Š.m. spalio 2 d. Europos Komisija paskelbė apie 28 mln. eurų baudą Lietuvai ir šį sprendimą Lietuva gali skųsti Liuksemburge veikiančiam Europos Sąjungos teismui. Pasak, Biržų rajono mero Valdemaro Valkūno, išeina taip, kad Lietuvos Respublika nebeturi galimybės laisvai disponuoti savo teritorija ir turtu, veikti ūkiškai ir taupiai, racionaliai valdant savo valstybės biudžetą vadovautis naudingumo savo šaliai principu? Kodėl dabartinė Lietuvos valdžia užėmė parsidavėlio poziciją, kad reikia mokėti? Kodėl? Ar ne dabar bus pradedami švaistyti taip sunkiai surinkti visų mokesčių mokėtojų pinigai ir neginami Lietuvos interesai?
Būnant V.Valkiūnui Seimo ir Seimo Ekonomikos komiteto nariu (2008-2012 m.) teko jam spręsti šį klausimą ir ginti Lietuvos ekonominį interesą. AB „ORLEN Lietuva“ (Lenkija) pagrindinės pretenzijos buvo dėl naftos produktų transportavimo per AB „Klaipėdos naftą“. Įmonė norėjo gabenti krovinius per Ventspilio uostą (Latvija) siekiant padidinti savo įmonės pajamas ir pelną. Pažymėtina, kad AB „ORLEN Lietuva“ iš esmės yra Lenkijos valstybinė įmonė, o AB „Klaipėdos nafta“ iš esmės – Lietuvos valstybinė įmonė. Tai kodėl tada ir dabar Lietuva naftos produktų perkrovimo ir transportavimo pajamas turėjo/turi atiduoti kitai valstybei? Ar ne nusikaltimas kenkti savo valstybės strateginei įmonei „Klaipėdos nafta“, mokančiai mokesčius Lietuvos valstybės biudžetui, mažinti jos gyvybingumą?
Prisimena manomai V.Valkiūnas ne tik 1926 metų sausio 27-ąją nesudant jokios sutarties Lietuvos vyriausybės patvirtintas Tranzitines medienos plukdymo Nemunu taisykles, bet ir 1931 metais tarp Lietuvos ir rytinę mūsų šalies dalį okupavusios Lenkijos kilusius nesutarimus dėl tranzito Kaišiadorių–Lentvario geležinkelio ruože. Šį, kaip ir 1939 metais ginčą su Estija dėl Panevėžio–Saldutiškio geležinkelio ruožo nuosavybės sprendė Hagos teismas bei priėmė Lietuvai naudingą sprendimą, kad ji turi teisę nepraleisti per savo teritoriją Lenkijos transporto. Tarptautinis teisingumo teismas Hagoje 1931 m. spalio 15 d. paskelbė nutarimą, kad nei Tautų Sąjunga, nei Lenkija, nei jokia kita valstybė neturi jokios teisės reikalauti, kad nepriklausoma Lietuva praleistų tranzitu kitų valstybių prekes, kad leistų joms naudotis savo geležinkeliais ir uostais. Hagos teismo sprendimas privertė lenkus atsisakyti pretenzijų į Klaipėdos uostą.
Neužmiršo jisai gal ir tai, kaip pakviestasis amerikoniškasis „Williams“, perleisdamas Mažeikių naftos valdymą „Jukos“ bendrovei su rusišku kapitalu, kaip mėgdavo sakyti Algirdas Brazauskas, išdūrė lietuvius. Štai kaip tai 2002m. rugpjūčio 24 dieną paaiškino“Williams International” viceprezidentas, “Mažeikių naftos” valdybos pirmininkas Randy Majorsas: „Pagal 1999 metų susitarimus, jei “Williams” parduotų akcijas Rusijos naftos bendrovėms, Vyriausybė gali pasakyti “ne” ir nupirkti akcijas. Tačiau šis susitarimas nedraudžia “Mažeikių naftos” valdymą bet kada rusams perduoti parduodant jiems valdymo teises turinčią “Williams Lietuva”.
Negalima neprisiminti ir Zigmo Vaišvilos prisiminimuose pateiktos citatos:“Didesnio moralinio smūgio nesu apturėjęs, kai žiniasklaida linksniavo Jus, Vytautai, laukiantį „Astorijos“ viešbutyje prie Bumgarnerio kambario durų, kada šis „Williams“ veikėjas teiksis priimti Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininką – Nepriklausomybės atstatymo simbolį.
