Kaip atrodytų Žemė, jei ji skrietų aplink kitą žvaigždę?

Mūsų egzistavimą lemia tai, kiek šviesos ir spinduliuotės gauname iš Saulės. Jei Žemė skrietų aplink kitą žvaigždę, mūsų „gyvybės“ samprata smarkiai pasikeistų.

Šią idėją iliustruoja neseniai atliktas tyrimas, kuriame nagrinėjamas ryšys tarp fotosintezės, spalvos ir nežemiško gyvenimo medžioklės.

Fotosintezės metu augmenijos ląstelės perima anglies dioksidą ir energiją iš Saulės ir gamina cukraus molekules bei deguonį. Fotosintezė savo ruožtu palieka aiškų ženklą ant Žemės atspindėtų bangų ilgių, vadinamų „raudonuoju kraštu“.

Žurnale „Frontiers in Astronomy and Space Sciences“ paskelbtame dokumente teigiama, kad kitose planetose raudonas kraštas nebūtų raudonas – jei tose planetose nėra gyvybės. Mokslininkams ieškant planetų, galinčių priimti svetimą gyvybę, stebint planetų bangų ilgio spalvą gali būti aiškus požymis, kad už Žemės egzistuoja gyvybė.

Ką reikia žinoti pirmiausia?

Maždaug prieš 3 milijardus metų gyvenimas Žemėje buvo labai kitoks nei šiandien.

Tuomet vieninteliai gyvi daiktai buvo mikrobai – kaip bakterijos. Tam tikros rūšies bakterijos, melsvadumbliai, sukūrė unikalią adaptaciją: ji galėjo gaminti energiją iš saulės spindulių ir tapo pirmuoju fotosintezės organizmu.

Prieš cianobakterijas Žemės atmosfera buvo netinkama gyvybei. Fotosintezės metu cianobakterijos gamino deguonį – transformuodamos Žemės atmosferą ir atverdamos kelią vis sudėtingesnėms būtybėms, tokioms kaip augalai, grybai ir galiausiai gyvūnai.

Dėl fotosintezės Žemės paviršius yra padengtas žalia augmenija. Ši žalia spalva yra raktas į patrauklų procesą: matomos šviesos spektre – elektromagnetinio spektro dalyje, kurią gali matyti žmogaus akis – ji visada šiek tiek atspindi žalius fotonus.

Tačiau už jos ribų, matomuose beveik infraraudonųjų spindulių bangose, augmenija atspindi raudoną spalvą-tai vadinama „raudonu kraštu“. Taip yra dėl to, kad žali paviršiai sugeria raudonus fotonus.

Tai laikoma spektriniu biosignatu ir rodo planetos augalijos buvimą. Mokslininkai mano, kad tai galėtų būti pavyzdys aptikti biosignatūras į Žemę panašiose egzoplanetose.

„Jei fotosintezuojantys organizmai aplink kitas žvaigždes turi panašias į kraštą panašias spektrinio atspindžio savybes, galime tikėtis, kad raudonojo krašto analogai atsiras optimalios pigmento absorbcijos ilgo bangos pusėje“, – rašo tyrimo komanda.

Kas naujo?

Tyrimo komanda norėjo pamatyti, kaip šis efektas atrodytų skirtingose planetose, besisukančiose aplink skirtingų tipų žvaigždes.

Norėdami tai padaryti, jie sukūrė Žemės modelį, jei jis skriejo aplink skirtingas žvaigždes, kad nuspėtų, kaip atrodys svetimi pasauliai su gyvais organizmais.

Saulė yra geltona nykštukinė žvaigždė, kas sekundę paverčianti energija apie 4 milijonus tonų medžiagos.

Temperatūros mažėjimo tvarka nuo O, B, A, F, G, K ir M. yra septyni pagrindiniai žvaigždžių tipai.

Modeliai Žemės, skriejančios aplink F tipo žvaigždes, linkę labiau atspindėti mėlyną spalvą, o tos, kurios skrieja aplink G, K ir ankstyvąsias M tipo žvaigždes-raudoną.

„Būsimi egzoplanetų stebėjimai gali ieškoti vegetatyvinio raudonojo krašto atitikmens, spektrinio parašo dėl aštraus fotosintezinių organizmų atspindžio švytėjimo“, – pastebi komanda.

Kodėl tai svarbu?

Nuo 1992 m., Kai buvo aptikta pirmoji egzoplaneta, mokslininkai aptiko daugiau nei 4000 šių svetimų pasaulių. Naudodami į Žemę nukreiptus ir kosminius teleskopus, astronomai stebi egzoplanetas, ieškodami gyvybės ženklų.

Mokslininkai, ieškantys gyvybės už Žemės ribų, ieško gyvenamosios aplinkos kitose planetose ar biosignatuose – tam tikrų cheminių medžiagų, kurias galėjo pagaminti tam tikra praeities ar dabarties gyvybės forma, nesvarbu, ar tai būtų mikrobai, ar svetimos žuvys.

Tačiau naujasis tyrimas prideda naują būdą aptikti galimą gyvybę svetimose planetose bangų ilgio forma, kurią atspindi fotosintezės procesas.

