Kas lemia kalbas apie galimą rinkimų klastojimą ir kiek realaus pagrindo jos turi? Norint rasti atsakymą į šiuos klausimus, visų pirma verta išsiaiškinti, koks yra balsavimo rinkimų dieną procesas JAV. Apie tai – šiame 15min straipsnyje.

Kaip vyksta balsavimas JAV?
Viena išskirtinė JAV balsavimo sistemos savybė – ji yra labai decentralizuota, o balsavimo metodai skirtingose valstijose ar netgi tų pačių valstijų viduje skirtingose apygardose skiriasi.

Tarkime, bet kurioje Lietuvos vietoje balsavimas vyksta vienodai: rinkėjai ateina į rinkimų apylinkę, gauna popierinį balsavimo biuletenį, jį balsavimo kabinoje užpildo ir įmeta į balsadėžę. JAV viskas kitaip.

18 JAV valstijų balsavimas vyksta naudojant popierinius biuletenius. 6-iose į pagalbą pasitelkiamos balsavimo mašinos: rinkėjas, priėjęs prie balsadėžėje įrengtos mašinos, turi pasirinkti, už ką balsuoja. 23 valstijose abu šie balsavimo metodai derinami. Likusiose trijose JAV valstijose balsavimas vyksta tik paštu.

Kaip atrodo kiekvienas iš šių metodų?

Valstijose, kuriose balsuojama pažymint pasirinkto kandidato vardą popieriniame biuletenyje, balso atidavimas vyksta panašiai kaip Lietuvoje. Tiesa, skirtumas yra toks, kad dažniausiai net ir tokių biuletenių balsai JAV nėra skaičiuojami žmonių: visi biuleteniai yra sudedami į specialią mašiną ir joje nuskenuojami. Tada mašina suskaičiuoja, kiek rinkėjų atidavė balsą už vieną ir kiek – už kitą kandidatą.

Kai kuriose valstijų rinkiminėse apygardose tokios mašinos stovi tiesiog balsavimo vietose ir popierinių biuletenių niekur gabenti nereikia, kitose apygardose balsų skaičiavimas vyksta prieš tai visus valstijos biuletenius suvežus į vieną vietą. Vis dar esama ir tokių apygardų, kuriose balsus skaičiuoja ne kompiuteris, o žmonės, pasitelkę popierių ir rašiklį.

6 JAV valstijose pasitelkiama visiškai kitokia – tiesioginio įrašymo elektroninė sistema. Šiose valstijose rinkėjai popierinių biuletenių negauna. Užtat balsavimo kabinose stovi specialios balsavimo mašinos. Kai kurios jų yra su liečiamais ekranais, kitos – su mechaniniais mygtukais, tačiau visoms joms bendra tai, kad rinkėjas savo balsą įveda elektroniniu būdu, pasirinkdamas vieną iš ekrane matomų kandidatų.

Kai kurios tokios mašinos turi įdiegtus spausdintuvus, kurios, rinkėjui įvedus balsą, taip pat anonimiškai atspausdina jo pasirinkimą ir išsaugo jį specialioje balsavimo mašinoje įrengtoje saugykloje. Esant abejonėms balsavimo rezultatais, tokie balsai gali būti perskaičiuoti rankiniu būdu ir įsitikinta, kad mašinos parodyti rezultatai yra teisingi.

23 JAV valstijose abu aukščiau paminėti būdai yra derinami – rinkėjas gali rinktis, ar pažymėti popierinį biuletenį, ar balsuoti pasitelkiant elektroninę balsavimo mašiną.

Trijose JAV valstijose – Kolorade, Vašingtone ir Oregone – balsavimas vyksta tik paštu. Registruotiems rinkėjams paštu atsiunčiami balsavimo biuleteniai, šie juos užpildo ir išsiunčia taip pat paštu. Šį metodą pasirinkusios valstijos teigia, kad jis sutaupo pinigų ir padidina balsavimo aktyvumą.

Kur slypi rezultatų klastojimo grėsmė?

Daugelis elektroninių mašinų, kurios pasitelkiamos tiek balsuojant, tiek skaičiuojant balsus, buvo pradėtos naudoti XX a. pirmojo dešimtmečio pradžioje. Po 2000 m. JAV prezidento rinkimų tuo metu plačiai paplitusios mechaninės balsavimo mašinos buvo „nurašytos“ kaip nepatikimos ir daugelis JAV valstijų perėjo prie elektroninės balsų skaičiavimo sistemos.

Tačiau, kaip portalui „Wired“ teigė kompiuterinių sistemų saugumo specialistas Lawrence’as Nordenas, perėjimas prie elektroninio balsavimo sistemų, nors ir išsprendė daug anksčiau egzistavusių problemų, tuo pačiu sukūrė naujų.

Šios problemos yra tokios, kurių galima tikėtis iš bet kokio dešimties metų senumo kompiuterio. Pavyzdžiui, daugelis nuo XXI a. pr. JAV naudojamų elektroninių balsavimo mašinų naudoja „Windows XP“ operacinę sistemą, o „Microsoft“ šiai sistemai saugumo atnaujinimo papildinio neišleido nuo 2014 m.

Nors kol kas nesama jokių įrodymų, kad kas nors kada nors būtų bandęs nuotoliniu būdu įsilaužti į balsavimo mašinas, bandymai parodė, kad bent dalis jų gali būti paveiktos įvykdant koordinuotą ataką

2015 m. Virdžinijos valstija atsisakė kelių tūkstančių elektroninio balsavimo mašinų po to, kai šios nepraėjo saugumo testo. Kaip sakė vienas testo dalyvis: „bet kas galėjo nuotoliniu būdu prisijungti prie mašinos ir pakeisti balsavimo rezultatus, tam nereikėjo gilių techninių žinių“. Kreiptis į mašinas gaminusią bendrovę taip pat buvo neįmanoma: ji prieš kurį laiką bankrutavo.

Virdžinija – labiausiai ekstremalus pavyzdys, tačiau ekspertai nuogąstauja, kad ir kitos mašinos gali būti pažeidžiamos: Virdžinija tiesiog yra vienintelis atvejis, kur buvo atlikti bandymai ir aiškiai įrodyta, kokia bloga yra situacija.

Tiesa, elektroninės balsavimo mašinos vis dar nėra taip jau plačiai paplitusios. Trys ketvirtadaliai JAV rinkėjų balsuos užpildydami popierinį biuletenį. Tik penkiose JAV valstijose balsavimui naudojamos vien tik elektroninės mašinos be galimybės esant reikalui rankiniu būdu patikrinti balsavimo rezultatus.

Be to, daugiau negu pusė valstijų po rinkimų atlieka auditą: sutikrina, kad mašinų užfiksuotų balsų skaičius ir popieriuje atspausdintų balsų skaičius sutaptų. Ekspertai sutaria, kad toks auditas leidžia užtikrinti pasitikėjimą rinkimų rezultatais.

Tačiau taip elgiasi ne visos valstijos. Tos valstijos, kuriose balsuojama tik elektroniniu būdu ir balsai nėra saugomi ant popieriaus, audito po rinkimų esant abejonėms atlikti tiesiog techniškai negalės.

Kodėl visos valstijos nepereina prie patikimesnių sistemų?

Ekspertai pažymi, kad tam kliudo du dalykai – pinigų ir politinės valios stygius. Jau yra sukurtos daug patikimesnės elektroninės mašinos su geresne apsauga, bet tik kelios valstijos investavo į jų įsigijimą. Laikomasi principo: kol senos mašinos veikia ir rimtų sistemos sutrikimų nepasitaikė, nėra kur skubėti jų keisti.

„Trūksta pinigų. Mūsų apklausti rinkimus organizuojantys pareigūnai sako, kad valstijų valdžia nenori remti naujų mašinų įsigijimo, nes nemato tam poreikio. Valdžia sako: kreipkitės, jei iškils kokių nors problemų“, – sako L.Nordenas.

„Wired“ pažymi: kuo ilgiau bus delsiama, tuo didesnė tikimybė, kad problemos iškils. Viena šiek tiek guodžianti aplinkybė – elektroninės balsavimo mašinos tiek pat nepatikimos, kiek ir dabar, buvo ir per praėjusius rinkimus, tačiau nesama jokių įrodymų, kad kas nors būtų bandęs tuo pasinaudoti.

Ar Rusija gali bandyti klastoti JAV rinkimų rezultatus?

