Donaldo Trumpo aktyvumas „Twitter“ ne vieną jo priešininką erzina. Jo pranešimai dažnai cituojami kaip oficiali pozicija, o žmonės, kurie nemėgsta dabartinio JAV prezidento aktyviai atsakinėja į jo žinutes. „Twitter“ jau anksčiau pašalino ne vieno dešiniųjų žurnalisto paskyrą (nuo tokios cenzūros nukentėjo Milo Yiannopoulos bei Ben Shapiro), todėl iš socialinio tinklo dingęs Trumpas ne vienam sukėlė malonius jausmus.

Oliver Bullough, britų žurnalistas tuo metu paskelbė – „Ne visi superherojai nešioja apsiaustus“ (užuomina į Supermeno ar Betmeno aprangą), o buvęs Kongreso narys Davidas Jolly teigė, kad už tai reikėtų skirti Nobelio taikos premiją. Tačiau paskyros ištrynimą inicijavęs Bahtiyaras Duysakas, tuo metu buvęs laisvai pasamdytu „Twitter“ rangovu, nenori šios garbės – įvyko klaida.

Duysakas dirbo savo paskutinę dieną „Twitter“, kai gavo pranešimą, kokių sulaukdavo daugybę – vienas naudotojas pranešė apie taisykles pažeidžiantį, įžeidų pranešimą. Duysakas inicijavo procedūrą ir per daug nesigilino į tai, ką padarė. Jis manė, kad Donaldas Trumpas, kaip naujienų agentūroms vertinga asmenybė, socialiniame tinkle turi specialų statusą, todėl jo ištrinti neįmanoma. Tačiau greitai paaiškėjo, kad išjungta paskyra priklausė būtent jam. Džiaugsmo bangą kairiame politinio spektro gale sukėlęs veiksmas buvo atstatytas jau po 11 minučių. Kai kurie Trumpo priešininkai ir, aišku, visi gerbėjai lengviau atsipūtė – nereikia pritarti prezidento mintims, tačiau jis turi teisę jas išsakyti.

Duysakas iki šiol išgyvena dėl aplaidumo. Padaryta žala minimali, o ir didvyriu jį laikančių žmonių nuomonė jam nerūpi, tačiau specialistas mano, kad dabar įsidarbinti bus kur kas sunkiau.

Taip yra ir dėl didžiulio žiniasklaidos dėmesio. Iš asmeninių savo paskyrų Duysakas turėjo pašalinti nuotraukas, kuriose jis matomas su draugais, nes žiniasklaidos atstovai surasdavo ir juos, bandydami išklausinėti apie Duysako ryšius ir politinę veiklą.

Blogiausia tai, kad Duysakas nepadarė nieko blogo. Tai buvo standartinė procedūrą, kurią jis sekė apie tai per daug negalvodamas. Specialistas nenaudojo tų funkcijų, kurios jam nebuvo priskirtos. Todėl ir „Twitter“ jam priekaištų neturi. Visgi, socialinis tinklas svarbiausias savo paskyras dabar apsaugojo nuo netyčinio užblokavimo.

„Pagalvokite apie tai, – kalbėjo B. Obama rinkimų mitinge Mičigano valstijoje. – Praėjusį savaitgalį jo paties komanda nusprendė jam nebeleisti naudotis „Twitter“. Bet jeigu artimiausi jo patarėjai nepatiki jam teisės rašyti komentarus, tai kaip mes galime jam patikėti branduolinius kodus?“

B. Obama vėl pareiškė, jog, jo įsitikinimu, D. Trumpas „dėl temperamento yra netinkamas“ ir „nepakankamai kvalifikuotas“ tam, kad užimtų aukščiausią postą Jungtinėse Valstijose.

Be Mičigano, JAV prezidentas B. Obama pirmadienį dar ketina kalbėti rinkimų mitinguose Naujajame Hampšyre ir Pensilvanijoje, kur jis agituos už Demokratų partijos kandidatę į Amerikos prezidento postą Hillary Clinton. B. Obama pareiškė, kad „šiandien aš tikriausiai paskutinį kartą dalyvauju rinkimų kampanijoje“.

