Jūsų dėmesiui – Arnoldas Lukošius, „Tele2 Inovacijų biuro“ ekspertas, dalinasi sprendimais, kurie paįvairins jūsų šventinius kino ir teatro vakarus.

Filmų platformos ir virtualios kino salės

Bene paprasčiausias būdas kino salę perkelti į namus – pasinaudoti srautinio turinio platformų paslaugomis. Jose už mėnesinį mokestį galite neribotai žiūrėti siūlomus filmus, serialus, dokumentikos ar kitas laidas.

Lietuviško kino mėgėjams rekomenduojame išbandyti didžiausią vaizdo turinio platformą Baltijos šalyse „Go3“. Ja naudotis galėsite visuose savo išmaniuose įrenginiuose – nuo telefonų iki televizorių. Platformoje rasite vienas geriausių lietuviškų laidų, populiarių filmų bei serialų, įdomių sporto transliacijų, taip pat tiesioginės televizijos kanalus su archyvo funkcija.

Viena populiariausių platformų „Netflix“ žiūrovams siūlo platų kino filmų, laidų, serialų  asortimentą anglų kalba. Patogu ir tai, kad parsisiuntus į išmanųjį įrenginį norimą serialą ar filmą žiūrėti galėsite ir be interneto ryšio. Turinys mokamas, tačiau pirmąjį mėnesį išmėginti, ar naujos kartos televizija jums tinka, galite nemokamai.

Alternatyvi platforma „Apple TV+“ išsiskiria originaliu, niekur iki tol netransliuotu turiniu taip pat anglų kalba. Tai apdovanojimus pelnę serialai, įtraukiančios dramos, dokumentika, vaikų istorijos, komedijos ir dar daugiau. Naujas „Apple Originals“ turinys pasirodo kiekvieną mėnesį, todėl būsite tikri, kad nuobodžiauti neteks ir kaskart galėsite rinktis iš naujų filmų. Televizijos prenumerata galima dalintis su penkiais šeimos nariais, o kalėdiniu laikotarpiu joje rasite ne vieną šiam sezonui skirtą filmą visai šeimai.

Daugiau lietuviškų filmų arba dalį kino teatro repertuaro galite saugiai, iš namų, žiūrėti ir tokiose lietuviškose platformose kaip „Žmonės cinema“, „Kino pavasaris“ ar „Skalvija“. Čia patikusį filmą išsirinks net ir išrankiausi kino gurmanai.

Kino vakarėlis su artimaisiais – nuotoliniu būdu

Virtualūs šeimos ar draugų susibūrimai gali tapti įsimintinomis patirtimis išbandžius virtualius kino vakarėlių įrankius.

Plėtiniu „Netflix Teleparty“ galite suorganizuoti vadinamąjį kino vakarėlį. Jis vyksta labai paprastai – jūs ir draugų būrys prisijungiate prie savo „Netflix“ paskyrų, prieš tai išsirinkę konkretų filmą ar serialą, kurį norite žiūrite. Tuomet šį plėtinį reikia įdiegti „Chrome“ naršyklėje – jis sinchronizuoja skirtingų paskyrų žiūrėjimo laikus. Kitaip tariant užtikrina, kad visa kompanija tuo pačiu metu matytų tą patį vaizdą. Papildomai ekrane atsiranda ir pokalbių (angl. „Chat“) funkcija, todėl galima gyvai aptarinėti žiūrimą filmą ar dalintis įspūdžiais.

Beveik analogiškai veikia ir kitas įrankis „Scener“, skirtas įvairioms srautinio turinio platformoms. Juo galėsite organizuoti „Netflix“, „Disney“, „Prime Video“, „Vimeo“ ir kitų platformų kino vakarus. Be to, „Scener“ suteikia galimybę draugus netgi matyti.

Dar vienas įrankis sinchronizuotoms video peržiūroms – „TwoSeven“. Jis suderinimas su „YouTube“, „Prime Video“, „Netflix“, „Apple TV“, „HBO MAX“ ir daugeliu kitų vaizdo turinio platformų. Čia taip pat turėsite galimybę įspūdžiais dalintis gyvai – vaizdo kameromis.

Spektakliai  jūsų namuose

Didieji Lietuvos teatrai jau per pirmąją karantino bangą suskubo žiūrovams pasiūlyti spektaklių peržiūras virtualiai. Ši galimybė svarbi ir šiuo šventiniu periodu. Tiek vaikams, tiek suaugusiems skirtus spektaklius išsirinkti galima oficialiose teatrų svetainėse arba bilietų platinimo platformose, pavyzdžiui, „Tiketa“, „Bilietai.lt“.

Ši turininga pramoga ne tik smagiam laikui prie ekrano suburs namiškius, bet ir atsieis gerokai pigiau, nei bilietas į tikrą spektaklį.

„Google“ ištiko didžiulis pasaulinio lygio sutrikimas, dėl kurio vartotojai nebegalėjo naudotis praktiškai visomis „Google“ paslaugomis, įskaitant „Gmail“, „YouTube“ ir „Google“ disku. Vartotojai pranešė apie negalėjimą prisijungti prie „Gmail“, žiūrėti vaizdo įrašų, pasiekti dokumentų ir atlikti paprasčiausių užduočių platformoje. Problemos pradėjo kilti ankstų pirmadienio rytą, o „Google“ teigia, kad problemos galiausiai buvo išspręstos per kelias valandas. Tačiau socialiniuose tinkluose vis dar buvo keletas pranešimų apie žmones, negalinčius pasiekti savo paskyrų.

