Koncernas „MG Baltic“ (prezidentas Darius Mockus) skelbia dingusio Nepriklausomybės Akto originalo paiešką. Šį svarbiausią dokumentą grąžinusiam asmeniui koncernas įsipareigoja sumokėti milijoną eurų, o patį Nepriklausomybės Aktą neatlygintinai perduoti Lietuvos valstybei. Kur iki šiol nerasto dokumento ieškoti?
– Atrodo, jau pradedame susigyventi su mintimi, kad Vasario 16-osios Akto originalas pradingo amžiams. O gal istorikai dar nenuleido rankų? – „Vakaro žinios“ apie svarbiausią mūsų dokumentą paklausė Lietuvos istorijos instituto vyriausiojo mokslinio darbuotojo dr. Česlovo LAURINAVIČIAUS.
– Senokai keliu idėją, kad reikėtų daryti delegacijas į užsienio šalis ieškant ne tik Vasario 16-osios Akto, bet ir kitų svarbių dokumentų originalų. Mūsų šalies archyvuose jų nėra.
Kalbant apie Vasario 16-osios Aktą, būtų tik dvi kryptys – Rusija ir Vokietija. Vokietijoje daug kas sudegė, nors ir ten, žinoma, yra prasmė bandyti ieškoti per vietinių laikraščių redakcijų archyvus ir panašiai. Kur kas labiau tikėtina Rusija, su Spalio revoliucija, Bresto taika susijusiuose jos archyvuose kažkoks dokumentas galėtų būti.
– Ar Lietuvoje jau visos galimybės išnaudotos? Prieš dešimtmetį su modernia įranga Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pastatą – buvusius P.Vileišio rūmus – ištyrę mokslininkai nieko nerado. Naujų svarių idėjų, kur dar būtų verta ieškoti, per tą laiką neatsirado?
– Iki šiol net neturime bendros informacijos, kas tiria, dirba kas sau. Reikėtų specialaus visų suinteresuotų pusių posėdžio, apsikeitimo informacija. Dabar viskas vyksta pusiau aklai. Tai labai negerai.
Trūksta visuotinio specialių suinteresuotų pusių pastangų sutelktumo. Tarkim, dabar Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba dėl tų dokumentų yra surašiusi raštą, bet aš beveik esu įsitikinęs, kad nemažai institucijų apie tai nežino. Tokių pavyzdžių tikrai ne vienas. Turėtų būti mokslinių institutų, archyvų, kitų institucijų bendras posėdis, kad būtų sukaupta jau esama informacija, kad ieškojimas būtų racionalesnis, organizuotesnis.
Dabar viskas eina stichiškai. Kažką mokslininkai pakrapšto, kažką ambasada Maskvoje daro savo keliu – tai pripuolami žingsniai, visiškai chaotiška veikla.
– Kodėl taip yra? Neįvertiname dokumento svarbos ar tiesiog trūksta išmanymo, patyrusių specialistų?
– Mūsų požiūris į archyvinius dokumentus tikrai nėra pakankamo lygio. Civilizuotos visuomenės turi nusistovėjusią archyvinių dokumentų saugojimo kultūrą, pas mus ji, sakyčiau, savotiška. Ją suponuoja ir valstybinės tradicijos. Pas mus jos jaunos, efemerinės, tad neturime net suvokimo, kokie svarbūs šie dalykai. Net ir kalbant apie Sąjūdį: tokie revoliuciniai laikai, bet archyvai apie juos minimalūs, efemeriški, nes daugelis veikėjų laikosi tokios pozicijos, kad tai buvo jų veikla, dokumentai – jų asmeninė nuosavybė, ir jie juos kažkur laiko.
Valstybinės tvarkos trūksta visur, bet šioje srityje – dokumentų, bylų tvarkymo, kaupimo – matome gryną to apraišką. Archyvų sistema dabar lyg ir atrodo labai gražiai. Modernūs pastatai, žinoma, didelis žingsnis į priekį, bet tai tėra tik statybinė, inžinerinė klausimo pusė. Jos toli gražu neužtenka, turi būti dar nemažai kitų įgūdžių ir pareigų, kurių mūsų lietuviškoje genetikoje aiškiai trūksta.
– Ar tas abejingumas, tik pripuolamas dėmesys svarbiausiam šių laikų Lietuvos dokumentui nerodo, kad valstybė negerbia pati savęs?
– Gaila, bet yra būtent taip. Tai rodo, kad, nors patys to nenorėdami, demonstruojame, jog esame laikini.
– Ar jūs, kaip istorikas, tikite, kad Akto originalas yra išlikęs, kad mums pavyks jį surasti?
– Nenorėčiau sakralizuoti šito fakto, svarstyti, kas bus, jei nerasime. Yra ir kiti dalykai. Tai valstybės pripažinimo dokumentai. Bet ir jų, galima sakyti, neturime, ir niekas tuo nesirūpina. Juk tai irgi nė kiek ne mažiau svarbu. Į Vasario 16-osios Aktą galima žiūrėti kaip į šventinį, sakralinį dokumentą, skirtą patiems sau. Ta kopija, kurią mes matome muziejuose ar laikraščiuose, skirta labiau vidaus naudojimui, o kaip dokumentas Aktas turėjo būti pasirašytas tik pirmininko ir sekretorės ir išsiųstas atitinkamoms valstybėms – Rusijai ir Vokietijai.
Taip, Lietuvos Nepriklausomybės Aktas svarbus, bet net neturėdami jo originalo jį žinome, juo kvėpuojame. Bet kad kiti patvirtina: taip, jūs jau nepriklausomi, – tai dar svarbiau. 1921 m. mus pripažįsta Olandija, 1922 m. Vatikanas, Jungtinės Amerikos Valstijos… Tie pripažinimai nėra tokie jau gražūs, jei pasižiūrėtume pačius tekstus, bet jie vis tiek sudaro mūsų pamatą. Jų suma yra mūsų aukso fondas. Deja, į visa tai žiūrime kaip į visiškai nereikšmingus dalykus, kartu demonstruojame, kad esame beveik laikini.
– Ar milijonas, kurį verslininkai žada kaip apdovanojimą už Vasario 16-osios Akto originalą, galėtų išjudinti paieškas?
– Reikia tikėtis. Manau, kad šios iniciatyvos ėmėsi protingi ir garbingi vyrai, be pasekmių ji tikrai nebus. Šitoks impulsas, kai kapitalas atsisuka į Tautą, – tai nacionalinės brandos ženklas.
– Ar dabar, tikintis įspūdingo atlygio, verta ieškoti Akto kokioje nors palėpėje, rūsyje? Tempti istorikams tirti bet kokius senus popierius, kaip pernai padarė savo ūkyje užkastą bidoną su sudūlėjusiais dokumentais suradęs suvalkietis?
– Tai jau iš fantazijos srities. Lobių ieškojimas po žeme labiau tinka paaugliams, o ne rimtiems svarstymams. Man atrodo, kur buvo galima ieškoti, jau išieškota. Nelabai patikima kryptis kažką galvoti iš naujo.