Oi neišnaudojo neišnaudijo Lietuva sovietų valdžios dėka jos teritorijoje sukurtą strateginę tranzitinę transporto infrastruktūrą, netapo Sąjūdžio laikais žadėtu tiltu tarp Vakarų ir Rytų. Atvirkščiai, vietoj to, kad užkariaut Kaliningrado rinką, žinoma, netiesiogine prasme, nereikia prisimint SSRS 1945.06.9 įsteigtą medalį „Už Kenigsbergo paėmimą“, Lietuva gal ir nepiktybiškai didžiulius krovinių srautus iš Klaipėdos jūrų uosto nukreipė į Kaliningradą. Privertė Rusiją įrengti alternatyvią Klaipėdos Draugystei Peterburgo – Kaliningrado geležinkelio jūrų perkėlą Ust-Luga – Baltijskas ir perimti rusų kryptimi didžiąją dalį krovinių srauto iš vokiečių – lietuvių jūrinės perkėlos Zacnicas/Mukranas – Klaipėda/Draugystė. Tiesa, lietuvių pusėje pagrindinį šios perkėlos valdymą perėmė danai.
Nesuprato lietuviškieji strategai, taip lyg pradedantys judėti pagal Briuselį iš kairės kojos, bet lygiuojantis į Vašingtono teisę, kad tie jūrų keltai ir rusiškųjų Ust-Lugo ir Baltijsko savo laiku pradės švartuotis Vokietijos ir kitų šalių jūros uostuose. Dėl netoliaregiškos politikos buvo ištranžiruotas Klaipėdos žuvininkystės uostas su įmone „Jūra“, netekta keleivių srautų geležinkeliais, ir ne tik Kaliningrado kryptimi, bet ir Latvijos ir Estijos kryptimis. Vien žlugus stambiausiai Lietuvoje žvejybos įmonei „Jūra“, darbo neteko daugiau kaip 10 tūkstančių darbuotojų. „Jūros“ žlugimas vienas iš skausmingiausių Lietuvai kaip jūrų valstybei. Praktiškai Lietuva neteko vieno didžiausio Vidurio ir Rytų Europoje žvejybinio laivyno.
Ir tai jau ne žinybinė klaida, kaip kad buvo nutikę Lietuvos geležinkeliams, dėl neapsižiūrėjimo ir juridinio neprofesionalumo baltarusių – lietuvių sutartimi tarsi padovanojusiems baltarusiams Adutiškio geležinkelio stotį. Galop, kaip ir daugelis kitų geležinkelio atkarpų traukinių eismui Lietuvoje buvo uždarytos, išardytos, taip ir Adutiškio link traukiniai nustojo kursuot. Ką gi adituškinė tai palyginamai menka, ko nepasakyt apie išardytą geležinkelio atšaką nuo Mažeikių link Latvijos, kuria kursavo ir keleiviniai traukiniai iš Klaipėdos į Rygą, ir tai padaryta, kad apsaugot Būtingės naftos terminalą nuo konkurencijos su latviškuoju Ventspilio terminalu. Kaimynai latviai anksčiau susivokė, kad naftos tranzitas yra gyvybiškai svarbus krašto ekonomikai ir nutarė išplėsti naftos perkrovimo Ventspilio uoste pajėgumus.Todėl suprantamomis tapo ir jų pastangos pasitelkti ne tik ekologinius motyvus, įjungiant ir žaliųjų judėjimą prieš Būtingės terminalo statybą, bet vėliau ir lenkus, jau turinčius patirties spręsti panašius ginčus tarptautiniu lygmeniu.
Tačiau:
„Šiandien Lietuvos naujienų agentūra ELTA išplatino pranešimą, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitikusi su atsakinga už konkurenciją Europos Komisijos (EK) komisare Margrete Vestager (Marghrete Vestager) aptarė dėl išardyto geležinkelio ruožo Mažeikiai-Rengė susiklosčiusią situaciją. Europos Komisijai skyrus „Lietuvos geležinkeliams“ 28 mln. eurų baudą už tai, kad prieš 9 metus demontuodama šį ruožą galimai pažeidė ES konkurencijos taisykles. O vis gi tai ne tiek bauda „Lietuvos geležinkeliams“, o dar vienas skriaudos tautai priedas pagal tebesitęsiantį šleifą už neatsakingai kvailai, o teisingiau piktavališkai „privatizuotą“ ne dešimtis milijonų eurų kainuojančią lietuvių tautai priklausiusią Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą…“