5:31 val. vietos laiku „Google“ oficialiai pripažino „Gmail“ sutrikimą. Pirmasis jų paskelbtas pareiškimas patvirtino, kad jie tiria, nerimą keliantį didelį skaičių pranešimų apie problemą, susijusią su jų pašto tarnyba. Jie teigė, kad vartotojai patiria netikėtą elgesį, ilgą vėlavimą ir nepateisinamus klaidų pranešimus. Po dvidešimt penkių minučių informacijos suvestinė buvo atnaujinta pareiškimu, kad „Gmail“ problema išspręsta. Bendrovė atsiprašė už nepatogumus ir patikino savo vartotojus, kad sistemos patikimumas yra pagrindinis „Google“ prioritetas. Panašiai buvo atnaujinti ir kiti paveikti „Google“ paslaugų paketai, užtikrinant, kad visos paslaugos veiktų sklandžiai per valandą po to, kai pirmą kartą buvo patvirtintos problemos.

Sunku įvertinti bendrą paveiktų vartotojų skaičių visose „Google“ platformose. Tačiau verta paminėti, kad „Gmail“ yra populiariausias el. Pašto paslaugų teikėjas pasaulyje, turintis stulbinančius 1,5 milijono vartotojus, o „YouTube“ yra populiariausia vaizdo įrašų transliacijos platforma, turinti šimtus milijonų aktyvių vartotojų. Laimei, buvo ankstus rytas, tad nedaugelis vartotojų pastebėjo šias bėdas.

Nors kelios žiniasklaidos priemonės citavo kibernetinio saugumo ekspertus, kurie teigė, kad „Gmail“ galėjo būti nulaužtas ir galimai daugelis duomenų buvo nutekinti, bet „Google” nepatvirtino jokių tokių pretenzijų dėl galimo duomenų pažeidimo ir kol kas nėra jokių įrodymų. Tačiau neretai technologijų milžinės nesiryžta skelbti apie duomenų pažeidimus. Be to, „Google“ neseniai pareiškė, kad problemą sukėlė kritinė sistemos klaida, duomenų saugykloje.

Nors atrodo, kad sistemos sutrikimą sukėlė ne įsilaužėlių išpuolis, bet žiniasklaida spekuliuoja jog tai galėjo būti ir įsilaužimas, nes įvykis įvyko kelių dienų kai buvo sutrikdyta JAV vyriausybės agentūrų darbas, kurį sukėlė Rusijos remiami įsilaužėliai.

„Google“ teigia, kad tarp naujų priemonių bus perspėjimai vartotojams apie galimai įžeidžiantį turinį, jo kūrėjų neapmokestinimas bei vaizdo klipų nerekomendavimas žiūrovams, net jei klipai aiškiai nepažeidžia „Youtube“ taisyklių.

Kompanija žada samdyti daugiau žmonių, kurie užsiimtų turinio peržiūra bei pasitelkti technologijas, identifikuojant netinkamus vaizdo įrašus „Youtube“ platformoje.

„Google“ taip pat planuoja artimiau bendradarbiauti su antiteroristinėmis grupėmis aptinkant turinį, kuris galimai naudojamas radikalizuojant ir verbuojant ekstremistus.

Vienas iš kovos su ekstremizmu būdų – nukreipti potencialius Islamo valstybės (IS) ir kitų teroristinių grupuočių naujokus į specialias antiteroristines reklamas, kurios ragintų atsisakyti minties radikalizuotis.

Nuo terorizmo pastaraisiais metais smarkiai nukentėjusios Vokietija, Prancūzija bei Didžioji Britanija vis labiau spaudžia „Facebook“, „Google“ bei kitas interneto kompanijas kovoti su ekstremistiniu bei įžeidžiamu turiniu savo platformose.

Manekenų iššūkis

Savotiškas žaidimas, kurį galima būtų pavadinti „Pavirsk manekenu“ (angl. mannequin challenge) sulaukė ne tik interneto vartotojų, bet ir kino, muzikos, sporto žvaigždžių dėmesio. Veiksmo dalyviai turi kelioms akimirkoms sustingti kokia nors poza kaip manekenai, o vienas žmogus juos filmuoja. Fone paprastai groja Ray Sremmudo atliekama daina „Black Beatles“.

Šis pokštas, pradėtas poros moksleivių iš Džeksonvilio miesto Floridos valstijoje, tapo globaliu reiškiniu. Vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose „Twitter“, „Instagram“ ir „YouTube“ paskelbė daug kas: nuo paprastų moksleivių, nusifilmavusių tiesiog savo klasėse, iki futbolo komandų ar televizijos serialų aktorių.

Kai kurie muzikos atlikėjai į veiksmą įtraukė ir savo gerbėjus – pavyzdžiui, Britney Spears surengė tokį manekenų filmavimą savo pasirodymo Las Vegase metu. Internetinei sensacijai abejingi neliko ir politikai – manekenais kelioms akimirkoms lėktuve savo rinkimų kampanijos metu buvo pavirtusi Hillary Clinton, o Michele Obama Baltuosiuose rūmuose nusiflimavo su NBA čempionais – Klivlando „Cavaliers“ komanda.

Tokie vaizdo įrašai internete sulaukė milžiniško populiarumo ir surinko nuo 1 iki 10 mln. peržiūrų.

