Susidūrimai su asteroidais – vienas iš nedaugelio mokslinės fantastikos motyvų, kurie yra visiškai tikėtini ir anksčiau ar vėliau gali virsti tikrove.
Tačiau, nepaisant neabejotinos (nors galbūt ir tolimos) jų grėsmės, katastrofos prevencijai išteklių skiriama labai nedaug, portale astronomy.com rašo žurnalo „Discover“ apžvalgininkas Nathanielis Scharpingas.
Kaip 2013 m. rašyta žurnale „Discover“, prevencijos užtikrinimo operacijoms skiriamas NASA biudžetas yra visiškai skurdus, ir kol kas neaišku, ar prezidentu tapus Donaldui Trumpui padėtis kiek nors keisis. 2015 m. NASA apkarpė misijos „Sentinel“, kurios paskirtis – aptikti artėjančius asteroidus, finansavimą, o visi kiti panašūs projektai finansuojami daugiausiai privačiomis lėšomis. Siekdamos didesnio finansavimo asteroidų aptikimo ir nukreipimo projektams, kelios federalinės agentūros susivienijo ir parengė išsamų ilgalaikį planą, kuris, kaip manoma, galėtų padėti apsaugoti Žemę nuo uolėtųjų skrajūnų.
Tarpžinybinę darbo grupę, be kita ko, sudaro NASA, Federalinės nepaprastųjų situacijų valdymo agentūros FEMA, Gynybos departamento ir Vidaus saugumo departamento atstovai. 2016-ųjų sausį sudarytos koalicijos pirmasis pranešimas paskelbtas netrukus po to, kai Kalifornijoje (JAV) NASA ir FEMA iniciatyva buvo surengtos susidūrimo su asteroidu padarinių likvidavimo pratybos.
Matomos ir nematomos grėsmės
Kaip straipsnyje nurodo N. Scharpingas, 40 ar 50 metrų skersmens meteoritas galėtų nušluoti miestą. Kilometro skersmens uolienos gabalas griuvėsiais paverstų visą žemyną. Nors ir 2013-ųjų Čeliabinsko, ir 1908-ųjų Tunguskos incidentų atveju meteoritai sprogo gerokai virš žemės paviršiaus, padariniai buvo milžiniški.
Kokios būtų pasekmės, jei meteoritas vis dėlto rėžtųsi į Žemę, galima tik spėlioti. Susidūrimo su asteroidais prevencijos darbo grupė nurodo, kad šiuo metu netoli Žemės skrieja apie 10 mln. 20 metrų skersmens ir mažesnių objektų ir apie 300 tūkst. didesnių nei 40 metrų skersmens kūnų, apie kuriuos kol kas nieko nežinoma. Oficialiais NASA duomenimis, šiuo metu identifikuota 15 413 netoli Žemės skriejančių objektų, iš kurių 1 763 įvardijami kaip potencialiai pavojingi.
Kaip išvengti apokalipsės
Minėtoji darbo grupė yra parengusi septynių dalių planą, kuriame aptartos pavojingų asteroidų grėsmės pažabojimo galimybės ir galimo susidūrimo padariniai. Visas projekto tekstas bus paskelbtas vėliau, nors tiksli data kol kas nenurodoma. Taigi visų pirma rekomenduojama tobulinti asteroidų aptikimo ir sekimo technologijas. Siūloma įkurti iš kosmoso veikiančią observatoriją, kuri būtų skirta Saulės sistemos skenavimui siekiant aptikti artėjančius asteroidus.
Teoriškai iš jos gaunamų duomenų pakaktų užtikrinti, kad žmonija spėtų susidaryti gynybos planą. Taip pat darbo grupės rekomendacijose raginama plėtoti asteroidų elgsenos ir sudėties modelių tyrimą, idant būtų galima nustatyti, kaip atitinkamas objektas reaguotų į galimą intervenciją, dėsto autorius. Darbo grupės teigimu, taip pat labai svarbu parengti padarinių likvidavimo priemonių planus, kuriuose būtų nurodoma, kaip elgtis likus kelioms dienoms iki susidūrimo ir po susidūrimo.
