Noras įvesti tiesioginius merų, seniūnų rinkimus blokuotas pusglušių Seime, nes atsiras sveika konkurencija, nauji nekorumpuoti kadrai, kurie norės išvėdinti kabinetinius bezdalus.

Tokie ,,matj tvajū” amžini merai kaip Šakiuose, Radviliškyje, Lazdijuose yra sąstingio duobkasiai. Tai – miestai šmėklos, kur dar puikaus savaitraščio dėka Radviliškyje gyvybė rusena, bet Šakiai, Lazdijai – Černobylis2.

Kokie kriterijai renkant seniūno pavaduotojus? Patirtis, įdirbis. Štai mano miestelyje naujas seniūnas, bet nei viešo prisistatymo, kas pavaduoja, skambina į namus buvusiajai, kuri ramiai nori leisti pensijos dienas. Ar reikia išmokti ir ateiti į darbą, ar svarbu postas, visa kita kaip nors? Tokiems personažams kaip Grybauskaitė, Pabedinskienė idėjos yra ,,terra incognito” Jaunimas savo pilietinio pasyvumo dėka leido viešpatauti nekompetencijai, protekcionizmui. Kad Jurbarko autobusų parke vyko „brudakai” visi seniai kalbėjo, bet kas bus nauju direktoriumi – tyla rajono spaudoje nors užmušk. Suprantu liberalus pakritikuoti Jurbarke žaidimas su minomis, bet konservatoriai, nieko nebeliko – klubas, kavinė, bet ir tie matomai pagrasina žiniasklaidą teismais. Seniūnaičių rolė nesuvokiama? Jiems priklausytų tvarkyti senus avarinius medžius, pakeles, kad nelabai žinoma kas jie tokie, kas juos rinko? Paskambinus į informaciją, Jurbarkas būk tai Kauno jau Lesto ar kokie ten perkūnai, nes pas mus reformos – kaip panos stringai, keičiami kas savaitę. Atvyksta elektrikai, pasako nemano bėdos, susimokėk už pakrapštymus 40 eurų ir tiek. Idiotai sumanė Jurbarko policiją prijungti Marijampolei, KURI KITOJE GEOGRAFINĖJE PLOTMĖJE. Kokia logika, jeigu ten keli autobusai vyksta 100 km kažkur?

Valstiečiai jei skirs Skvernelį premjeru, tai siūlyt reiktų Jurbarko policija – Biržuose, VMI – Trakai, Sodra – Utena. Nes tokio neturinčio pragmatinio mąstymo policininkėlio sunku besurasti.

Kas lemia kalbas apie galimą rinkimų klastojimą ir kiek realaus pagrindo jos turi? Norint rasti atsakymą į šiuos klausimus, visų pirma verta išsiaiškinti, koks yra balsavimo rinkimų dieną procesas JAV. Apie tai – šiame 15min straipsnyje.

Kaip vyksta balsavimas JAV?
Viena išskirtinė JAV balsavimo sistemos savybė – ji yra labai decentralizuota, o balsavimo metodai skirtingose valstijose ar netgi tų pačių valstijų viduje skirtingose apygardose skiriasi.

Tarkime, bet kurioje Lietuvos vietoje balsavimas vyksta vienodai: rinkėjai ateina į rinkimų apylinkę, gauna popierinį balsavimo biuletenį, jį balsavimo kabinoje užpildo ir įmeta į balsadėžę. JAV viskas kitaip.

18 JAV valstijų balsavimas vyksta naudojant popierinius biuletenius. 6-iose į pagalbą pasitelkiamos balsavimo mašinos: rinkėjas, priėjęs prie balsadėžėje įrengtos mašinos, turi pasirinkti, už ką balsuoja. 23 valstijose abu šie balsavimo metodai derinami. Likusiose trijose JAV valstijose balsavimas vyksta tik paštu.

Kaip atrodo kiekvienas iš šių metodų?

Valstijose, kuriose balsuojama pažymint pasirinkto kandidato vardą popieriniame biuletenyje, balso atidavimas vyksta panašiai kaip Lietuvoje. Tiesa, skirtumas yra toks, kad dažniausiai net ir tokių biuletenių balsai JAV nėra skaičiuojami žmonių: visi biuleteniai yra sudedami į specialią mašiną ir joje nuskenuojami. Tada mašina suskaičiuoja, kiek rinkėjų atidavė balsą už vieną ir kiek – už kitą kandidatą.

Kai kuriose valstijų rinkiminėse apygardose tokios mašinos stovi tiesiog balsavimo vietose ir popierinių biuletenių niekur gabenti nereikia, kitose apygardose balsų skaičiavimas vyksta prieš tai visus valstijos biuletenius suvežus į vieną vietą. Vis dar esama ir tokių apygardų, kuriose balsus skaičiuoja ne kompiuteris, o žmonės, pasitelkę popierių ir rašiklį.

6 JAV valstijose pasitelkiama visiškai kitokia – tiesioginio įrašymo elektroninė sistema. Šiose valstijose rinkėjai popierinių biuletenių negauna. Užtat balsavimo kabinose stovi specialios balsavimo mašinos. Kai kurios jų yra su liečiamais ekranais, kitos – su mechaniniais mygtukais, tačiau visoms joms bendra tai, kad rinkėjas savo balsą įveda elektroniniu būdu, pasirinkdamas vieną iš ekrane matomų kandidatų.

