Žinomas kaip degimo kameros slėgis, Raptor pranešė, kad jis viršijo šiuolaikišką Rusijos variklį RD-180, pasiekdamas jėgą lygiavertę vienam „Tesla“ modeliui 3, subalansuotą kiekviename „Raptor“ degimo kameros kvadratiniame colyje, o aparatūra tiesiogiai greta raketų variklio varpinės formos antgalis.

Vis dar per anksti karūnuoti Raptor kaip naują oficialų rekordo laužytoją. Nuo 2000 m. RD-180 patikimai skraido su ULA „Atlas V“ raketomis, kurių kameros slėgis yra aukštas ~ 257,5 baro (3735 psi), o „Raptor“ atlieka integruotą bandymą maždaug du metus , o visiškai integruotą bandymą – mažiau nei Septynias dienas. Taigi faktas, kad „Raptor“ pasiekė apie 269 barus (3900 psi), yra beveik neįtikėtinai įspūdingas pasiekimas.

„SpaceX“ pasirašė (sutartį) su pirmuoju pasaulyje privačiu (kosmoso) keleiviu, kad jis bus nuskraidintas aplink Mėnulį mūsų raketa nešėja BFR. Tai svarbus žingsnis, suteikiantis prieigą paprastiems žmonėms, svajojantiems nukeliauti į kosmosą“, – sakoma bendrovės „Twitter“ žinutėje.

Kalifornijoje įsikūrusi įmonė, vadovaujama interneto magnato ir elektromobilių gamintojos „Tesla Motors“ gamintojos generalinio direktoriaus Elono Musko, jau ne pirmąkart pristato planus skraidinti turistus aplink Mėnulį.

2017 metų vasarį „SpaceX“ paskelbė 2018-ųjų pabaigoje pasiųsianti du pirmuosius kosmoso turistus apskrieti aplink mūsų planetos gamtinį palydovą.

Tąsyk buvo nurodyta, kad jie keliaus erdvėlaiviu „Dragon“, panašiu į krovinines kapsules, naudojamas per įprastus „SpaceX“ skrydžius Tarptautinės kosminės stoties atsargoms papildyti. Turistų erdvėlaivį turėtų iškelti raketa „Falcon Heavy“. Tačiau pastaraisiais mėnesiais jokių žinių apie šiuos planus „SpaceX“ neskelbė. Minėtų dviejų turistų vardai ir jų ketinamos sumokėti sumos irgi nebuvo paviešintos.

Naujienų agentūrai AFP susisiekus su „SpaceX“, bendrovė atsisakė pateikti daugiau detalių, bet nurodė, kad tolesnės informacijos bus paskelbta pirmadienį per renginį, vyksiantį nuo 17 val. 30 min. iki 19 val. vietos (antradienį nuo 3 val.30 iki 5 val. Lietuvos laiku).

Pėdsakai Mėnulyje

Žmonės Mėnulyje nebuvo išsilaipinę nuo 1972 metais surengtos paskutiniosios „Apollo“ misijos.

Pirmieji ant Mėnulio paviršiaus pasivaikščiojo amerikiečiai astronautai Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas. Ši istorinė akimirka įvyko 1969 metų liepos 21-ąją (Grinvičo laiku), kai N.Armstrongas paskelbė atlikęs „vieną mažą žingsnelį žmogui, bet milžinišką šuolį žmonijai“.

Iki šiol Mėnulyje yra pabuvoję tik 12 žmonių.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas rėmė planus vėl ten nuskraidinti žmonių, o Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) siekia įkurti nuolatinę bazę, iš kurios galėtų startuoti misijos, tyrinėsiančios dar tolimesnes kosmoso sritis – pavyzdžiui, asteroidus arba Marsą.

