas įvykis susijęs su koldūnais, o į jį buvo įtrauktas kitas žinomas žmogus – Andrius Užkalnis. Esu tikras, kad ši tema P. Gražulio pavardę paskleidė dar plačiau – auditorijai, kuri visiškai nesidomėjo politika. Tai ir yra tas atvejis, kai socialiniai tinklai turėjo svarbų vaidmenį ir žinutę ištransliavo labai plačiai.
Kita vertus, turime nemažai politikų, labai aktyvių būtent socialiniuose tinkluose, auditoriją pasiekiančių ne ką mažiau. Tereikia paminėti mūsų prezidentę. Iš visų politikų ji, ko gero, stebimiausia politikė socialiniuose tinkluose. Panagrinėję turinį, kurį ji transliuoja, pamatysime, kad tai toli gražu nėra tik ta rimtoji politika. Tai ir tam tikros gyvenimo spalvos, bet to negalima palyginti su P. Gražulio komunikacija.
Vadinasi, galima panaudoti ir socialinius tinklus, įtraukiant tuos pačius žmones, rodant savo gyvenimą ir t. t. Niekas nepaneigs, kad tai – vienas kanalų, per kurį galima pasiekti jaunimą. O jis labai svarbus. Galima balansuoti, nes politikas yra žmogus, viskas gerai. O su tuo, kad politikas privalo būti skandalingas, aš nesutinku.
– Socialiniai tinklai gali ir pakenkti. Tai matėme su švietimo ir mokslo ministre Audrone Pitrėnienė ir žodžio „ačiū“ rašyba. Ar tokie dalykai privers susimąstyti?
– Socialiniai tinklai pakeitė politikų komunikaciją 180 laipsnių kampu. Anksčiau juokdavomės, kad politikas gali apsikvailinti miestelyje, bet tame miestelyje tai ir liks. Dabar dėl socialinių tinklų, jei apsikvailinama viename miestelyje, apsikvailinama visoje Lietuvoje. Tai ir yra esminis dalykas.
Dėl socialinių tinklų visi politikų pasirodymai labai greitai nuskamba milijoninei auditorijai. Be to, socialiniai tinklai nėra kontroliuojami. Pavyzdžiui, mes tiksliai žinome, kada radijo ar televizijos eteryje pasirodys žinios, tad, jei kažkas įvyksta, iki to laiko galima pasiruošti.
O socialiniai tinklai gyvena 24 val. per parą. Paminėtas švietimo ir mokslo ministrės pavyzdys, taip pat ministrės Virginijos Baltraitienės reklaminiame plakate esanti „konpetencija“ auditoriją pasiekė per keliolika minučių. Tai reiškia, kad problemoms, klaidoms, krizinėms situacijoms išspręsti nelieka laiko. Visą laiką reikia reaguoti, o čia politikams ir kilo didžiausias iššūkis – kaip elgtis, kaip valdyti, kai visą laiką esi kaip ant delno. Be to, visą laiką atsilieki žingsniu.
– Turbūt reikia suprasti, kad dabar jau ne visa reklama yra gera reklama?
– Visą laiką bus politikų, kuriems ir tokia reklama bus reikalinga. Tuo galima įsitikinti matant P. Gražulį, aktyviai diskutuojantį apie sunkius teisės aktus ir taip „uždirbinėjantį“ reitingus. Tačiau rimtesniems politikams teks ieškoti kitų būdų.