Būsimieji ateivių medžiotojai dabar gali ieškoti Žemės „raudonojo krašto“ atitikmens kitose į Žemę panašiose planetose, turinčiose panašias gyvybės formas.

Santrauka

Ieškant gyvybės kitose planetose, fotosintezės paviršiaus augmeniją galima aptikti pagal jos atspindėtas šviesos spalvas. Šiuolaikinėje Žemėje šiam spektriniam atspindžiui būdingas staigus atspindžio padidėjimas tarp raudonos ir artimos infraraudonųjų spindulių bangos ilgio, parašas žinomas kaip „raudonas kraštas“. Šis į kraštą panašus parašas atsiranda esant maksimalios fotonų absorbcijos bangos ilgiui, kuris yra fototrofo pritaikymo prie jų spektrinės aplinkos rezultatas. Planetose, besisukančiose aplink skirtingus žvaigždžių tipus, raudonojo krašto analogai gali būti kitokių spalvų nei raudona. Taigi, norint nustatyti raudonojo krašto analogus kitose planetose, būtina žinoti bangų ilgius, kuriais fotosintezės organizmai pirmiausia sugeria ir atspindi fotonus. Naudodamiesi skaitmeniniu modeliu, kuris numato Marosvölgyi ir van Gorkom (2010) Žemėje egzistuojančių fotosintezės pigmentų absorbcijos spektrą, mes apskaičiuojame pigmentų absorbcijos spektrą į Žemę panašioje planetoje aplink F per vėlyvojo M tipo žvaigždes, pritaikytas maksimaliai energijai. gamyba. Šiame modelyje ląstelių energijos gamyba yra maksimali, kai pigmentai sureguliuojami taip, kad sugertų bangos ilgį, kuris maksimaliai padidina energijos patekimą iš krintančių fotonų, tuo pačiu sumažinant energijos nuostolius dėl šiluminės emisijos ir kuriant korinį fotosintezės aparatą. Mes pastebime, kad didžiausia fotonų sintezės organizmų fotonų absorbcija aplink F tipo žvaigždes yra mėlyna, o G, K ir ankstyvųjų M tipo žvaigždžių atveju pirmenybė teikiama raudonai arba šiek tiek toliau. Aplink šauniausias M tipo žvaigždes šie organizmai gali geriau įsisavinti artimosios infraraudonųjų spindulių spinduliuose, galbūt per vieną mikroną. Šios prognozės atitinka ankstesnius kokybinius pigmento absorbcijos įvertinimus. Mūsų prognozuojami fotosintezės paviršinių organizmų absorbcijos spektrai priklauso ir nuo žvaigždžių tipo, ir nuo planetinės atmosferos sudėties, ypač nuo atmosferos vandens garų koncentracijos, o tai keičia paviršiaus fotonų prieinamumą ir taip prognozuojamą pigmento absorbciją. Apribojant svetimų, fotosintezuojančių organizmų absorbcijos spektrus, būsimi stebėjimai gali būti geriau pasirengę aptikti silpną raudonojo krašto analogų spektrinį signalą.

Mėnulis geriausiai bus matomas liepos 27 d. maždaug tarp 21.30 val. ir 23.13 val. Lietuvos laiku.

Tiesiai tarp Mėnulio ir Saulės kurį laiką keliaus Žemė – įvyks visiškas Mėnulio užtemimas, kurio metu Mėnulis bus matomas rausvos spalvos. Dėl to jis ir vadinamas „kruvinuoju Mėnuliu”.

Žemės palydovo spalva užtemimo metu priklauso nuo Žemės metamo šešėlio. Krentantis šešėlis yra raudonas dėl tos pačios priežasties jis ir besileidžiančią Saulę nudažo raudonai: kai Saulės šviesa kerta mūsų planetos atmosferą.

Mėnulio užtemimui stebėti nereikia jokio specialaus pasiruošimo. Įspūdingą reginį pamatyti gali sutrukdyti nebent apsiniaukęs dangus.

Mėnulio užtemimai vyksta tada, kai Žemė įsiterpia tarp Saulės ir Mėnulio.

Du kartus per 11 mėnesių Saulė, Žemė bei Mėnulis atsiduria vienoje eilėje. Vienas toks sutapimas lemia Saulės užtemimą (kai Mėnulis atsiduria per vidurį), o antrasis – Mėnulio (kai viduryje atsiduria mūsų planeta).

Todėl Saulės ir Mėnulio užtemimai dažniausiai vyksta poromis, o juos skiria maždaug dvi savaitės. Per metus įvyksta tik keturi pilni užtemimai.

Kas galėjo sukurti tokį porėtą nuosėdinių uolienų darinį? Tyrėjų teigimu, galimas paaiškinimas būtų piroklastiniai išsiveržimai – ugnikalnių sprogimai, išmetantys į atmosferą daugybę pelenų bei uolienų. Sprogimai vyko prieš maždaug tris milijardus metų; uolienos iškrito dideliame plote aplink ugnikalnius ir, laikui bėgant, susislėgė į dabar stebimas struktūras. Medūzos žemumoje piroklastinės kilmės uolienų yra daugiau nei šimtą kartų daugiau, nei didžiausiame panašiame telkinyje Žemėje, ir daugiau nei bet kokiame žinomame telkinyje Saulės sistemoje.