Jei Silicio slėnis gali turėti sąžinę, tai – Harrisas. Išėjęs iš Google, stengiasi į išmaniųjų telefonų dizainą įkomponuoti moralės supratimą. Deja, toks supratimas prieštarauja dabartinėms nuostatoms, konstatuoja Atlantic: jaunuolis bando įtikinti technologijų gamintojus, kad šie padėtų naudotojams ne praleisti kuo daugiau laiko prisijungę, o atvirkščiai, – kad dažniau atsitrauktų nuo įrenginio.

Kirbantis jausmas, lyg kažką praleidžiame, pražiopsome, verčiantis kas keletą minučių tiesti ranką link išmaniojo telefono, panašiausias į priklausomybę, – vienintelis atsakymas į klausimą, kokios yra kuriamos technologijos, pasakoja Harrisas. Dėmesio ekonomikoje kompanijos uždirba kaskart, kai atblokuojame savo įrenginį, todėl programėlės ir interneto svetainės kuriamos taip, kad jas atvertume ir naršytume kuo dažniau ir daugiau.

Pasak Harriso, kuris pats Stanfordo universitete studijavo įtikinėjimo technologijas pas šios sferos garsenybę B. J. Foggą, „laikai“ socialiniuose tinkluose veikia mus panašiai, kaip specialūs spragtukai – dresiruojamus šunis. Palengva „laikai“ paverčia apsilankymą Facebooke iš periodiškai įvykstančio veiksmo kasdiene veikla. Sėkmingiausios interneto svetainės ir programėlės eksploatuoja giluminius poreikius. Pavyzdžiui, LinkedIn naudotojai gali matyti, kokie platūs kitų verslo kontaktai, ir tai skatino juos plėsti savo ryšių tinklą, nors, įsigilinus, tai nesuteikdavo jokios naudos.

„Laikai“ socialiniuose tinkluose veikia mus panašiai, kaip specialūs spragtukai – dresiruojamus šunis.

Harrisas technologijų dizainą vadina skaitmenine versija cukraus, druskos ir riebalų, dėl kurių žmonija tai įniko į greitąjį maistą. Facebook, Instagram ir Twitter duoda mums tai, ką psichologai vadinama kintamu apdovanojimu, – netikėtu ir nenuspėjamu apdovanojimu, teikiančiu malonumą. Įrašai, naujienos, „laikai“, kažkieno fotografijos socialiniuose tinkluose atsiranda nuolatos, be sistemos ir tvarkaraščio, ir tai verčia mus atkakliai tikrinti puslapius. Mes elgiamės lygiai taip, kaip žiurkės: eksperimentai parodė, kad, kai išmokyti spausti mygtuką gyvūnai skanėstą gauna po kiekvieno bandymo, jie greitai pasisotina ir mygtuku nebesidomi; jeigu skanus prizas jam tenka nereguliariai, gyvūnas žais labai ilgai.

Mums atrodo, kad telefono patikrinimas ir žvilgtelėjimas į internetą užims porą sekundžių, tačiau tam, kad vėl visiškai įsijungtume į užduotį, nuo kurios atsitraukėme, gali prisireikti 25 minučių. Be to, svetainės ir socialiniai tinklai kuriami taip, kad užėję su vienintele užduotimi atsakyti į trumpąjį pranešimą ar priimti kvietimą draugauti, mes vis viena patenkame į naujienų juostą, kuri įsiurbia naujais įrašais, fotografijomis, video, „žmonėmis, kuriuos galbūt pažįstate“ ir taip toliau. Daugume mesendžerių rodo naudotojui, kad pašnekovas skaito pranešimą ar rašo atsakymą, – tai dar vienas triukas, verčiantis mus, visų pirma, neatsijungti, o antra, patiems greičiau atsakyti, jei jau kitame laido gale žino, kad perskaitėme jų pranešimą. Čia vėlgi tinka palyginimas su maistu: tyrėjai seniai išsiaiškino, kad padėjus prieš žmogų sriubos lėkštę, kuri pati nuolat pasipildo, jis suvalgys 73% daugiau, taip ir nesuvokę, kad suvalgė daugiau, nei vieną lėkštę. Tam, kad nuo programėlių neitų atsiplėšti, kompanijos brangiai moka konsultantams ir guru, kurie tiesiog gerai išmano psichologiją.

