Jau daugiau kaip pusę amžiaus žmonija smūginėmis dozėmis vartoja vitaminus, bet vis dar netapo nemirtinga. Nesumažėjo ir nosinių kiekis, kurį ji kasmet sunaudoja slogos ir gripo laikotarpiais. Kodėl?
Kadaise žmonės apskritai nieko nežinojo apie vitaminus, bet iš visų jėgų kovojo su jų trūkumu. Daugiausia tuo užsiimdavo jūreiviai, nes būtent jie susirgdavo labai keista liga, kai staiga iškrisdavo visi dantys. Skorbutas ilgai buvo laikomas tiesiog mistiniu reiškiniu. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad laivų, plaukiojančių Šiaurės pusrutulyje, įgulos juo suserga dažniau už Pietų jūras vagojančių laivų jūreivius. Skorbutas vis dėlto buvo nugalėtas, ir dar gerokai anksčiau, negu buvo sužinota jo priežastis. Paaiškėjo, kad jūreiviams reguliariai duodant valgyti citrinų, kraujuojančios opos ir kitokie „malonumai“ jiems negresia. Po šimtmečio žmonės išmoko gydyti dar vieną avitaminozės pasekmę – rachitą, nors nė nenutuokė apie jo išsivystymo mechanizmą. Tiesiog patirtis rodė, kad vaikas, dažnai būnantis gryname ore, geriantis daug pieno ir kelis kartus per savaitę gaunantis šaukštą žuvies taukų, dažniausiai šia liga neserga.
Vitaminų atradėjai
1880 m. Nikolajui Luninui, Tartu universiteto biologui, pirmajam istorijoje kilo mintis, kad maiste gali būti kažkokių gyvybiškai svarbių, bet visiškai nežinomų medžiagų, kol kas neaptiktų todėl, kad jų ten yra labai mažai. Tiesa, Nobelio premiją už vitaminų atradimą gavo ne N.Luninas, o keletas kitų mokslininkų, kurie XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje sukūrė vitaminų teoriją. Vėliau mokslininkai išmoko sintetinti vitaminus, atrado naujų, išsiaiškino dar kai kurių ligų, susijusių su vitaminų trūkumu, priežastis (pavyzdžiui, pelagros ir beri beri), apskaičiavo rekomenduojamas vitaminų vartojimo normas.
Iš pradžių žmonija į visus šiuos laimėjimus nelabai kreipė dėmesį. Ji buvo užsiėmusi pasauliniais karais, revoliucijomis, didžiosiomis depresijomis, imperijų žlugimu. Trumpai tariant, didžioji planetos gyventojų dalis turėjo daug rūpesčių ir neturėjo laiko domėtis poslinkiais mitybos teorijoje. Daug svarbesnis buvo klausimas, kur apskritai gauti maisto. Vėliau gyventojai visiškai sėkmingai „vitaminizavosi“: valgiaraščiai darželiuose ir mokyklose, gydomosios dietos, kareivių racionai jau buvo sudarinėjami atsižvelgiant į įvairių vitaminų svarbą, vaistinėse pradėti pardavinėti vitaminų ir mineralinių medžiagų kompleksai.
Didysis vitaminų propaguotojas
Baigiantis XX a. 7-ajam dešimtmečiui, Lainuso Polingo (Linus Pauling) vardas skambėjo garsiau, negu šiandien skamba S.Džobso (S.Jobs) ir B.Geitso (B.Gates) vardai. Vienas iš molekulinės biologijos pagrindėjų, 1954 m. apdovanotas Nobelio chemijos premija, garsėjo ir kaip humanistas, kovojęs prieš branduolinio ginklo platinimą. Jis buvo vienas iš pagrindinių sutarties dėl branduolinių bandymų draudimo pasirašymo iniciatorių ir už tai jam buvo skirta 1962 m. Nobelio taikos premija. Universalus mokslininkas – chemikas, medikas, biologas, filosofas – ir politikas nugyveno labai ilgą gyvenimą, 94 metus. O 1966 m., kai jam buvo 65-eri, L.Polingas persišaldė. Jo gydytojas rekomendavo mokslininkui kasdien gerti po tris gramus askorbo rūgšties, nes manė, kad ligos nusilpnintam organizmui papildomas vitamino C kiekis nepakenks. Po pirmosios dozės jis pasijuto geriau, o po kelių dienų buvo sveikas. Ir čia L.Polingas įtikėjo stebuklinga vitamino C galia, nors mokslininkui aklai įtikėti yra neleistina. Genijus, pratęs prie savo nuolatinio teisumo, žengė nedovanotiną žingsnį – parašė ir išleido knygą, „Vitaminas C ir persišaldymas“, tačiau ji neatlaikė mokslinės kritikos. Joje L.Polingas karštai įtikinėjo visus, norinčius nesirgti, kasdien gerti 1-2 g askorbo rūgšties, o kartu neniekinti ir kitų vitaminų. Mokslo bendruomenę genijaus kūrinys tiesiog pribloškė, užtat likusiąją visuomenės dalį apėmė ekstazė. Knyga, parašyta paprasta, aiškia kalba, ilgam tapo bestseleriu, askorbo rūgšties atsargos buvo šluote šluojamos nuo prekystalių, o farmacininkai, daržovių augintojai ir sulčių gamintojai mintyse bučiavo žemę, kurią lietė L.Polingo kojos. Buvo pradėta vitaminizuoti viską, net spragėsius ir traškučius. Žmonija puolė ryti vitaminus.