Mašinos karaokė

Dar viena muzikinė interneto sensacija – šiais metais išpopuliarėjęs „carpool caraoke“ – karaokė mašinoje. Žmonės filmuoja, kaip mašinos salone klausosi radijo ir kartu dainuoja tuo metu grojamą dainą. Panašūs vaizdo įrašai pradėjo plisti po to, kai per amerikiečių televizijos kanalą CBS rodomos vakarinės laidos „The Late Late Show“ vedėjas Jamesas Cordenas pradėjo dainuoti karaokę savo automobilyje. Jo laidos žiūrovai mato, kaip jis kartu su kokiu nors atlikėju važiuoja mašina ir dainuoja tų dainininkų dainas.

J. Cordeno laidoje dalyvavo tokios garsenybės, kaip Lady Gaga, Eltonas Johnas, Madonna, Rodas Stewartas, grupė „Red Hot Chili Peppers“. Populiariausias vakaro šou vedėjo muzikinis pasivažinėjimas – su dainininke Adele – „YouTube“ buvo peržiūrėtas 140 mln. kartų.

Mašinoje karaokę dainavo ir pirmoji JAV ledi M. Obama bei Jungtinių Valstijų olimpinė plaukimo komanda. Mašinos salone dainų vakarėlius kuria ne tik garsenybės, bet ir videotinklaraštininkai, paprasti žmonės filmuoja kartu su atlikėjais dainas traukiančius savo vaikus.

Šimto sluoksnių iššūkis

Kita šiemet interneto bendruomenėje paplitusi įdomybė – šimto sluoksnių iššūkis (angl. – hundread coats challenge). Socialiniame tinkle „YouTube“ šiuo metu išpopuliarėjusios mados ir grožio tinklaraštininkės filmavo, kaip užsitepa šimtą sluoksnių makiažo pagrindo, lūpų dažų, blakstienų tušo, plaukų lako arba net visų makiažo priemonių iš karto.

Idėją pasigavo ir išdaigas filmuojantys interneto veikėjai – jie tepėsi ant veido šimtą sluoksnių klijų arba nagų lako. Kai kuriuos įrašus interneto vartotojai peržiūrėjo daugiau nei 14 mln. kartų.

Buteliuko mėtymo iššūkis

Pamėtėti geriamo vandens buteliuką į orą taip, kad jis nusileistų ant dugno, – štai tokį užsiėmimą pradėjo amerikietis paauglys Mike`as Senatore`as. Šį savo įgūdį jis parodė per mokyklos talentų konkursą – vaikinas pademonstravo, kaip per petį meta puspilnį vandens buteliuką ir šis nusileidžia tiesiai ant dugno.

Vaizdo įrašui išplitus socialiniuose tinkluose, visi internautai nusprendė pabandyti mesti vandens buteliuką patys. Veiksmą bandantys pakartoti žmonės atrado neįprastų būdų tai padaryti – vandens buteliuką metė užlipę ant kopėčių arba pro važiuojančios mašinos langą. „YouTube“ yra šimtai vaizdo įrašų, kur žmonės bando pakartoti Mike`o judesį ir filmuoja savo reakcijas – vienas jų, paskelbtas kanale „Dude Perfect“, turi net 44 mln. peržiūrų.

Bėgančio žmogaus šokis

Bėgančio žmogaus (angl. – running man) šokis panašus į prieš metus išpopuliarėjusį šokį „Harlem Shake“. Šokį sukūrė du Jungtinėse Valstijose esančio Merilando universiteto krepšinio komandos žaidėjai.

Šokio esmė – atlikti bėgančio žmogaus judesio variaciją pagal populiarią 1990 m. dainą „My Boo“, atliekamą Ghost Town DJ`s, ir savo šokį nufilmuoti.

Dviejų studentų paskleistas virusas užkrėtė ir aukščiausias amerikiečių futbolo ir krepšinio lygų komandas. Kevino Vincento ir Jeremiah Hallpo sukurtas vaizdo įrašas paprastus vaikinus išpopuliarino ne tik internete, bet ir perkėlė į televizijos ekranus – juos savo laidoje kalbino garsioji vedėja Ellen DeGeneres.

Iš esmės šis susitarimas numato mokestį, kurį „YouTube“ turės sumokėti už kiekvieną vaizdo įrašo peržiūrą per šį portalą. Šio tarifo suma nebuvo paviešinta. Portalas ir organizacija susitarė, kad menininkams, kurie yra GEMA nariai, bus mokama už kiekvieną jų sukurto vaizdo įrašo peržiūrą.

