Pasak autoriaus, beveik neišvengiamai artėjant JAV ir Rusijos viršūnių susitikimui tapo beveik visiškai aišku, kad naujasis JAV prezidentas greitu metu norės nustatyti tinkamą JAV santykių su Rusija toną. Tai jis galėtų daryti pakeisdamas pastarųjų ketverių metų „Rusija veikia, Amerika reaguoja“ modelį ir paskatindamas Rusiją tapti mažiau konfrontuojančia. Taip pat tikėtina, kad Donaldas Trumpas tai bandys pasiekti be ultimatyvių deklaracijų ir po jų sekančių atsitraukimų nuo „raudonos linijos“ ar konfliktų rizikos su Kremliumi.

Pasak autoriaus, beveik neišvengiamai artėjant JAV ir Rusijos viršūnių susitikimui tapo beveik visiškai aišku, kad naujasis JAV prezidentas greitu metu norės nustatyti tinkamą JAV santykių su Rusija toną. Tai jis galėtų daryti pakeisdamas pastarųjų ketverių metų „Rusija veikia, Amerika reaguoja“ modelį ir paskatindamas Rusiją tapti mažiau konfrontuojančia. Taip pat tikėtina, kad Donaldas Trumpas tai bandys pasiekti be ultimatyvių deklaracijų ir po jų sekančių atsitraukimų nuo „raudonos linijos“ ar konfliktų rizikos su Kremliumi.

„Ko gero, geriausia išrinktajam prezidentui būtų suprasti pagrindinius Vladimiro Putino užsienio politikos veiksnius ir priimti juos kaip sunkią tikrovę, o ne norėti, kad jie pasikeistų, ar apsimesti, jog V. Putinas gali būti tiek sugėdintas, kad jų atsisakytų.

D. Trumpo kadencijos metu, kaip ir per antrąją Baracko Obamos kadenciją, dvišalių Rusijos ir JAV santykių strategiją lems keturi faktoriai – V. Putino atsidavimo savo ideologiniams įsitikinimams ir įsipareigojimo atlikti istorinę misiją mastas; supratimas, kaip vykdyti vidaus politiką, kad pavyktų išlaikyti režimą; jo užsienio politikos populiarumo mastas; JAV reakcijos į Rusijos išorės elgesį“, – tekste teigia L. Aronas.

Priešingai tradicinei išminčiai, kurią pats V. Putinas skatina, Rusijos užsienio politika – ypač santykiai su JAV – nėra paremta ad hoc įniršiu, nuoskauda ar nekantrumu. Nors taktinės staigmenos yra aiškiai V. Putino užsienio politikos prioritetinis metodas, ideologiniai jo strategijos pamatai buvo akivaizdūs ir pastovūs beveik nuo pat pirmos jo prezidentavimo dienos, pažymi politologas.

Kaip pastebi autorius, nors jis uoliai save pateikia kaip Rusijos patriotą (ir iš tiesų gali toks būti), šis jo bruožas išryškėjo palyginti neseniai. Svarbiausia, ko reikia, siekiant suprasti V. Putiną, yra prisiminti, kad jis, pirmiausia ir svarbiausia, yra aistringas sovietinis patriotas. Turint mintyje jo šeimos istoriją, sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip.

V. Putino senelis, virtuvės šefas, gamino Leninui ir jo žmonai Nadeždai Krupskajai bei Maskvos Komunistų partijos Centro komitetui. Jo tėvas, kuris kovėsi prieš nacius negailestingoje SMERŠ (karinė TSRS specialioji tarnyba – LRT.lt) sabotažo ir žudymo organizacijoje, buvo smarkiai sužalotas ginant Leningradą ir vėliau tapo Komunistų partijos organizatoriumi Leningrado gamykloje. Jaunasis Vladimiras augo apsuptas nuolatinių Sovietų Sąjungos pergalių srauto: „Sputnikas“, J. Gagarino skrydis, branduolinis paritetas su JAV. Jis savanoriavo KGB dar būdamas mokinys, o į partiją pateko dar studijų laikais, nors 1970-aisiais patekti į partiją nebuvo lengva.