Rusija yra kaltinama prisidėjusi prie įsibrovimo į Demokratų nacionalinio komiteto pašto serverius. Jei V.Putinas išties žengė taip toli, kad paviešintų privačius JAV demokratų partijos lyderių elektroninius laiškus, ar jis gali bandyti ir klastoti rinkimų rezultatus? Ekspertai mano, kad tai labai mažai tikėtina.

„V.Putinas nėra draugiškas, bet jis nėra ir kvailas. Jei jie tikrai ketino kaip nors paveikti balsavimo mašinas ir balsus skaičiuojančią programinę įrangą, jie nebūtų išplatinę demokratų elektroninių laiškų“, – sako Ryanas Manessas, JAV Šiaurės rytų universiteto ekspertas, besispecializuojantis tarptautiniuose kiberkonfliktuose ir Rusijos užsienio politikoje.

R.Manesso teigimu, paviešinti elektroniniai laiškai atkreipė pasaulio dėmesį į Rusiją. Jei ši valstybė išties bandytų tiesiogiai kištis į JAV rinkimus, ji sulauktų atpildo. Be to, sako R.Manessas, V.Putino pagrindinis tikslas greičiausiai buvo tiesiog „sutepti“ H.Clinton reputaciją, o ne iškelti D.Trumpą. Ir tai padaryti jam pavyko.

Ar masinis rezultatų klastojimas gali pavykti?

Tai vėlgi labai mažai tikėtina. CNN pabrėžia, kad nors atskirai imant mašinos ir gali turėti saugumo spragų, nei viena balsus skaičiuojanti mašina nėra prijungta prie interneto, jos nėra ir sujungtos viena su kita.

Tai reiškia, kad net ir radus būdą išnaudoti elektroninių balsavimo mašinų saugumo skyles, tai dar ir turi būti padaryta labai dideliu mastu, paveikiant ne kelias, o šimtus ar tūkstančius mašinų.

„Tiesiog „nulaužiant“ rinkimų mašinas visų rinkimų rezultatų suklastoti neįmanoma. Sistema yra per daug decentralizuota, kad vienas veikėjas ar grupė galėtų įnešti reikšmingą pokytį“, – sako Nicholas Weaveris, Berklio universiteto mokslininkas ir kibersaugumo ekspertas.

Ekspertai taip pat pažymi, kad daugelis apygardų, besiruošiančių organizuoti rinkimus, pasiruošia ir galimoms problemoms bei numato problemų sprendimo planus. Apie tai nėra daug kalbama viešai, bet keleto apygardų rinkimų komisijų nariai atskleidė, kad yra pasiruošę planui B – jei elektroninės balsavimo mašinos imtų gesti.

Be to, rinkimų rezultatus greičiausiai nulems trijų vadinamųjų „svyruojančių valstijų“ – Floridos, Ohajo ir Pensilvanijos – rinkėjų pasirinkimas. Visose jose naudojamos elektroninės balsavimo mašinos yra laikomos patikimomis. Floridoje ir Ohajuje po rinkimų vykdomas mašinų auditas, o Ohajo įstatymai netgi numato, kad jei kandidatus skiria mažas balsų skirtumas, balsai privalo būti perskaičiuojami rankiniu būdu.

Tai kodėl tada amerikiečiai nerimauja?

CNN ir „Wired“ kalbinti ekspertai pažymi, kad nerimą jie vis dėlto jaučia. Tačiau ne dėl to, kad rinkimų rezultatai gali būti suklastoti. Juos gąsdina nuolatinis šios temos eskalavimas visuomenėje, skatinantis nepasitikėjimą balsavimo sistema. Pasak jų, nepasitikėjimo atmosferos visuomenėje kūrimas ir yra tikrasis skleidžiančių kalbas apie JAV balsavimo sistemos nepatikimumą tikslas.

D.Trumpas jau ne kartą kartojo, kad rinkimų rezultatai gali būti klastojami, jis yra sakęs, kad tikrai pripažins rinkimų rezultatus, tik jeigu laimės. Jei rinkimuose triumfuos H.Clinton, D.Trumpas gali pasirinkti būtent balsavimo mašinas kaip lengvą taikinį.

Be to, ekspertai pažymi, kad rinkimų procesui pakenkti galima ne tik klastojant rinkimų rezultatus. Hipotetiškai svarstant, keleto mašinų sugadinimas rinkimų rezultatų nepakeistų, bet sukeltų dar didesnį nepasitikėjimą sistema.

„Kai kalbama apie bandymą daryti įtaką rinkimų rezultatams per balsavimo mašinas, daugelis įsivaizduoja, kad kažkas tiesiog klastotų rezultatus. Tačiau žalos galima padaryti ir paprastesniais būdais. Galima tiesiog priversti mašinas neveikti arba veikti labai lėtai. Tai taip pat sukeltų daug problemų: daug žmonių tiesiog negalėtų balsuoti“, – sako L.Nordenas.

Be to, net jei ir viskas veiks kaip turėtų veikti, negalėjimo perskaičiuoti rinkėjų balsus rankiniu būdu kai kuriose valstijose problema išlieka. Tai reiškia, kad abejonių rinkimų rezultatais, net jei jos bus niekuo nepagrįstos, patikimai paneigti nebus galima. Tai gali paskatinti tolesnį nepasitikėjimo valdžia augimą tarp amerikiečių.

Demokratų kandidatė Hillary Clinton įgijo labai ankstyvą persvarą 2016 metų JAV prezidento rinkimuose, kai Naujojo Hampšyro miestelyje Diksvil Noče keturiais balsais prieš du įveikė respublikoną Donaldą Trumpą.

Balsavimas šios valstijos miesteliuose Diksvil Noče, Harts Lokeišene ir Milsfilde prasidėjo antradienį tuojau po vidurnakčio vietos (7 val. Lietuvos) laiku ir baigėsi, kai balsus atidavė visi rinkėjai. Šių miestelių gyventojau turi galimybę pirmieji pareikšti savo valią per rinkimus, įdėmiai stebimus viso pasaulio.

Diksvil Nočas, esantis maždaug už 30 km nuo Kanados sienos, didžiuojasi, kad nuo 1960 metų jame vyksta pirmasis balsavimas JAV rinkimuose, bet tai yra laikoma labiau įdomybe nei šaliai kelią parodančiu dalyku.

Clay Smithas buvo pirmasis iš septynių žmonių, atidavusių savo balsus, vos tik laikrodžiai pradėjo skaičiuoti pirmąsias rinkimų dienos minutes. Aštuntasis miestelio gyventojas balsavo iš anksto.

Kaip rodo rezultatai, paskelbti praėjus kelioms minutėms po balsavimo pabaigos, šiame miestelyje H.Clinton surinko pusę balsų; vienas balsas teko libertarinių pažiūrų kandidatui Gary Johnsonui, o 2012 metų respublikonų kandidatas į prezidentus Mittas Romney gavo vieną balsą kaip pasirenkamai įrašytas kandidatas.

Pagal Naujojo Hampšyro įstatymus, bendruomenės, turinčios mažiau kaip 100 rinkėjų, gali gauti leidimą atidaryti balsavimo apylinkes vidurnaktį ir jas uždaryti, kai tik visi registruoti rinkėjai atiduoda savo balsus.

Keliose JAV Rytų pakrantės valstijose pagrindinis balsavimas prasidės 6 val. vietos (13 val. Lietuvos) laiku.

Nieko keisto, kad EM Drive jau ne vienus metus žybsi naujienų pranešimuose, nes jis siūlo galimybę kuro nenaudojančia sistema iki Marso nusigauti vos per 70 dienų. Bet yra nemenka problema: remiantis dabartiniais fizikos dėsniais, jis veikti neturėtų.

Problemos esmė – EM Drive paneigia III Niutono dėsnį, tvirtinantį, kad bet kokiam veiksmui yra tokio paties dydžio ir priešingos krypties atoveiksmis. Tad, remiantis Niutonu ir dabartiniu supratimu apie pasaulį, kad sistema kurtų stūmą, ji turi kažką stumti priešinga kryptimi (kosmose tai paprastai būna raketinio kuro degimo produktai).

Tačiau EM Drive veikia be jokio kuro. Jos veikimas paremtas paprasčiausiu mikrobangų fotonų atspindėjimu pirmyn ir atgal metalinėje kūgio formos uždaroje ertmėje. Tas judesys „smailiajame“ EM Drive gale kuria stūmą, ir įrenginys stumiamas priešinga kryptimi.

