Išmaniųjų telefonų narkomanai: „mes elgiamės, kaip dresuojamos žiurkės ir tai labai tikslinga Facebook, Instagram, Twitter strategija“

Apie pri­klau­so­my­bę nuo tech­no­lo­gi­jų ir in­ter­ne­to dis­ku­tuo­ja­ma se­niai, ta­čiau da­bar pa­sau­lis mak­si­ma­liai pri­ar­tė­jo prie kri­ti­nio taš­ko. Ra­gi­ni­mai at­si­pei­kė­ti gir­di­mi ne tik iš var­to­to­jų, bet ir iš pa­čios in­dus­tri­jos. Ser­ga ir vie­ni ir ki­ti. Kaip ro­do ty­ri­mai, vi­du­ti­nis iš­ma­nio­jo te­le­fo­no nau­do­to­jas į sa­vo mo­bi­lų­jį įren­gi­nį žvilg­te­li 85150 kar­tų per die­ną, iš jų netgi pu­sę – to są­mo­nin­gai ne­su­vok­da­mi. Dėl to­kios pri­klau­so­my­bės leng­va kal­tin­ti sil­pną va­lią ir ne­ge­bė­ji­mą su­si­telk­ti į svar­bes­nius rei­ka­lus. Ta­čiau yra ma­nan­čių, kad var­to­to­jai ne­kal­ti, – jie ta­po įren­gi­nių ga­min­to­jų tiks­lin­gų pas­tan­gų au­ko­mis. Tristanas Harrisas, anks­čiau už­si­ėmęs Google pro­duk­tų fi­lo­so­fi­ja, ži­no, ko­dėl mū­sų iš­ma­nie­ji te­le­fo­nai to­kie pa­trauk­lūs ir ką da­ry­ti, kad žmo­gus kon­tro­liuo­tų te­le­fo­ną, o ne at­virk­ščiai.

Jei Silicio slėnis gali turėti sąžinę, tai – Harrisas. Išėjęs iš Google, stengiasi į išmaniųjų telefonų dizainą įkomponuoti moralės supratimą. Deja, toks supratimas prieštarauja dabartinėms nuostatoms, konstatuoja Atlantic: jaunuolis bando įtikinti technologijų gamintojus, kad šie padėtų naudotojams ne praleisti kuo daugiau laiko prisijungę, o atvirkščiai, – kad dažniau atsitrauktų nuo įrenginio.

Kirbantis jausmas, lyg kažką praleidžiame, pražiopsome, verčiantis kas keletą minučių tiesti ranką link išmaniojo telefono, panašiausias į priklausomybę, – vienintelis atsakymas į klausimą, kokios yra kuriamos technologijos, pasakoja Harrisas. Dėmesio ekonomikoje kompanijos uždirba kaskart, kai atblokuojame savo įrenginį, todėl programėlės ir interneto svetainės kuriamos taip, kad jas atvertume ir naršytume kuo dažniau ir daugiau.

Pasak Harriso, kuris pats Stanfordo universitete studijavo įtikinėjimo technologijas pas šios sferos garsenybę B. J. Foggą, „laikai“ socialiniuose tinkluose veikia mus panašiai, kaip specialūs spragtukai – dresiruojamus šunis. Palengva „laikai“ paverčia apsilankymą Facebooke iš periodiškai įvykstančio veiksmo kasdiene veikla. Sėkmingiausios interneto svetainės ir programėlės eksploatuoja giluminius poreikius. Pavyzdžiui, LinkedIn naudotojai gali matyti, kokie platūs kitų verslo kontaktai, ir tai skatino juos plėsti savo ryšių tinklą, nors, įsigilinus, tai nesuteikdavo jokios naudos.

„Laikai“ socialiniuose tinkluose veikia mus panašiai, kaip specialūs spragtukai – dresiruojamus šunis.