Šiuo tikslu siūloma sukurti tarptautinę įspėjimo sistemą ir nacionalinių bei tarptautinių agentūrų veiksmų koordinavimo mechanizmą. Kad sistema veiktų, reikėtų sukurti tarptautinių agentūrų komunikacijos ir duomenų mainų protokolus. Pranešime pabrėžiama ir tarptautinio bendradarbiavimo reikšmė susidūrimo su asteroidu atveju – įvykus tokiam incidentui net ir nesutariančios valstybės turėtų imtis bendrų veiksmų.
Kaip rašoma pranešime, svarbu ir tai, kad mokslininkams būtų sudarytos sąlygos išnagrinėti įvairius būdus, kaip Žemės link artėjančius asteroidus būtų galima priversti skrieti kita trajektorija. Priemonės šiam tikslui įgyvendinti galėtų būti įvairios, pavyzdžiui, į asteroidą būtų galima nukreipti kosminį laivą, suskaidyti jį branduolinėmis bombomis, detonuoti sprogmenis netoli asteroido, taip iš dalies jį sunaikinant ir leidžiant dujoms pakeisti jo trajektoriją, arba net būtų galima nudažyti tam tikras jo vietas juodais arba baltais dažais, kad savo kryptį jis pakeistų veikiamas Saulės.
Kaip nurodoma straipsnyje, plane taip pat rekomenduojama šiek tiek pasipraktikuoti. Darbo grupė siūlo rengti misijas į asteroidus ir išbandyti asteroidų telkimo technologijas. Tam reikėtų pasirūpinti išmaniosiomis variklių sistemomis, taip pat dirbtinio intelekto bei stebėsenos įranga, kuri padėtų gauti naujausius asteroidų tyrimo duomenis.
N.Scharpingo teigimu, gera pradžia jau padaryta. Be keleto per pastaruosius du dešimtmečius ar pan. jau įvykusių susitikimų, 2016-ųjų rugsėjį paleistas erdvėlaivis „OSIRIS-REx“ 2018-ųjų rugpjūtį susitiks su asteroidu „Bennu“. Misijos tikslas – į Žemę tyrimams parskraidinti asteroido mėginių ir išbandyti kai kuriuos protokolus, susijusius su asteroidų nukreipimo misijomis, jei jų kada nors prireiktų.
Svarbiausia – aptikti
Kaip taikliai pastebi autorius, prieš imantis asteroido nukreipimo veiksmų, reikia tą asteroidą aptikti. Būtent todėl iniciatyvos ėmęsi specialistai asteroidų aptikimo pajėgumus ragina didinti nedelsiant, t. y. dabar. Deramas asteroidų orbitos keitimo misijos suplanavimas ir pasirengimas jai gali užtrukti ilgiau nei dešimtmetį, taigi neprošal būtų turėti veikiančią išankstinio įspėjimo sistemą. Vieno iš iniciatyvos šalininkų, buvusio astronauto Edo Lu teigimu, tokio pobūdžio projektai nėra vien tik mokslinės misijos – būtent toks siauras požiūris dažnai ir nulemia finansavimo trūkumą.
„Tai neturėtų būti vertinama kaip eilinės mokslinės varžybos su kitais mokslinių misijų vykdytojais, kur svarbiausias kriterijus – mokslinių tyrimų naujoviškumas, – įsitikinęs specialistas. – Iš tiesų juk kalbama ne vien apie mokslą, bet ir apie gyvybės išsaugojimą“. Lėšos, kurių prireiktų įgyvendinant darbo grupės sudarytą planą, poveikio NASA biudžetui praktiškai nepadarytų, jau nekalbant apie poveikį tokioms įstaigoms kaip Gynybos departamentas, rašoma straipsnyje.
„Kalbame apie pusę procento tokios nedidelės agentūros kaip NASA biudžeto“, – sako E.Lu. Pasak jo, viskas priklauso nuo to, kaip mes, žmonės, įvertiname riziką. Mums sunkiai sekasi dorotis su incidentų, kurių tiesiogiai nepatiriame, padariniais ir ne visada sekasi veiksmingai pritaikyti būtinas atsargumo priemones. Fukušimos katastrofos ir uragano „Katrina“ padariniai yra akivaizdžiausi to pavyzdžiai. Pasak E.Lu, asteroidai nėra tokie maži, kaip mums atrodo, tik kad jų priartėjimas gali užtrukti net kelis dešimtmečius. „Jei tai negresia mūsų gyvenime, mes savaime nekreipiame į tai dėmesio“, – pastebi jis.
