Kai Žemę pasiekia stiprus Saulės vėjas, šiek tiek energingų dalelių prasiveržia pro mus saugančią magnetosferą – šitai galima paaiškinti magnetosferos ir Saulės vėjo magnetinių linijų susivijimu.
Bet net kai vėjas yra silpnas ir susivijimas nevyksta, energingos dalelės vis tiek patenka į Žemės atmosferą, nors ir ne taip sparčiai.
Dabar pristatyti skaitmeniniai modeliai, paaiškinantys šį efektą. Pasirodo, Saulės vėjas, judantis abipus magnetosferos, suformuoja įmagnetintos plazmos sūkurius, vadinamus Kelvino-Helmholco bangomis.
Tokios bangos stebimos daug kur Visatoje – tai yra ir vėjo sukeltos bangos vandens paviršiuje, ir iš arbatinio besiveržiančio garo tumulai. Sumodeliuoti jas skaitmeniškai yra ypatingai sudėtinga, tačiau naudodamiesi vienu galingiausių superkompiuterių pasaulyje, tyrėjai sugebėjo tą padaryti.
Nustatyta, kad aplink Žemę formuojasi dviejų dydžių bangos – 15 tūkstančių kilometrų ir 200 kilometrų ilgio. Jos paspartina energingų dalelių pernašą iš Saulės vėjo į Žemės aplinką.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