Kai kurios tokios mašinos turi įdiegtus spausdintuvus, kurios, rinkėjui įvedus balsą, taip pat anonimiškai atspausdina jo pasirinkimą ir išsaugo jį specialioje balsavimo mašinoje įrengtoje saugykloje. Esant abejonėms balsavimo rezultatais, tokie balsai gali būti perskaičiuoti rankiniu būdu ir įsitikinta, kad mašinos parodyti rezultatai yra teisingi.

23 JAV valstijose abu aukščiau paminėti būdai yra derinami – rinkėjas gali rinktis, ar pažymėti popierinį biuletenį, ar balsuoti pasitelkiant elektroninę balsavimo mašiną.

Trijose JAV valstijose – Kolorade, Vašingtone ir Oregone – balsavimas vyksta tik paštu. Registruotiems rinkėjams paštu atsiunčiami balsavimo biuleteniai, šie juos užpildo ir išsiunčia taip pat paštu. Šį metodą pasirinkusios valstijos teigia, kad jis sutaupo pinigų ir padidina balsavimo aktyvumą.

Kur slypi rezultatų klastojimo grėsmė?

Daugelis elektroninių mašinų, kurios pasitelkiamos tiek balsuojant, tiek skaičiuojant balsus, buvo pradėtos naudoti XX a. pirmojo dešimtmečio pradžioje. Po 2000 m. JAV prezidento rinkimų tuo metu plačiai paplitusios mechaninės balsavimo mašinos buvo „nurašytos“ kaip nepatikimos ir daugelis JAV valstijų perėjo prie elektroninės balsų skaičiavimo sistemos.

Tačiau, kaip portalui „Wired“ teigė kompiuterinių sistemų saugumo specialistas Lawrence’as Nordenas, perėjimas prie elektroninio balsavimo sistemų, nors ir išsprendė daug anksčiau egzistavusių problemų, tuo pačiu sukūrė naujų.

Šios problemos yra tokios, kurių galima tikėtis iš bet kokio dešimties metų senumo kompiuterio. Pavyzdžiui, daugelis nuo XXI a. pr. JAV naudojamų elektroninių balsavimo mašinų naudoja „Windows XP“ operacinę sistemą, o „Microsoft“ šiai sistemai saugumo atnaujinimo papildinio neišleido nuo 2014 m.

Nors kol kas nesama jokių įrodymų, kad kas nors kada nors būtų bandęs nuotoliniu būdu įsilaužti į balsavimo mašinas, bandymai parodė, kad bent dalis jų gali būti paveiktos įvykdant koordinuotą ataką

2015 m. Virdžinijos valstija atsisakė kelių tūkstančių elektroninio balsavimo mašinų po to, kai šios nepraėjo saugumo testo. Kaip sakė vienas testo dalyvis: „bet kas galėjo nuotoliniu būdu prisijungti prie mašinos ir pakeisti balsavimo rezultatus, tam nereikėjo gilių techninių žinių“. Kreiptis į mašinas gaminusią bendrovę taip pat buvo neįmanoma: ji prieš kurį laiką bankrutavo.

Virdžinija – labiausiai ekstremalus pavyzdys, tačiau ekspertai nuogąstauja, kad ir kitos mašinos gali būti pažeidžiamos: Virdžinija tiesiog yra vienintelis atvejis, kur buvo atlikti bandymai ir aiškiai įrodyta, kokia bloga yra situacija.

Tiesa, elektroninės balsavimo mašinos vis dar nėra taip jau plačiai paplitusios. Trys ketvirtadaliai JAV rinkėjų balsuos užpildydami popierinį biuletenį. Tik penkiose JAV valstijose balsavimui naudojamos vien tik elektroninės mašinos be galimybės esant reikalui rankiniu būdu patikrinti balsavimo rezultatus.

Be to, daugiau negu pusė valstijų po rinkimų atlieka auditą: sutikrina, kad mašinų užfiksuotų balsų skaičius ir popieriuje atspausdintų balsų skaičius sutaptų. Ekspertai sutaria, kad toks auditas leidžia užtikrinti pasitikėjimą rinkimų rezultatais.

Tačiau taip elgiasi ne visos valstijos. Tos valstijos, kuriose balsuojama tik elektroniniu būdu ir balsai nėra saugomi ant popieriaus, audito po rinkimų esant abejonėms atlikti tiesiog techniškai negalės.

Kodėl visos valstijos nepereina prie patikimesnių sistemų?

Ekspertai pažymi, kad tam kliudo du dalykai – pinigų ir politinės valios stygius. Jau yra sukurtos daug patikimesnės elektroninės mašinos su geresne apsauga, bet tik kelios valstijos investavo į jų įsigijimą. Laikomasi principo: kol senos mašinos veikia ir rimtų sistemos sutrikimų nepasitaikė, nėra kur skubėti jų keisti.

„Trūksta pinigų. Mūsų apklausti rinkimus organizuojantys pareigūnai sako, kad valstijų valdžia nenori remti naujų mašinų įsigijimo, nes nemato tam poreikio. Valdžia sako: kreipkitės, jei iškils kokių nors problemų“, – sako L.Nordenas.