„Taigi, kai V. Putinas pavadino Sovietų Sąjungos žlugimą „didžiausia geopolitine XX-ojo amžiaus tragedija“, mintyje jis turėjo didžiausią per visą jo gyvenimą asmeninę tragediją. Valdant M. Gorbačiovui, majoras V. Putinas veikė Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ryškiausias V. Putino prisiminimas iš tų laikų yra įniršusi minia, apsupusi KGB rezidenciją Dresdene  1989-ųjų lapkritį po Berlyno sienos griūties. Pastato viduje V. Putinas ir jo kolegos degino dokumentus, bet kurią akimirką galėdami tikėtis pastato šturmo.

Pasak autoriaus, beveik neišvengiamai artėjant JAV ir Rusijos viršūnių susitikimui tapo beveik visiškai aišku, kad naujasis JAV prezidentas greitu metu norės nustatyti tinkamą JAV santykių su Rusija toną. Tai jis galėtų daryti pakeisdamas pastarųjų ketverių metų „Rusija veikia, Amerika reaguoja“ modelį ir paskatindamas Rusiją tapti mažiau konfrontuojančia. Taip pat tikėtina, kad Donaldas Trumpas tai bandys pasiekti be ultimatyvių deklaracijų ir po jų sekančių atsitraukimų nuo „raudonos linijos“ ar konfliktų rizikos su Kremliumi.

D. Trumpo kadencijos metu, kaip ir per antrąją Baracko Obamos kadenciją, dvišalių Rusijos ir JAV santykių strategiją lems keturi faktoriai – V. Putino atsidavimo savo ideologiniams įsitikinimams ir įsipareigojimo atlikti istorinę misiją mastas; supratimas, kaip vykdyti vidaus politiką, kad pavyktų išlaikyti režimą; jo užsienio politikos populiarumo mastas; JAV reakcijos į Rusijos išorės elgesį“, – tekste teigia L. Aronas.

Priešingai tradicinei išminčiai, kurią pats V. Putinas skatina, Rusijos užsienio politika – ypač santykiai su JAV – nėra paremta ad hoc įniršiu, nuoskauda ar nekantrumu. Nors taktinės staigmenos yra aiškiai V. Putino užsienio politikos prioritetinis metodas, ideologiniai jo strategijos pamatai buvo akivaizdūs ir pastovūs beveik nuo pat pirmos jo prezidentavimo dienos, pažymi politologas.

Kaip pastebi autorius, nors jis uoliai save pateikia kaip Rusijos patriotą (ir iš tiesų gali toks būti), šis jo bruožas išryškėjo palyginti neseniai. Svarbiausia, ko reikia, siekiant suprasti V. Putiną, yra prisiminti, kad jis, pirmiausia ir svarbiausia, yra aistringas sovietinis patriotas. Turint mintyje jo šeimos istoriją, sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip.

V. Putino senelis, virtuvės šefas, gamino Leninui ir jo žmonai Nadeždai Krupskajai bei Maskvos Komunistų partijos Centro komitetui. Jo tėvas, kuris kovėsi prieš nacius negailestingoje SMERŠ (karinė TSRS specialioji tarnyba – LRT.lt) sabotažo ir žudymo organizacijoje, buvo smarkiai sužalotas ginant Leningradą ir vėliau tapo Komunistų partijos organizatoriumi Leningrado gamykloje. Jaunasis Vladimiras augo apsuptas nuolatinių Sovietų Sąjungos pergalių srauto: „Sputnikas“, J. Gagarino skrydis, branduolinis paritetas su JAV. Jis savanoriavo KGB dar būdamas mokinys, o į partiją pateko dar studijų laikais, nors 1970-aisiais patekti į partiją nebuvo lengva.