„Autoriams, kompozitoriams ir muzikos leidėjams bus sąžiningai mokama, o mūsų „YouTube“ vartotojai galės džiaugtis savo mėgstamomis dainomis“, – sakė bendrovės vykdomojo direktoriaus Christophe’o Mullerio pranešime. Ši sutartis yra „aiškus ženklas visoms interneto platformoms … (kad) autoriams turi būti tinkamai atlyginama už jų muzikos kūrinių naudojimą“, – nurodoma GEMA transliacijų ir interneto reikalų vadovo Thomas Theune pranešime. „YouTube“ vartotojai Vokietijoje jau daug metų pamatydavo raudoną užsklandą, pranešančią apie klaidą, kai mėgindavo peržiūrėti įvairius vaizdo įrašus – pradedant muzikiniais klipais, baigiant filmais, jeigu juose skamba muzika, kurios autorines teises kontroliuoja GEMA. „YouTube“, kuris yra interneto milžinės „Google“ antrinė įmonė, ir muzikos autorinių teisių organizacija ilgai ginčijosi, o kai kada bylinėdavosi dėl klausimo, kaip turėtų būti atlyginama muzikos kūrėjams už internetu transliuojamus jų kūrinius. Ankstesnė licencijavimo sutartis liovėsi galioti 2009 metais. Vėliau abi šalys įsitraukė į teisines kovas, kol GEMA šių metų sausį pralaimėjo Miunchene vieną bylą prieš „YouTube“. Tąsyk organizacija reikalavo, kad už kiekvieną jos narių vaizdo klipo peržiūrą būtų mokama po 0,375 euro cento. GEMA nurodė, kad antradienį sudarytas susitarimas apima tiek būsimą, tiek ankstesnį šios asociacijos narių muzikos naudojimą, bet pažymėjo, kad abi šalys dar nesusitarė, ar už licencijavimo klausimus bus atsakingas „YouTube“, ar kiekvienas vartotojas, įkeliantis įrašų į portalą. Nei viena šalis neatskleidė naujosios sutarties numatomų tarifų dydžio. Savo pranešime „YouTube“ nurodė, kad sutartis taip pat bus taikoma vartotojams, prenumeruojantiems paslaugą „YouTube Red“. Šios paslaugos abonentai gali žiūrėti vaizdo įrašus be reklamų ir prieiti prie papildomo turinio už mėnesinį mokestį.

„YouTube“ atstovai pranešė, kad sukūrė savo socialinį tinklą. Didžiausios vaizdo įrašų talpinimo platformos naujas skirsnis pavadintas „bendruomenė“ ir yra skirtas skelbti tekstus, nuotraukas ir kitą medžiagą.

„YouTube bedruomenė“ šiuo metu yra bandomojoje stadijoje ir pritaikoma tinklaraštininkų poreikiams. Išbandyti naujieną kol kas gali tik svetainės ryškiausios žvaigždės: John & Hank Green, AsapSCIENCE, The Game Theorists, Karmin, The Key of Awesome ir kiti.

Eiliniai vartotojai gali peržiūrėti ir komentuoti laimingųjų įrašus – tekstinius pranešimus, nuotraukas, GIF vaizdus ir t.t. Kaip ir „YouTube“ kanalus, bendruomenės skyrių pranešimus galite užsiprenumeruoti.

Vėliau prieigą prie naujienos gaus daugiau paslaugos vartotojų.

Šaltinis praneša, kad „Google“ rengia „YouTube Unplugged“ nuo 2012 metų, bet dėl padidėjusio konkurentų aktyvumo, bendrovė nusprendė paankstinti savo paslaugos išleidimo datą. Kaip ši televizija veiks tiksliai dar nežinoma. Šou gali būti siūlomi pagal pareikalavimą, kaip „Hulu“, arba būti transliuojami realiu laiku, kaip „Sling TV“.

Šaltinis tvirtina, kad „YouTube Unplugged“ kabelinės televizijos mėnesinės prenumeratos kaina bus 35 JAV doleriai. Visa ši informacija nėra oficiali ir tik laikas parodys ar šie gandai pasitvirtins.

Artėjant Seimo rinkimams komunikacijos specialistas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimų laboratorijos vedėjas, dr. Andrius Šuminas prognozuoja socialinių medijų proveržį.

– Savo disertacijoje tyrėte rinkiminę komunikaciją socialinėse medijose. Mokslinio darbo objektu pasirinkote praėjusių metų savivaldybių tarybų rinkimų atvejį. Ką pavyko atskleisti? – savaitraštis „15min“ paklausė A.Šumino.

– Savo darbu tarsi patikrinau socialinių medijų veikimą: kaip Lietuvos politikai naudoja ir, svarbiausia, išnaudoja socialines medijas kaip priemonę rinkiminės komunikacijos tikslams. Disertacijoje pateikiamas pirmasis Lietuvoje išsamus rinkiminės komunikacijos socialinėse medijose tyrimas, kuriame kompleksiškai išanalizuotas interaktyvios rinkiminės komunikacijos vyksmas, pradedant nuo politikų naudojimąsi interaktyviomis technologijomis apibrėžiančių charakteristikų analizės, baigiant socialinių medijų naudotojų sąveika su kandidatų paskelbtais pranešimais.

Tyrimo laikotarpis prasidėjo 2011 metų sausio 25 dieną, kai Vyriausioji rinkimų komisija ištraukė partijų ir nepartinių kandidatų numerius, ir baigėsi vasario 27-ąją – pačią rinkimų dieną. Pavyzdžiui, čia atsiskleidė gana svarbus momentas: rinkimus reglamentuojančiuose šalies įstatymuose apie socialines medijas nėra nė žodžio. Ši spraga atriša politikams rankas agituoti už savo kandidatūrą net per pačius rinkimus, kai bet kokia politinė reklama tą dieną yra draudžiama. Yra pavyzdžių, kai pavieniai kandidatai „Facebook“ svetainėje skelbė sau naudingą rinkiminę propagandą.

– Socialinių medijų sąvoka neapsiriboja vien „Facebook“ tinku. Ar Lietuvos politikai kitų kanalų dar neatrado?

– Tyrime analizavau keturias socialines medijas: populiariausią socialinį tinklą „Facebook“, populiariausią vaizdo turinio dalijimosi portalą „YouTube“, mikrotinklaraštį „Twitter“ ir tradicinius tinklaraščius, vadinamuosius „Blog‘us“.