„Wired“ pažymi: kuo ilgiau bus delsiama, tuo didesnė tikimybė, kad problemos iškils. Viena šiek tiek guodžianti aplinkybė – elektroninės balsavimo mašinos tiek pat nepatikimos, kiek ir dabar, buvo ir per praėjusius rinkimus, tačiau nesama jokių įrodymų, kad kas nors būtų bandęs tuo pasinaudoti.

Ar Rusija gali bandyti klastoti JAV rinkimų rezultatus?

Rusija yra kaltinama prisidėjusi prie įsibrovimo į Demokratų nacionalinio komiteto pašto serverius. Jei V.Putinas išties žengė taip toli, kad paviešintų privačius JAV demokratų partijos lyderių elektroninius laiškus, ar jis gali bandyti ir klastoti rinkimų rezultatus? Ekspertai mano, kad tai labai mažai tikėtina.

„V.Putinas nėra draugiškas, bet jis nėra ir kvailas. Jei jie tikrai ketino kaip nors paveikti balsavimo mašinas ir balsus skaičiuojančią programinę įrangą, jie nebūtų išplatinę demokratų elektroninių laiškų“, – sako Ryanas Manessas, JAV Šiaurės rytų universiteto ekspertas, besispecializuojantis tarptautiniuose kiberkonfliktuose ir Rusijos užsienio politikoje.

R.Manesso teigimu, paviešinti elektroniniai laiškai atkreipė pasaulio dėmesį į Rusiją. Jei ši valstybė išties bandytų tiesiogiai kištis į JAV rinkimus, ji sulauktų atpildo. Be to, sako R.Manessas, V.Putino pagrindinis tikslas greičiausiai buvo tiesiog „sutepti“ H.Clinton reputaciją, o ne iškelti D.Trumpą. Ir tai padaryti jam pavyko.

Ar masinis rezultatų klastojimas gali pavykti?

Tai vėlgi labai mažai tikėtina. CNN pabrėžia, kad nors atskirai imant mašinos ir gali turėti saugumo spragų, nei viena balsus skaičiuojanti mašina nėra prijungta prie interneto, jos nėra ir sujungtos viena su kita.

Tai reiškia, kad net ir radus būdą išnaudoti elektroninių balsavimo mašinų saugumo skyles, tai dar ir turi būti padaryta labai dideliu mastu, paveikiant ne kelias, o šimtus ar tūkstančius mašinų.

„Tiesiog „nulaužiant“ rinkimų mašinas visų rinkimų rezultatų suklastoti neįmanoma. Sistema yra per daug decentralizuota, kad vienas veikėjas ar grupė galėtų įnešti reikšmingą pokytį“, – sako Nicholas Weaveris, Berklio universiteto mokslininkas ir kibersaugumo ekspertas.

Ekspertai taip pat pažymi, kad daugelis apygardų, besiruošiančių organizuoti rinkimus, pasiruošia ir galimoms problemoms bei numato problemų sprendimo planus. Apie tai nėra daug kalbama viešai, bet keleto apygardų rinkimų komisijų nariai atskleidė, kad yra pasiruošę planui B – jei elektroninės balsavimo mašinos imtų gesti.

Be to, rinkimų rezultatus greičiausiai nulems trijų vadinamųjų „svyruojančių valstijų“ – Floridos, Ohajo ir Pensilvanijos – rinkėjų pasirinkimas. Visose jose naudojamos elektroninės balsavimo mašinos yra laikomos patikimomis. Floridoje ir Ohajuje po rinkimų vykdomas mašinų auditas, o Ohajo įstatymai netgi numato, kad jei kandidatus skiria mažas balsų skirtumas, balsai privalo būti perskaičiuojami rankiniu būdu.

Tai kodėl tada amerikiečiai nerimauja?

CNN ir „Wired“ kalbinti ekspertai pažymi, kad nerimą jie vis dėlto jaučia. Tačiau ne dėl to, kad rinkimų rezultatai gali būti suklastoti. Juos gąsdina nuolatinis šios temos eskalavimas visuomenėje, skatinantis nepasitikėjimą balsavimo sistema. Pasak jų, nepasitikėjimo atmosferos visuomenėje kūrimas ir yra tikrasis skleidžiančių kalbas apie JAV balsavimo sistemos nepatikimumą tikslas.

D.Trumpas jau ne kartą kartojo, kad rinkimų rezultatai gali būti klastojami, jis yra sakęs, kad tikrai pripažins rinkimų rezultatus, tik jeigu laimės. Jei rinkimuose triumfuos H.Clinton, D.Trumpas gali pasirinkti būtent balsavimo mašinas kaip lengvą taikinį.

Be to, ekspertai pažymi, kad rinkimų procesui pakenkti galima ne tik klastojant rinkimų rezultatus. Hipotetiškai svarstant, keleto mašinų sugadinimas rinkimų rezultatų nepakeistų, bet sukeltų dar didesnį nepasitikėjimą sistema.

„Kai kalbama apie bandymą daryti įtaką rinkimų rezultatams per balsavimo mašinas, daugelis įsivaizduoja, kad kažkas tiesiog klastotų rezultatus. Tačiau žalos galima padaryti ir paprastesniais būdais. Galima tiesiog priversti mašinas neveikti arba veikti labai lėtai. Tai taip pat sukeltų daug problemų: daug žmonių tiesiog negalėtų balsuoti“, – sako L.Nordenas.