Nepaisant bandymų ir debatų, kontroversija išlieka. Trumpai tariant, remiantis žinomais fizikos dėsniais, „ant popieriaus“, jis neturėtų veikti. Tačiau bandymai rodo, kad EM Drive veikia.

Pernai NASA Eagleworks Laboratory užsibrėžė nepriklausomai patvirtinti arba atmesti EM Drive kartą ir visiems laikams. Ir buvo nutekinti 2015 metų pabaigoje atliktų bandymų rezultatai, rodantys, kad EM Drive ne tik veikia – jo kuriama stūma gan įspūdinga.

Nepaisant gandų, kad NASA bandymų ataskaita buvo recenzuota, nutekėjusi versija dar nepublikuota jokiame akademiniame žurnale. Tad, kol kas, tai tik vienos tyrėjų grupės pranešimas apie jos rezultatus, be jokių išorinių patikrinimų.

Bet straipsnyje teigiama, kad netgi atmetus paklaidas, EM Drive vakuume kuria 1,2 mN/kW jėgą.

Tai nėra nežymi jėga, palyginimui, supergalingas Hall variklis kuria 60 mN/kW galią, viena skaičiaus dydžio eile didesnę už EM Drive.

Bet Hall variklis naudoja kurą ir jam reikia erdvėlaivio jo gabenimui, ir tas papildomas svoris gali apriboti didesnę stūmą, apibendrinama NASA Eagleworks komandos straipsnyje.

Antra vertus, šviesos burės, kurios dabar yra populiariausia darbino kūno nenaudojančio variklio forma, naudoja saulės šviesą. Ir jų kuriama jėga tėra 6,67 µN/kW – dviem dydžio eilėmis mažesnė už NASA’os EM Drive, rašoma ataskaitoje.

NASA Eagleworks komanda EM Drive kuriamą jėgą matavo mažos jėgos švytuokle Johnson kosmoso centre, ir bandymai buvo atlikti, naudojant 40, 60, ir 80 vatų galią.

Jie ieškojo kokių nors ženklų, kad stūma galėtų būti kokios nors kitos sistemos anomalijos rezultatas, tačiau kol kas nieko panašaus neaptiko.

„Šiuose bandymuose buvo vykdomi ir nulinės stūmos patikrinimai, stengiantis aptikti kokius nors įprastus stūmos šaltinius, tačiau nieko panašaus neaptikta,“ straipsnyje savo darbą apibendrino komanda, vadovaujama Haroldo White’o.

„Stūmos į priekį, atgal ir nulinės stūmos rezultatai rodo, kad sistema veikia, sukurdama 1,2 ± 0,1 miliniutonų iš kilovato stūmą.“

„Stūmos į priekį, atgal ir nulinės stūmos rezultatai rodo, kad sistema veikia, sukurdama 1,2 ± 0,1 mN/kW stūmą.“

Bet komanda pripažįsta, kad reikia atlikti daugiau tyrimų, siekiant eliminuoti galimybę, kad šiluminis plėtimasis galėjo kaip nors iškreipti rezultatus.

Jie taip pat aiškiai pareiškė, kad šio tyrimo tikslas nebuvo optimizuoti EM Drive stūmą, bet tiesiog patikrinti, ar jis veikia, tad patobulinus įrenginį, galima tikėtis jį patobulinti, kad jis būtų efektyvesnis ir galingesnis.

Ką tai visa tai reiškia EM Drive likimui? Vėlgi, rezultatai dar nepublikuoti – nors sklando gandai, kad laukti liko jau visai nedaug – tad šiuo nutekintus rezultatus reikėtų vertinti su sveika skepsio doze.

Bet jie pateikia dar vieną įrodymą, kad EM Drive kuriama stūma nėra pramanas. Tad, gal jau metas pradėti aiškintis, kaip ši sistema gali veikti – ir, dar svarbiau, pradėti variklio bandymus kosmose.

Laimei, tai jau numatyta po kelių mėnesių, o pirmasis EM Drive paleidimas į kosmosą buvo numatytas rugsėjį.

O šį birželį, tyrėjų komanda iš Suomijos pasiūlė būdą, kaip EM Drive galėtų veikti, nepaneigdamas Niutono III dėsnio, stumdamas fotonus kaip savotiškus produktus – tačiau šią hipotezę dar reikia patikrinti.

Dar toli gražu nesuprantame, kaip sistema veikia – ir ar veikia iš viso – bet daug puikiausių protų dabar rimtai svarsto kosminių skrydžių be kuro galimybę. Nekantraujame išvysti, kas iš viso to išeis.

[dflip id=”4535″] ]]> https://ctl.lt/nutekinti-nasa-dokumentai-rodo-kad-neimanomasis-em-drive-tikrai-veikia/feed/ 0 https://ctl.lt/v-adamkus-dabartiniai-ir-k-griniaus-liberalai-kaip-dangus-ir-zeme/ https://ctl.lt/v-adamkus-dabartiniai-ir-k-griniaus-liberalai-kaip-dangus-ir-zeme/#respond Mon, 07 Nov 2016 16:48:45 +0000 https://www.ctl.lt/?p=4525 „Tie, kurie Lietuvoje save vadina liberalais, deja, palyginti su Kaziu Griniumi, skiriasi kaip dangus ir žemė. Liberalizmas Lietuvoje ir tai, kuo tikėjo K. Grinius, yra du nesutaikomi dalykai“, – taip filmo apie prezidentą K. Grinių „Kredo: demokratas“ pristatymo renginyje kalbėjo kadenciją baigęs ir neseniai devyniasdešimtmetį atšventęs prezidentas Valdas Adamkus.

Lapkričio 7 dieną atsinaujinusioje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko dokumentinio filmo apie trečiąjį Lietuvos Respublikos prezidentą (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.), vieną pirmųjų Lietuvos demokratų, knygnešį, gydytoją, publicistą ir vieną ryškiausių tarpukario Lietuvos figūrų – K. Grinių  premjera. Filmas skiriamas 150-osioms K. Griniaus gimimo metinėms, kurias minėsime gruodžio 17 d.

Prieš pristatant filmą jo autorė ir režisierė papasakojo, kuo sudėtingas buvo filmo kūrimas ir kokiomis asmeninėmis savybėmis ją sužavėjo vos pusmetį šalį valdęs ir ne kartą kalintas Lietuvos prezidentas.

„Iki šio projekto K. Griniaus asmenybė man buvo mažai pažįstama, nors esu kilusi iš to paties krašto. Man tas žmogus padarė įspūdį – jo ramybė, inteligencija, išlaikytas tonas ir labai stabilios pažiūros. Jis daug kartų buvo areštuotas ir kalintas, ir kiekvieną kartą vis dėlto drįsdavo pasakyti tai, ką nori. Jis buvo pralenkęs laiką ir gimęs su Vakarietiškomis vertybėmis Rytuose, ir dar labai pavojingomis aplinkybėmis.

Jis buvo labai nuoseklus ir visą laiką turėjo savo nuomonę. K. Grinius pirmą kartą atsisėdo į kalėjimą Maskvoje dar studijuodamas, ir nuo to laiko jis visuomet protestavo, visada turėjo savo nuomonę. Aš nemanau, kad 1942-ais ir 1943-ais metais pasirašinėti memorandumus ar žydus slėpti buvo nedrąsus žingsnis. Jis buvo ne tik nuoseklus, bet ir labai drąsus žmogus. Jis nedarė isteriškų pareiškimų, buvo orus“, – susižavėjimo istorine asmenybe neslėpė E. Mildažytė.

LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja tikino, kad kurti filmą jai buvo labai sudėtinga – apie prezidentą išliko labai nedaug archyvinės medžiagos, daugiausiai – iš prezidentavimo laikotarpio, kuri nebuvo labai tinkama filmui, taip pat vos kelios sekundės filmuotos prastos kokybės medžiagos. Bet, E. Mildažytės teigimu, kuriant filmą labai gelbėjo privatūs kolekcininkai.