2012 metais, po pusantrų metų darbo Google kompanijoje, Harrisas pasiuntė keliems kolegoms 144 puslapių pristatymą, skirtą būtinybei „minimizuoti blaškančius elementus ir gerbti naudotojų dėmesį“. Šis elektroninis darbas sparčiai pasklido po kompaniją, pasiekė tuometinio direktoriaus Larry’io Page’o akis jis pats su Harrisu aptarė šias jo idėjas, o paskui paskyrė atsakingu už Google produktų filosofiją. Tačiau korporacijoje beįsižiebianti kibirkštis greitai susidūrė su didelėms organizacijoms būdingu inertiškumu: produktų kūrimo planų reikia laikytis ir sistema visai nerūpėjo, va taip, imti ir pasikeisti. Harriso raginimas tapo dar viena idėja, kurią visi išklauso, intensyviai linksėdami galva, o paskui grįžta prie savo darbų.

Padirbęs Google dar porą metų, Harrisas išėjo iš darbo, siekdamas tęsti savo misiją. Jo sukurta grupė Time Well Spent („Naudingai praleistas laikas“) siekia pakeisti pačius programėlių kūrimo pagrindus. Ji siekia įtikinti technologijų kompanijas prisiekti „Hipokrato priesaiką“, pagal kurią programine įranga nebūtų išnaudojami vartotojų „psichologiniai pažeidžiamumai“, su jais pačiais būtų elgiamasi pagarbiai, ir kontrolė grąžinama jiems. Tam reikės visiškai naujų standartų ir vertinimo kriterijų, tačiau Harrisas yra įsitikinęs, kad gaminys, besiremiantis kažkuo kitu, o ne pripratimu, – realybė, o ne fanatiko svajonės. Šioje srityje jis ne vienas – prie jo prisijungė keletas tyrėjų, mokslininkų, verslininkų ir programuotojų.

Time Well Spent veikla šiek tiek primena judėjimą už organiškus maisto produktus, kuris iš marginalaus virto visaverčiu rinkos segmentu. Iš tiesų, noras mažiau laiko leisti išmaniafonams ir internetui nėra svetimas netgi ir pačiam Silicio slėniui. Tokius renginius, kaip Unplug SF lanko naujos „technologinio elito“ klasės žmonės, kurie staiga „atsipeikėję“ išvydo nemalonius savo pramonės šalutinius efektus. Daugelis verslininkų praregi sulaukę tam tikro amžiaus, gimusių vaikų ir to malonaus ramybės jausmo, apimančio, kai banko sąskaitoje guli keli milijonai dolerių. Kuris nors iš jų staiga pajunta kaltę dėl savo kūrinio, sukeliančio tokį pripratimą.

Jis tikina kompanijas duoti „Hipokrato priesaiką“ ir nenaudoti vartotojų „psichologinių pažeidžiamumų“

Harrisas rekomenduoja technologinę detoksikaciją pradėti nuo paprasčiausio programėlių iššokančių pranešimų funkcijos išjungimo. Taip pat naudinga nustatyti atskirą garsą ir vibravimo būdą gaunamoms SMS, kad ir neišsitraukus išmaniojo telefono būtų galima suprasti, kada pranešimą atsiunčia žmogus. Savo išmaniajame telefone Harrisas iš pradinio ekrano pašalino visas piktogramas, išskyrus tas, kurios turi tik vieną naudingą funkciją, tarkime, Google Maps ar Uber. Ypač daug laiko tuščiai iššvaistančias programėles jis sudėjo į aplankus kitame ekrane. Kad dar tvirčiau užkirstų kelią impulsyviems ikonėlių paspaudimams, jas atidaryti stengiasi iš paieškos laukelio telefone – tai yra, vidinėje paieškoje spausdinti instagram ar facebook. Visa tai padeda baigti valgyti sriubą iš „bedugnės lėkštės“.