Be to, net jei ir viskas veiks kaip turėtų veikti, negalėjimo perskaičiuoti rinkėjų balsus rankiniu būdu kai kuriose valstijose problema išlieka. Tai reiškia, kad abejonių rinkimų rezultatais, net jei jos bus niekuo nepagrįstos, patikimai paneigti nebus galima. Tai gali paskatinti tolesnį nepasitikėjimo valdžia augimą tarp amerikiečių.

Demokratų kandidatė Hillary Clinton įgijo labai ankstyvą persvarą 2016 metų JAV prezidento rinkimuose, kai Naujojo Hampšyro miestelyje Diksvil Noče keturiais balsais prieš du įveikė respublikoną Donaldą Trumpą.

Balsavimas šios valstijos miesteliuose Diksvil Noče, Harts Lokeišene ir Milsfilde prasidėjo antradienį tuojau po vidurnakčio vietos (7 val. Lietuvos) laiku ir baigėsi, kai balsus atidavė visi rinkėjai. Šių miestelių gyventojau turi galimybę pirmieji pareikšti savo valią per rinkimus, įdėmiai stebimus viso pasaulio.

Diksvil Nočas, esantis maždaug už 30 km nuo Kanados sienos, didžiuojasi, kad nuo 1960 metų jame vyksta pirmasis balsavimas JAV rinkimuose, bet tai yra laikoma labiau įdomybe nei šaliai kelią parodančiu dalyku.

Clay Smithas buvo pirmasis iš septynių žmonių, atidavusių savo balsus, vos tik laikrodžiai pradėjo skaičiuoti pirmąsias rinkimų dienos minutes. Aštuntasis miestelio gyventojas balsavo iš anksto.

Kaip rodo rezultatai, paskelbti praėjus kelioms minutėms po balsavimo pabaigos, šiame miestelyje H.Clinton surinko pusę balsų; vienas balsas teko libertarinių pažiūrų kandidatui Gary Johnsonui, o 2012 metų respublikonų kandidatas į prezidentus Mittas Romney gavo vieną balsą kaip pasirenkamai įrašytas kandidatas.

Pagal Naujojo Hampšyro įstatymus, bendruomenės, turinčios mažiau kaip 100 rinkėjų, gali gauti leidimą atidaryti balsavimo apylinkes vidurnaktį ir jas uždaryti, kai tik visi registruoti rinkėjai atiduoda savo balsus.

Keliose JAV Rytų pakrantės valstijose pagrindinis balsavimas prasidės 6 val. vietos (13 val. Lietuvos) laiku.

Merginos sesuo Neringa pasakojo, kad mergina iš namų išėjo šį rytą 7:40 val. ir paliko atsisveikinimo raštelį, kuriame sakė, kad namo nebegrįš. Artimųjų teigimu, toks elgesys jai nebūdingas, mergina iš namų dingsta pirmą kartą, tiesa, pastaruoju metu Greta turėjo problemų, susijusių su mokslais. Apie įvykį iškart pranešta Kauno policijai.

Merginos sesuo feisbuke prašo pagalbos:

„Dingo mano sesė Greta Gerulaitytė! Jei kas matėt, prašau praneškit man!!!! Tikriausiai bus KAUNE!! Prašau visų pasidalinkit šia nuotrauka ir padėkit surasti!! Ji atrodė kaip šioje nuotraukoje! Dėvėjo ilgą pilkos spalvos paltą, juodus džinsus ir baltus adido kedus!! Prašau padėkit surasti! Ir būtinai pasidalinkit!! Kiekviena minutė svarbi.“

Mergina aukšta, liekno kūno sudėjimo, žaliaakė, ilgų, šviesiai rudų plaukų, buvo apsirengusi ilgą pilkos spalvos paltą, juodus džinsus ir baltus „Adido“ sportbačius, su savimi pasiėmė juodą kuprinę.

Merginos sesuo Neringa portalą „Kas vyksta Kaune“ informavo, kad iki 15 val. mergina dar neatsirado. Ji patikslino, kad mergina telefono nepasiėmė. Ji ieškoma. Merginą matę žmonės, raginami pranešti policijai.

Mirštantiems pamažu, dažnai galima išskirti paskutiniąją mirties stadiją, kai gesimas, atrodo, paspartėja.

Viskas, kas atsiduria už įvykių horizonto, lieka ten, kur veikia kitokie fizikos dėsniai. Mirštantiems pamažu, dažnai galima išskirti paskutiniąją mirties stadiją, kai gesimas, atrodo, paspartėja – vadinamasis „aktyvus mirimas“, pasakoja Hallenbeckas. Šioje stadijoje žmonės praranda savo jausmus ir norus, ir tai vyksta tam tikra tvarka. Iš pradžių, pasak Hallenbecko, dingsta alkis, paskui kalba, paskui rega. Paskiausiai pasitraukia klausos ir lytėjimo pojūčiai.

Ar skauda mirti?
Į daugelį kamuojantį klausimą – ar mirti skauda? – vieningo atsakymo nėra. Margaret Campbell, Wayne valstijos universiteto (Detroitas, JAV) slaugymo profesorė, sako, jog kartais, kai pacientas labai susensta ir pamažu gęsta, fizinių kančių nepatiria. Tačiau yra būsenų, kai skausmas neišvengiamas. Visgi, sako Campbell, turinti kelių dešimtmečių mirštančiųjų slaugymo patirtį, net jei liga susijusi su skausmu, mirtis nebūtinai bus sunki, – ją galima palengvinti nuskausminamaisiais preparatais, kurie dažniausiai su savo užduotimi susitvarko.

