Šį straipsnį rašau ne dėl to, kad nekenčiu JAV ir myliu Rusiją. Veikiu atvirkščiai. Tiesiog pavargau, labai pavargau nuo beprotiškai vienpusės lietuviškos žiniasklaidos. Kaltas visada vienas, kitur blogio ranka tarptautiniuose santykiuose nesiekia. Ir kvailam aišku, kad SSRS buvo blogio imperija ir Rusija padariusi nemažai masinių nusikaltimų, bet alio, pasaulis nesibaigia vien šia mūsų kaimyne! Noriu priminti, kad didžiausią informacinę kontrolę gyventojų atžvilgiu vykdo Kinija (jei jau kalbam apie žmogaus teises, kuriomis dažnai grojama Rusijos pusėn). Ši valstybė, vykdžiusi etninius valymus kaimynių atžvilgiu, vis dar turinti teritorinių nesutarimų ir vykdanti regioninį spaudimą, mūsų žiniasklaidoje aprašoma kaip ekonominis proveržis, dabar jau burbulas, bet nieko daugiau. Jokios kritikos. Apie JAV, kurios interesai dažnai kertasi su deklaruojamomis vertybėmis, jau net nėra ką kalbėti, nes JAV iš esmės yra neliečiamas gėris, Lietuvos sąjungininkė, kuri tik sleidžia demokratinius procesus mums sunkiai suvokiamais, tačiau nekritikuotinais būdais.
Parašyti tai, ką rašysiu, ruošiausi ilgai. Šiandien galutinai man nusviro rankos, kai nuspirkau “Valstybę”, o ten, kaip visada, pateikiama kruopščiai atrinkta informacija. Nesakau, kad ji neteisinga, bet jei sakai A, tai pasakyk ir B. Žurnalas dedasi esant labai solidžiu ir analitiniu, o bet tačiau Sirijoje kalta tik Rusija, Lietuvoje gėris tik konservatoriai. Visų pirma, jei jau minime Rusiją Sirijoje, tai kodėl pamirštame tokius veikėjus kaip Turkija, Iranas? Kur čia politinė analitika leiskite paklausti? Visų antra, tai yra vienpusis situacijos vertinimas ir popsinė žiniasklaida, tai kodėl save žurnalas pozicionuoja kitaip? Na bet grįžkime prie straipsnio esmės. O jo esmė yra parodyti, kad vakarų valstybės nėra gėrio ir baltos vėliavos nešėjos, o JAV nėra vien besišypsantis meškutis, kokiu ją sieka parodyti žurnalistais save vadinantys asmenys Lietuvoje. Kaip pavyzdį paimsiu Iraną, kurį man pasisekė pažinti ir kurio tam tikri faktai yra labai numarinti.
Kas žino plačiau Irano istoriją, veikiausiai žino ir vieną svarbiausių šios valstybės datų – 1979. Tais metais vyko revoliucija, nušlavusi demokratiją šioje valstybėje. Bet kaip demokratija buvo nuversta? Ar vienas lyderis, gyvenęs net ne Irane, būtų sugebėjęs padaryti perversmą tokioje milijoninėje valstybėje? Turbūt kiekvienam logiškai mąstančiam asmeniui yra akivaizdu, kad vienas žmogus, net neišsilavinęs žmogus, be kitų paramos sukelti perversmo tiesiog negali.
Vakarų rankos naftos gausioje valstybėje kyšojo senai. Jau nuo naftos gavybos pradžios, visą procesą kontroliavo UK, kuri gausiai iš to pelnėsi ir vietiniams mokėjo grašius. Iranas yra stipriai pajautęs ir nukentėjęs nuo vakarų savanaudiškos politikos, tačiau pačiame Irane niekas nedrįsta abejoti (bent jau garsiai) Ruhollah Khomeini šventumu ar jo sąsajomis su tais pačiais, negerais vakarais. Ruhollah Khomeini, be išsilavinimo ir indiškomis šaknimis, demokratiją pavadines prostitucijos atitikmeniu, sugebėjo pakeisti demokratinę santvarką į religinį despotizmą, kuris ne tik sustabdė valstybės vystimąsi, bet ir suluošino milijono žmonių gyvenimus. Pastaruoju metu kur ne kur vis nutrupa informacija apie šio lyderio, sąsajas su JAV, iki Irano revoliucijos ir būtent JAV pastangas siekiant sustabdyti šios galingos Artimųjų rytų valstybės stiprėjimą ir galios didėjimą, kuris buvo atneštas demokratinės santvarkos. Ruhollah Khomeini sąsajos su JAV yra daug didesnės nei Iranas kada sau leistų pripažinti.
Ikirevoliucinis Iranas buvo netobula, bet demokratija. Tuometinis Irano šachas skatino reformas, siekė didinti Irano naftos gavybą, tuo tarpu kitos naftos gavybos valstybės norėjo valdyti naftos pramonę, išlaikant didesnę kainą ir didesnį pelną. Visaip kaip stiprėjanti valstybė visai netiko vakarų sudarytame Artimųjų rytų paveiksle. Koks yra vienas puikus būdas silpninti valstybę? Vienas iš lengviausių – stiprinti tautos religinę diktatūrą ir sugniuždyti bet kokią demokratiją, kuri neša pokyčius ir progresą. Ir JAV vyriausybė buvo tas veikėjas, kuris padėjo tam pamatus.