Bet kadangi pagrindine potraukio išmaniesiems telefonams priežastimi Harrisas laiko be žmogaus valios trūkumą, o konkrečius kūrėjų ir gamintojų veiksmus, iniciatyvos sėkmė priklausys būtent nuo šių dviejų grupių valios. Technologijos gali būti kuriamos taip, kad leistų geriau kontroliuoti savo laiką ir priimti informuotus sprendimus – pavyzdžiui, pašto ar žinučių programėlė galėtų priminti vartotojui apie praleistą laiką ar klausti: „esate tikras?“, kai telefonas atblokuojamas 14-tąjį kartą per valandą. Naudinga būtų netgi tiesiog programa, pranešanti, kiek laiko praleidžiame, laikydami išmanųjį.

Time Well Spent idėjos šalininkai puikiai supranta, kad pagarba vartotojų laiko ištekliams visiškai nedera su tuo, kas maitina pačią dėmesio ekonomiką – vartotojų įsitraukimu. Kad perėjimas prie „moralių“ principų būtų ne toks skausmingas, Harrisas siūlo iš pradžių už jas imti kuklų atlygį. Kaip ir organiškų daržovių atveju, žmonės pasirengę už žalos sumažinimą mokėti daugiau, taip ir laiką taupantiems įrenginiams per mėnesį išleisti, tarkime, 7$ nebūtų didelė prabanga, palyginus su teikiama nauda, mano jis. Paskui, kai technologinę Hipokrato priesaiką duos vis daugiau programuotojų ir gamintojų, išsivystys naujas požiūris į tai, koks turi būti produktas. Inžinieriai ir kompanijos ims rungtyniauti etiškumu ir naudingumu, o leisti „kenksmingas“ programėles pasidarys „nekieta“. Galų gale, visas pasaulis mato, kaip Silicio slėniui patinka girtis mindfulness, pradedant Google ir Facebook, suteikusiems savo darbuotojams vietą meditavimu tiesiog biure. Harrisas tikisi, kad tas pats noras būti pačiame planetos priekyje pastūmės technologijų korporacijas kurti įrenginius, užbaigsiančius mūsų priklausomybę.

Penktadienį programišių aukomis tapo „Twitter“, „Spotify“,  „Reddit“ ir Pinterest. Visi jie naudojasi bendrovės „Dyn“, kuri ir buvo pagrindinis kibernetinės atakos taikinys, paslaugomis – ji vartotojus nukreipia į konkrečią svetainę.

Saugumo specialistai mano, kad pastarosios kibernetinės atakos vykdytojai pasitelkė vadinamąjį „daiktų internetą“ – tinkle veikiančius buityje naudojamos prietaisus ir įrenginius. Kitaip tariant, programišiai puolė per išmaniuosius prietaisus, jų turėtojams apie tai neturint žalio supratimo.

Interneto infrastruktūros bendrovė „Dyn“ teikia DNS paslaugą, ji tarsi savotiška interneto telefonų knyga, nukreipianti vartotojus konkrečiu adresu internete, kur jie gali rasti norimą svetainę. Tokios paslaugos – vienos iš svarbiausių interneto infrastruktūroje.

Penktadienį ji tapo DDoS atakos taikiniu – vykdant tokią ataką, serveriai užkemšami milijonais užklausų, kurias vienu metu siunčia tūkstančiai prietaisų. Skaičiuojama, kad penktadienio kibernetinis išpuolis susijęs su „dešimtimis milijonų“ internetinių adresų.

Saugumo bendrovė „Flashpoint“ teigia turinti patikimos informacijos, kad programišiai pasinaudojo specialia kenkėjiška programa „Mirai“.

Dauguma išmaniųjų prietaisų, tapusių penktadienio kibernetinės atakos ginklais, gaminti Kinijoje, jose naudojami nesudėtingi vartotojo vardai ir slaptažodžiai, kurių pats vartotojas pasikeisti negali – šiuo trūkumu lengvai pasinaudoja virusas.

„Mirai“ programa skenuoja „daiktų internetą“ ir ieško vien tik gamykliniais vartotojo vardais ir slaptažodžiais apsaugotų išmaniųjų prietaisų. Antras etapas – tokių prietaisų koordinavimas, sudarant tokią apkrovą pasirinktam taikiniui, jog netrukus jis tampa nepasiekiamas“, – paaiškina kibernetinio saugumo ekspertas Brianas Krebsas.

Tokio išmaniojo prietaiso savininkas net nenumano, kad jo namuose esantis daiktas gali tapti kibernetinės atakos vykdytoju.