Vadinamasis priešmirtinis karkimas tikriausiai irgi nėra skausmingas, sako gydytojai – tiesiog mirštantysis pasidaro pernelyg silpnas, kad galėtų ryti ir kosėti, ir jo kvėpavimas pasidaro gergždžiantis. Ir galiausiai, pažymi onkologas Davidas Huis, paskutiniosiomis dienomis ar valandomis daugelis žmonių praranda sąmonę ar ryšį su tikrove, smegenys panyra į būseną, artimą komai ir, galbūt, nesuvokia to, kas vyksta su kūnu. Pasak Kalifornijos universiteto Los Andžele Smegenų pažeidimų tyrimo centro direktoriaus Davido Hovda’o, daugelio mirštančiųjų smegenys ima „aukoti“ tas savo dalis, kurios nėra būtinos išgyvenimui. Mirštant, kai kurie smegenyse vykstantys procesai, atvirkščiai, paaštrėja. Tarp tokių procesų – regos sistemos darbas. Būtent tada žmonės ima „regėti šviesą“, paaiškina mokslininkas. Be to, sustojus širdžiai atsirandantis deguonies trūkumas (hipoksija), gali sukelti dezorientaciją, sumišimą ar haliucinacijas, o neurocheminės medžiagos gali sukelti ramybės jausmą. Daugelio mirštančiųjų smegenys „aukoja“ tas smegenų sritis, kurios nėra būtinos išgyvenimui Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad smegenų reakcija į artėjančią mirtį kai kuriems žmonėms sukelia pojūčių paaštrėjimą. Eksperimentuodami su žiurkėmis, mokslininkai pastebėjo, kad 30 sekundžių po širdies sustojimo, tai yra prieš pat smegenų mirtį, neurocheminių medžiagų lygis gyvūnų smegenyse staigiai išauga. Buvo žinoma, kad neuronai kuria impulsus ir po mirties, tačiau šiuo atveju viskas buvo kitaip – neuronai išskyrė naujas medžiagas ir pernelyg dideliais kiekiais.

Elektroencefalogramoje matomas staigus įvairių dažnių bangų svyravimų augimas, o taip pat smegenų dalių elektrinių signalų susiderinimas.

Mičigano universiteto mokslininkai, kartodami eksperimentą su žiurkėmis, sugebėjo nustatyti, kad po mirties įvairios smegenų dalys iš esmės sinchronizuojasi – elektroencefalogramoje matomas staigus įvairių dažnių bangų svyravimų augimas, o taip pat smegenų dalių elektrinių signalų susiderinimas. Kitaip tariant, įvairios smegenų dalys priešmirtinėje būsenoje „dirbo petys petin“, ir šis aktyvumas buvo netgi didesnis už įprastą visiškai sąmoningų gyvūnų smegenų veiklos aktyvumą. Šie duomenys sutampa su daugelio žmonių, pergyvenusių širdies priepuolius, pasakojimais apie būnant be sąmonės, įgytą neįtikėtiną patirtį: jie regėjo šviesą, o pojūčiai buvo „tikresni už tikrus“.

Dar vienas bendras prie mirties slenksčio esančių žmonių išgyvenimas, tęsia Kerras, – sapnai. Remiantis viename Niujorko valstijoje esančiame hospise atlikta apklausa, didžioji dauguma mirštančiųjų – 88% – matė nors vieną sapną ar vaizdinį, ir tik pusė iš jų nutiko miegant. Beveik visi pacientai pabrėžė, kad sapnai buvo ne tokie kaip įprastai, – jie buvo labai „aiškūs“, realistiški ir tokie stiprūs, kad tęsėsi ir prabudus. Didelė dalis – 72% – ligonių matė sapnus apie susitikimą su jau mirusiais artimais draugais, giminaičiais ir netgi naminiais gyvūnais; 59% matė, kaip rengiasi į kažkokią kelionę; 28% prisiminė svarbius pragyvento gyvenimo įvykius. Tyrėjai pažymi, kad dažniausiai jų pacientų sapnai būna raminantys ir pozityvūs, ir tokiomis savybėmis dažniau pasižymėjo sapnai, kuriuose dalyvavo mirę artimieji. Gydytojų nuomone, tokie sapnai padeda mirštantiesiems susidoroti su mirties baime.

Paskutiniosiomis valandomis, kai žmogus jau nustoja valgyti, gerti ir silpsta rega, dauguma mirštančiųjų užsimerkia ir atrodo miegantys. Kas vyksta paskui, lieka svarstymų lygyje – mirštantysis to jau nepapasakos. Hallenbeckas iš Stanfordo kalba apie paskutines valandas ir minutes, kaip apie jūros bangavimą: „Niekada nežinote, kurioje bangos vietoje pradėjote kilimą. Jos vis aukštėja, aukštėja ir nuneša žmogų jūron“.

Keturios pastarosios bendrovės (ir tai tikrai ne pilnas sąrašas, o tik pirmieji į galvą šovę pavadinimai), nors ir gimė Kinijoje, bet savo produktais dabar bando užkariauti visas pasaulio rinkas. O kad įtiktum išpuikusiam vakariečiui – ir dar taip, kad jis geruoju tą produktą minėtų – reikia jau visai nebe tų atgrubnagiškų, nepatikimų gamybos metodų, kaip prieš dešimtmetį ar du, o tikrai pasaulinio lygio surinkimo ir kokybės kontrolės linijų.