„Jie iš savo kolekcijų ištraukė senus Virbalio, Pilviškių ir t.t. vaizdus, atrado atvirukų, net atvirukų su himnu ir t.t. Paradoksalu yra tai, kad daugiausia nuotraukų išliko iš to periodo, kai K. Grinius prezidentavo, bet tai tetruko pusmetį. Tai yra labai trumpas periodas, be to, man visai netiko to laikotarpio medžiaga. Kai jis buvo premjeru ar kitais etapais, išlikusios vaizdinės medžiagos beveik nėra. Kai kuriuos epizodus dengėme dokumentų, paimtų iš privačių kolekcijų, vaizdais“, – kalbėjo filmo autorė.

Prezidentą kai kuriuose filmo epizoduose įkūnijo žmogus, fiziškai labai panašus į K. Grinių. Paklausta, kaip jį atrado, E. Mildažytė pradėjo juoktis: „Tai yra mano draugės vyras Remigijus. Atėjau į priėmimą Gruzijos nepriklausomybės 25-mečio proga. Žiūriu aš į tą savo bičiulės vyrą, ir galvoju: iš akies luptas Grinius! Paklausiau, ar jis įkūnytų prezidentą filme, ir jis sutiko“, – kalbėjo ji.

Dokumentiniame filme apie trečiąjį Lietuvos Respublikos prezidentą kalba žinomi Lietuvos istorikai ir asmeniškai K. Grinių pažinęs prezidentas Valdas Adamkus. Kadenciją baigęs prezidentas kartu su žmona Alma Adamkiene dalyvavo filmo pristatyme.

„Man tai yra labai jaudinantis momentas, kadangi daug metų praleidau su K. Griniaus šeima, su jo sūnumi Liūtu kartu mokėmės, vėliau kartu buvome išeivijoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose jis dirbo kepykloje, aš – „Ford“ fabrike, bet visuomet susitikdavome.

Su K. Griniumi taip pat praleisdavau labai daug laiko, jis pasakodavo apie savo prisiminimus nuo pat darbo su V. Kudirka pradžios. Man dažnai kildavo mintis, kodėl jį nušalino nuo prezidento pareigų – jis buvo ramus, niekuomet balso nepakeliantis, atjaučiantis žmogus. Į 1926 m. įvykius, neramumus jis reagavo ramiai ir konstitucijos ribose bandė palaikyti tvarką, bet bolševikinis elementas kėlė didelį nerimą lietuvių visuomenei“, – svarstymais dalijosi V. Adamkus.

Kadenciją baigęs prezidentas neslėpė, kad ši istorinė asmenybė paliko didelį pėdsaką jo paties gyvenime. „Gimiau tais metais, kai jį pašalino iš pareigų. Tačiau per ilgus pasikalbėjimus su juo aš supratau, kad jis turėjo pagarbą žmogui. Jo pažiūra į žmogų turėjo atsispindėti visuomenėje, deja, taip nebuvo.

Jis savo principų neatsisakė iki pat paskutinės gyvenimo dienos. Man atrodo, kad tokio žmogaus kaip jis, daugiau savo gyvenime nesutikau. Daug iš jo išmokau – pagarbos žmogui, plataus žvilgsnio, o ypatingai mane žavėjo jo nenutraukiama meilė ir darbas Lietuvai“, – kalbėjo V. Adamkus.

Buvusio šalies vadovo teigimu, K. Grinius net ir būdamas sunkus ligonis nepaliovė dirbti Lietuvai. Net ir paskutinėmis savaitėmis sėdėdavo sulinkęs, užsikniaubęs ant stalo, ir visą laiką rašė. „Tai buvo tvirtos valios, silpnos sveikatos, tačiau nepalaužiamas lietuvybės saugotojas, šventai tikėjęs Lietuvos ateitimi. Man atrodo, kad jo įsitikinimai yra pavyzdys ne tik man, bet ir šiandieniniame mūsų gyvenime“, – dėstė kadenciją baigęs prezidentas.

V. Adamkus istorinę asmenybę palygino ir su dabartiniais politikais: „Tie, kurie Lietuvoje save vadina liberalais, deja, palyginti su K. Griniumi, skiriasi kaip dangus ir žemė.

Liberalizmas Lietuvoje ir tai, kuo tikėjo K. Grinius, yra du nesutaikomi dalykai. Tegul K. Grinius lieka šviečiančia žvaigžde ateičiai, stiprina mus ir veda į demokratišką pasaulio bendruomenę“, – savo kalbą baigė šią savaitę devyniasdešimtmetį atšventęs kadenciją baigęs prezidentas.

Apdovanojimų pelniusios televizijos laidos PBS FRONTLINE kūrėjai pristato 2016-aisiais Amerikai iškilusį iššūkį: išrinkti Jungtinių Valstijų prezidentą iš dviejų radikaliai besiskiriančių asmenybių – nuosekliai savo tikslo siekiančios politikos veteranės Hillary Clinton ir jokios politinės patirties neturinčio, bet ambicingo verslo magnato Donaldo Trumpo.

Žiūrovams pristatomos abiejų kandidatų biografijos, perteiktos geriausiai juos pažįstančių žmonių – draugų, artimųjų, patarėjų ir oponentų – lūpomis.

Rašytojai, žurnalistai ir politikos žinovai taip pat nuodugniai nagrinėja abiejų kandidatų šaknis, lyderystės gebėjimus ir pastangas užimti vieną svarbiausių pasaulyje postų. Šie rinkimai gali lemti istorinius Amerikos ir viso pasaulio politikos pokyčius.

Dokumentinis filmas „Amerikos pasirinkimas“ (The Choice, 2016, JAV) – lapkričio 7 d. 22.30 per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt.

Neoficialiomis BNS žiniomis, socialdemokratams naujoje vyriausybėje tektų socialinės apsaugos ir darbo, teisingumo ir užsienio reikalų ministrų portfeliai. Kol kas kalbama apie tai, kad užsienio reikalų ministro postą galėtų užimti socialdemokratas Linas Linkevičius, kuris turi didelį prezidentės Dalios Grybauskaitės palankumą.

Šiuo metu ministerijų yra 14, bet ateityje Energetikos ministeriją valstiečiai žalieji ketina prijungti prie Ūkio: konservatoriai šią ministeriją buvo atskyrę.

Valstiečiai žalieji taip pat deleguos savo premjerą Saulių Skvernelį, Seimo pirmininko pozicija irgi priklausys valstiečiams žaliesiems. Socdemai galės pretenduoti į 2 Seimo pirmininko pavaduotojus, vienas jų gali būti ruošiamas socdemų lyderiui Algirdui Butkevičiui.

„Šitame etape mes neradome problemų, kurios galėtų sustabdyti derybas“, – teigia Ramūnas Karbauskis.

Pasak Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko, šiuo metu sutarta:

– Darbo kodekso įsigaliojimą atidėti 6 mėnesiams (socialdemokratai ne itin tam pritaria);

– Norima atidėti visą socialinį modelį (tai nėra visiškai išspręstas klausimas);

– Mažinti Seimo narių skaičių (konkretus skaičius neaptartas);

– Seimo rinkimus perkelti iš rudens į pavasarį;

– Įteisinti dvigubą pilietybę;

– Socdemai į ministrus deleguos 3 ministrus, valstiečiai žalieji – 11;

– Seimo pirmininko pavaduotojų skaičius mažės nuo 6 iki 4;

– Seime nuo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto bus atskirtas Kultūros komitetas; Informacinės visuomenės plėtros komitetas bus jungiamas su Ekonomikos komitetu;

– Energetikos ir Ūkio ministerijos taps viena ministerija;

– Valstiečiai žalieji pretenduoja į Švietimo ir mokslo ministeriją, Sveikatos apsaugos ministeriją, Kultūros ministeriją, Vidaus reikalų ministeriją, Finansų ministeriją, Susisiekimo ministeriją, Ūkio ministeriją;

– Seimo Audito komitetui vadovaus opozicijos atstovas.

Pasirašydami koalicijos susitarimą socialdemokratai ketina atsiriboti nuo kai kurių klausimų, kuriems akivaizdžiai nepritaria: socdemai nepritars naujoms pagalbinio apvaisinimo iniciatyvoms, kurios prieštarauja gana liberaliam priimtam Pagalbinio apvaisinimo įstatymui, taip pat pasilieka teisę į atskirą nuomonę įvairiais žmogaus teisių klausimais.