Pats B. Krebsas tokios atakos auka tapo rugsėjį – programišiai buvo nusitaikę į jo svetainę.

Pavojus skrudintuvuose?

Penktadienio ataka, anot ekspertų, žymi programišių taktikos pokytį.

Dažniausiai DDoS ataka nukreipiama į vieną konkrečią svetainę. Penktadienį taikiniu pasirinkta „Dyn“, kuri atlieka tarpininkės vaidmenį ir dirba su daugybę klientų, tad vienu metu sutriko daugelio populiariausių svetainių visame pasaulyje veikla.

Taktika pasitelkti buityje naudojamus ir į tinklą jungiamus išmaniuosius prietaisus taip pat gana nauja, tačiau, panašu, netrukus gali išpopuliarėti. „Mirai“ programa pristatyta rugsėjį. Tai reiškia, kad kiekvienas, bent kiek nusimanantis apie kompiuterius, gali ja pasinaudoti piktiems tikslams.

Socialinėje žiniasklaidoje ekspertai ir srities žinovai neslepia pasipiktinimo saugumo spragomis, kuriomis naudojasi programišiai.

„Šiandien sulaukėme atsakymo į klausimą, „kas nutiktų, jeigu į vieną tinklą sujungtumėme daugybę pigių ir prastai apsaugotų išmaniųjų prietaisų“, – teigia Johnso Hopkinso informacijos saugumo instituto profesorius Matthew Greenas.

Bendrovės „Salesforce“ saugumo vadovas Jeffas Jarmocas socialiniame tinkle „Twitter“ pabrėžia, kad interneto infrastruktūrai būtinos griežtesnės taisyklės. Anot jo, galbūt galime apsisaugoti nuo branduolinių ginklų, bet tapome bejėgiai prieš skrudintuvus.

Socialiniai tinklai sukurti tam, kad vartotojai galėtų dalintis informacija su kitais. Ir visiškai „užsidaryti“ nuo kitų iš vis negali – tokiu atveju visiškai prarandamas grupinio bendravimo jausmas ar bendruomeniškumas.

Bet… labai dažnai žmonės „perlenkia lazdą“ ir nueina tikrai per toli. Kartais jie dalijasi tokia informacija, ir tokia labai labai asmeniška, net neįtardami, kad socialinių tinklų „bumerangas“ vėliau gali kaukštelėti „per galvą“ patį besidalinantį, ar „komentatorių“, ar tiesiog asmenišką informaciją savo profilyje rodantį „socialinį“ dalyvį, netyčia parašiusį kokį ne tokį žodelį ar „asmeninę“ nuomonę…

Trumpalaikis atviravimo ar kvailumo priepuolis į gėdingai statusą, keistų nuotraukų, komentarų ar Laika netinkamoje vietoje forma – visi savo klaidas bus nutempė už jus ilgą laiką, kaip ir tuščia skardinė gali susieti su šuns uodega. Todėl, manau, kad šimtą kartų prieš priimant nešvarių skalbinių tinkle. Ir mes pasistengsime padėti Jums išsaugoti savo nervus ir gerą reputaciją su keletą paprastų patarimų.

Ką verta pasilaikyti sau?!

1. Kodėl negalima viešinti savo telefono numerio?

Patikrinkite savo vaikų Facebook ir kitų socialinių tinklų ar žaidimų platformų profilius, ar to nedaro jūsų vaikai!

Telefono numerio viešinimas – vienas iš tų kvailų dalykų, dėl kurių galite rimtai nukentėti. Jei galvojate, kad neatsakingai paskelbtas numeris niekam nereikalingas, nes jūs „mažas žmogutis“ ir jūsų telefono numeris netrauks kažkieno dėmesio – labai klystate, nes visada buvo, yra ir bus tokių, kurie sugebės piktybiškai tuo pasinaudoti.

Žinoma, prankeriai (išvertus iš anglų kalbos prank – telefoninė išdaiga, išpuolis, pokštas) savo „žaidimukams“ paprastai pasirinks „riebesnius“ naivuolius . Jei jūs ne kokia įžymybė, tokia kaip Tamara Ecclestone, pozuojanti žemiau esančioje foto, ar kokia nors turtinga Lietuvos pop-šou „žvaigždutė“ ar turtingas senjoras, tikriausiai nebūsite žiauraus video pokšto YouTube’je ar Facebook’e auka. Tačiau sukčiai tokius „mažus” žmogučius, kaip jūs, laiko labai skaniu kąsneliu.