Ir, žinoma, pagrindinio kiniško privalumo – geros kainos.

Prisiklausęs internetuose sklandančių liaupsių nusprendžiau surizikuoti ir įsigyti naujausią „OnePlus“ telefoną – trečią modelį. Žvalgiausi į jį jau kurį laiką, bet didesniąją vasaros dalį jie nebuvo gabenami į Europą – gamintojai savo svetainėje aiškina, kad paklausa buvo tokia didelė, jog tiesiog nespėjo gaminti telefonų reikiamais kiekiais. Todėl prekybą Europoje pristabdė iki rugsėjo 12 dienos.

Užsakiau telefoną rugsėjo 17, o jau prie mano durų DHL kurjeris stovėjo rugsėjo 27 dieną. Pristatymas nemokamas, muito mokesčio primokėti nereikėjo. Kartu su telefonu buvo įsigytas dėkliukas ir „Simplesurance“ draudimas nuo visų gedimų – nesvarbu, vartotojo kaltė ar ne vartotojo, draudikas žada, kad įrenginį sutaisys ir pakeis (draudimo įmonė padalinio Lietuvoje, panašu, neturi, tad kol telefono nesudaužiau, tol nežinau, ar patikimas tas draudimas).

Paties telefono kaina – 399 eurai. Dėkliukas – 20 eurų. Draudimas – dar 79 eurai (tiesa, paskutiniu metu pristatymas vėl šlubuoja – naujausiais duomenimis pristatymo data pailginta iki 3 savaičių nuo apmokėjimo, tad gali būti, kad pardavimus Europai vėl netrukus kuriam laikui pristabdys).

Norint, telefoną galima įsigyti ir tiesiai iš Kinijos – su nemokamu pristatymu ir be jokių kitų papildomų mokesčių, perkant iš gearbest.com šiuo metu kainuoja 423€.

Dėžutės turinys – ganėtinai asketiškas: telefonas, kroviklis ir adata SIM kortelei išimti. Jeigu reikia ausinių – prašome. Už papildomą kainą. Pati dėžutė atrodo paprastai, bet visai neprastai – matosi, kad gavo produktų dizainerio dėmesio.

Telefono dizainas taip pat ganėtinai paprastas, bet keletas išskirtinių detalių yra. Visų pirma, ausinių kištukas yra ne labiau įprastoje vietoje ant viršutinės briaunos, o apačioje, šalia kroviklio prijungimo lizdo.

Antra (nors šiais laikais jau visai nenuostabu) – kroviklis yra ne įprasto „microUSB“, o „Type C USB“ formato. O tai turi ir privalumų ir trūkumų.

Trečias skirtumas – papildomas šiurkštus mygtukas, skirtas greitam telefono režimo perjungimui iš įprastinio („dieninio“) į tylų („naktinį“) režimą, su tarpiniu variantu.

Visas korpusas – anoduoto aliuminio, o ne kokia nors kiniška plastmasinė piguva. Spalvą galima rinktis tarp pilkos ir auksinės, tačiau auksinės spalvos korpusą interneto parduotuvėje užsakyti sunkiau – dažniausiai prie jo būna pažymėta „Out of stock“ (t.y., „Šiuo metu neturime“).

5,5 colių įstrižainės „Optic AMOLED“ (modifikuotos „super AMOLED“) technologijos ekranas padengtas apsaugine plėvele, užklijuota ne ant kokio nors pigaus neaiškaus gamintojo stiklo, o ant „Gorilla Glass 4“. Ekrano raiška – „Full HD“ (1080 x 1920 taškų), tad taškų tankis – apie 401 ppi. Kitaip tariant, aukščiau bambos nešoka, bet būtų labai begėdiška sakyti, kad ekranas prastas. Juolab, kad ir šviečia jis puikiai, ir spalvas atvaizduoja gražiai (gal kiek per ryškiai), nors programiškai šiokių tokių problemų yra.

Nustačius automatinį ekrano ryškumo parinkimą naudojimo pradžioje kartkartėmis tekdavo susidurti su pernelyg tamsiu ekranu – gali būti, kad laikydavau pirštą ties aplinkos šviesos jutikliu. Atnaujinus programinę įrangą ši problema dingo, tačiau atsirado kita: kartais trumpam nepageidaujamai pasikeičia ekrano spalvų šiltumas – jis kelioms akimirkoms tai pamėlsta, tai pagelsta, o po to vėl gerai pradeda rodyti. Tikiuosi, kad kuriame nors iš ateities atnaujinimų ir šita „funkcija“ bus panaikinta.

Pagrindinis namų mygtukas atlieka ir piršto atspaudo skaitytuvo funkciją. Veikia fantastiškai greitai ir tiksliai, naujo piršto atspaudo registravimas taip pat ilgai netrunka. Kiti telefono valdymo mygtukai yra pritaikomi vartotojo poreikiams. Kas reiškia, kad juostelėje po ekranu esantys mygtukai gali būti iškelti į patį ekraną, jų funkcijos gali būti sukeistos vietomis (todėl juostelės mygtukai žymimi ne „namus“ ir „grįžimą atgal“ žyminčiomis piktogramomis, o paprastais taškais), priklausomai nuo paspaudimo būdo šiems mygtukams gali būti priskirtos papildomos funkcijos.