„SpaceX“ yra svarbi NASA komercinė partnerė. Šiuo metu bendrovė kuria pilotuojamą erdvėlaivį, ateinančiais metais turintį atlikti pirmąjį skrydį į TKS ir atverti galimybę vėl skraidinti žmones į kosmosą iš Jungtinių Valstijų. Nuo 2011 metų, nurašius tris dešimtmečius tarnavusius erdvėlaivius „Space Shuttle“, amerikiečiai turėjo kliautis Rusijos erdvėlaiviais „Sojuz“.

Aerokosminių technologijų milžinė „Boeing“ irgi kuria pilotuojamą erdvėlaivį – jo pirmasis skrydis taip pat numatytas 2019 metais.

Šiuo metu „SpaceX“ vykdo 1,6 mlrd. vertės NASA užsakymą gabenti atsargas TKS įguloms. Bendrovė reguliariai rengia „Dragon“ kosminių kapsulių skrydžius, naudojant raketas nešėjas „Falcon 9“.

BFR yra naujausia „SpaceX“ raketa, turinti 31 variklį ir galinti iškelti į kosmosą 150 tonų krovinį.

Praeitais metais viešėdamas Australijoje E.Muskas sakė turįs vilčių, kad BFR iki 2022 metų galės iškelti mažiausiai du krovininius erdvėlaivius, turinčius pasiekti Marsą.

„Esu gana tvirtai įsitikinęs, kad galime užbaigti erdvėlaivį ir paleisti jį maždaug po penkerių metų“, – tąsyk nurodė E.Muskas.

Pati idėja nėra nauja – ją dar praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje išbandė JAV karinės oro pajėgos, tačiau tada tokia technologija buvo neefektyvi.

Dabar, kai naudingi palydovai gali būti labai maži, o juos iškeliančios raketos irgi neprivalo būti labai didelės, balionai tampa vis patrauklesne pakėlimo platforma.

Kompanija planuoja, kad balionai bus tinkami būtent mikropalydovų – kubiukų (CubeSat) ir panašių objektų pakėlimui. Šiuo metu mikropalydovai yra keliami kartu su kitomis misijomis, taigi yra nuo jų priklausomi. Kėlimas balionais suteiktų galimybę mikropalydovus iškelti dažniau ir greičiau.

Kompanijos atstovai teigia, kad pirmuosius bandomuosius skrydžius planuoja 2020 metais, o užsakymus vykdyti pradės 2022-aisiais.

Pastarieji skrydžiai išnaudoja gerokai mažiau kuro, todėl yra pigesni, bet žmonėms skristi netinka dėl trukmės. Bet tokiu būdu būtų galima, pavyzdžiui, į Mėnulį ar Marsą nugabenti tyrimų stoties detales, o tada astronautai ten galėtų skristi palyginus greitai ir su mažai bagažo, tad jų skrydis irgi būtų pigesnis nei gabenant viską kartu.

Tokius skrydžius planuoti būtų sudėtingiau nei dabartinius pavienius, bet galima išlošti nemažą efektyvumo padidėjimą.

Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose Journal of Spacecraft and Rockets: pirmasis ir antrasis.

Kitas būdas efektyvumui padidinti – daugkartinio naudojimo raketos. SpaceX jau ne pirmus metus atgauna pirmąsias savo raketų pakopas, tačiau antrosios pakopos, kurios užbaigia krovinio kėlimą į orbitą, kol kas lieka vienkartinės. Bet ir čia SpaceX turi planų: praeitą savaitę Elonas Muskas kiek paslaptingai pranešė, kad bandys atgauti antrąją pakopą naudodami didžiulį balioną ir nutupdyti ją ant „minkšto namo“. Nors daugiau detalios informacijos nepateikta, spekuliacijų kilo įvairių.

„Didžiulis balionas“, ekspertų nuomone, yra baliutas – baliono ir parašiuto hibridas, kuriuo naudojantis raketa galėtų būti sulėtinta ir neapvirstų. Taip būtų išvengiama ir apsilydimo dėl karščio įskridimo į atmosferą metu, ir struktūrinių pažeidimų leidžiantis šonu ar aukštyn kojomis.