Atminkite, kad pagal telefono numerį, viešinamą bet kurioje jūsų socialinių tinklų paskyroje telefoniniai sukčiai gali rasti ir kitus duomenis! Visa tai kartu panaudoju, jie turi galimybę sukurti tobulą planą kaip jūs padaryti savo blogų ketinimų auka . Galite būti tikri, jums visai nepatiks toks „kino filmas“, kuriame jūs ir jūsų šeima ( ir nesvarbu kokioje šalyje jie gyvena… ) dalyvausite pagrindiniame vaidmenyje.

2. Kodėl pavojinga socialiniuose tinkluose viešinti savo adresą?

Kaip jums patinka šią nuotrauką? Turtinga moteris ar mergina guli ant lovos, apiberta 500 eurų kupiūromis. Nebūtinai nuoga. Nebūtinai jauna. Nebūtinai graži. Aferistai pažiūri į tokį profilį ir skaito: Vilnius, Gedimino prospektas 299-13, 177 kv. m. Ar būtina aiškinti jums, kas gali vykti toliau? O gal jūs atspėsite patys“? Tokios istorijos paprastai baigiasi policijos nuovadoje, kai daili “dailiai“ nukentėjusi auka, šluostydama blakstienų tušą, atskiestą graudžiomis ašaromis, rašo pareiškimą, vildamasi, kad plėšikai bus surasti, žala bus atlyginta, o Teisingumas nugalės. Tačiau, sekanti tokios ponios foto socialiniuose tinkluose greičiausiai atrodys jau kaip nusivylusios, išsekusios, visus ir viską kaltinančios „pelenės“ vaizdelis. O kaip kitaip? Juk penkiašimtinėmis kupiūromis savo nuotraukoje jau nepavyks surinkti šimtų ar tūkstančių „laikų“, ir vienintelė išeitis – įdėti savo kokį nors jau pigiu išmaniuoju darytą „selfie“, kuriame jos daili krūtinė pridengta pigia persišviečiančia palaidine… O juk taip gražiai ir sėkmingai viskas prasidėjo… Ane?

3. Ar verta viešinti savo darbo vietą?

Žinoma, tiesioginės grėsmės gyvybei ar piniginei šios informacijos viešinimas nesukelia. Tačiau, vargu ar darbdavys ar kuris nors kitas jūsų organizacijos vadovas džiaugsis, jei jūs viešai internete mėgausitės pokalbių su kolegomis rezultatais, o jų kolega viešai „kakos“ ant savo bendradarbių ar valdžios, publikuodamas viso skyriaus „negarbę” viešai, ir viešai apkalbinės kažką, ir tokiu būdu elgsis pagal viešai nepriimtinas normas.

Paprasčiau tariant, leptelėjau per daug – gavau per kepurę darbe. Taigi, skustis kolegų ir viršininkų elgesiu socialiniuose tinkluose nedera. Nors tai ir savaime suprantama, bet maža ką, … O ir apkalbos visada sugrižta bumerangu … ( apie tai video, esančiame straipsnio pabaigoje )

  Antroji, mažiau tikėtina, bet artėjanti iki nulio grėsmė – įsilaužimas į jūsų organizacijos informacinę erdvę. Jei organizacijos konkurentai ar kiti, kuriems rūpi verslo informacija, pastebės, kad bendraujate savo paskyroje iš darbo, kodėl gi nepradėjus kibernetinės atakos per jūsų paskyrą socialiniame tinkle? Įsilaužus į jūsų paskyrą, vėliau galima lengvai pasiekti ir verslo turinį jūsų nešiojamajame kompiuteryje, o vėliau ir kompanijos verslo serveryje, ar banko sąskaitose.

  Taip pasiknaisioti norinčių ir gerai mokančių tai daryti dabar yra daugybė. O po to galima bandyti reikalauti tam tikros išpirkos, ar tiesiog pasisavinti sąskaitinius pinigus ar verslo informaciją, kuri kainuoja tikrai labai daug.