„Facebook“ deklaruoja, kad turi daugiau nei 1 mln. vartotojų iš Lietuvos.

Tyrimo rezultatai parodė, kad rinkiminės komunikacijos kontekste „Facebook“ yra vienvaldis lyderis. „Twitter“ Lietuvos politikai iš esmės visai nenaudoja. Pasitaiko nebent vienas kitas atvejis, bet labiau tiriantis ir chaotiškas nei sistemingas: susikūriau paskyrą, pažiūrėjau, kad tai nelabai kam įdomu, ir mečiau.

Neabejoju, kad „Facebook“ dominavimo tendencija išsilaikys ir prieš šių metų Seimo rinkimus. Nuo savivaldybių tarybų rinkimų praėjus pusantrų metų, „Facebook“ vartotojų skaičius smarkiai išaugo ir perkopė milijoną. Bent jau pats „Facebook“ deklaruoja, kad turi daugiau nei 1 mln. vartotojų iš Lietuvos. Klausimas, kiek iš jų yra aktyvių? Įsivaizduokime, kad tas skaičius galėtų suktis apie 700 tūkst. vartotojų, kurie prisijungia bent kartą per savaitę – o tai jau yra didžiulė auditorija.

– Viena vertus tai – gardus kąsnelis, kurio kiekvienam politikui norėtųsi atsikąsti. Kita vertus – kaip iš milžiniškos beveidės minios išsirinkti savo tikslinę auditoriją?

– Socialinės medijos leidžia segmentuoti auditoriją pagal tam tikrus kriterijus ir pasiekti tikslinę publiką: galima žmones išsigryninti pagal amžių, gyvenamąją vietą, interesus, pomėgius ir pan. Tačiau mūsų politikai nelabai geba to išnaudoti.

Šiuo atveju geru pavyzdžiu būtų galima laikyti nebent Vilniaus merą Artūrą Zuoką. Prieš savivaldybių tarybų rinkimus jis ėmėsi gana sėkmingų veiksmų internetu pasiekti savo tikslinę rinkėjų grupę – jaunimą. Pavyzdžiui, Vilniaus centre, Gedimino prospekte, duris atvėrė „Fluxus ministerija“, o „Facebook“ buvo sukurtas tokio paties pavadinimo profilis. Jis pritraukė didžiulį būrį gerbėjų ir būtent jiems transliavo žinutes apie „Fluxus ministerijos“ veiklą. Tai nebuvo tiesioginis politinis turinys, tačiau pateikiama informacija tarsi netyčia kūrė patrauklų A.Zuoko įvaizdį. Į „Fluxus ministerijos“ veiklą įsitraukė daug aktyvių, kūrybingų jaunų žmonių, kurie „Facebook“ žinutėmis pasidalydavo su draugais ir nesąmoningai plėtė A.Zuoko gerbėjų tinklą.

– Kokias klaidas dažniausiai kartoja politikai, bandydami pasekėjų ieškoti socialinėse medijose?

– Didžiuma politikų iš esmės neteisingai įsivaizduoja socialinių medijų funkcijas ir veikimo principus. Jie galvoja trumparegiškai, girdi, prisijungs prie kokio nors kanalo ir jau po savaitės įvyks stebuklas. Todėl likus mėnesiui iki rinkimų politikai kaip patrakę pradeda prie savo profilio lipdyti naujus draugus.

Likus mėnesiui iki rinkimų politikai kaip patrakę pradeda prie savo profilio lipdyti naujus draugus.

Tačiau šios pastangos nueis šuniui ant uodegos ir laukiamų rezultatų tikrai neduos, nes saviraiškai socialinėse medijose pirmiausia reikia laiko ir įdirbio, o dar labiau – asmeninio santykio, teisioginio kontakto su auditorija.

Socialinėse medijose politinė komunikacija suminkštėja, ji tikrai neapsiriboja vien programiniu turiniu. Politikai kalba apie keliones, prabyla net apie asmeninius dalykus – jiems atsiranda galimybė parodyti kitą, ne fasadinį, savo veidą. Informacija apie laisvalaikį, pomėgius, dalijimasis įspūdžiais ar mintimis padeda tapti artimesniu tam tikros virtualios bendruomenės – potencialių rinkėjų – nariu. To nesukursi per dieną ar dvi.

– Vadinasi, nusipirkti „Facebook“ grupę ir dirbtinai išpūsti savo gerbėjų gretas nėra efektyvu?

– Tai absoliučiai nieko verta, o blogiausiu atveju netgi lems priešingą efektą: žmonės gali pasijusti apgauti ir įvyks atmetimo reakcija. Grupių pirkimas sukuria butaforiją ir demonstruoja visišką socialinių medijų veikimo principų neišmanymą. Juk tai visų pirma asmeninio kontakto užmezgimas, atvirumas, sąžiningumas ir skaidrumas, o ne prisiviliojimas apgaule. Apgauti galima, bet tik vieną kartą.

Pastebėjau, kad politikai į „Facebook“ draugus kviečia bet ką ir turi tūkstančius gerbėjų.  Kas iš to, jei tai yra visiškai neaiški atsitiktinė žmonių, kurių tarpusavyje niekas nesieja, masė? Galbūt ateis laikas, kai bus suvokta, kad reikia ne kiekybės, o kokybės. Kad geriau pasiekti siauresnę, bet tikslinę auditoriją, kuri įsitrauktų ir pati kurtų paskyros turinį.