Apskritai „OnePlus“ natūralią „Android“ aplinką modifikavo labai saikingai ir neįdiegė praktiškai jokios savo programinės įrangos, bet tam tikras pėdsakas jaučiamas. Pavyzdžiui, sukurtas kairiausias darbalaukio langas, vadinamas „lentyna“, kuriame matomos labiausiai naudojamos programėlės ir, priklausomai nuo modifikacijų, arba dienotvarkės punktai, arba pasirinkti įskiepiai.

Meniu galima rasti ir „naktinį“ režimą (kalbant paprastai – atliekama pagrindinio meniu ir kai kurių langų spalvų inversija). Turinio perkėlimas iš seno įrenginio į naują vyksta pakankamai greitai – suliečiate abu telefonus nugarėlėmis (senasis įrenginys turi palaikyti NFC ryšio technologiją), paspaudžiate kelis mygtukus – ir į naują telefoną jau keliauja jūsų programėlių rinkinys ir „Google“ paskyros nustatymai.

Tad su nauju telefonu tikrai nereikės po vieną ieškotis visko, kas jums įprasta. Akumuliatoriaus krovimas vyksta neįtikėtinai greitai – „Type C USB“ yra puikus dalykas. Bet tik tol, kol nepamirštate kroviklio namie porai dienų, nes šio formato laido taip lengvai iš draugų ir kolegų nepasiskolinsite, jų kol kas dar nėra daug. Su didesnį įkrovimo greitį užtikrinančiu „Dash“ krovikliu per 30 minučių akumuliatorių galima įkrauti nuo 0 iki 63 procentų.

Gamintojas tikina, kad to užteks visai dienai, bet aš nebūčiau toks optimistiškas. Per valandą akumuliatorius įkraunamas pilnai. Tiesa, reikia įspėti, kad kroviklis gali zyzti. Dieną negirdėsite, bet prabudę vidury tylios nakties prie ausies galite išgirsti nestiprų burzgimą USB/220V adapteryje. Tad teko įprasti akumuliatorių įkrovinėti ne naktį, o iš ryto.

Nepaisant zyzimo, telefonas ir kroviklis nekaista, tad ir sprogimo tikimybės nėra („Oneplus“:„Samsung“ 1:0). Šiaip 3000 mAh talpos akumuliatorius tikrai nėra išskirtinai talpus, bet ir įrenginio energijos vartojimas yra pakankamai taupus, kad esant vidutinio intensyvumo naudojimui su atsarga pakaktų vienai parai, bet ne antrai.

Telefono viduje – tikrų tikriausia, aukščiausio lygio pasaka. „Snapdragon 820“ lustų rinkinys su 4 procesoriais (2 spartieji 2,15 GHz ir 2 taupieji po 1,6 GHz). Kitaip tariant, lygiai tas pats, kaip ir tose „Samsung Galaxy S7“ versijose, kuriose procesoriai yra ne „Exynos“.

Grafikos procesorius taip pat tas pats – „Adreno 530“. Vidinės atminties kiekio variantas – tik vienas: 64 GB. Ir, deja, be galimybės išplėsti atmintį papildoma atminties kortele, ką galima vadinti pagrindiniu trūkumu. Kita vertus, telefone užkišti tokį atminties kiekį tikrai nėra lengva.

O štai vienas skaičius, kuris galėtų sužavėti visus, kurie perka telefonus pagal technines charakteristikas, yra 6 GB darbinės atminties (RAM). Bet žavėtis neskubėkite – įdėti juos „OnePlus“ tai įdėjo, bet vėliau pripažino, kad ne visus įjungė, nes su pilnu atminties kiekiu per greitai akumuliatorius išsenka. Kita vertus, jei greitai skraidantis telefonas jums svarbiau nei ilgai skraidantis telefonas, „OnePlus“ vadovas pats informavo, kad galite diegtis trečiųjų šalių „Android“ modifikacijas (ROM), kurios „atrakins“ pilną telefono našumo potencialą.

Skųstis našumu net ir su nepilnai atrakintu potencialu (4 GB RAM) taip pat būtų labai jau nekorektiška – „GeekBench 4.0.1“ testas parodė 1702 našumo rezultatą vienam branduoliui ir 4165 taškus keliems branduoliams. Pagal to paties „GeekBench“ lenteles, našumu jis atsilieka tik nuo „Samsung Galaxy S7“, „Samsung Galaxy S7 Edge“ ir „Samsung Galaxy Note 7“ (na bet pastarojo jau nebeliko). „AnTuTu“ testas šį aparatą taip pat vertina dosniai: našumo testo versijoje 6.2.1 šis aparatas pelnė arti 140 tūkst. taškų – aukščiau yra tik „iPhone 7“ ir kiniški „Xiaomi Mi 5s“ bei „LeEco LEX720“.

Tolesniame siužete galite palyginti „iPhone 7“ ir „OnePlus 3“ spartos testą:

Žinoma, prie sintetinių testų rezultatų galima kabinėtis ir kaltinti įrenginio gamintojus nesąžiningumu – jau prieš kelis metus pirmąkart pastebėta tendencija „užturbinti“ telefono charakteristikas užfiksavus testo įjungimą ir vėl grąžinti normalų, energijos požiūriu taupesnį režimą po testo tapo visiškai standartiniu gamintojų elgesiu – bet kai vienodai sukčiauja visi gamintojai, kinai tikrai negalėtų sau leisti atsilikti.

