Spalio 9 d. Seime vyksta konferencija „Pabėgėliai Šiaurės Europos ir Baltijos šalyse: integracija savivaldybėse”. Renginio tikslas – identifikuoti problemas, kylančias integruojant pabėgėlius bei rasti optimalius šių problemų sprendimo būdus.
Sveikindamas konferenciją, Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas Valerijus Simulikas pažymėjo, kad apsauga nuo kankinimų ir nežmoniško elgesio – prigimtinė žmogaus teisė. Valstybės ir jos piliečių požiūris į pažeidžiamus asmenis yra visuomenės brandos atspindys. O pabėgėliai, pasak Seimo nario, yra viena pažeidžiamiausių asmenų grupių. „Nors iš esmės pabėgėlių krizė Lietuvą palietė minimaliai, tačiau tai tapo nemažu iššūkiu mūsų valstybei ir savivaldybėms. Kol kas į Lietuvą atvyko mažiau nei pusė numatyto skaičiaus perkeliamų asmenų, dalis atvykusių, deja, jau pabėgo iš Lietuvos“, – apgailestavo V. Simulikas.
Pasak komiteto pirmininko, iš Lietuvos bėgantys priimti pabėgėliai liudija, kad mūsų šalis vis tik nėra pakankamai solidari – trūksta žmogiško požiūrio, atsižvelgimo į konkrečią žmogaus situaciją, į jo gebėjimus, jo asmenybę, pažeidžiamumą. Daugiavaikės šeimos, neįgalūs asmenys, vienišos motinos su vaikais, į šalį patekę nelydimi vaikai, pabėgėlės moterys ir mergaitės (kurios dažnai yra patyrusios seksualinę prievartą), kitokios seksualinės orientacijos asmenys – kiekvienai šių grupių reikalinga specifinė pagalba. Komiteto pirmininkas pažymėjo, kad reikalingos labai žemiškos ir konkrečios priemonės siekiant, kad pabėgėliai taptų pilnaverčiais bendruomenės nariais, gerbiančiais mūsų šalį, prisidedančiais prie jos gerovės kūrimo. „Intensyvus kalbos mokymas, atvykėlių motyvacijos ugdymas, pagalba būstu, pagalba ieškant darbo pagal individualius gebėjimus, pagalba integruojantis miesto ar miestelio bendruomenėje, o taip pat pagalba randant atsakymus į kasdienius paprastus klausimus – tai savivaldybėms tenkantys uždaviniai“, – kalbėjo politikas.
Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorė Helen Nilson (Helen Nilsson) pažymėjo Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo svarbą bei dalijimąsi gerąja patirtimi sprendžiant pabėgėlių klausimus. Pasak diplomatės, būtina operatyviai reaguoti į migracijos pokyčius – tik tai sąlygos realų problemų sprendimą. H. Nilson paantrino V. Simulikui, kad integracijai labai svarbus ir vietos bendruomenės įtraukimas į problemos sprendimą. Diplomatė atkreipė dėmesį, kad pabėgėlių krizė sietina ir su iššūkiais, taip pat ir su naujomis galimybėmis ekonomikai augti.
Tyrėja iš darbo ir socialinių tyrimų instituto Norvegijoje Anetė Brunovskis (Annete Brunovskis) aptarė mokslinių tyrimų reikšmę, identifikuojant pabėgėlių problemas. Pasak tyrėjos, dažnai politinis naratyvas skiriasi nuo realių žingsnių. Mokslininkė kalbėjo apie tai, jog turime suprasti – pabėgėliai turi svajonių. Jei žmogus pabėga iš savos šalies ieškodamas saugumo, jis neturi atsisakyti savo svajonių. Tik turėdami šį supratimą rasime tinkamą vietą atvykusiems žmonėms mūsų socialiniame gyvenime.
Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro perkėlimo ir integracijos ekspertė Kerin Deivin (Karin Davin) atkreipė dėmesį į tai, kad ilgai trunkantis integracijos procesas dažnai lemia pabėgėlių psichinės sveikatos pablogėjimą. Kilusios sveikatos problemos tik gilina šių žmonių atskirtį, taigi privalome būti suinteresuoti siekti optimalaus integravimo proceso.
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio skyriaus vedėjas Viktoras Ostrovnojus išskyrė tris punktus, kur reikėtų Lietuvai pasitempti: adekvatus finansavimas, aiški atsakomybė ir efektyvus skirtingų sektorių bendradarbiavimas. „Geriausias rezultatas pasiekiamas, kai darbą padaro žmonės, o ne aprašai“, – kalbėjo pareigūnas.
Demokratinės valstybės įsipareigojo garantuoti, kad pabėgėliai iš karo ar neramumų draskomų šalių nebūtų išsiunčiami atgal į valstybę, kurioje jų sveikatai ar gyvybei gresia pavojus, taip pat įsipareigojo suteikti jiems sąlygas oriam gyvenimui. Jungtinių Tautų generalinė asamblėja 1951 metais priėmė Konvenciją dėl pabėgėlių statuso. Lietuva Konvenciją ratifikavo 1997 metais. Konvencija įpareigoja mus teisėtai mūsų teritorijoje esantiems pabėgėliams suteikti tokias pat sąlygas pagalbai ir paramai gauti, kokiomis naudojasi mūsų piliečiai. Nuo 2014 m. Europa susiduria su didžiausia pabėgėlių krize po Antrojo pasaulinio karo. Ginkluoti konfliktai, karai, politinis persekiojimas ir kiti žmogaus teisių pažeidimai privertė apie 60 milijonų žmonių pasaulyje bėgti iš savos šalies ir, dažnai rizikuojant gyvybe, ieškoti saugesnės vietos sau ir savo šeimai. Europos Taryba ėmėsi priemonių, skirtų perkelti dalį prieglobsčio prašytojų iš kelių didžiausią naštą patiriančių valstybių narių – Italijos ir Graikijos – į kitas valstybes.
Lietuvos Respublika, dalyvaudama stiprinant vidaus solidarumą bei atsakomybę, 2015 m. pradėjo vykdyti užsieniečių perkėlimą į Lietuvą. Vadovaujantis 2015 m. rugsėjo 10 d. Vyriausybės nutarimu „Dėl užsieniečių, kuriems reikia prieglobsčio, perkėlimo į Lietuvos Respublikos teritoriją“, iki 2017 m. gruodžio 31 d. į mūsų šalį iš Italijos ir Graikijos bei trečiųjų valstybių turėjo būti perkelti 1105 užsieniečiai. Tačiau šiai dienai perkelta mažiau nei pusę prieglobsčio reikalingų žmonių.
Konferencijos organizatoriai ir partneriai: Seimo Žmogaus teisių komitetas, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Lietuvos socialinių tyrimų centras, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ir nevyriausybinė organizacija Diversity Development Group; Vidaus reikalų ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos savivaldybių asociacija, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuras (UNHCR) Šiaurės Europai, Lietuvos Raudonasis kryžius, Vilniaus arkivyskupijos Caritas.