Pirmadienio susitikime nekalbėta apie alkoholio prekybos monopolio įtvirtinimą, nors Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas R. Karbauskis teigė, kad šiuo klausimu bus bandoma keisti Konstituciją. Tiesa, kadangi Konstitucijos keitimo procesas nelengvas, R. Karbauskis jau anksčiau neatmetė galimybės tokiu atveju atsirastų specializuotos, bet privačios alkoholio parduotuvės.

Socdemai su valstiečiais nelabai sutaria dėl tiesioginių seniūnų rinkimų, socdemai laikosi skeptiškos nuomonės. A. Butkevičiaus vadovaujamai derybinei grupei ne itin prie širdies ir ministerijų iškėlimas į Kauną, mat prie ministerijų paprastai veikia ne vieną pavaldi institucija.

DELFI primena, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga Seimo rinkimuose iškovojo 56 mandatus, tačiau jau pakvietė į frakciją jungtis keletą nepriklausomų išrinktų parlamentarų. Socialdemokratai naujame Seime turės 17 vietų.

Iš esmės šis susitarimas numato mokestį, kurį „YouTube“ turės sumokėti už kiekvieną vaizdo įrašo peržiūrą per šį portalą. Šio tarifo suma nebuvo paviešinta. Portalas ir organizacija susitarė, kad menininkams, kurie yra GEMA nariai, bus mokama už kiekvieną jų sukurto vaizdo įrašo peržiūrą.

„Autoriams, kompozitoriams ir muzikos leidėjams bus sąžiningai mokama, o mūsų „YouTube“ vartotojai galės džiaugtis savo mėgstamomis dainomis“, – sakė bendrovės vykdomojo direktoriaus Christophe’o Mullerio pranešime. Ši sutartis yra „aiškus ženklas visoms interneto platformoms … (kad) autoriams turi būti tinkamai atlyginama už jų muzikos kūrinių naudojimą“, – nurodoma GEMA transliacijų ir interneto reikalų vadovo Thomas Theune pranešime. „YouTube“ vartotojai Vokietijoje jau daug metų pamatydavo raudoną užsklandą, pranešančią apie klaidą, kai mėgindavo peržiūrėti įvairius vaizdo įrašus – pradedant muzikiniais klipais, baigiant filmais, jeigu juose skamba muzika, kurios autorines teises kontroliuoja GEMA. „YouTube“, kuris yra interneto milžinės „Google“ antrinė įmonė, ir muzikos autorinių teisių organizacija ilgai ginčijosi, o kai kada bylinėdavosi dėl klausimo, kaip turėtų būti atlyginama muzikos kūrėjams už internetu transliuojamus jų kūrinius. Ankstesnė licencijavimo sutartis liovėsi galioti 2009 metais. Vėliau abi šalys įsitraukė į teisines kovas, kol GEMA šių metų sausį pralaimėjo Miunchene vieną bylą prieš „YouTube“. Tąsyk organizacija reikalavo, kad už kiekvieną jos narių vaizdo klipo peržiūrą būtų mokama po 0,375 euro cento. GEMA nurodė, kad antradienį sudarytas susitarimas apima tiek būsimą, tiek ankstesnį šios asociacijos narių muzikos naudojimą, bet pažymėjo, kad abi šalys dar nesusitarė, ar už licencijavimo klausimus bus atsakingas „YouTube“, ar kiekvienas vartotojas, įkeliantis įrašų į portalą. Nei viena šalis neatskleidė naujosios sutarties numatomų tarifų dydžio. Savo pranešime „YouTube“ nurodė, kad sutartis taip pat bus taikoma vartotojams, prenumeruojantiems paslaugą „YouTube Red“. Šios paslaugos abonentai gali žiūrėti vaizdo įrašus be reklamų ir prieiti prie papildomo turinio už mėnesinį mokestį.

Mirštantiems pamažu, dažnai galima išskirti paskutiniąją mirties stadiją, kai gesimas, atrodo, paspartėja.

Viskas, kas atsiduria už įvykių horizonto, lieka ten, kur veikia kitokie fizikos dėsniai. Mirštantiems pamažu, dažnai galima išskirti paskutiniąją mirties stadiją, kai gesimas, atrodo, paspartėja – vadinamasis „aktyvus mirimas“, pasakoja Hallenbeckas. Šioje stadijoje žmonės praranda savo jausmus ir norus, ir tai vyksta tam tikra tvarka. Iš pradžių, pasak Hallenbecko, dingsta alkis, paskui kalba, paskui rega. Paskiausiai pasitraukia klausos ir lytėjimo pojūčiai.

Ar skauda mirti?
Į daugelį kamuojantį klausimą – ar mirti skauda? – vieningo atsakymo nėra. Margaret Campbell, Wayne valstijos universiteto (Detroitas, JAV) slaugymo profesorė, sako, jog kartais, kai pacientas labai susensta ir pamažu gęsta, fizinių kančių nepatiria. Tačiau yra būsenų, kai skausmas neišvengiamas. Visgi, sako Campbell, turinti kelių dešimtmečių mirštančiųjų slaugymo patirtį, net jei liga susijusi su skausmu, mirtis nebūtinai bus sunki, – ją galima palengvinti nuskausminamaisiais preparatais, kurie dažniausiai su savo užduotimi susitvarko.

Vadinamasis priešmirtinis karkimas tikriausiai irgi nėra skausmingas, sako gydytojai – tiesiog mirštantysis pasidaro pernelyg silpnas, kad galėtų ryti ir kosėti, ir jo kvėpavimas pasidaro gergždžiantis. Ir galiausiai, pažymi onkologas Davidas Huis, paskutiniosiomis dienomis ar valandomis daugelis žmonių praranda sąmonę ar ryšį su tikrove, smegenys panyra į būseną, artimą komai ir, galbūt, nesuvokia to, kas vyksta su kūnu. Pasak Kalifornijos universiteto Los Andžele Smegenų pažeidimų tyrimo centro direktoriaus Davido Hovda’o, daugelio mirštančiųjų smegenys ima „aukoti“ tas savo dalis, kurios nėra būtinos išgyvenimui. Mirštant, kai kurie smegenyse vykstantys procesai, atvirkščiai, paaštrėja. Tarp tokių procesų – regos sistemos darbas. Būtent tada žmonės ima „regėti šviesą“, paaiškina mokslininkas. Be to, sustojus širdžiai atsirandantis deguonies trūkumas (hipoksija), gali sukelti dezorientaciją, sumišimą ar haliucinacijas, o neurocheminės medžiagos gali sukelti ramybės jausmą. Daugelio mirštančiųjų smegenys „aukoja“ tas smegenų sritis, kurios nėra būtinos išgyvenimui Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad smegenų reakcija į artėjančią mirtį kai kuriems žmonėms sukelia pojūčių paaštrėjimą. Eksperimentuodami su žiurkėmis, mokslininkai pastebėjo, kad 30 sekundžių po širdies sustojimo, tai yra prieš pat smegenų mirtį, neurocheminių medžiagų lygis gyvūnų smegenyse staigiai išauga. Buvo žinoma, kad neuronai kuria impulsus ir po mirties, tačiau šiuo atveju viskas buvo kitaip – neuronai išskyrė naujas medžiagas ir pernelyg dideliais kiekiais.

Elektroencefalogramoje matomas staigus įvairių dažnių bangų svyravimų augimas, o taip pat smegenų dalių elektrinių signalų susiderinimas.

Mičigano universiteto mokslininkai, kartodami eksperimentą su žiurkėmis, sugebėjo nustatyti, kad po mirties įvairios smegenų dalys iš esmės sinchronizuojasi – elektroencefalogramoje matomas staigus įvairių dažnių bangų svyravimų augimas, o taip pat smegenų dalių elektrinių signalų susiderinimas. Kitaip tariant, įvairios smegenų dalys priešmirtinėje būsenoje „dirbo petys petin“, ir šis aktyvumas buvo netgi didesnis už įprastą visiškai sąmoningų gyvūnų smegenų veiklos aktyvumą. Šie duomenys sutampa su daugelio žmonių, pergyvenusių širdies priepuolius, pasakojimais apie būnant be sąmonės, įgytą neįtikėtiną patirtį: jie regėjo šviesą, o pojūčiai buvo „tikresni už tikrus“.