„Taigi, kai V. Putinas pavadino Sovietų Sąjungos žlugimą „didžiausia geopolitine XX-ojo amžiaus tragedija“, mintyje jis turėjo didžiausią per visą jo gyvenimą asmeninę tragediją. Valdant M. Gorbačiovui, majoras V. Putinas veikė Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ryškiausias V. Putino prisiminimas iš tų laikų yra įniršusi minia, apsupusi KGB rezidenciją Dresdene  1989-ųjų lapkritį po Berlyno sienos griūties. Pastato viduje V. Putinas ir jo kolegos degino dokumentus, bet kurią akimirką galėdami tikėtis pastato šturmo.

^{AFP/Scanpix nuotr.}

V. Putinas niekada nepatikėjo Vakarų ir Rusijos liberalų retorika, esą Šaltasis karas neturėjo nei laimėtojų, nei pralaimėtojų. V. Putinui Šaltojo karo baigtis buvo žeminantis šlovingos valstybės pralaimėjimas, tolygus tam, kokį pažeminimą ir kančias patyrė Vokietija po 1919-ųjų Versalio taikos sutarties. Taigi, svarbiausias strateginis V. Putino tikslas yra atkurti prarastus politinius, ekonominius ir geostrateginius Sovietų Sąjungos praradimus“, – įsitikinęs autorius.

Pasak L. Arono, „Putino doktrina“ yra tai, ką Rusijos prezidentas pradėjo įgyvendinti nuo pat savo prezidentavimo pradžios 2000-aisiais. Per pirmąsias dvi kadencijas (2000–2008) V. Putinas įdiegė su vidaus politika susijusią savo doktrinos darbotvarkės dalį: nacionalinė politika, teismai, žiniasklaida ir svarbiausi ekonominiai elementai vėl buvo kontroliuojami valstybės.

Kaip pastebi politologas, 2012-aisiais grįžęs į Kremlių, V. Putinas perkėlė savo dėmesį į geopolitinės galios elementų, prarastų žlugus Sovietų Sąjungai, susigrąžinimą. Yra keletas šio persiorientavimo priežasčių, kurie ir šiandieną lemia tokią V. Putino politiką. Pirmiausia, V. Putinas suvokia Vakarus kaip kamuojamus ekonominių ir politinių problemų, išblaškytus vidaus ideologinių darbotvarkių, stipriai izoliacionistinius, pakirstus postmodernistinio moralės tiesų žlugimo. Antra, nors daug buvo iššvaistyta ir išvogta, Rusijos 700 mlrd. vertės gynybos modernizacija pagaliau ėmė duoti vaisių, kalbant tiek apie tradicinę, tiek, dar svarbiau, strateginę branduolinę ginkluotę.

„Bet svarbiausia aktyvios užsienio politikos priežastis buvo ta, kad persidengus „Putino doktrinos“ ideologiniams akstinams, tai tapo politiniu režimo išlikimo imperatyvu. Iki tol režimo teisėtumas (ir V. Putino populiarumas) priklausė nuo ekonominės pažangos bei asmeninių pajamų augimo. Bet 2012-aisiais, nepaisant rekordiškai aukštų naftos kainų, toksiškas vidaus investicijų klimatas lėtino Rusijos ekonomiką. Po pakilimo iš recesijos institucinės reformos, būtinos siekiant atgaivinti investicijas, buvo pamirštos.

Vietoje jų V. Putinas padarė daugiausia pasekmių turėjusį pasirinkimą jo politiniame gyvenime: jis ėmė keisti savo režimo teisėtumo pagrindą – nuo ekonominės ekspansijos perėjo prie patriotinės mobilizacijos ar, rusų politikos sociologo Igorio Kliamkino žodžiais tariant, „sukarinto patriotiškumo“, – rašo L. Aronas.