Tuo tarpu ką reiškia nutūpimas ant minkšto namo, lieka visai neaišku. Greičiausiai raketa bus nuleidžiama ant kažkokios minkštos platformos.

Kad ir kas planuojama, tai neįvyko su TESS paleidimu praėjusią savaitę, bet artimiausiu metu greičiausiai sužinosime ir daugiau detalių.

Darbas „SpaceX“ nėra lengvas. Taip, darbuotojai gauna puikius atlyginimus, o ir papildomi privalumai tikrai motyvuoja. Tačiau grafikai, spaudimas dėl kokybės ir efektyvumo kuria stresą, kurio kai kurie žmonės neatlaiko. Visgi, spaudimas prasideda dar prieš įsidarbinant garsiausioje privačioje kosmoso agentūroje.

Visų pirma, reikia paminėti, kad „SpaceX“ dirba beveik išskirtinai tik amerikiečiai. Raketų pramonė yra griežtai reglamentuojama, nes yra laikoma potencialia karinės pramonės dalimi. Aišku, Musko kuriamos raketos nesiruošia nešti kovinių galvučių, tačiau įstatymai nurodo, kad esant tokiai teorinei galimybei technologija turi išlikti amerikiečių rankose.

Visgi, net ir vietiniai sunkiai ištveria darbuotojų atrankos procedūrą. Štai kaip viskas vyksta:

1. Žmogiškųjų išteklių skyriaus specialistai peržiūri visas paraiškas ir gyvenimo aprašymus. Kreipiamas dėmesys į išsilavinimą, patirtį bei nurodytas asmenines savybes.

2. Atrinktieji turi dalyvauti 3-4 pokalbiuose telefonu. Šioje stadijoje bandoma išsiaiškinti, ar žmogus yra apskritai tinkamas interviu akis į akį.

3. Pokalbiuose telefonu gerai pasirodę asmenys yra pakviečiami į „SpaceX“ būstinę. Čia jų laukia pokalbiai su visais vadovais, su kuriais jiems gali tekti dirbti. Taip, visais.

4. Interviu dienos ilgis priklauso nuo to, kaip sekasi kandidatui. Sėkmės atveju gali tekti ištverti 7-8 vienos valandos trukmės interviu.

5. Dienos viduryje kandidatai gali papietauti, surengiama ekskursija po gamyklą.

6. Jei nors vienas interviu imantis vadovas išreiškia abejonę, kandidatas siunčiamas namo. Jei žmogus prastai pasirodo jau pačiame pirmame pokalbyje, jis nesulaukia ir minėtos ekskursijos po gamyklą.

Taigi, visos atrankos metu žmonės patiria didžiulį spaudimą. Visgi, šio proceso nemėgsta ir skyrių vadovai, nes kartais tiesiog trūksta gerų inžinierių, norisi juos įdarbinti greičiau, nei leidžia priimta tvarka. Tačiau atranka negali būti skubinama ir vadovams tenka dalyvauti pokalbiuose.

Kartais gamyklose tenka dirbti ir 12 valandų per dieną. Įtampa ir fiziškai sunkus darbas vargina, tačiau žmonės sako, kad darbas yra to vertas, nes yra įdomus ir motyvuojantis. Teigiama, kad „SpaceX“ vyrauja komandinė dvasia ir visi lengviau atsipučia po sėkmingos misijos.

Kalbame, žinoma, apie „SpaceX“ daugkartinio naudojimo raketas. Kompanijos vadovas Elonas Muskas kadaise nusprendė atpiginti krovinių ir žmonių gabenimą į Žemės orbitą, o dabar šie planai jau yra virtę vertikaliai nusileidžiančia raketa. Tai, kad raketą galima naudoti kelis kartus, labai atpigina visą procesą, nors „SpaceX Falcon“ leidžia antrą kartą panaudoti tik dalį raketos. Čia Kinija ir ruošiasi aplenkti JAV.