Taigi šio regiono kilmės supratimas reikšmingai praplės akiratį ir apie Marso, ir apie kitų planetų evoliuciją. Be to, piroklastinių išsiveržimų – ypač tokių galingų – metu išmestos dujos, pavyzdžiui anglies dvideginis ir vandens garai, turėjo reikšmingą poveikį Marso atmosferai, galėjo netgi pakeisti tuometinio Marso tinkamumą gyvybei.

Tyrimo rezultatai publikuojami Journal of Geophysical Research Planets.

Kita truputį marsietiška naujiena skamba kaip mokslinės fantastikos siužetas – Marso pavertimas į Žemę panašia planeta, kitaip tariant, teraformavimas. Kaip ir daugelis fantastinių idėjų, ši irgi kada nors ateityje gali tapti realybe, bet tam reikėtų išspręsti daugybę technologinių (jau nekalbant apie ekonominius ir etinius) klausimų.

Vienas iš jų – kaip suteikti Marsui ozono sluoksnį ir apskritai kaip suteikti atmosferai reikšmingą deguonies kiekį. Tam reikėtų Marse įkurdinti žemiškus fotosintetinančius organizmus, o vieni iš jų galėtų būti cianobakterijos. Būtent jos atsakingos už deguonies padidėjimą Žemės atmosferoje prieš 1-3 milijardus metų.

Dabar naujame tyrime nustatyta, kad dauguma cianobakterijų yra dar efektyvesnės fotosintetintojos, nei manyta iki šiol. Anksčiau buvo manoma, kad jokia fotosintezė negali vykti, jei nėra šviesos, kurios bangos ilgis būtų 700 nanometrų arba trumpesnis; 700 nanometrų atitinka gana sodrią raudoną spalvą. Tačiau dabar parodyta, kad cianobakterijos turi chlorofilų, kurie gali sugerti net 750 nanometrų bangos ilgio, žmogaus akiai praktiškai nematomą, spinduliuotę. Tai reiškia, kad cianobakterijos Marse fotosintezę galėtų vykdyti net ir dulkių audrų metu ar tiesiog užklotos dulkių sluoksniu, vadinasi joms reikėtų palyginus nedaug ypatingos priežiūros.

Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

Gyvybė neabejotinai sukelia įvairų poveikį savo planetai. Vienas, kiek netikėtas, poveikis gali būti planetos paros trukmės pakeitimas. Taip gali įvykti dėl gyvybės poveikio planetos atmosferai – pavyzdžiui, Žemėje gyvybė nulemia deguonies, ozono ir anglies dvideginio kiekį atmosferoje, o šie savo ruožtu nulemia atmosferos temperatūrą.

Nors atmosferos masė yra gerokai mažesnė, nei planetos, ji juda daug greičiau ir per milijonus ar milijardus metų gali paveikti planetos sukimąsi.

Atmosferos judėjimo poveikis svarbus tampa atsiradus rezonansui tarp planetos sukimosi ir atmosferos kaitinimo. Žemėje taip galėjo įvykti, kai paros trukmė buvo apie 21 valandą – prieš maždaug 600 milijonų metų.

Saulės šildomoje dieninėje pusėje atmosfera plečiasi ir kyla aukštyn, naktinėje – vėsta ir leidžiasi žemyn. Šių procesų natūralus periodas yra apie 21 valandą, taigi kai jis sutapo su paros trukme, kiekvieną dieną poveikis vis stiprėjo. Šis efektas greičiausiai sulėtino paros trukmės ilgėjimą dėl Mėnulio tolimo nuo Žemės, ir tęsėsi ilgiau nei šimtą milijonų metų. O 21 valandos kaitimo-vėsimo periodiškumas tiesiogiai priklauso nuo atmosferos cheminės sudėties, taigi ir nuo gyvybės poveikio.

Kol kas nėra aišku, kiek stiprus šis efektas apskritai, ir gyvybės reikšmė jam konkrečiai, tačiau vien tokia galimybė atrodo labai įdomi.

Tyrimo rezultatai arXiv.

– Kas yra egzoplaneta?

– Egzoplaneta – tai planeta, esanti ne Saulės sistemoje. Tai planeta, besisukanti apie kitą žvaigždę arba net neturinti žvaigždės ir skrajojanti kažkur tarp žvaigždžių.

– Kaip vyksta egzoplanetų paieška?

– Dažniausiai egzoplanetos atrandamos netiesioginiais būdais. Kadangi planeta gerokai blausesnė už žvaigždę, pamatyti ją šalia žvaigždės labai sudėtinga. Nors keletu atveju tai pavyko padaryti, dažniausiai jos aptinkamos pagal tai, kokį poveikį turi savo žvaigždei.

– Kuri jau atrasta egzoplaneta nuo Žemės arčiausiai ir kuri toliausiai?

– Artimiausia Žemei egzoplaneta yra prie artimiausios Saulei žvaigždės Kentauro Proksimos ir vadinama Proksima b. Prie kitų netolimų žvaigždžių irgi yra atrasta planetų; šiuo metu beveik neabejojama, kad didžioji dalis žvaigždžių Paukščių Tako galaktikoje turėtų turėti bent po vieną planetą, greičiausiai ir po daugiau.