Dar vienas bendras prie mirties slenksčio esančių žmonių išgyvenimas, tęsia Kerras, – sapnai. Remiantis viename Niujorko valstijoje esančiame hospise atlikta apklausa, didžioji dauguma mirštančiųjų – 88% – matė nors vieną sapną ar vaizdinį, ir tik pusė iš jų nutiko miegant. Beveik visi pacientai pabrėžė, kad sapnai buvo ne tokie kaip įprastai, – jie buvo labai „aiškūs“, realistiški ir tokie stiprūs, kad tęsėsi ir prabudus. Didelė dalis – 72% – ligonių matė sapnus apie susitikimą su jau mirusiais artimais draugais, giminaičiais ir netgi naminiais gyvūnais; 59% matė, kaip rengiasi į kažkokią kelionę; 28% prisiminė svarbius pragyvento gyvenimo įvykius. Tyrėjai pažymi, kad dažniausiai jų pacientų sapnai būna raminantys ir pozityvūs, ir tokiomis savybėmis dažniau pasižymėjo sapnai, kuriuose dalyvavo mirę artimieji. Gydytojų nuomone, tokie sapnai padeda mirštantiesiems susidoroti su mirties baime.

Paskutiniosiomis valandomis, kai žmogus jau nustoja valgyti, gerti ir silpsta rega, dauguma mirštančiųjų užsimerkia ir atrodo miegantys. Kas vyksta paskui, lieka svarstymų lygyje – mirštantysis to jau nepapasakos. Hallenbeckas iš Stanfordo kalba apie paskutines valandas ir minutes, kaip apie jūros bangavimą: „Niekada nežinote, kurioje bangos vietoje pradėjote kilimą. Jos vis aukštėja, aukštėja ir nuneša žmogų jūron“.

Keturios pastarosios bendrovės (ir tai tikrai ne pilnas sąrašas, o tik pirmieji į galvą šovę pavadinimai), nors ir gimė Kinijoje, bet savo produktais dabar bando užkariauti visas pasaulio rinkas. O kad įtiktum išpuikusiam vakariečiui – ir dar taip, kad jis geruoju tą produktą minėtų – reikia jau visai nebe tų atgrubnagiškų, nepatikimų gamybos metodų, kaip prieš dešimtmetį ar du, o tikrai pasaulinio lygio surinkimo ir kokybės kontrolės linijų.

Ir, žinoma, pagrindinio kiniško privalumo – geros kainos.

Prisiklausęs internetuose sklandančių liaupsių nusprendžiau surizikuoti ir įsigyti naujausią „OnePlus“ telefoną – trečią modelį. Žvalgiausi į jį jau kurį laiką, bet didesniąją vasaros dalį jie nebuvo gabenami į Europą – gamintojai savo svetainėje aiškina, kad paklausa buvo tokia didelė, jog tiesiog nespėjo gaminti telefonų reikiamais kiekiais. Todėl prekybą Europoje pristabdė iki rugsėjo 12 dienos.

Užsakiau telefoną rugsėjo 17, o jau prie mano durų DHL kurjeris stovėjo rugsėjo 27 dieną. Pristatymas nemokamas, muito mokesčio primokėti nereikėjo. Kartu su telefonu buvo įsigytas dėkliukas ir „Simplesurance“ draudimas nuo visų gedimų – nesvarbu, vartotojo kaltė ar ne vartotojo, draudikas žada, kad įrenginį sutaisys ir pakeis (draudimo įmonė padalinio Lietuvoje, panašu, neturi, tad kol telefono nesudaužiau, tol nežinau, ar patikimas tas draudimas).

Paties telefono kaina – 399 eurai. Dėkliukas – 20 eurų. Draudimas – dar 79 eurai (tiesa, paskutiniu metu pristatymas vėl šlubuoja – naujausiais duomenimis pristatymo data pailginta iki 3 savaičių nuo apmokėjimo, tad gali būti, kad pardavimus Europai vėl netrukus kuriam laikui pristabdys).

Norint, telefoną galima įsigyti ir tiesiai iš Kinijos – su nemokamu pristatymu ir be jokių kitų papildomų mokesčių, perkant iš gearbest.com šiuo metu kainuoja 423€.

Dėžutės turinys – ganėtinai asketiškas: telefonas, kroviklis ir adata SIM kortelei išimti. Jeigu reikia ausinių – prašome. Už papildomą kainą. Pati dėžutė atrodo paprastai, bet visai neprastai – matosi, kad gavo produktų dizainerio dėmesio.

Telefono dizainas taip pat ganėtinai paprastas, bet keletas išskirtinių detalių yra. Visų pirma, ausinių kištukas yra ne labiau įprastoje vietoje ant viršutinės briaunos, o apačioje, šalia kroviklio prijungimo lizdo.

Antra (nors šiais laikais jau visai nenuostabu) – kroviklis yra ne įprasto „microUSB“, o „Type C USB“ formato. O tai turi ir privalumų ir trūkumų.

Trečias skirtumas – papildomas šiurkštus mygtukas, skirtas greitam telefono režimo perjungimui iš įprastinio („dieninio“) į tylų („naktinį“) režimą, su tarpiniu variantu.

Visas korpusas – anoduoto aliuminio, o ne kokia nors kiniška plastmasinė piguva. Spalvą galima rinktis tarp pilkos ir auksinės, tačiau auksinės spalvos korpusą interneto parduotuvėje užsakyti sunkiau – dažniausiai prie jo būna pažymėta „Out of stock“ (t.y., „Šiuo metu neturime“).

5,5 colių įstrižainės „Optic AMOLED“ (modifikuotos „super AMOLED“) technologijos ekranas padengtas apsaugine plėvele, užklijuota ne ant kokio nors pigaus neaiškaus gamintojo stiklo, o ant „Gorilla Glass 4“. Ekrano raiška – „Full HD“ (1080 x 1920 taškų), tad taškų tankis – apie 401 ppi. Kitaip tariant, aukščiau bambos nešoka, bet būtų labai begėdiška sakyti, kad ekranas prastas. Juolab, kad ir šviečia jis puikiai, ir spalvas atvaizduoja gražiai (gal kiek per ryškiai), nors programiškai šiokių tokių problemų yra.

Nustačius automatinį ekrano ryškumo parinkimą naudojimo pradžioje kartkartėmis tekdavo susidurti su pernelyg tamsiu ekranu – gali būti, kad laikydavau pirštą ties aplinkos šviesos jutikliu. Atnaujinus programinę įrangą ši problema dingo, tačiau atsirado kita: kartais trumpam nepageidaujamai pasikeičia ekrano spalvų šiltumas – jis kelioms akimirkoms tai pamėlsta, tai pagelsta, o po to vėl gerai pradeda rodyti. Tikiuosi, kad kuriame nors iš ateities atnaujinimų ir šita „funkcija“ bus panaikinta.

Pagrindinis namų mygtukas atlieka ir piršto atspaudo skaitytuvo funkciją. Veikia fantastiškai greitai ir tiksliai, naujo piršto atspaudo registravimas taip pat ilgai netrunka. Kiti telefono valdymo mygtukai yra pritaikomi vartotojo poreikiams. Kas reiškia, kad juostelėje po ekranu esantys mygtukai gali būti iškelti į patį ekraną, jų funkcijos gali būti sukeistos vietomis (todėl juostelės mygtukai žymimi ne „namus“ ir „grįžimą atgal“ žyminčiomis piktogramomis, o paprastais taškais), priklausomai nuo paspaudimo būdo šiems mygtukams gali būti priskirtos papildomos funkcijos.

Apskritai „OnePlus“ natūralią „Android“ aplinką modifikavo labai saikingai ir neįdiegė praktiškai jokios savo programinės įrangos, bet tam tikras pėdsakas jaučiamas. Pavyzdžiui, sukurtas kairiausias darbalaukio langas, vadinamas „lentyna“, kuriame matomos labiausiai naudojamos programėlės ir, priklausomai nuo modifikacijų, arba dienotvarkės punktai, arba pasirinkti įskiepiai.

Meniu galima rasti ir „naktinį“ režimą (kalbant paprastai – atliekama pagrindinio meniu ir kai kurių langų spalvų inversija). Turinio perkėlimas iš seno įrenginio į naują vyksta pakankamai greitai – suliečiate abu telefonus nugarėlėmis (senasis įrenginys turi palaikyti NFC ryšio technologiją), paspaudžiate kelis mygtukus – ir į naują telefoną jau keliauja jūsų programėlių rinkinys ir „Google“ paskyros nustatymai.

