Kodėl pasišoviau rašyti šį straipsniuką?
Visokie VŠĮ, ir kiti panašaus žanro veikėjai ištiestom rankom duoneliauja pinigus iš valstybinių fondų, kuriuos išlaiko ir paprasti žmonės – kaip tu lopysi skyles nuolankiųjų valstybėje nenuskausminus savo liokajus.???
Per 1 paskaitą pabėdavota, kad trūksta viešo prieinamumo kultūrinei spaudai prekybos vietose, o žymus žiniasklaidininkas, 15min.priemonės kūrėjas Balžekas protingai replikavo 1 leidinio redaktoriui, kad reiktų patiems ieškoti kas parems žurnalus, galbūt verslininkai, mecenatai, diferencijuoti turinį, kad būtų aišku – kas ko imasi.Tai “Naujasis židinys – aidai” redaktorius būk tai su jais komunikavo, nėra atsipirkimo naudos ir pan.
Ok… Pritariu, kad mieliau remiami bulvariniai niekalai, kuriuos skaityti, regėti nereikia didelio smegenų įtempimo, apsiskaitymo, nes tarkim straipsniui apie reformatus būtinas tavo paties sąmoningumo kontekstas, kita vertus kas pirks sunkaus turinio knygas po 20 ir daugiau eurų, jaunimas emigruoja, renkasi pdf formatą internete.
Tačiau yra ir niuansų… Kur atviri kvietimai savanoriauti, rašyti, dėtis kartu keliauti pas verslininkus paramai, kiek šalyje tokių entuziastų kaip aš?
Tai anot Balžeko nori užeiti į 6 kultūrinių leidinių paskyras internete, netgi nemeta gmailo, kaip tu išreikši nuomonę, pastabas.Vadinasi esame uždaru klanu, gauname pinigėlių,juos pasidaliname tik saviems autoriams pagal honorarus ir tiek žinių. Man “Šiaurės atėnai” redaktorė Giedrė Kazlauskaitė mandriai atrašė, kad tik ji nustato ką, kada,kaip spausdinti ir remiasi profesionalais. Nelabai sugebėjo paaiškinti, kur ta takoskyra tarp mėgėjo, profesionalo, ar tai, kad išmanau istoriją, bet neturiu galimybės viešai publikuotis esu menkesniu už kitus, nes nepriklausau elitui?
Beje pastarasis leidinys užsiima laviravimu, gudravimu ir iš kur bus pinigų pedagogų algoms,bibliotekoms, jeigu apie pusę milijono skirti kultūriniams leidiniams išsidalinami neblogai ir efektyviai.
Štai minėtas leidinys gauna iš fondo 63000 eurų paramą, tiražas virš 1000 vienetų, tad per metus gali kelis tūkstančius ir susikrapšto iš pardavimo, tačiau dirba tik 6 žmonės, už 1rašinį 1 doktorantei iš Prancūzijos sumokėjo net 100 eurų, kai jį parašyti užtrunka 1 val, medžiaga paimta iš verstinės literatūros.
Vilniuje gyvenimas brangus, tad nereik sakyti, kad redakcija tenkinasi po 200 eurų avansiukais, tikrai paima ir po 1000 eurų galbūt, mano paskaičiavimu apyvartinių lėšų lieka ne 1000
ir man būtų gėda duoneliauti kasmet dėl paramos, bet tokie bezdelninkai ir taikosi į ne jų pačių sukurtą produkciją, projektus.