Tolimiausia šiuo metu žinoma egzoplaneta yra nutolusi maždaug 27 tūkst. šviesmečių, tai šiek tiek didesnis atstumas nei iki Galaktikos centro. Dauguma „Kepler“ teleskopu aptiktų planetų yra už maždaug 3 tūkst. šviesmečių, taigi tolimiausios planetos būtų dar toliau.

– Nors planetos labai toli nuo Žemės, mokslininkai vis tiek sugeba surinkti duomenų apie paviršių. Kokiais būdais tai daroma?

– Tą padaryti daug sunkiau negu tiesiog aptikti planetą. Kuo jautresnius detektorius turime teleskopuose, tuo daugiau informacijos galime išgauti. Tyrinėti planetų paviršius galima stebint, kaip nuo planetos atsispindi žvaigždės spinduliuotė. Tam reikia arba sugebėti atskirti planetos šviesą nuo žvaigždės šviesos, arba stebint, kaip keičiasi suminė žvaigždės ir planetos spinduliuotė, galima kažką pasakyti apie tai, ar planetoje, tarkim, yra šviesių ar tamsių regionų.

Pavyzdžiui, iš labai toli stebint Žemę, vandenynai yra tamsesni nei žemynai. Todėl jei Žemė į stebėtoją būtų atsisukusi Ramiojo vandenyno puse, tada ji atrodytų kažkiek tamsesnė. O atsukusi Europos, Azijos, Afrikos dalį, atrodytų kažkiek šviesesnė.

– Kol kas neįmanoma pasiekti net artimiausios mums žinomos egzoplanetos, tad kokia prasmė apskritai jų ieškoti?

– Pirma – tyrinėdami kitas planetas galime susidaryti tam tikrą vaizdą, įgyti supratimą, kaip jos formuojasi ir evoliucionuoja, kas mums leidžia suprasti ir kaip formavosi, evoliucionavo pati Saulės sistema, kaip atsirado ir tos planetos, ir mūsų Žemė.

Kita priežastis – nežemiškos gyvybės paieškos. Neturiu omeny protingų civilizacijų, nors tokią aptikti būtų įspūdingas ir turbūt svarbiausias atradimas žmonijos istorijoje, bet daug didesnė tikimybė, kad pirmiau pavyks aptikti kokių nors mikrobų ar panašių pirmykščių gyvybės formų.

Suvokimas, kad kažkur Visatoje egzistuoja gyvybė, net ir primityvi, mūsų supratimą apie Visatą, apie mūsų padėtį Visatoje apverstų aukštyn kojomis. Galėtume bandyti suprasti, kokie dalykai yra universalūs ir reikalingi gyvybei, o kokie nėra. Net ir negalėdami fiziškai paliesti tos gyvybės ar jos tyrinėti, galėtume vien iš stebėjimų surinkti labai daug informacijos.

– Klausimas šiek tiek iš mokslinės fantastikos pusės – kaip manote, ar bent vienoje iš jau atrastų egzoplanetų egzistuoja protinga gyvybė, o ne mikrobai ir bakterijos?

– Kaip fantastas, norėčiau sakyti, kad tikimybė yra, nes būtų labai įdomu gauti kažkokių protingos gyvybės signalų. Bet daug labiau tikėtina, kad pirmiau atrasime kažkokių mikroorganizmų.

Kiek apskritai protingų civilizacijų galėtų būti mūsų Galaktikoje, vertinimų yra įvairių ir visi jie labai nepatikimi. Vienaip pagalvojus apie skaičius, galima pasakyti, kad esame kone vienintelė civilizacija, kitaip pagalvojus, galima sakyti, kad tų civilizacijų yra milijonai. Tai tos tikimybės tarp tų kelių tūkstančių žinomų planetų iš galimo šimto milijardų planetų Galaktikoje nesiimčiau nurodyti skaičiaus, kokia ta tikimybė, bet, manau, labai nedidelė.

– Kokia tikimybė atrasti planetą, kuri būtų panaši į mūsų Žemę ir suktųsi apie žvaigždę, panašią į mūsų Saulę?

– Atsakymas į šį klausimą labai priklauso nuo to, ką turime omeny sakydami „panaši“. Jei mus domina, kad planeta būtų uolinė, suktųsi apie žvaigždę, kurios masė yra maždaug tarp pusės Saulės masės ir dviejų Saulės masių, be to, suktųsi tokiu atstumu, kad planetos paviršiuje būtų tinkama temperatūra skystam vandeniui egzistuoti, tokių planetų mes jau žinome. Jau yra aptikta planetų, kurios šiuos kriterijus atitinka, bet mes nežinome, ar jos turi atmosferą, ar jose tikrai yra skysto vandens.