Tad su nauju telefonu tikrai nereikės po vieną ieškotis visko, kas jums įprasta. Akumuliatoriaus krovimas vyksta neįtikėtinai greitai – „Type C USB“ yra puikus dalykas. Bet tik tol, kol nepamirštate kroviklio namie porai dienų, nes šio formato laido taip lengvai iš draugų ir kolegų nepasiskolinsite, jų kol kas dar nėra daug. Su didesnį įkrovimo greitį užtikrinančiu „Dash“ krovikliu per 30 minučių akumuliatorių galima įkrauti nuo 0 iki 63 procentų.

Gamintojas tikina, kad to užteks visai dienai, bet aš nebūčiau toks optimistiškas. Per valandą akumuliatorius įkraunamas pilnai. Tiesa, reikia įspėti, kad kroviklis gali zyzti. Dieną negirdėsite, bet prabudę vidury tylios nakties prie ausies galite išgirsti nestiprų burzgimą USB/220V adapteryje. Tad teko įprasti akumuliatorių įkrovinėti ne naktį, o iš ryto.

Nepaisant zyzimo, telefonas ir kroviklis nekaista, tad ir sprogimo tikimybės nėra („Oneplus“:„Samsung“ 1:0). Šiaip 3000 mAh talpos akumuliatorius tikrai nėra išskirtinai talpus, bet ir įrenginio energijos vartojimas yra pakankamai taupus, kad esant vidutinio intensyvumo naudojimui su atsarga pakaktų vienai parai, bet ne antrai.

Telefono viduje – tikrų tikriausia, aukščiausio lygio pasaka. „Snapdragon 820“ lustų rinkinys su 4 procesoriais (2 spartieji 2,15 GHz ir 2 taupieji po 1,6 GHz). Kitaip tariant, lygiai tas pats, kaip ir tose „Samsung Galaxy S7“ versijose, kuriose procesoriai yra ne „Exynos“.

Grafikos procesorius taip pat tas pats – „Adreno 530“. Vidinės atminties kiekio variantas – tik vienas: 64 GB. Ir, deja, be galimybės išplėsti atmintį papildoma atminties kortele, ką galima vadinti pagrindiniu trūkumu. Kita vertus, telefone užkišti tokį atminties kiekį tikrai nėra lengva.

O štai vienas skaičius, kuris galėtų sužavėti visus, kurie perka telefonus pagal technines charakteristikas, yra 6 GB darbinės atminties (RAM). Bet žavėtis neskubėkite – įdėti juos „OnePlus“ tai įdėjo, bet vėliau pripažino, kad ne visus įjungė, nes su pilnu atminties kiekiu per greitai akumuliatorius išsenka. Kita vertus, jei greitai skraidantis telefonas jums svarbiau nei ilgai skraidantis telefonas, „OnePlus“ vadovas pats informavo, kad galite diegtis trečiųjų šalių „Android“ modifikacijas (ROM), kurios „atrakins“ pilną telefono našumo potencialą.

Skųstis našumu net ir su nepilnai atrakintu potencialu (4 GB RAM) taip pat būtų labai jau nekorektiška – „GeekBench 4.0.1“ testas parodė 1702 našumo rezultatą vienam branduoliui ir 4165 taškus keliems branduoliams. Pagal to paties „GeekBench“ lenteles, našumu jis atsilieka tik nuo „Samsung Galaxy S7“, „Samsung Galaxy S7 Edge“ ir „Samsung Galaxy Note 7“ (na bet pastarojo jau nebeliko). „AnTuTu“ testas šį aparatą taip pat vertina dosniai: našumo testo versijoje 6.2.1 šis aparatas pelnė arti 140 tūkst. taškų – aukščiau yra tik „iPhone 7“ ir kiniški „Xiaomi Mi 5s“ bei „LeEco LEX720“.

Tolesniame siužete galite palyginti „iPhone 7“ ir „OnePlus 3“ spartos testą:

Žinoma, prie sintetinių testų rezultatų galima kabinėtis ir kaltinti įrenginio gamintojus nesąžiningumu – jau prieš kelis metus pirmąkart pastebėta tendencija „užturbinti“ telefono charakteristikas užfiksavus testo įjungimą ir vėl grąžinti normalų, energijos požiūriu taupesnį režimą po testo tapo visiškai standartiniu gamintojų elgesiu – bet kai vienodai sukčiauja visi gamintojai, kinai tikrai negalėtų sau leisti atsilikti.

Kameros objektyvas išlenda maždaug milimetrą iš nugarėlės, tad tenka pripažinti, kad bendrą „pliko“ aparato vaizdą jis šiek tiek bjauroja, bet už tai dėkliuke atrodo visai gražiai (o metus panešiojus telefoną be jokių apsauginių priemonių supratau, kad dėkliukas yra tiesiog privalomas aksesuaras).

Apskritai kameros veikimą galima pavadinti solidžiu – „OnePlus“ nuotraukų kokybe gali pasipešioti su tais pačiais jau minėtais 7 serijos „Samsung Galaxy S“ serijos telefonais ir vaizdo aštrumu, ir fotoaparato funkcijomis – „OnePlus“ siūlo HDR fotografavimą ir optinį vaizdo stabilizavimą.

Tiesa, nors HDR fotografijų spalvos gražesnės (šviesiausios vaizdo vietos patamsinamos, o tamsiausios – pašviesinamos), maksimaliai išdidinus vaizdą matomas šioks toks suliejimas, panašus į piešinius akvareliniais dažais.

Bet neišdidinta nuotrauka ekrane atrodo tikrai solidžiai. Kompiuterio ekrane – taip pat. Na bet jeigu reikia maksimalaus vaizdo detalumo, kai fotografavimo sąlygos geros, HDR geriau išjungti. Įsijungus fotoaparatą ekrano praktiškai neteršia perteklinės pasirinkimų kaitaliojimo galimybės – visos jos kiek galima išslapstytos po vienu ar kitu meniu ženkleliu, tačiau pasirinkimų spektras tikrai platus – galite filmuoti paprastai, filmuoti sulėtintai, fotografuoti paprastai ar fotografuoti 30 kadrų ir iš jų pasirinkti labiausiai patikusį, fotografuoti panoramas, fotografuoti rankiniu režimu.

Rankinio režimo parinkčių reguliavimas taip pat gerai apgalvotas – pagrindiniai nustatymai keičiami apatinėje ekrano dalyje atsirandančiu lanko formos slankikliu. Viską apibendrinus išvada paprasta: „OnePlus 3“ yra neabejotinas flagmanų žudikas, prieš kurį blanksta ir žinomiausių gamintojų aparatų blizgesys.

Jei Silicio slėnis gali turėti sąžinę, tai – Harrisas. Išėjęs iš Google, stengiasi į išmaniųjų telefonų dizainą įkomponuoti moralės supratimą. Deja, toks supratimas prieštarauja dabartinėms nuostatoms, konstatuoja Atlantic: jaunuolis bando įtikinti technologijų gamintojus, kad šie padėtų naudotojams ne praleisti kuo daugiau laiko prisijungę, o atvirkščiai, – kad dažniau atsitrauktų nuo įrenginio.

Kirbantis jausmas, lyg kažką praleidžiame, pražiopsome, verčiantis kas keletą minučių tiesti ranką link išmaniojo telefono, panašiausias į priklausomybę, – vienintelis atsakymas į klausimą, kokios yra kuriamos technologijos, pasakoja Harrisas. Dėmesio ekonomikoje kompanijos uždirba kaskart, kai atblokuojame savo įrenginį, todėl programėlės ir interneto svetainės kuriamos taip, kad jas atvertume ir naršytume kuo dažniau ir daugiau.

Pasak Harriso, kuris pats Stanfordo universitete studijavo įtikinėjimo technologijas pas šios sferos garsenybę B. J. Foggą, „laikai“ socialiniuose tinkluose veikia mus panašiai, kaip specialūs spragtukai – dresiruojamus šunis. Palengva „laikai“ paverčia apsilankymą Facebooke iš periodiškai įvykstančio veiksmo kasdiene veikla. Sėkmingiausios interneto svetainės ir programėlės eksploatuoja giluminius poreikius. Pavyzdžiui, LinkedIn naudotojai gali matyti, kokie platūs kitų verslo kontaktai, ir tai skatino juos plėsti savo ryšių tinklą, nors, įsigilinus, tai nesuteikdavo jokios naudos.