Keletas propagandinių naratyvų, anot politologo, buvo pasitelkta tam, kad padėtų pagrįsti V. Putino projektą. Pirmiausia – kadangi „šalis atsistojo po to, kai buvo parklupusi ant kelių“ ir tapo pirmaujančiu tarptautiniu žaidėju, Vakarai paskelbė karą Rusijai. Tėvynė yra pavojuje , bet V. Putinas ves tautą per „sudrumstą vandenį“, o Vakarai, ypač JAV, bijos ir vėl gerbs Rusiją. Kaip pasakė Rusijos ekonomikos ir politikos sociologas Jevgenijus Gontmakheris, „matome režimo politikos technologų atvirą bandymą žaisti prietarais, mitais ir kitomis žmogiškųjų vertybių tamsiosiomis pusėmis. Matome sąmoningas pastangas kovoti nacionalizmu, ksenofobija, imperine mąstysena.“

To pasekmės, pasak autoriaus, – Krymo aneksija, karas prieš Ukrainą, intervencija Sirijoje. Pastarasis žingsnis ypač parodo V. Putino įsitikinimą, kad pasididžiavimas Rusijos „supergalios“ atkūrimu, kai laimimi geopolitiniai žaidimai bet kur pasaulyje, yra svarbus jo režimo legitimumui.

Rusijos televizijoje, per kurią daugiau kaip 90 proc. rusų seka naujienas, V. Putino užsienio politika pateikiama kaip nenutraukiama laimėjimų seka. Tačiau politikos patrauklumo priežastis lemia kur kas daugiau nei tik sumani propaganda, įsitikinęs autorius. Sovietinis patriotas iki kaulų smegenų V. Putinas sukūrė „sukarintą patriotizmą“ iš giliai įsišaknijusios visuomenės traumos, patirtos praradus išskirtinį šalies statusą ir misiją, kuria milijonai rusų buvo įtikėję. Ta misija – būti atsvara JAV moraline ir karine prasme tam, kad pasaulis būtų išgelbėtas nuo tironijos ir jame vyrautų taika.

Priešas, neapykanta, pavojus ir pasididžiavimas – tokį mentalitetą V. Putinas naudoja kaip ginklą prieš ekonomines sankcijas ir diplomatinį spaudimą. Jei istorija yra orientyras, tai niekas negali priversti jo persvarstyti savo prioritetų trumpuoju ar net vidutiniuoju laikotarpiu ir niekas negali pakeisti strategijos režimo, kuris kliaujasi patriotine karštine ir karo isterija kaip pagrindiniais valdžios legitimumo principais.

„Taip pat neturėtume turėti pernelyg daug vilčių dėl NATO padalinių dislokavimo Aljanso rytiniame krašte. Nors tos mažos karinės pajėgos, tarnaujančios kaip pirma gynybos linija, lenkams, lietuviams, latviams ir estams užtikrintų tam tikrą ramybę, iš tiesų jos būtų naudingos tiek, kiek agresorius suvoktų jų kliudymo pasekmes.

Galbūt V. Putinas tiki, kad JAV ir NATO gali eiti į karą su Rusija dėl Krymo tipo okupacijos, pavyzdžiui, Estijoje, Narvos mieste, kur dauguma gyventojų yra etniniai rusai. Įmanoma, bet nėra tikėtina. Tiesą sakant, NATO padalinių dislokavimas Europos rytuose gali sugundyti V. Putiną mesti žaidimo kauliuką ir galbūt atskleisti tai, kas jam būtų didžiausia politinė pergalė „vidaus rinkai“, – parodyti, kad NATO yra popierinis tigras“, – rašo L. Aronas.

Autorius klausia, ar yra būdas priversti V. Putiną pakeisti šią strategiją, o ne tik sušvelninti taktiką? Ir atsako, kad toks būdas yra – palaipsniui apgręžti režimą palaikančią politinę dinamiką, paverčiant užsienio politiką, kuri šiuo metu yra bene didžiausias Kremliaus sėkmės, legitimumo ir populiarumo šaltinis, į abejonės, gėdos ir, galiausiai, pažeminimo ir gailėjimosi šaltinį.