Kur gyveno Ruhollah Khomeini prieš paverčiant Iraną atsilikusia, religiniu despotiškumu pasižyminčia valstybe? Galvojate kur nors artimoje musulmoniškoje valstybėje? Deja, jis gyveno Prancūzijoje. Vakarų medija, o labiausiai persų BBC (valdomas britų BBC) tapo jo propagandos įrankiu. Ar kam kiltų mintis, kad vakarų neremiamas politikėlis, turėtų tokią įtaką naudotis šiuo kanalu? Kad jo religinio fanatizmo idėjas transliuotų vienas stipriausių žiniasklaidos įrankių tiesiog šiaip sau? Vakarų neremiamas politikas, niekada neturėtų tiek garbės, kad jo politinę dienotvarkę transliuotų tokio dydžio ir svarbos kanalas. Žydų žurnalistas ir knygos “The Secret War with Iran”, autorius Dr. Ronen Bergman, savo interviu teigė, kad BBC užkėlė Khomeini ant pjedestalo ir sustiprino jo balsą, padarant jį vienintele alternatyva tuometiniam Irano prezidentui. Šis žmogus, apdovanotas Kembridžo Universiteto už savo disertaciją, tikrai nesiremia konspiracijos teorijomis. Būdamas Prancūzijoje, Ruhollah Khomeini parašė savo garsiąsias kalbas, nukreiptas prieš tuometinį demokratinį Irano vadovą, o BBC tą skaniai transliavo. Visi suprato, kad tokios plačiai skleidžiamos jo kalbos, ankščiau ar vėliau, sukels vietinius prieš prezidentą ir demokratijai ateis galas, bet ar BBC kada pripažintų, kad yra prisidėjusi prie demokratijos žlugdymo?
1979 metais įvyksta Irano revoliucija, tuometinis Irano šachas yra priverstas bėgti. Žmonės eina į gatves, tikėdami šviesesniu rytojumi ir Ruhollah Khomeini kalbomis, kurios labai prasilenkė su skaudžia realybe jam atėjus į valdžią. Kaip galvojate, kokiu būdu Ruhollah Khomeini sugrįžo į Iraną, iš Prancūzijos? Ogi vyriausybiniu Air France lėktuvu! Ar kuriam nors iš Jūsų, apsiskelbus naujuoju lyderiu, Prancūzijos vyriausybė suteiktų tokią garbę? Vakarų įsitraukimą rodo ir tai, kad tuometinė Irano kariuomenė buvo pavaldi JAV. Jei ši būtų norėjusi remti prezidentą, ji būtų galėjusi panaudoti valstybės kariuomenę. Tačiau būtent JAV kariuomenę sulaikė, tam, kad nebūtų jokio karinio sukilimo, kai Irano žemėje nusileido šventasis lyderis.
Jau 2014m. persų BBC paviešino ilgai slėptą, prieš penkiolika metų darytą interviu su ajotala Hossein-Ali Montazeri. Irano revoliucijos metu jis buvo Ruhollah Khomeini sąjungininkas, prisidėjęs prie naujosios Irano konstitucijos. Nuo valdžios pasitraukė praėjus maždaug 10 metų po revoliucijos, kadangi nepritarė politiniams susidorojimams. Savo interviu šis Irano politikas teigė, kad Islamo revoliucijos pergalė buvo nulemta aplinkos, kurią sukūrė Jimmy Carteris. Vakarų jėgų įsitraukimas į Irano demokratijos pabaigą, yra aprašytas tokių knygų kaip “Answer to History” Mohammad Reza Shah Pahlavi, ar “Hostage to Khomeini” Roberto Dreyfusso bei Hooshang Nahavandi autoriaus “Last Shah of Iran”.
Na ir pabaigai, prisiminkime paties Irano prezidento žodžius jau būtent eksilyje: “Pakėlus Khomeini barzdą, tu pamatysi užrašą: Pagaminta UK (If you lift up Khomeini’s beard,” he said, “you will find Made In England written under his chin).” Interviu su žurnalistu David Frost Panamoje šis prezidentas paklausė: “Negi Jūs manote, kad ponas Khomeini, neišsilavinęs žmogus, būtų galėjęs visa tai suplanuoti, kontroliuoti? Aš žinau, kad vienas žmogus to nėbūtų galėjęs padaryti. Taip pat aš žinau, kad beprotiška pinigų suma buvo tam skirta. Aš žinau, kad propagandos ekspertai dirbo tam, kad mus parodytų kaip monstrus ir tironus, o kitą pusę kaip demokratinius, liberalius revulicionierius, kurie nori išsaugoti savo šalį.” Visi sutinka, kad tuometinis Irano prezidentas buvo protingas ir išsilavinęs žmogus, skatinęs Irano reformas ir demokratizaciją, nesinaudojęs konspiracijos teorijomis ir ilgai bendradarbiavęs su tais pačiais vakarais. Deja jo valdomai valstybei buvo numatytas kitoks planas. Jei šie įvykiai jums atrodo tolimi, o vakarai neabejotinai pasimokė iš praities klaidų, siūlau pergalvoti Gaddafi nuvertimą ir pažvelgti, kaip ši valstybė yra valdoma dabar (islamistų radikalų). Kaip taisyklė, tokie diktatorių nuvertimai vyksta būtent naftos turtingose valstybėse. Vakarams nereikia stiprių, išsilavinusių tautų Artimuosiuose rytuose. Kariaudami, būdami religiniais fanatikais, valdomi kvailų diktatorių jie labiau ir geriau atsovaus mūsų interesus. Skurdžią valstybę yra daug paprasčiau valdyti nei turtingą. Suvokti tai, kad vakarų valstybės yra daug kartų pamiršusios savo deklaruojamas vertybes, yra skaudu. Tačiau pasaulis nėra juodas ar baltas, o sunkioji, materialioji jėga valdo kiekvieną valstybę. Todėl labai linkėčiau kiekvienam žurnalistui žvelgti plačiau rytų sienos, matyti kompleksinį vaizdą ir neteikti šališkos informacijos.