Harrisas technologijų dizainą vadina skaitmenine versija cukraus, druskos ir riebalų, dėl kurių žmonija tai įniko į greitąjį maistą. Facebook, Instagram ir Twitter duoda mums tai, ką psichologai vadinama kintamu apdovanojimu, – netikėtu ir nenuspėjamu apdovanojimu, teikiančiu malonumą. Įrašai, naujienos, „laikai“, kažkieno fotografijos socialiniuose tinkluose atsiranda nuolatos, be sistemos ir tvarkaraščio, ir tai verčia mus atkakliai tikrinti puslapius. Mes elgiamės lygiai taip, kaip žiurkės: eksperimentai parodė, kad, kai išmokyti spausti mygtuką gyvūnai skanėstą gauna po kiekvieno bandymo, jie greitai pasisotina ir mygtuku nebesidomi; jeigu skanus prizas jam tenka nereguliariai, gyvūnas žais labai ilgai.

Mums atrodo, kad telefono patikrinimas ir žvilgtelėjimas į internetą užims porą sekundžių, tačiau tam, kad vėl visiškai įsijungtume į užduotį, nuo kurios atsitraukėme, gali prisireikti 25 minučių. Be to, svetainės ir socialiniai tinklai kuriami taip, kad užėję su vienintele užduotimi atsakyti į trumpąjį pranešimą ar priimti kvietimą draugauti, mes vis viena patenkame į naujienų juostą, kuri įsiurbia naujais įrašais, fotografijomis, video, „žmonėmis, kuriuos galbūt pažįstate“ ir taip toliau. Daugume mesendžerių rodo naudotojui, kad pašnekovas skaito pranešimą ar rašo atsakymą, – tai dar vienas triukas, verčiantis mus, visų pirma, neatsijungti, o antra, patiems greičiau atsakyti, jei jau kitame laido gale žino, kad perskaitėme jų pranešimą. Čia vėlgi tinka palyginimas su maistu: tyrėjai seniai išsiaiškino, kad padėjus prieš žmogų sriubos lėkštę, kuri pati nuolat pasipildo, jis suvalgys 73% daugiau, taip ir nesuvokę, kad suvalgė daugiau, nei vieną lėkštę. Tam, kad nuo programėlių neitų atsiplėšti, kompanijos brangiai moka konsultantams ir guru, kurie tiesiog gerai išmano psichologiją.

2012 metais, po pusantrų metų darbo Google kompanijoje, Harrisas pasiuntė keliems kolegoms 144 puslapių pristatymą, skirtą būtinybei „minimizuoti blaškančius elementus ir gerbti naudotojų dėmesį“. Šis elektroninis darbas sparčiai pasklido po kompaniją, pasiekė tuometinio direktoriaus Larry’io Page’o akis jis pats su Harrisu aptarė šias jo idėjas, o paskui paskyrė atsakingu už Google produktų filosofiją. Tačiau korporacijoje beįsižiebianti kibirkštis greitai susidūrė su didelėms organizacijoms būdingu inertiškumu: produktų kūrimo planų reikia laikytis ir sistema visai nerūpėjo, va taip, imti ir pasikeisti. Harriso raginimas tapo dar viena idėja, kurią visi išklauso, intensyviai linksėdami galva, o paskui grįžta prie savo darbų.

Padirbęs Google dar porą metų, Harrisas išėjo iš darbo, siekdamas tęsti savo misiją. Jo sukurta grupė Time Well Spent („Naudingai praleistas laikas“) siekia pakeisti pačius programėlių kūrimo pagrindus. Ji siekia įtikinti technologijų kompanijas prisiekti „Hipokrato priesaiką“, pagal kurią programine įranga nebūtų išnaudojami vartotojų „psichologiniai pažeidžiamumai“, su jais pačiais būtų elgiamasi pagarbiai, ir kontrolė grąžinama jiems. Tam reikės visiškai naujų standartų ir vertinimo kriterijų, tačiau Harrisas yra įsitikinęs, kad gaminys, besiremiantis kažkuo kitu, o ne pripratimu, – realybė, o ne fanatiko svajonės. Šioje srityje jis ne vienas – prie jo prisijungė keletas tyrėjų, mokslininkų, verslininkų ir programuotojų.