– Kitaip tariant, net jei auditorija masinė, politikų bendravimas turi būti individualus, parodant dėmesį tiems, kurie jo prašo?

– Socialinės medijos nėra vienkryptės komunikacijos platforma, kaip dažnai mano politikai. Pastebėjau, kad neretai svetainėje „Facebook“ tiesiog norima ištransliuoti kandidatams ar partijoms aktualaus turinio žinutę ir visai nesidomima, ką apie tai galvoja auditorija – potencialūs rinkėjai. Politikams reikėtų įsisąmoninti, kad socialinės medijos – tai erdvė, kurioje kalbės ne tik jie, bet visi žmonės. Lendant į socialines medijas vertėtų priimti šias žaidimo taisykles ir būti pasirengusiems kalbėtis su auditorija, net išgirsti ne tik tai, ką norisi.

Politikai iš esmės nesuvokia, o vien buvimas socialinėse medijose, vienkrypčių žinučių rašymas ir nepalankių komentarų ignoravimas norimo efekto tikrai neduos.

Internetas – ne partijos suvažiavimas, kur po kiekvieno sakinio visi ploja. Socialinėse medijose tiesa rėžiama tiesiai į akis. To politikai iš esmės nesuvokia, o vien buvimas socialinėse medijose, vienkrypčių žinučių rašymas ir nepalankių komentarų ignoravimas norimo efekto tikrai neduos.

Politikai turėtų aktyviai įsitraukti į diskusijas ir užtikrinti auditorijai grįžtamąjį ryšį, nes socialinėse medijose komunikavimo tonas visai kitoks nei realiame gyvenime. Bendravimas turėtų būti betarpiškas, žinučių stilius laisvesnis, informacijos pateikimo ypatybės – kitokios nei oficialiame partijos tinklalapyje.

Prieš savivaldybių tarybų rinkimus kandidatai to dar nesuprato, tačiau neabejoju, kad artėjant Seimo rinkimams mokymosi procesas vyksta. Todėl, ko gera, matysime geresnių efektyvaus socialinių medijų išnaudojimo pavyzdžių.

– Kokios partijos ar atskiri politikai geriausiai išnaudoja „Facebook“ galimybes?
– Teoriškai kalbėdami apie socialines medijas, galime sakyti, kad tai – nemokamas kanalas, sumažinantis komunikacijos sąnaudas, suteikiantis visiems vienodas galimybes reikštis. Tačiau mano atlikto mokslinio tyrimo rezultatai rodo, kad tie, kurie turi daugiau žmogiškųjų ir finansinių resursų realiame pasaulyje, yra aktyvesni ir virtualioje erdvėje. Partijų viduje jie greičiausiai gauna įvairius mokymus, tam tikras instrukcijas, kaip elgtis. Vieniems sekasi geriau, kitiems prasčiau, tačiau bendra situacija rodo, kad politikai jau supranta, kad socialinės medijos – platforma, kurią reikėtų išnaudoti. Tai sveikintina. Vienas iš mano atlikto mokslinio darbo tyrimo aspektų – kandidatų naudojimasis „Facebook“ pagal partinę priklausomybę. Įsivedžiau trigubą kriterijų – visus politikus suskirsčiau tam tikromis grupėmis: parlamentinėms partijoms priklausantys politikai, savivaldybėse atstovus turtinčios partijos ir neatstovaujamos partijos – mažos partijos ar nepartiniai kandidatai. Iš tyrimų pavyko nustatyti, kad aktyvesni ir daugiau socialinėmis medijomis naudojasi tie politikai, kurie priklauso parlamentinėms partijoms.

– Ar galima nupiešti politikų „Facebook“ vartotojų portretą – amžius, gyvenamoji vieta ir t.t.?

– 2011 m. savivaldybių tarybų rinkiminės kampanijos tyrimas atskleidė, jog didžiuosiuose miestuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose bendras politikų naudojimasis „Facebook“ siekė apie 22 proc. Kitose savivaldybėse naudojimasis buvo smarkiai kuklesnis. Visoje Lietuvoje apie 14 proc. iš visų savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavusių politikų naudojo socialines medijas rinkiminės komunikacijos tikslams.

Visų rinkimuose dalyvavusių kandidatų amžiaus vidurkis buvo 45,3 metai, o socialines medijas naudojusių politikų – 37,8 metai. Nuo to laiko praėjus pusantrų metų ir dabar rengiantis Seimo rinkimams, didžioji dauguma politikų jau turi „Facebook“ profilius. Tačiau vertinant pagal efektyvumo kriterijų, platformos išnaudijimas išlieka gana menkas.

– Ar socialinės medijos gali tapti pagrindiniu kanalu kovoje dėl rinkėjų dėmesio?

– Kai kurie politikai, dažniausiai liberalai, jau garsiai kalba apie tai, kad tradicinės žiniasklaidos jiems nebereikia. Jie aiškiai suvokia, kas jų rinkėjas, ir kaip jį pasiekti. „Facebook“, „Youtube“, kitos internetinės priemonės politikams padeda pasiekti jaunimą, kurio sudominti kitais kanalais iš esmės jau neįmanoma. Jauni žmonės mažai žiūri televizorių, retai pasklaido spaudą. Todėl internetas – efektyviausia niša suaktyvinti jaunąją kartą ir atvesti prie balsadėžių.