„Laikai“ socialiniuose tinkluose veikia mus panašiai, kaip specialūs spragtukai – dresiruojamus šunis.

Harrisas technologijų dizainą vadina skaitmenine versija cukraus, druskos ir riebalų, dėl kurių žmonija tai įniko į greitąjį maistą. Facebook, Instagram ir Twitter duoda mums tai, ką psichologai vadinama kintamu apdovanojimu, – netikėtu ir nenuspėjamu apdovanojimu, teikiančiu malonumą. Įrašai, naujienos, „laikai“, kažkieno fotografijos socialiniuose tinkluose atsiranda nuolatos, be sistemos ir tvarkaraščio, ir tai verčia mus atkakliai tikrinti puslapius. Mes elgiamės lygiai taip, kaip žiurkės: eksperimentai parodė, kad, kai išmokyti spausti mygtuką gyvūnai skanėstą gauna po kiekvieno bandymo, jie greitai pasisotina ir mygtuku nebesidomi; jeigu skanus prizas jam tenka nereguliariai, gyvūnas žais labai ilgai.

Mums atrodo, kad telefono patikrinimas ir žvilgtelėjimas į internetą užims porą sekundžių, tačiau tam, kad vėl visiškai įsijungtume į užduotį, nuo kurios atsitraukėme, gali prisireikti 25 minučių. Be to, svetainės ir socialiniai tinklai kuriami taip, kad užėję su vienintele užduotimi atsakyti į trumpąjį pranešimą ar priimti kvietimą draugauti, mes vis viena patenkame į naujienų juostą, kuri įsiurbia naujais įrašais, fotografijomis, video, „žmonėmis, kuriuos galbūt pažįstate“ ir taip toliau. Daugume mesendžerių rodo naudotojui, kad pašnekovas skaito pranešimą ar rašo atsakymą, – tai dar vienas triukas, verčiantis mus, visų pirma, neatsijungti, o antra, patiems greičiau atsakyti, jei jau kitame laido gale žino, kad perskaitėme jų pranešimą. Čia vėlgi tinka palyginimas su maistu: tyrėjai seniai išsiaiškino, kad padėjus prieš žmogų sriubos lėkštę, kuri pati nuolat pasipildo, jis suvalgys 73% daugiau, taip ir nesuvokę, kad suvalgė daugiau, nei vieną lėkštę. Tam, kad nuo programėlių neitų atsiplėšti, kompanijos brangiai moka konsultantams ir guru, kurie tiesiog gerai išmano psichologiją.

2012 metais, po pusantrų metų darbo Google kompanijoje, Harrisas pasiuntė keliems kolegoms 144 puslapių pristatymą, skirtą būtinybei „minimizuoti blaškančius elementus ir gerbti naudotojų dėmesį“. Šis elektroninis darbas sparčiai pasklido po kompaniją, pasiekė tuometinio direktoriaus Larry’io Page’o akis jis pats su Harrisu aptarė šias jo idėjas, o paskui paskyrė atsakingu už Google produktų filosofiją. Tačiau korporacijoje beįsižiebianti kibirkštis greitai susidūrė su didelėms organizacijoms būdingu inertiškumu: produktų kūrimo planų reikia laikytis ir sistema visai nerūpėjo, va taip, imti ir pasikeisti. Harriso raginimas tapo dar viena idėja, kurią visi išklauso, intensyviai linksėdami galva, o paskui grįžta prie savo darbų.

Padirbęs Google dar porą metų, Harrisas išėjo iš darbo, siekdamas tęsti savo misiją. Jo sukurta grupė Time Well Spent („Naudingai praleistas laikas“) siekia pakeisti pačius programėlių kūrimo pagrindus. Ji siekia įtikinti technologijų kompanijas prisiekti „Hipokrato priesaiką“, pagal kurią programine įranga nebūtų išnaudojami vartotojų „psichologiniai pažeidžiamumai“, su jais pačiais būtų elgiamasi pagarbiai, ir kontrolė grąžinama jiems. Tam reikės visiškai naujų standartų ir vertinimo kriterijų, tačiau Harrisas yra įsitikinęs, kad gaminys, besiremiantis kažkuo kitu, o ne pripratimu, – realybė, o ne fanatiko svajonės. Šioje srityje jis ne vienas – prie jo prisijungė keletas tyrėjų, mokslininkų, verslininkų ir programuotojų.

Time Well Spent veikla šiek tiek primena judėjimą už organiškus maisto produktus, kuris iš marginalaus virto visaverčiu rinkos segmentu. Iš tiesų, noras mažiau laiko leisti išmaniafonams ir internetui nėra svetimas netgi ir pačiam Silicio slėniui. Tokius renginius, kaip Unplug SF lanko naujos „technologinio elito“ klasės žmonės, kurie staiga „atsipeikėję“ išvydo nemalonius savo pramonės šalutinius efektus. Daugelis verslininkų praregi sulaukę tam tikro amžiaus, gimusių vaikų ir to malonaus ramybės jausmo, apimančio, kai banko sąskaitoje guli keli milijonai dolerių. Kuris nors iš jų staiga pajunta kaltę dėl savo kūrinio, sukeliančio tokį pripratimą.

Jis tikina kompanijas duoti „Hipokrato priesaiką“ ir nenaudoti vartotojų „psichologinių pažeidžiamumų“

Harrisas rekomenduoja technologinę detoksikaciją pradėti nuo paprasčiausio programėlių iššokančių pranešimų funkcijos išjungimo. Taip pat naudinga nustatyti atskirą garsą ir vibravimo būdą gaunamoms SMS, kad ir neišsitraukus išmaniojo telefono būtų galima suprasti, kada pranešimą atsiunčia žmogus. Savo išmaniajame telefone Harrisas iš pradinio ekrano pašalino visas piktogramas, išskyrus tas, kurios turi tik vieną naudingą funkciją, tarkime, Google Maps ar Uber. Ypač daug laiko tuščiai iššvaistančias programėles jis sudėjo į aplankus kitame ekrane. Kad dar tvirčiau užkirstų kelią impulsyviems ikonėlių paspaudimams, jas atidaryti stengiasi iš paieškos laukelio telefone – tai yra, vidinėje paieškoje spausdinti instagram ar facebook. Visa tai padeda baigti valgyti sriubą iš „bedugnės lėkštės“.

Bet kadangi pagrindine potraukio išmaniesiems telefonams priežastimi Harrisas laiko be žmogaus valios trūkumą, o konkrečius kūrėjų ir gamintojų veiksmus, iniciatyvos sėkmė priklausys būtent nuo šių dviejų grupių valios. Technologijos gali būti kuriamos taip, kad leistų geriau kontroliuoti savo laiką ir priimti informuotus sprendimus – pavyzdžiui, pašto ar žinučių programėlė galėtų priminti vartotojui apie praleistą laiką ar klausti: „esate tikras?“, kai telefonas atblokuojamas 14-tąjį kartą per valandą. Naudinga būtų netgi tiesiog programa, pranešanti, kiek laiko praleidžiame, laikydami išmanųjį.

Time Well Spent idėjos šalininkai puikiai supranta, kad pagarba vartotojų laiko ištekliams visiškai nedera su tuo, kas maitina pačią dėmesio ekonomiką – vartotojų įsitraukimu. Kad perėjimas prie „moralių“ principų būtų ne toks skausmingas, Harrisas siūlo iš pradžių už jas imti kuklų atlygį. Kaip ir organiškų daržovių atveju, žmonės pasirengę už žalos sumažinimą mokėti daugiau, taip ir laiką taupantiems įrenginiams per mėnesį išleisti, tarkime, 7$ nebūtų didelė prabanga, palyginus su teikiama nauda, mano jis. Paskui, kai technologinę Hipokrato priesaiką duos vis daugiau programuotojų ir gamintojų, išsivystys naujas požiūris į tai, koks turi būti produktas. Inžinieriai ir kompanijos ims rungtyniauti etiškumu ir naudingumu, o leisti „kenksmingas“ programėles pasidarys „nekieta“. Galų gale, visas pasaulis mato, kaip Silicio slėniui patinka girtis mindfulness, pradedant Google ir Facebook, suteikusiems savo darbuotojams vietą meditavimu tiesiog biure. Harrisas tikisi, kad tas pats noras būti pačiame planetos priekyje pastūmės technologijų korporacijas kurti įrenginius, užbaigsiančius mūsų priklausomybę.