Kai kurioms planetoms yra įvertinamas netgi toks Panašumo į Žemę indeksas (Earth Similarity Index) arba labiau apibendrintas dalykas – tinkamumo gyvybei indeksas. Yra aptikta egzoplanetų, kurios į Žemę tikrai panašesnės negu, pavyzdžiui, Marsas. O Marsas palyginti gana panaši į Žemę planeta, nes ir paviršiaus temperatūra ten kartais tinkama skystam vandeniui egzistuoti, ir žvaigždė ta pati, ir planeta uolinė.

Taigi panašumų į Žemę Marsas turi daug, bet žinome egzoplanetų, dar panašesnių į Žemę. Tačiau apie tai, kas dedasi jų paviršiuje, kol kas nieko negalime pasakyti. Vis dėlto per kokius 10–20 metų tyrinėjimai planetų atmosferoje ir egzoplanetų paviršiuje, manau, pažengs tiek, kad galėsime jau nustatyti, kuriose planetose, tarkim, yra skysto vandens.

– Jei egzoplaneta panaši į Žemę ir yra gyvybinėje zonoje, dar nebūtinai reiškia, kad joje gali egzistuoti gyvybė?

– Tikrai taip. Terminas „gyvybinė zona“ vartojamas norint apibūdinti regioną aplink žvaigždę, kuriame esančios planetos temperatūra būtų tinkama skystam vandeniui egzistuoti. Bet planetos paviršiaus temperatūra dar priklauso ir nuo atmosferos bei atmosferos keliamo šiltnamio efekto.

Pavyzdžiui, Saulės sistemoje Venera yra gyvybinėje zonoje, bet atmosfera planetos paviršių kaitina tiek, kad ten temperatūra gerokai aukštesnė negu vandens virimo temperatūra. Jei nebūtų atmosferos, vidutinė temperatūra Žemėje būtų žemesnė už nulį ir skysto vandens čia turbūt nebūtų – visa planeta būtų padengta ledo sluoksniu.

Taip pat yra ir kitų veiksnių, galinčių nulemti planetos tinkamumą gyvybei, pavyzdžiui, žvaigždės aktyvumas. Jei žvaigždė spjaudosi visokiais žybsniais, energingomis dalelėmis ir pan., tada planetoje užsimegzti ir išgyventi kažkokiai gyvybei būtų daug sudėtingiau nei Žemėje.

– Kokio su egzoplanetomis susijusio pasiekimo labiausiai laukiate?

– Kai šių metų pradžioje NASA šiek tiek iš anksto pranešė, kad paskelbs kažką labai ypatingo, susijusio su egzoplanetomis, ir vėliau pranešė apie atrastą TRAPPIST-1 sistemą su 7 uolinėmis planetomis, prieš tai spėjau, kad atradimas bus deguonis uolinės planetos atmosferoje. Na, tada taip nebuvo, bet, manau, tai būtų labai reikšmingas žingsnis nežemiškos gyvybės paieškų link.

Dabar, išanalizavus Saulės dinamikos observatorijos (SDO) septynerių metų duomenis, nustatyta, kad skirtingi vainiko regionai evoliucionuoja nevienodai.

Kai kurios vainiko dalys yra aktyvios – žybsi, spjaudosi medžiagos čiurkšlėmis ir pan., – o kitos – ne.

Aktyvių regionų vidutinė temperatūrą išlieka vienoda nepriklausomai nuo to, kurioje 11 metų ciklo dalyje yra Saulė.

O neaktyvių regionų temperatūra pakinta nuo 1,4 iki 1,8 milijonų kelvinų, Saulei pereinant į aktyvumo piką.

Energingi ultravioletiniai spinduliai formuojasi būtent neaktyvioje Saulės vainiko dalyje. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

1985-2016 metų duomenys rodo, kad Saulėje vyksta ir ilgalaikiai pokyčiai, ilgesni už 11 metų ciklą. Šio ciklo metu tarp kitų indikatorių kinta ir Saulės vibracijų dažniai bei amplitudės.

Nauja duomenų analizė parodė, kad per pastaruosius du ciklus žemo dažnio vibracijų buvo mažiau, nei ankstesniuose. Tai gali reikšti, kad išorinis Saulės sluoksnis plonėja.

Jei tokia interpretacija ir teisinga, kol kas nežinome, kodėl tai gali vykti ir kokie pokyčiai gresia ateityje.

Tyrimo rezultatai arXiv.

Paties 11 metų ciklo egzistavimas ilgą laiką buvo vertinamas kaip Saulės keistenybė, skirianti ją nuo kitų panašių žvaigždžių. Mat kitų žvaigždžių aktyvumas kito kitokio ilgio periodais.

Bet dabar nauji skaitmeniniai modeliai parodė, kad žvaigždės aktyvumo ciklo periodas priklauso nuo jos šviesio ir sukimosi greičio.

Įvertinus sąryšį su šiais parametrais paaiškėjo, kad Saulės aktyvumo periodas visiškai atitinka tą pačią priklausomybę, kaip ir kitų panašių į ją žvaigždžių.

Tyrimo rezultatai arXiv.

M.Reeso teigimu, norint užtikrinti planetos ir jos gyventojų apsaugą nuo asteroidų, būtina investuoti į du dalykus: geresnę asteroidų aptikimo sistemą ir nukreipimo įrangą, rašo Dailymail.co.uk.

