Besibaigiant 2016-iesiems portalas verge.com rekomenduoja išbandyti 10 originalių ir įspūdingų vaizdo žaidimų.
Sunku aptarti visus per praėjusius dvylika mėnesių pasirodžiusius žaidimus. Visos žaidimų studijos paplušėjo iš peties, todėl šiemet pasirodė išties įspūdingi ir labai įvairūs žaidimai.
Tikrais žaismo inovacijų šaukliais tapo „No Man’s Sky“ ir „Pokemon Go“ – vienas jų leidžia tyrinėti beribę virtualią Visatą, o kitas – be galo klaidžioti visiškai realiomis miestų gatvėmis.
„Dishonored 2“ ir „Firewatch“ papasakos įspūdingus siužetus, kuriuos išgyvensite neįtikėtinai ryškiai. O kur dar išprotėję „Final Fantasy XV“ personažai ir pašėlusios „Forza Horizon 3“ lenktynės?..
Kartais grįžus po sunkios darbo dienos nesinori nei įdomių siužetų, nei išradingų žaismo elementų – norisi tiesiog nerūpestingai lėkti greitais ir elegantiškais automobiliais.
Realiame gyvenime jų niekada neįpirksime, užtat „Forza Horizon 3“ jais ne tik lenktyniaujame – čia juos galime sudaužyti į šipulius. Lenktynių žaidime galėsime skrieti vaizdingais Australijos keliais ir gėrėtis egzotišku kraštovaizdžiu – smėlio kopomis, stačiomis uolomis ir ūksmingomis giriomis.
Be to, „Forza Horizon 3“ įdiegta labai patogi lenktyniavimo su draugais sistema, leidžianti kiekvienam sau patogiu laiku pralėkti trasą ir pasilyginti vairavimo įgūdžiais.
https://youtu.be/fTSUgXkfooA
„Superhot“ – tai viena unikalesnių kada nors sukurtų pirmojo asmens šaudyklių. Esminis pramogos elementas – kol juda žaidėjo valdomas personažas, tol juda ir kiti veikėjai. Kai nejudame, sustingsta ir visas pasaulis. Todėl žaismas šiek tiek primena filmo „Matrica“ veiksmo scenas.
Žaidimo pasaulis taip pat originalus – stilinga minimalistinė balta aplinka ir joje judančios ryškiai raudonos personažų figūros. Dar daugiau įspūdžių žaidėjai patiria, žaisdami „Superhot“ užsidėję virtualios realybės akinius. Šiandien tai vienas pažangiausių virtualiosios realybės žaidimų. Įvairūs triukai, kuriuos tenka atlikti žaidime, taip įtraukia, kad įsijautę žmonės net nesupranta, kaip juokingai atrodo iš šono juos stebintiems namiškiams ar draugams.
„No Man’s Sky“ daugumą žaidėjų piktino tuo, kad žadėta buvo daug, o išpildyta tik dalis pažadų. Visgi net ir su tokiu atveju tai žaidimas, kurį būtina išbandyti net ir visai nežaidžiantiems. „No Man‘s Sky“ kūrėjai sugebėjo perduoti beribės Visatos įspūdį – žaidžiant apima suvokimas, kad mes tesame dulkės visatos platybėse.
Žaidėjai gali valandų valandas skristi erdvėlaiviu tarp fantastiškai atrodančių žvaigždžių. Aplink kiekvieną jų sukasi dešimtys planetų, kuriose galima nusileisti ir tyrinėti jose gyvenančius gyvūnus ar ieškoti mineralų. O kur dar be galo linksmos ir įtemptos kautynės atvirame kosmose su blogaisiais piratais. Ypatingas jaudulys apima, kai kokioje planetoje surandame nežinomos civilizacijos pėdsakus. Tačiau nebūtina siekti kažkokio tikslo – kartais tiesiog užtenka gėrėtis fantastiškai atrodančiu saulėlydžiu vienoje iš milijonų planetų.
Žaidimo „Pokemon Go“ kūrėjams pavyko puikiai suderinti du iš pažiūros skirtingus elementus – papildytąją realybę ir pokemonus. Pati idėja buvo geniali – mūsų realiame pasaulyje slapstosi tik telefono ekrane matomos antgamtinės būtybės. Kuo daugiau jų surasi, tuo geresniu jų šeimininku tapsi.
Nuotaikingų padarėlių kolekcionavimo azartas privertė milijonus žmonių ilgiausias valandas praleisti vaikštant. Kažkas numetė svorio, kažkas sutiko naujų draugų – žaidimo nauda tikrai akivaizdi. Šiek tiek gaila, kad pirmoji „Pokemon Go“ populiarumo banga nuslūgo po kelių mėnesių. Vis dėlto šis žaidimas parodė, kokie dar neatrasti klodai slypi talentingiausių žaidimų pramonės atstovų galvose.
„Dishonored 2“ žaidimas nėra kultinis, itin novatoriškas ar tinkamas e-sportui. Pramoga veikiau yra idealiu brandžios idėjos įgyvendinimo pavyzdžiu. Nekeista, kad daugeliui jis tapo vienu iš mėgstamiausių pastaraisiais metais pasirodžiusių kompiuterinių žaidimų.