Kameros objektyvas išlenda maždaug milimetrą iš nugarėlės, tad tenka pripažinti, kad bendrą „pliko“ aparato vaizdą jis šiek tiek bjauroja, bet už tai dėkliuke atrodo visai gražiai (o metus panešiojus telefoną be jokių apsauginių priemonių supratau, kad dėkliukas yra tiesiog privalomas aksesuaras).

Apskritai kameros veikimą galima pavadinti solidžiu – „OnePlus“ nuotraukų kokybe gali pasipešioti su tais pačiais jau minėtais 7 serijos „Samsung Galaxy S“ serijos telefonais ir vaizdo aštrumu, ir fotoaparato funkcijomis – „OnePlus“ siūlo HDR fotografavimą ir optinį vaizdo stabilizavimą.

Tiesa, nors HDR fotografijų spalvos gražesnės (šviesiausios vaizdo vietos patamsinamos, o tamsiausios – pašviesinamos), maksimaliai išdidinus vaizdą matomas šioks toks suliejimas, panašus į piešinius akvareliniais dažais.

Bet neišdidinta nuotrauka ekrane atrodo tikrai solidžiai. Kompiuterio ekrane – taip pat. Na bet jeigu reikia maksimalaus vaizdo detalumo, kai fotografavimo sąlygos geros, HDR geriau išjungti. Įsijungus fotoaparatą ekrano praktiškai neteršia perteklinės pasirinkimų kaitaliojimo galimybės – visos jos kiek galima išslapstytos po vienu ar kitu meniu ženkleliu, tačiau pasirinkimų spektras tikrai platus – galite filmuoti paprastai, filmuoti sulėtintai, fotografuoti paprastai ar fotografuoti 30 kadrų ir iš jų pasirinkti labiausiai patikusį, fotografuoti panoramas, fotografuoti rankiniu režimu.

Rankinio režimo parinkčių reguliavimas taip pat gerai apgalvotas – pagrindiniai nustatymai keičiami apatinėje ekrano dalyje atsirandančiu lanko formos slankikliu. Viską apibendrinus išvada paprasta: „OnePlus 3“ yra neabejotinas flagmanų žudikas, prieš kurį blanksta ir žinomiausių gamintojų aparatų blizgesys.

Analogas matomas su korumpuotais Lietuvos politikais ir jų noru likviduoti drąsius žurnalistus.Šiandieną Šakių APYL.TEISMAS svarstys ar tenkinti kogero,,amžinojo” Šakių mero Juozo Bertašiaus skundą dėl buvusios,,VALSČIUS” redaktorės Giedrimės Didžiapetrienės komentaro, tariamo šmeižto.

Žurnalistė paskelbė, kad iškilo demokratijos pavojus Šakiuose, laikraštį nori perimti net neakcininkas Europos autokroso čempionas Nerijus Naujokaitis.Bandoma jį paversti 1tiesos ir politikos ruporu.Šakių savivaldybėje įsivyravo,,Uab”sistema,infiltruojami savi asmenys, įtakojamas mąstymas.Naujokaitis stebisi redaktorės kaltinimais,per 15metų atseit nebuvo jokio akcininkų susirinkimo, neaiški finansinė ataskaita.Tad,,VALSČIUS” kolektyvas,kurio dalininkai buvo Arvydas ir Giedrimė Didžiapetriai pasitraukė iš naujai rengiamos avantiūros, sustabdyta leidyba.

Kam teko lankytis Šakiuose išskirtinai ramus, jaukus miestas, vakare eik kur nori- niekas neužkabins.Tačiau tai tik išorinis fasadas, realybėje bedarbystė klaiki, užklausiau biržoje ar reikia sporto, švietimo specialistų- nereikia, ieško tik veterinarijos gydytojo.

Šakiai kaip serbai yra autonominis miestas, neitin įsileis kitų rajonų specialistus, nekartą kreipiausi dėl krepšinio reikalų.,,Vytis” būk tai fanų komanda, bet yra ir kita nuomonė, kad komplektacija vyksta kaip palanku vadovybei, užtat rezultatai finišo tiesiojoje būna graudūs.

Čiaupiama žiniasklaida Jurbarke, leidinys,,Nemuno kraštas” paduotas už šmeižtą prieš buvusį merą ir aptilo veikla, nes matyt bijomasi finansinių nuostolių.

Pagėgiuose pasirodžius,,Šilokarčemai” tuoj partija,,Tvarka ir teisingumas”sureaguoja skausmingai, net raginama išimti numerius iš prekybos.

,,Radviliškio kraštas” skaitomas paslapčia, valdininkai draudžia pavaldiniams jį čiupinėti, nes kritikuoja juodai konservatorių kliką.

Įsilaužta į Kaišiadorių,,Atspindžiai”redakciją, paimti leidėjo Mindaugo Šimkūno kompiuteriai, nes pastarasis kandidatavo rinkimuose.Beje, jeigu jis žurnalistas irgi NETURI PRIKLAUSYTI PARTIJAI- DRAUDŽIA ĮSTATYMAS.