Kaip pavyzdį pasakysiu, kad kiekviena svetainė kas valandą susilaukia mažiausia po kelis šimtus programišių ( hakerių) atakų …

4. Vedęs ir turi vaikų? Ar visiems apie tai būtina žinoti? 

Tai gali rašyti tik jei esi 12 metų amžiaus… Visais kitais atvejais visiems rodyti savo asmeninių santykių pobūdį tikrai neverta. Kodėl? Skaityk iš naujo pirmą ir antrą dalis. O jei jūs priklausote seksualinių mažumų „rūšiai“, atminkite, kad tai ne visai ne įprasta Lietuvoje ir daugybėje kitų šalių. Nežiūrint, kad „žydrųjų“, „violetinių“ ar kitų spalvų „sveikuolių“ dar nedegina ant laužo ar kokiuose tai pečiuose, tačiau visuomenės požiūris į juos yra dviprasmiškas.

  Ir prieš pateikiant informaciją viešai, paklauskite savęs ar tikrai norite visiems papasakoti apie savo lovos reikalus, ir tada bendraujant su draugais ir draugėmis, verkti ir skustis, kad jus nepriima į darbą aš neturėjo dirbti, nes aš esu biseksualus, lesbijietė arba gėjus, ir apeliuoti į „toleranciją“, „žmogaus teises“, ar labai siaurai mąstančios liberalios politinės grupuotės visai neliberalius ketinimus, tikslus, ar kėslus…

5. Ar tavo informacija apie asmeninius atsiskaitymus saugi?

   Pirmiausia – kredito kortelių numeriai. Mokėjau – nemokėjau už ką nors, pirkau – dovanojau, ar kiek kokių taškų, dovanų ar bonusų gavau – kiekvieno asmeninis reikalas. Kai kurie socialiniai tinklai čiulpia tiek daug, kad žmonės „sukiša“ didelę dalį savo asmeninių pajamų. Pagalvokite geriau, kaip išleisti pinigus racionaliau.  Gal kažkas jūsų aplinkoje sunkiai serga ar yra neįgalus? O gal kažkam, net ir artimam žmogui kelių ar keliasdešimt eurų parama „nuo dūšios“ yra gyvybinės svarbos reikalas? O gal tiesiog gatvėje sutiktas benamis paprašys jūsų nupirkti maisto, cigarečių ar dar ko nors? Tiesiog pasikalbėkite su juo, išgirskite jo gyvenimo istoriją, atverkite savo širdį ir piniginę. Ir tai tikrai atitiks tikrąją Žmogaus gyvenimo Žemėje paskirtį, o jūsų karma pasipildys galbūt ženkliu teigiamu indėliu. Ir Dievo banke uždirbsite tikrai gerus procentus…

Išvados

Anksčiau viskas buvo labai paprasta: Sukasei savo daržą, pamelžei savo karvę, užauginai daržoves. Po to to viską pardavei turguje, gavai pinigus ir juos savam sode stiklainyje pakasei po obelimi…

O dabar? Visi tapome miestiečiais ir miesčioniais, visi kompiuterizuoti, uždirbam gal ir neblogus pinigus… Bet jūsų plastikinės atsiskaitymų kortelės ir jose esanti informacija visai nedžiugina tuo besirūpinančių žmonių. Tačiau labai įdomi visokio plauko sukčiams. O jų dabar labai daug… Ypatingai socialiniuose tinkluose.

Pabaiga. Ir dar vienas labai labai svarbus patarimas, tinkantis ne tik socialiniams tinklams.

Ir… nepamiršk pasidalinti šia svarbia informacija su visais savo artimaisiais ir socialinių tinklų draugais

Kaip skelbia BBC, JAV įsikūrusi bendrovė pranešė, kad šios paskyros „visų pirma susijusios su IS“ (teroristine grupuote „Islamo valstybė“ ).

„Mes smerkiama socialinio tinklo naudojimą platinant terorizmą“, – skelbiama „Twitter“ pranešime ir priduriama, kad buvo padidinta pranešimų stebėjimo komanda, kad galima būtų į tokius atvejus sureaguoti greičiau.

„Twitter“ paskyras turi 500 mln. žmonių visame pasaulyje.