Pagal pasaulinius duomenis, sparčiausiai auganti „Facebook“ vartotojų amžiaus grupė – vyresni nei 60 metų žmonės.

Prisiminkime 2008 metų Seimo rinkimus, kurių prognozės skelbė, kad Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga neperžengs 5 proc. barjero ir į parlamentą nepateks. Rinkimų kampanijoje liberalai smarkiai koncentravosi į internetą ir pasiekė teigiamą rezultatą. Be to, tyrimai rodo, kad, tarkime, „Facebook“ vartotojų amžius tolydžio didėja. Pagal pasaulinius duomenis, sparčiausiai auganti „Facebook“ vartotojų amžiaus grupė – vyresni nei 60 metų žmonės. Tačiau asmeniškai aš laikyčiausi nuomonės, kad socialinės medijos – tik vienas iš kanalų. Vien jomis kliautis nepatarčiau – ankstoka ir labai rizikinga. Tačiau nauja tencencija rodo, kad socialinės medijos tampa langu į žiniasklaidą. Tai gana sėkmingai išnaudoja Saulius Stoma ir kiti politikai.

– JAV prezidento Baraco Obamos 2008 metų rinkimų kampanija iki šiol laikoma etalonine. Jos metu buvo aiškiai parodyta, kokia jėga gali tapti socialinės medijos. Kodėl nesimokome iš lyderių?

– Nes Lietuvos politikams dar trūksta profesionalumo. Politinė komunikacija kuriama mėgėjiškai. Aišku, yra gerų pavzydžių ir galėtume aptarti tam tikrus išskirtinius atvejus, bet bendrąja prasme viskas atliekama diletantiškai.

Ar jūs matėte nors vieną D.Grybauskaitės komentarą ar įsivėlimo į diskusiją atvejį?

Pavyzdžiui, analizavau, kaip trijų Baltijos kaimynių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – prezidentai išnaudoja socialines medijas. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė „Facebook“ vykdo vienkryptę komunikaciją, o štai iš Estijos prezidento grįžtamojo ryšio galima sulaukti, jis atsako į žmonių klausimus. Tarkime, Estijos prezidentūra atnaujino internetinį puslapį. Prezidentas per „Facebook“ paragino apsilankyti ir įvertinti. Žmonės ėmė komentuoti, ar jiems patinka, ar ne. Vienas internautas paklausė, o kas įgyvendino užsakymą. Netrukus atsakyme pasirodė konkrečios įmonės pavadinimas. Po to sekė klausimas, kiek sumokėta? Štai prašom – buvo įvardyta suma. Tai ir yra grįžtamasis ryšys, skaidrumas. Tuo metu ar jūs matėte nors vieną D.Grybauskaitės komentarą ar įsivėlimo į diskusiją atvejį?

Dabar gi, prasideda insinuacijos: kas pakeis šį specialistą. Manau net neverta spekuliuoti. Rimas Kurtinaitis, kuris perspaudė Maskvos Chimki žaidėjus fiziškai, jau nebegalėjo pakovoti? Ar vyrukai ir 2017 vasarą, ars kaip jaučiai girdėdami priekaišto šūkalionių tiradas? Tad mano galvai geriau mažiau nusipelnęs, bet etiškas, su tolerancija ir susivaldymu treneris toks kaip Dainius Adomaitis, Algirdas Brazys, ar Rūtenis Paulauskas. Tačiau, regint LKF pūtimo į vieną dūdą politiką, kad pabijota konkuruoti su Saboniu, nereik abejoti, kad Kurtinaitis seniai paskirtas treneriu.

Pamąstymai plačiau:

1. LKF blokuoja komunikavimą su visuomene, gali siūlyti kiek nori, ką nori – ir visa tai atsimuš į biurokratinio suvokimo užtvaras…

2. Kur sąrašas kiek trenerių ne specialistų gali užsiimti moterų krepšinio populiarinimu Lietuvoje: toks titras buvo INFO TV -bet apie LKF, krepšinio koncepciją dar bus publikacija.

Kokiu rakursu vertinti Joną Kazlauską? Kaip metodininkas, derinių taikytojas, reiklumo propaguotojas, lyginant su Garastu, serbų mokykla. Kaip novatorius, universalumo skatintojas, savo stuburo turėtojas – silpniausia asmenybė kokią pažįstu. 

Motyvuoju, nes pats esu krepšinio treneriu, analitiku, tiesa esame svainių ir giminių kraštu, tad be protekcionizmo, bent jau sporte, karjeros rimtos niekaip nepadarysi.

1. Žaidėjai turėjo funkcijas per nustatytą žaidimo laiką, netoleruotos klaidos, greitos baudos.

2. Esant kritinei situacijai pritaikomi deriniai, atsarginių suolelis yra parengtyje. Bet tik tiek… Jono Kazlausko Achilo kulnu visada bus tiesiog piktybinis savikritiškumo jausmo nebrandinimas, kaip sakė kažkas iš jo aplinkos, net pats Garastas, jis neskaito ką apie jį rašo ir tai yra silpnumo požymiu, tu privalai generuoti ir pozityvą ir negatyvą, kitaip esi seno sukirpimo strategu. Itin savo klaidas nagrinėti mėgo Butautas, Kemzūra, Sireika.