Kinijos kosmoso agentūros planas – jau 2020 metais turėti kosminė lėktuvą. Nors skamba neįtikėtinai, šalies inžinieriai šia kryptimi dirba daugiau nei dešimtmetį, o pati kosminio lėktuvo idėja tikrai nėra kažkokia neįmanoma. Kinijos erdvėlaivis pakiltų nuo įprasto ilgo pakilimo tako naudodamas reaktyvinius variklius ir skristų į vis didesnį aukštį, kur įjungtų savo raketinius variklius. Jais užbaigtų savo kelionę į orbitą. Pirma ir antra raketų pakopos yra suderintos, todėl jas abi bus galima panaudoti dar kartą. Dar kelis kartus – Kinija teigia, kad naujasis erdvėlaivis į orbitą galės kilti bent 20 kartų.

Tokia sistema duri galybę privalumų. Visų pirma, ji pigesnė nei daugelis raketų ir gali gabenti pakankamai didelį krovinį. Antra, nesėkmingo paleidimo atveju kosminis lėktuvas turi daugiau galimybių sugrįžti į žemę. Tikriausiai esate matę vaizdų kas nutinka raketoms, kai jos patiria gedimą pakilusios ne taip aukštai virš žemės. Kinijos kosminis lėktuvas galėtų parskristi naudodamas reaktyvinius variklius, jei raketų paleidimas būtų nesėkmingas, ir net kurį laiką sklęsti.

Kosminis lėktuvas ir leisis ant įprasto pakilimo tako. Tai yra kur kas saugiau nei vertikalus nusileidimas, kurį naudoja „SpaceX“ erdvėlaiviai. Dar daugiau – kiniški kosminiai lėktuvai galės kilti greičiau po nusileidimo. „SpaceX“ geba išsaugoti tik raketos dalį – tai vis tiek revoliuciją keliantis pasiekimas, tačiau ne toks pigus, koks būtų tokio kosminio lėktuvo sukūrimas.

Galiausiai, Kinija pagalvojo ir apie jus. Na, galbūt ne visai jus, bet apie turtingus nuotykių mėgėjus tai tikrai – toks kosminis lėktuvas galės į orbitą kelti ir turistus. Tai – papildomas pajamų šaltinis ir įrankis šalies prestižui kelti. Darbas prie šio projekto prasideda iš karto, tikimasi, kad lėktuvas kils į darbą jau 2020 metais.

Verslininkas Elonas Muskas yra apsėstas idėjų kuo greičiau nugabenti žmogų iš taško A į tašką B. Jis iškėlė vakuminiame vamzdyje lekiančios keleivinės kapsulės „Hyperloop“ idėją ir įsteigė tunelių gręžimo įmonę, kurios tikslas yra paspartinti keliones ypatingai skubantiems.

Benefantastiškiausia E. Musko idėja – nugabenti žmones į betkurį pasaulio kampelį greičiau nei per pusvalandį.

Tai, kad dabartiniai žmonių transportavimo metodai E. Musko netenkina, yra ganėtinai natūralu. Juk daugiau nei šimtmetį mes tarsi užstrigę, priversti naudotis šimtmečių senumo transportavimo metodais – keliais, geležinkeliais, vandeniu, oru.

Argi ne laikas sugalvoti ką nors revoliucingo? O revoliucinės idėjos yra, galima sakyti, E. Musko arkliukas. Ir nors tradicinio transporto įmonės galbūt suinteresuotos kritikuoti E. Musko idėjas dėl konkurencijos baimės, šįkart, panašu, garsusis verslininkas bus perspjovęs pats save ir iškėlęs per daug drąsią idėją, kuri sunkiai suderinama su žmogaus gyvybe.

