Kaip teigia LSMU farmakognozijos katedros profesorė, biomedicinos mokslų daktarė Nijolė Savickienė, homeopatinius ir fitoterapinius preparatus painioja daugelis žmonių. Vieni mano, kad augalinė terapija niekuo nesiskiria nuo homeopatijos, o kiti apskritai nežino, kas tai yra.
Profesorės manymu, trūksta išsamaus domėjimosi šiais gydymo metodais ne tik tarp visuomenės, bet ir tarp gydytojų. „Įprastiniu būdu nuėjus pas gydytoją, paskiriamas Lietuvoje patvirtintas algoritminis gydymas – tam tikri sintetiniai vaistai, pasireiškus tam tikrų ligų simptomams. Situacija pamažu gerėja, nes gydytojai vis daugiau informuojami apie augalinių vaistų vartojimo ypatumus, o klinikinė fitoterapija jau įtraukiama ir į gydytojų podiplominių studijų programas“, – pokyčiais džiaugiasi N. Savickienė.
Homeopatija ir fitoterapija galėtų būti kaip papildomi gydymo įrankiai gydytojų praktikoje. Tačiau, anot N. Savickienės, visiems svarbu žinoti pagrindinius šių alternatyvių gydymo metodų skirtumus – skirtingi veikliųjų medžiagų kiekiai ir naudojamos medžiagos preparatų gamybai bei veikimo principai.
Skirtinga koncentracija ir sudėtis
Profesorės teigimu, homeopatijos principas – mažos vaistų dozės. Homeopatiniai preparatai turi daug mažesnę biologiškai aktyvių medžiagų koncentraciją nei augaliniai vaistai. Ruošiant homeopatinį vaistą i skiedžiamašimtus kartų, kol pasiekiamas reikiamas praskiedimo lygis.
Homeopatijos pradininkas Samuelis Hahnemannas prieš 200 metų savo pacientus iš pradžių gydė nepraskiestomis terapinėmis dozėmis, bet tai sukeldavo stiprias reakcijas – ligos simptomai paūmėdavo, pacientų savijauta pablogėdavo, todėl jis šias medžiagas ėmė skiesti iki visiško praskiedimo.
„Homeopatiniuose preparatuose veikliųjų medžiagų yra tiek mažai, kad net instrumentinės analizės būdu neįmanoma nustatyti, kiek ir kokių biologiškai aktyvių junginių yra, nes nelieka apčiuopiamų medžiagų molekulių. Tuo tarpu augaliniuose vaistuose yra daug daugiau veikliųjų medžiagų, kurias galima kiekybiškai įvertinti ir nustatyti. Veikliųjų medžiagų koncentracija augaliniuose vaistuose yra daug didesnė, ir paprastai poveikis greičiau jaučiamas“, – sako N. Savickienė.
Profesorės teigimu, tiek homeopatinių, tiek fitoterapinių preparatų gamybai naudojamos natūralios žaliavos. Tačiau skirtumas tas, kad fitoterapijoje naudojami tik augalai, o homeopatijoje naudojamos augalinės, gyvūninės ir mineralinės kilmės žaliavos.
Kaip homeopatinių vaistų pagrindas gali būti naudojami gyvūnų išskiriamas sekretas, gyvačių nuodai, vorai, aukso, sidabro, fosforo ar net arseno ir gyvsidabrio junginiai. Atrodytų, kad tai pavojingos medžiagos, tačiau praskiedus daug kartų, jų lieka tiek mažai, kad tampa nekenksmingos – nebelieka apčiuopiamų junginių molekulių.
Homeopatijos lėtesnis efektas
Augalinio vaisto gydomasis poveikis yra greitesnis. Vartojant homeopatinius vaistus, norint pasiekti efektą, preparatą reikia vartoti ilgesnį laikotarpį. Tačiau N. Savickienė atkreipia dėmesį, kad homeopatiniai preparatai yra saugesni vartoti rizikingoms vartotojų grupėms, pavyzdžiui, nėštumo, žindymo metu.
„Fitoterapinių vaistų skirtumas nuo homeopatinių yra tas, kad jie turi stipresnę koncentraciją, labai platų poveikių spektrą ir veikia ne tik simptomus, bet, priešingai nei sintetiniai vaistai, ir ligų priežastis. Jie suranda negalavimo šaltinį ir „grąžina“ organizmą į stabilią būklę be simptomų. Augaliniai vaistai suaktyvina kraujotaką, mobilizuoja imunitetą, veikia endokrininę sistemą, hormonus“, – sako biomedicinos mokslų daktarė N. Savickienė.
Profesorė primena, kad tiek homeopatiniai, tiek augaliniai preparatai yra vaistai, kuriuos vartoti reikia atsakingai, nepaisant to, kad jie laikomi natūraliais gydymo būdais. Kuris iš jų geriausiai tinka vienu ar kitu atveju, atsakyti gali tik gydytojas specialistas, atsižvelgdamas į individualią situaciją.