„Dishonored 2“ kūrėjai pritaikė ta pačią formulę, kaip ir originaliajame žaidime. Tik papildomai pridėjo naujų žaidėjo galių, sukūrė kitokį pasaulį bei pridėjo įdomių žaismo elementų. Žaidimas sukuria kiek nostalgišką devintojo dešimtmečio atmosferą, praturtintą tikrai originaliais galvosūkiais, prie kurių norėsis vis grįžti.
Vaizdo žaidimas „Firewatch“ įrodo, kad nebūtinai žmones traukia tik „šaudyk, gaudyk“ tipo pramogos. Pagrindinis herojus Henris bando susivokti savo paties gyvenime. Jo darbas – stebėti mišką, ar kur nors nekyla gaisras. Netrukus tampa aišku, kad didžiulėje girioje vyksta paslaptingi dalykai.
Visgi pats įdomiausias aspektas, kad tiek Henris, tiek kita žaidimo herojė Delilah nėra superherojai ar kažkuo ypatingi. Tai paprasti ir netobuli žmonės, kartais besielgiantys kvailai ir nesąžiningai. Patekę į netikėtą situaciją, jie atsiskleidžia žaidėjui netikėtais kampais. „Firewatch“ tam tikra prasme galėtų būti kino drama, tik čia mes galime daryti įtaką personažams ir jų santykiams.
„Final Fantasy XV“ – tai, ko gero, vienas iš keisčiausių, chaotiškiausių ir painiausių kompiuterinių žaidimų serijų. Bet būtent tame ir slypi jo patrauklumas. Kaip ir kitose „Final Fantasy“ versijose, šiame vaidmenų žaidime turėsime išgelbėti pasaulį. Žaidimo veikėjai – keturi lengvabūdžiai draugužiai, kovojantys ir sprendžiantys įvairias dilemas.
Bet tuo pačiu, jie ir gerai leidžia laiką, važinėdami prabangiu kabrioletu ir klausydami muzikos. Žaidimo eigoje su kiekvienu herojumi susidraugaujame, tarp žaidėjo ir personažų užsimezga asmeninis ryšys. Todėl didžiausias šios pramogos pranašumas – emocingi personažai ir nuoširdžiai pateikiamas siužetas.
Žaidimo „Inside“ atmosfera akimirksniu įtraukia. „Inside“ – tai kultinio „Limbo“ kūrėjų darbas, kažkuo panašus į savo pirmtaką. Tai mažo berniuko klajonių istorija, kurios metu jis keliauja po vis paslaptingesnes vietas. Pramoga išsiskiria tuo, kad joje neišgirsime ir ekrane neišvysime nė vieno žodžio – siužetą ir emocijas turėsime suprasti iš vaizdų ir muzikos.
Tamsi ir šiek tiek niūroka grafika kuria panašią atmosferą, tačiau baimę nuolatos veja smalsumas, todėl nepaliaujamai norisi žengti pirmyn. Net ir žinant, kad priekyje mūsų herojaus laukia keblumai.
Naujausioje „Hitman“ versijoje tradicijos dera su naujovėmis. Žaidimo veiksmas vyksta dėl žaidėjo veiksmų kintančiame pasaulyje. Kas mėnesį žaidėjams buvo pateikiamas vis naujas „Hitman“ epizodas – samdomo žudiko misija. Kiekviena jų vyko skirtinguose pasaulio kampeliuose, pavyzdžiui, Bankoko viešbutyje, Paryžiaus meno muziejuje arba Hokaido ligoninėje.
Pagrindinis žaidimo veikėjas – samdomas žudikas, todėl dažniausiai reikės smurtauti. Vis dėlto, tai nebus buka agresija – reikės imtis išmoningų strategijų tam, kad sėkmingai įvykdytume misiją. Pavyzdžiui, Italijoje požeminėje laboratorijoje dirbantys mokslininkai virsta pačių sukurto biologinio ginklo aukomis. Kitoje misijoje, žymus roko muzikantas žūsta nuo elektros iškrovos, įvykusios dėl studijoje naudojamo vintažinio mikrofono. Kiekvienas lygis, kuriam pereiti skiriamas ištisas mėnuo, pilnas visokių slaptų kertelių ir siurprizų.
„Overwatch“ yra toks paprastas, kad jį žaisti išmoksite per pusvalandį, tačiau ir toks sudėtingas, kad panorėję tapti profesionalais, nuskandinsite čia šimtus valandų. Šis legendinės žaidimų bendrovės „Blizzard“ kūrinys akimirksniu tapo stulbinamai populiarus. Tai daugelio žaidėjų pirmojo asmens šaudyklė, išsiskirianti nuotaikinga ir spalvinga grafika.
Žaidėjai buriasi į dvi komandas, kurios rungiasi tarpusavyje – kiekvienas komandos narys turi išskirtinių gebėjimų, kuriais jie papildo vieni kitus. Žaidėjas turi galimybę valdyti kiekvieną iš 23 kovotojų, todėl žaidimas niekada nenusibosta. Įspūdingi efektai, patrauklūs veikėjai suvilios net tuos, kurie manė, kad gyvenime jau atžaidė savo šaudyklių dozę.