Time Well Spent veikla šiek tiek primena judėjimą už organiškus maisto produktus, kuris iš marginalaus virto visaverčiu rinkos segmentu. Iš tiesų, noras mažiau laiko leisti išmaniafonams ir internetui nėra svetimas netgi ir pačiam Silicio slėniui. Tokius renginius, kaip Unplug SF lanko naujos „technologinio elito“ klasės žmonės, kurie staiga „atsipeikėję“ išvydo nemalonius savo pramonės šalutinius efektus. Daugelis verslininkų praregi sulaukę tam tikro amžiaus, gimusių vaikų ir to malonaus ramybės jausmo, apimančio, kai banko sąskaitoje guli keli milijonai dolerių. Kuris nors iš jų staiga pajunta kaltę dėl savo kūrinio, sukeliančio tokį pripratimą.

Jis tikina kompanijas duoti „Hipokrato priesaiką“ ir nenaudoti vartotojų „psichologinių pažeidžiamumų“

Harrisas rekomenduoja technologinę detoksikaciją pradėti nuo paprasčiausio programėlių iššokančių pranešimų funkcijos išjungimo. Taip pat naudinga nustatyti atskirą garsą ir vibravimo būdą gaunamoms SMS, kad ir neišsitraukus išmaniojo telefono būtų galima suprasti, kada pranešimą atsiunčia žmogus. Savo išmaniajame telefone Harrisas iš pradinio ekrano pašalino visas piktogramas, išskyrus tas, kurios turi tik vieną naudingą funkciją, tarkime, Google Maps ar Uber. Ypač daug laiko tuščiai iššvaistančias programėles jis sudėjo į aplankus kitame ekrane. Kad dar tvirčiau užkirstų kelią impulsyviems ikonėlių paspaudimams, jas atidaryti stengiasi iš paieškos laukelio telefone – tai yra, vidinėje paieškoje spausdinti instagram ar facebook. Visa tai padeda baigti valgyti sriubą iš „bedugnės lėkštės“.

Bet kadangi pagrindine potraukio išmaniesiems telefonams priežastimi Harrisas laiko be žmogaus valios trūkumą, o konkrečius kūrėjų ir gamintojų veiksmus, iniciatyvos sėkmė priklausys būtent nuo šių dviejų grupių valios. Technologijos gali būti kuriamos taip, kad leistų geriau kontroliuoti savo laiką ir priimti informuotus sprendimus – pavyzdžiui, pašto ar žinučių programėlė galėtų priminti vartotojui apie praleistą laiką ar klausti: „esate tikras?“, kai telefonas atblokuojamas 14-tąjį kartą per valandą. Naudinga būtų netgi tiesiog programa, pranešanti, kiek laiko praleidžiame, laikydami išmanųjį.

Time Well Spent idėjos šalininkai puikiai supranta, kad pagarba vartotojų laiko ištekliams visiškai nedera su tuo, kas maitina pačią dėmesio ekonomiką – vartotojų įsitraukimu. Kad perėjimas prie „moralių“ principų būtų ne toks skausmingas, Harrisas siūlo iš pradžių už jas imti kuklų atlygį. Kaip ir organiškų daržovių atveju, žmonės pasirengę už žalos sumažinimą mokėti daugiau, taip ir laiką taupantiems įrenginiams per mėnesį išleisti, tarkime, 7$ nebūtų didelė prabanga, palyginus su teikiama nauda, mano jis. Paskui, kai technologinę Hipokrato priesaiką duos vis daugiau programuotojų ir gamintojų, išsivystys naujas požiūris į tai, koks turi būti produktas. Inžinieriai ir kompanijos ims rungtyniauti etiškumu ir naudingumu, o leisti „kenksmingas“ programėles pasidarys „nekieta“. Galų gale, visas pasaulis mato, kaip Silicio slėniui patinka girtis mindfulness, pradedant Google ir Facebook, suteikusiems savo darbuotojams vietą meditavimu tiesiog biure. Harrisas tikisi, kad tas pats noras būti pačiame planetos priekyje pastūmės technologijų korporacijas kurti įrenginius, užbaigsiančius mūsų priklausomybę.

Total
0
Dalinasi
Susijusios publikacijos