Propagandos žala
1979 m. drauge su kolega L.Polingas išleido antrąją knygą – „Vėžys ir vitaminas C“, kurioje įtikinamai, bet, deja, irgi be jokių įrodymų tvirtino, kad vitaminas C – puikus vaistas nuo vėžio, tiek profilaktiškai, tiek jau sergant. Ši knyga taip pat buvo leidžiama milijoniniais tiražais. Kai kurie ligoniai atsisakydavo chemoterapijos ir operacijų, vietoj šių nemalonių ir pavojingų procedūrų rinkdamiesi L.Polingo rekomenduotą 5 g vitamino C dozę. Onkologinių ligonių atsisakymas gydytis sukėlė didžiulį nepasitenkinimą, juolab stebint tokius ligonius nebuvo pastebėta jokio būklės pagerėjimo dėl „askorbo terapijos“. Ir tuomet, regis, pirmą sykį ir nuskambėjo žodis „šarlatanas“. Bet L.Polingas ir neketino sustoti. Jis kūrė ir plėtojo ortomolekulinės medicinos teoriją, pagal kurią vitaminai, amino rūgštys, mineralinės medžiagos ir bioaktyvūs papildai gali gydyti viską, nuo psichikos sutrikimų iki ŽIV. Svarbiausia – parinkti tinkamą dozę konkrečiam pacientui.
Mokslininkų pozicijos keblumas buvo tas, kad paneigti neįrodytą versiją dažnai būna net sunkiau, negu ją įrodyti. Be to, L.Polingo autoritetas nuo seno buvo didžiulis. Aiškinamasi iki šiol, bet dabar jau galima tvirtai pasakyti: „L.Polingas buvo neteisus.“ Daugybė ilgamečių stebėjimų nepadėjo nustatyti biologiškai aktyvių papildų vartojimo ir pacientų sveikatos būklės sąsajų. 2009 m. žurnale „Arch Intern Med“ buvo publikuota didžiulė suvestinė 161 tūkst. žmonių stebėjimo ataskaita, rodanti, kad „polivitaminų preparatų naudojimas beveik nedaro įtakos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo rizikai ir moterų po menopauzės mirtingumui“.
L.Polingas mirė 1994 m., spėjęs įgyti „kuoktelėjusio“ reputaciją mokslo sluoksniuose ir pasimėgauti ne tokių reiklių piliečių dievinimu. Ir neaišku, kiek dar dešimtmečių prireiks, norint žmones įtikinti nustoti vartoti papildus tokiais milžiniškais kiekiais. Pavyzdžiui, JAV alternatyvios medicinos tyrinėjimo centro duomenimis, 2004 m. 3 proc. JAV gyventojų vartojo vitaminus didžiulėmis dozėmis. O tai yra visiškai nenaudinga, nes net vandenyje tirpstančiais vitaminais galima sukelti hipervitaminozę, kurios padariniai yra tokie nemalonumai kaip širdies kraujotakos sutrikimas, hipertonija, tromboflebitas, kepenų toksikozė, persileidimas ir vaisiaus vystymosi anomalijos, podagra, gelta ir t.t.
Taip, vitaminai yra svarbi mitybos dalis, organizmas pats beveik nesugeba jų gaminti. Bet esmė yra ta, kad jų reikia labai labai mažai. Įvairiai maitinantis vitaminų ir mineralų kompleksus galima pamiršti, ir jau tikrai jų nereikia vartoti saujomis.
Medikai – prieš
S.Nisenas (S.Nissen), Klivlando klinika: Multivitaminų preparatų koncepciją amerikiečiams pardavė maisto papildų gamybos korporacijos. Nėra jokių mokslinių jų vartojimo teigiamo poveikio įrodymų.
N.Adrianovas, Rusijos valstybinis medicinos universitetas: Vitamino D žmogus užtektinai gauna iš maisto ir veikiant saulės spinduliams. Vartojant jo papildomai, gali sutrikti medžiagų apykaita.
Dr. B.Kabaleras (B.Caballero), Blumbergo sveikatos apsaugos mokyklos žmogaus mitybos centras: Nėra moksliškai įrodyta papildomo vitaminų vartojimo nauda. Hipotezę, kad vitaminų vartojimas žmonėms nekenkia, aiškiai reikia peržiūrėti.
D.Koenas (D.Kohen), H.Dilas (H.Deal), E.Beikeris (A.Baker) – Minesotos universitetas: Atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo 980 sergančiųjų persišaldymo ligomis, negavome jokių įrodymų, kad vitaminas C daro pastebimą įtaką viršutinių kvėpavimo takų susirgimų trukmei arba sunkumui.
Prof., medicinos dr. Salavatas Suleimanovas: Mūsų maiste, laimė, yra įvairių vitaminų įvairiais kiekiais. Tinkamai maitindamiesi jų gausime pakankamai. Tie, kurie kuria ir platina vitaminų preparatų reklamą, rūpinasi, kaip daugiau jų parduoti.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