„Manau, visi puikiai žinome, kad čia, Žemėje, esame pažeidžiami smūgiams iš kosmoso ir turime įrodymų, kad tai jau buvo nutikę praeityje. Galbūt tai nėra pati didžiausia ar svarbiausia trumpojo laikotarpio grėsmė, tačiau jei įvertintumėte, kokią sumą verta investuoti apsidraudžiant nuo tokio pavojaus, gautumėte kelis šimtus milijonų eurų per metus – tiek pasaulis turėtų skirti tam, kad ši grėsmė būtų sumažinta“, – teigė M.Reesas.

Jis pridūrė: „Mes žinome, kad asteroidai kelia grėsmę Žemei, o pastarojo meto inovacijos jutiklių technologijose radikaliai pagerino mūsų gebėjimą aptikti ir nukreipti šiuos objektus.“ Tai jau ne pirmas kartas, kai astronomijos ekspertai įspėja apie asteroidų keliamą pavojų.

Garsiau kalbėti apie tai pradėta po to, kai 2013-aisiais Čeliabinske nukrito meteoritas. Nuo sprogimo daug kur Čeliabinske sudužo pastatų stiklai, kurie sužalojo per tūkstantį gyventojų. Ir visa tai – gana nedidelio, apie 20 metrų skersmens, kosminio luito darbas.

Kitas specialistų minimas pavyzdys – 1908-ųjų Tunguskos įvykis, kuomet, kaip manoma, 50 m skersmens akmeninis meteoroidas sprogo atmosferoje ir išguldė taigos medžius 2000 kvadratinių kilometrų plote. Sprogimas buvo girdimas net už tūkstančio kilometrų, o jo seisminė ir smūginė bangos užregistruotos net Vakarų Europoje. Tiesa, šiais atvejais meteoritai sprogo gerokai virš žemės paviršiaus, o padariniai buvo milžiniški. Kokios būtų pasekmės, jei meteoritas rėžtųsi į Žemę, galima tik spėlioti.

Specialistų vertinimu, 40 ar 50 metrų skersmens meteoritas galėtų nušluoti miestą, o kilometro skersmens uolienos gabalas griuvėsiais paverstų visą žemyną. Šiuo metu netoli Žemės skrieja apie 10 mln. 20 metrų skersmens ir mažesnių objektų bei apie 300 tūkst. didesnių nei 40 metrų skersmens kūnų, apie kuriuos kol kas nieko nežinoma.

Oficialiais NASA duomenimis, šiuo metu identifikuota per 15 tūkst. netoli Žemės skriejančių objektų, iš kurių daugiau nei 1,7 tūkst. įvardijami kaip potencialiai pavojingi. 2021-ųjų pabaigoje NASA ketina imtis ambicingos misijos, pavadinimu „Asteroid Redirect Mission“. Agentūra ketina nutempti netoli Žemės skriejantį asteroidą į stabilią Mėnulio orbitą, kur jį retkarčiais galėtų aplankyti astronautai, be to, šis asteroidas galėtų tapti orbitine stotimi tolimoms žmonių misijoms, pavyzdžiui, į Marsą.

Žemynai nustatomi pagal susitarimą ir turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Šiuo metu jų yra šeši: Eurazija, Afrika, Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Antarktida ir Australija (kai kur Europa ir Azija įvardijami kaip atskiri žemynai, tačiau tai labiau politinis, o ne geografinis skirstymas).

Mokslininkai teigia, kad žemyno vardo nusipelno dar viena žemės masė, praminta Zelandija. Tiesa, didžioji dalis jos teritorijos yra po vandeniu, Ramiajame vandenyne.

Naujajam žemynui priklauso teritorija, kurioje įsikūrusi Naujoji Zelandija ir Prancūzijai priklausančios salos – Naujoji Kaledonija.

Jei Zelandijos žemynas bus patvirtintas, tai bus jauniausias ir mažiausias žemynas, kurio net 94 proc. ploto yra po vandeniu.

Naujame 11-os geologų darbe, pavadinimu „Zelandija: paslėptasis Žemės kontinentas“, pastebima, kad Zelandija turi visus keturis žemynams būdingus požymius.

Perrašysime vadovėlius: mokslininkai atrado naująjį žemyną

„Tai nebuvo netikėtas atradimas, o laipsniškas supratimas“, – nurodo mokslininkai.

Tie požymiai – tai iš vandenyno iškilusi žemės masė, taip pat vulkaninių, metamorfinės ir nuosėdinės uolienos. Zelandija taip pat turi storą ir ne tokią tankią plutą, lyginant su vandenyno pagrindu, bei pakankamai didelę teritoriją, kad ją būtų galima atskirti nuo mikrožemyno.

Zelandijos terminą dar 1995-aisiais pasiūlė geofizikas Bruce’as Luyendykas. Tiesa, tuomet manyta, kad Zelandija atitinka tik tris iš keturių žemynui būtinų savybių – ji nebuvo laikoma viena didele, vientisa teritorija.

Tačiau palydovų duomenys ir gravitaciniai vandenyno dugno žemėlapiai padėjo nustatyti, kad Zelandiją sudaro vientisas plotas. Tuo remdamiesi mokslininkai ragina Zelandiją pripažinti nauju žemynu.