3. Dabar jau sutinkama, kad fizinis parengimas buvo silpnas, neparuoštas ir kyla klausimas kodėl tai nebuvo daroma? Kodėl reikėjo kankintis ir sulošti per 2 mėnesius net 10 kovų? Vardan ko? Kad žaidėjai taptų „nuvarytais kuinais“? Juk jeigu tu nuolatos eksperimentuoji – vadinasi niekada nebūsi tikru dėl galutinio rezultato. O JAV rinktinei užteko susirinkti liepos 19. Ir štai koks efektas!

4. Krepšinis Rio aiškiai parodė nebereikia šabloninio krepšinio, žaidėjas privalo viską mokėti ir varytis kamuolį, preciziškai pataikyti baudas, kuo mažiau daryti klaidų. O ar tai sugeba padaryti išgarbintasis Robertas Javtokas?

Ar jis pelnė 24 taškus, varinėdamas kamuolį ir rodydamas „ragų“ derinį? O juk tokie centrai, kaip Pau Gasol, Raduljica taip sugeba!

Teisus Vladas Garastas! jau tada, pasiruošimo fazėje reikėjo atlikti žaidėjų topometrinius, biomedicininius tyrimus, diferencijuoti užduotis, kuo daugiau video peržiūrų – įsisąmoninti, kad krepšinis yra itin greitas – ką įrodė ir brazilai, kad gavus kamuolį, tik reidais galima iš karto užduoti toną, o ne vienas meta – kiti žiūri kas bus. Nereikia šokinėti pakartoti metimo. Jau po konvulsinių rungtynių su brazilais žinojau – nemeluokit ekspertai – tai yra nekomandinio tipo, o pavienių individualių bandymų ir Manto Kalniečio aukos rinktinė. Jokia ne centrų ekipa, nes nebuvo dirbama su jų universalumu, atletiškumu, nebuvo reikalauta žaisti komandiniai su įžaidėjais puolime.

Ir kodėl gi komentatorius Vaidas Čeponis stebėjosi: kokią rolę atliko Robertas Javtokas? Ar jis buvo paimtas į rinktinę parodai, fotosesijoms?

4. Meluoti negarbinga. Jonas Kazlauskas, iš pirmo įspūdžio, yra inertiškas žmogus. 2013-taisiais, vos praėjus grupių etapą, sensacingai pasiėmus sidabrą, kaip jis tada pasakė: „Ši rinktinė privalo būti 10 metų, nieko nekeičiant. Bet atėjo 2014, 2015-jieji, o kur dingo Delininkaitis, Jasaitis? Netgi Kaukėnas po puikaus sezono Italijoje, galėjo dar mostelėt rinktinėje savo puikia artilerija, eklektika. Niekas neslepia, kad Javtokas paimtas iš pagarbos, o gal dėl pažinčių…

Nes – užmuškit mane, bet tai – visiškai neturintis krepšinio intelekto žmogus.

Jei į rinktinę reikia kviesti geriausius, kodėl į sąrašą neįtrauktas naudingiausias LKL žaidėjas Šulskis? O gal Kazlauskas nepažįsta ir jam nėra matyti ir Lydeka, Dulkys, Biruta, Bendžius?

5. Jei žiūrite YouTube, įraše minutės pertraukėles metu pamatysite įdomių, bet su sveika logika prasilenkiančių Kazlausko bajerių…

Kova su Australija: „Kas jums visiems pasidarė ir ko kelnes pridėjot? Krepšinis – ne pasaulio pabaiga! Jei vaikštot pasipūtę, tai man ir aikštelėje viską parodykit! Sakiau jie stumia – jūs stumdykit  [girdėjosi rėkimas]“.

Ką gali pagalvoti kiekvienas, bent kiek nutuokiantis apie krepšinį?

Kazlauskas – strategas be plano ir be namų darbų paruošimo. Ir kam sodini žaidėjus, jei juos skatinti stumdytis? Gal tada regbis geriau sektųsi? Jei krepšinis – ne pasaulio pabaiga, tai gal ir ne tragedija tas pralaimėjimas: kam šauki vienaip, o kitaip nori?

Laukiu… norisi novatoriško, tik greitą, vulkaninį žaidimą propaguojančio stratego, rašančio krepšinio metodiką, po čempionatų atostagaujančio po 2 mėnesius…

O kokia jūsų nuomonė? Pakomentuokite, prašom. Visiems bus į naudą.

   Mūsų galva, tai ne tik slapčiausia kompanijos „Google” vieta, bet viena slapčiausių ir labiausiai saugomų vietų pasaulyje, į kurią galima patekti tik perėjus specialią apsaugos sistemą. Pavyzdžiui, į šią vietą norintiems įeiti darbuotojams nuskenuojama akies rainelė. Visgi šio centro duris atvėrė pati „Google“ – dabar kiekvienas interneto vartotojas gali pamatyti, kur yra saugomi jų duomenys.

   Kompanija internete paskelbė daugiau nei 8 minučių trukmės vaizdo siužetą iš šio duomenų centro. Įdomu yra tai, kad vaizdo siužetas yra sukurtas 360 laipsnių principu – jį žiūrėdami galite slankioti pele ir pamatyti žymiai daugiau nei statišką vaizdą. Kaip rašo mashable.com, šio vaizdo siužeto negalima pamatyti tik per iOS operacinės sistemos įrenginius.

Rekomenduojama susipažinti su „Google“ duomenų centru, vaizdo siužetą žiūrint 4K (2160p) raiška.

Dėkojame, kad skaitote!

Pasidalinkite šia informacija ir su savo socialinių tinklų draugais