Verbų sekmadienis – pavasario šventė, švenčiama paskutinį sekmadienį prieš Velykas. Šiais metais verbų sekmadienis balandžio 9 dieną.
Daugelyje Europos šalių ši šventė vadinama Palmių sekmadieniu. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Europoje tikėta, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina, jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo esama ir lietuvių liaudies papročiuose.
Žodis verba, giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas”, „virbalas”, turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kalbų XII-XIV a. dar prieš krikščionybę. Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais”, o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.
Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę”. Moterys savo verbelę susirišdavo raudonu vilnoniu siūlu. Tikėjo, jog tuo siūlu per rugiapjūtę apsirišus juosmenį, jo neskaudės. Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Suvalkijoje, kur valstiečiai iš anksto nusipirkdavo kadagių iš po kaimus juos vežiojusių miško gyventojų ir laikydavo iki Verbinių po sniegu, vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti”. Plakdami sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?”
Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių: užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią. Dėdavo į kopinėjamų bičių avilį, kad bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų. Įbedę abipus upelio po šakutę manė, kad upelio vanduo nuo to bus sveikesnis, švaresnis.
Verbų sekmadienio reikšmė
Verbų sekmadienis reiškia širdžių atvėrimo Kristui šventę. Į namus parsinešta pašventinta verba turi saugoti juos nuo visokio blogio. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Ja pasmilkomi kambariai, apeinama apie laukus. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai sudeginama. Jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti. Tradicija yra virtę verbų turgūs šventoriuose, bažnyčių prieigose.