Paskutiniai pusantro šimto Rusijos istorijos metų yra ganėtinai vienareikšmiški viena prasme: kuo aukščiau patriotinis pikas, tuo didesnė nusivylimo rizika. Keletas aštriausių režimo pokyčių Rusijos istorijoje vyko po užsienio politikos ir karinių nesėkmių. Liberali revoliucija „iš viršaus“ buvo vykdoma Aleksandro II po pralaimėjimo Krymo kare (1853–1856). 1905 metų revoliucija buvo pražūtingo Rusijos ir Japonijos karo pasekmė. Pirmojo pasaulinio karo katastrofa nemenkai prisidėjo prie bolševikų revoliucijos 1917-aisiais. Nikita Chruščiovas buvo priverstas trauktis po Kubos raketų krizės. M. Gorbačiovo „perestroiką“ paskatino karo Afganistane (1979–1988) liūnas, vardija L. Aronas.

^{Reuters/Scanpix nuotr.}

„V. Putinas žino savo istoriją. Kol kas jis nėra pamišęs autokratas, įsitikinęs savo nenugalimumu, ir ten, kur jis jaučia pralaimėjimo galimybę ar Pyro pergalę su daugiau aukų, nei gali toleruoti rusai, jis gali (nors niekas negali būti tikras) bandyti koreguoti savo politiką, kad prisitaikytų prie aplinkybių. Netgi jo lemtingo ir patriotiško valdymo autoritetas Josifas Stalinas, apsvaigęs nuo savo triumfo Antrajame pasauliniame kare, atsisakė mėginimo kurti sovietines valstybes Graikijoje ir Šiaurės Irane po to, kai buvo pasirašyta Trumeno doktrina.

Kai tik bus sugalvota strategija, kaip padidinti V. Putino užsienio politikos „kainą“ šalies viduje, taktiką nebus sunku sugalvoti“, – tikina L. Aronas.

Politologas pažymi, kad šiuo metu yra du karo laukai, kurie yra labai svarbūs režimo palaikymui šalies viduje – Sirija ir Ukraina. Ukrainoje, kaip ir Sirijoje, Kremlius karo nestabdys, nesvarbu, kiek „Minsko susitarimų“ versijų bus pasirašyta, nebent vidaus politikos kaina dėl to išaugs. Norint padidinti tą V. Putino politikos kainą, reikėtų arba konfrontuoti su juo dabar, arba laukti iki to momento, kada jis ryšis destabilizuoti arba net tiesiogiai įsiveržti į kurią NATO šalį Europos rytuose.

„Nesvarbu, kokiems taktiniams posūkiams dvišaliuose santykiuose rengiasi D. Trumpas, prieš susitikimą su V. Putinu jis turėtų suvokti sudėtingas JAV ir Rusijos santykių realijas. Reikėtų priminti, kad Rusijos politika yra giliai paremta V. Putino ideologiniais įsitikinimais ir jo režimo legitimumui reikalingais vidaus politikos imperatyvais. Tai nepalieka V. Putinui daug erdvės manevruoti.

Vienintelis būdas priversti V. Putiną pergalvoti jo užsienio politikos kryptį – sumažinti paramą jam šalies viduje, padidinant jo politikos „kainą“. Kaip, kur ir kada pasipriešinti, sulaikyti ir pakeisti Rusijos užsienio politiką yra svarbu mažiau, nei poreikis suprasti, kad pagrindinis strateginis tikslas yra priversti V. Putiną perkelti jo režimo legitimumo pagrindą iš išorės į vidų – nuo vis rizikingesnės užsienio politikos prie poreikio skatinti Rusijos ekonomikos augimą per institucines reformas, kurios pagerintų investicinį klimatą ir mažintų įtampą su JAV“, – tikina L. Aronas.