„Mokslinė Zelandijos klasifikavimo kaip žemyno nauda yra kur kas didesnė nei naujas pavadinimas sąraše. Tai, kad žemynas gali būti paniręs po vandeniu, bet išlikti nesuskeldėjęs, yra naudinga ir svarstymus provokuojanti savybė, naudinga tyrinėjant žemynų jungimąsi ir atsiskyrimą“, – rašoma mokslininkų darbe.

Tiesa, atkreipiamas dėmesys į tai, kad 10 tyrimo autorių atstovauja organizacijas iš Naujosios Zelandijos ir Naujosios Kaledonijos, o vienuoliktasis yra iš Australijos.

Vis dėlto B.Luyendykas, kuris šiame tyrime nedalyvavo, yra įsitikinęs, kad geologų bendruomenė priims šias išvadas.

„Šie žmonės yra A klasės žemės mokslininkai, – sakė B.Luyendykas. – Manau, jie surinko solidžius įrodymus, kurie yra pilnai pagrįsti.“

Moksliniame darbe nurodoma, kad Zelandija veikiausiai atsiskyrė nuo Australijos prieš 60–85 mln. metų.

Judraus Japonijos miesto viduryje antradienį atsirado didžiulė įgriuva, kuri prarijo dalį penkių juostų gatvės netoli centrinės geležinkelio stoties. Maždaug 20 m ilgio ir 15 m pločio įgriuva apnuogino gretimų pastatų atramines kolonas svarbioje Japonijos pietuose esančio Fukuokos miesto sankryžoje, todėl baiminamasi, kad gali būti daugiau griūčių.

Televizijos reportažuose buvo matyti dvi atskiros duobės, kurios po 5 val. ryto (pirmadienį 22 val. Lietuvos laiku) nenumaldoma plėtėsi, rydamos asfaltą ir žemę priešais Hakatos stotį. „Lauke dar buvo tamsoka ir mano pirmas įspūdis buvo: „Ar tikrai kelias krinta?“ – visuomeniniam transliuotojui NHK pasakojo jaunas vyras, kuris matė įgriuvos susidarymą.

Fukuokos transporto biuras nurodė, kad įgriuva galėtų būti susijusi su netoliese vykdomais metropoliteno linijos ilginimo darbais.

„Kai tai pamačiau, ten jau buvo dvi duobės ir jos vis didėjo, – pasakojo jis. – Labiausiai išsigandau, kai sankryžoje netoli tos vietos, kur stovėjau, nugriuvo šviesoforas. Supratau, kad turiu iš ten dingti.“ Įgriuva toliau plėtėsi ir ryte buvo maždaug dviejų aukštų gylio, joje kaupėsi vanduo iš trūkusių vamzdžių. Policija, kuri aptvėrė rajoną ir evakavo žmones iš aplinkinių pastatų, sakė, kad pranešimų apie sužeidimus nebuvo.

Fukuokos transporto biuras nurodė, kad įgriuva galėtų būti susijusi su netoliese vykdomais metropoliteno linijos ilginimo darbais.

Fukuoka yra didžiausias miestas Japonijos pietinėje Kiūšiū saloje.

Miesto geležinkelio stotis yra prie didelės sankryžos, kur važinėja ir supergreitieji traukiniai.

Lapkričio 7 dieną atsinaujinusioje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko dokumentinio filmo apie trečiąjį Lietuvos Respublikos prezidentą (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.), vieną pirmųjų Lietuvos demokratų, knygnešį, gydytoją, publicistą ir vieną ryškiausių tarpukario Lietuvos figūrų – K. Grinių  premjera. Filmas skiriamas 150-osioms K. Griniaus gimimo metinėms, kurias minėsime gruodžio 17 d.

Prieš pristatant filmą jo autorė ir režisierė papasakojo, kuo sudėtingas buvo filmo kūrimas ir kokiomis asmeninėmis savybėmis ją sužavėjo vos pusmetį šalį valdęs ir ne kartą kalintas Lietuvos prezidentas.

„Iki šio projekto K. Griniaus asmenybė man buvo mažai pažįstama, nors esu kilusi iš to paties krašto. Man tas žmogus padarė įspūdį – jo ramybė, inteligencija, išlaikytas tonas ir labai stabilios pažiūros. Jis daug kartų buvo areštuotas ir kalintas, ir kiekvieną kartą vis dėlto drįsdavo pasakyti tai, ką nori. Jis buvo pralenkęs laiką ir gimęs su Vakarietiškomis vertybėmis Rytuose, ir dar labai pavojingomis aplinkybėmis.

Jis buvo labai nuoseklus ir visą laiką turėjo savo nuomonę. K. Grinius pirmą kartą atsisėdo į kalėjimą Maskvoje dar studijuodamas, ir nuo to laiko jis visuomet protestavo, visada turėjo savo nuomonę. Aš nemanau, kad 1942-ais ir 1943-ais metais pasirašinėti memorandumus ar žydus slėpti buvo nedrąsus žingsnis. Jis buvo ne tik nuoseklus, bet ir labai drąsus žmogus. Jis nedarė isteriškų pareiškimų, buvo orus“, – susižavėjimo istorine asmenybe neslėpė E. Mildažytė.

LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja tikino, kad kurti filmą jai buvo labai sudėtinga – apie prezidentą išliko labai nedaug archyvinės medžiagos, daugiausiai – iš prezidentavimo laikotarpio, kuri nebuvo labai tinkama filmui, taip pat vos kelios sekundės filmuotos prastos kokybės medžiagos. Bet, E. Mildažytės teigimu, kuriant filmą labai gelbėjo privatūs kolekcininkai.

„Jie iš savo kolekcijų ištraukė senus Virbalio, Pilviškių ir t.t. vaizdus, atrado atvirukų, net atvirukų su himnu ir t.t. Paradoksalu yra tai, kad daugiausia nuotraukų išliko iš to periodo, kai K. Grinius prezidentavo, bet tai tetruko pusmetį. Tai yra labai trumpas periodas, be to, man visai netiko to laikotarpio medžiaga. Kai jis buvo premjeru ar kitais etapais, išlikusios vaizdinės medžiagos beveik nėra. Kai kuriuos epizodus dengėme dokumentų, paimtų iš privačių kolekcijų, vaizdais“, – kalbėjo filmo autorė.

Prezidentą kai kuriuose filmo epizoduose įkūnijo žmogus, fiziškai labai panašus į K. Grinių. Paklausta, kaip jį atrado, E. Mildažytė pradėjo juoktis: „Tai yra mano draugės vyras Remigijus. Atėjau į priėmimą Gruzijos nepriklausomybės 25-mečio proga. Žiūriu aš į tą savo bičiulės vyrą, ir galvoju: iš akies luptas Grinius! Paklausiau, ar jis įkūnytų prezidentą filme, ir jis sutiko“, – kalbėjo ji.

Dokumentiniame filme apie trečiąjį Lietuvos Respublikos prezidentą kalba žinomi Lietuvos istorikai ir asmeniškai K. Grinių pažinęs prezidentas Valdas Adamkus. Kadenciją baigęs prezidentas kartu su žmona Alma Adamkiene dalyvavo filmo pristatyme.

„Man tai yra labai jaudinantis momentas, kadangi daug metų praleidau su K. Griniaus šeima, su jo sūnumi Liūtu kartu mokėmės, vėliau kartu buvome išeivijoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose jis dirbo kepykloje, aš – „Ford“ fabrike, bet visuomet susitikdavome.

Su K. Griniumi taip pat praleisdavau labai daug laiko, jis pasakodavo apie savo prisiminimus nuo pat darbo su V. Kudirka pradžios. Man dažnai kildavo mintis, kodėl jį nušalino nuo prezidento pareigų – jis buvo ramus, niekuomet balso nepakeliantis, atjaučiantis žmogus. Į 1926 m. įvykius, neramumus jis reagavo ramiai ir konstitucijos ribose bandė palaikyti tvarką, bet bolševikinis elementas kėlė didelį nerimą lietuvių visuomenei“, – svarstymais dalijosi V. Adamkus.

Kadenciją baigęs prezidentas neslėpė, kad ši istorinė asmenybė paliko didelį pėdsaką jo paties gyvenime. „Gimiau tais metais, kai jį pašalino iš pareigų. Tačiau per ilgus pasikalbėjimus su juo aš supratau, kad jis turėjo pagarbą žmogui. Jo pažiūra į žmogų turėjo atsispindėti visuomenėje, deja, taip nebuvo.

Jis savo principų neatsisakė iki pat paskutinės gyvenimo dienos. Man atrodo, kad tokio žmogaus kaip jis, daugiau savo gyvenime nesutikau. Daug iš jo išmokau – pagarbos žmogui, plataus žvilgsnio, o ypatingai mane žavėjo jo nenutraukiama meilė ir darbas Lietuvai“, – kalbėjo V. Adamkus.

Buvusio šalies vadovo teigimu, K. Grinius net ir būdamas sunkus ligonis nepaliovė dirbti Lietuvai. Net ir paskutinėmis savaitėmis sėdėdavo sulinkęs, užsikniaubęs ant stalo, ir visą laiką rašė. „Tai buvo tvirtos valios, silpnos sveikatos, tačiau nepalaužiamas lietuvybės saugotojas, šventai tikėjęs Lietuvos ateitimi. Man atrodo, kad jo įsitikinimai yra pavyzdys ne tik man, bet ir šiandieniniame mūsų gyvenime“, – dėstė kadenciją baigęs prezidentas.

V. Adamkus istorinę asmenybę palygino ir su dabartiniais politikais: „Tie, kurie Lietuvoje save vadina liberalais, deja, palyginti su K. Griniumi, skiriasi kaip dangus ir žemė.

Liberalizmas Lietuvoje ir tai, kuo tikėjo K. Grinius, yra du nesutaikomi dalykai. Tegul K. Grinius lieka šviečiančia žvaigžde ateičiai, stiprina mus ir veda į demokratišką pasaulio bendruomenę“, – savo kalbą baigė šią savaitę devyniasdešimtmetį atšventęs kadenciją baigęs prezidentas.