Pats E. Muskas, pasakodamas apie žmonių kosminio transportavimo po visą pasaulį planą, per daug detalių nepateikė – iš esmės žinoma tiek, kad verslininkas siūlo naudoti dar tik projektuojamą „SpaceX“ mega-raketą BFR (angl. Big Fucking Rocket) iškelti į Žemės orbitą dar tik projektuojamą keleivinę kapsulę. Orbitoje raketa atsiskirtų nuo kapsulės ir grįžtu į kurį nors į „SpaceX“ kosmodromų ruoštis kitam skrydžiui, o kapsulė gabentų keleivius iki pakilimo-nusileidimo aikštelės ties kuriuo nors iš didžiųjų pasaulio miestų. Anot E. Musko, teorinė raketa ir teorinė kapsulė turėtų būti pradėtos konstruoti per ateinančius 6-9 mėnesius, rašo „The Verge“.

Bet „SpaceX“ ir „Tesla“ vadovas nieko nepasakojo apie milžiniškas grėsmes, su kuriomis susidurtų keleiviai, norintys kuo skubiau iš Paryžiaus nuskristi į Niujorką ar Šanchajų. Taip, tiesa, kad daugiau nei metus jokių „Falcon 9“ raketų nelaimių nebuvo. Tačiau iki tol jų tikrai netrūko. Ir nors „SpaceX“ sąskaitoje nesėkmingų startų yra mažiau nei sėkmingų, kol kas sėkmės ir nesėkmės santykis yra labai tolimas tokiam, kuris būtų priimtinas komercinio keleivių gabenimo požiūriu. Kad žmonės nebijotų kelti koją į „SpaceX“ raketas, reikia neįtikėtinai smarkiai padidinti keleivių saugumą.

Kosminio skrydžio stresas – net jeigu kelionė yra labai trumpa – taip pat turėtų būti deramai įvertintas. Ar žmonės tikrai norės, kad jų kūnai patirtų tokius išbandymus vien tam, kad sutaupytų kelias valandas? Vertinant grynai fizikiniu požiūriu E. Musko pasiūlymas tikrai yra įmanomas. Jau egzistuoja tarpkontinentinių balistinių raketų, kurios, pakilusios į kosmosą, kovinę galvutę į bet kurią planetos vietą gali nugabenti per maždaug pusvalandį, tad kodėl gi neturėtų būti įmanoma taip gabenti žmones?

„Tokia pačia orbita žmonių gabenti negalima. Visų pirma, akceleracija ir G perkrovos pakilimo ir nusileidimo metu žmonėms būtų mirtinos. Priešais save neturiu tikslių skaičių, bet jie yra gerokai didesni, nei G perkrovos, kurias šiandien pakilimo ar nusileidimo metu patiria astronautai, o tai tikrai nėra menka problema“, – sakė organizacijos „Secure World Foundation“ programų planavimo direktorius Brianas Weedenas.

Kitas balistinės trajektorijos trūkumas – apsaugos nuo kosminės radiacijos trūkumas orbitos vakuume. Žinoma, būtina paminėti, kad Tarptautinėje kosminėje stotyje nuolat gyvena žmonės, kurie dėl Žemės magnetinio lauko yra ganėtinai patikimai nuo šios radiacijos apsaugoti, tačiau ši apsauga nėra absoliuti – žmonės net skrydžių lėktuvais metu patiria gerokai intensyvesnę kosminę spinduliuotę, nei būdami ant žemės. O tokios grėsmės mūsų kūnams ignoravimas, anot „The Verge“, „yra klasikinis Muskas“.

Dar viena milžiniška kliūtis yra kaina. Pats E. Muskas tikino, kad skrydžiai tokiomis raketomis būtų tokie pat pigūs, taip ir komerciniai keleiviniai skrydžiai. Tačiau kad kainos kristų iki tiek, kelionių mastai turės pasiekti neįsivaizduojamą lygį.

Neseniai JAV Karinių oro pajėgų atlikto tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad daugkartinio naudojimo raketos yra tinkamos maždaug 100 skrydžių, o komerciniai lėktuvai gali atlikti ir 10 000 skrydžių. Tad E. Musko pristatytos kelionės raketa „tikriausiai bus 10 kartų brangesnės kiekvienam keleiviui“, – sakė bendrovės „NexGen Space LLC“ prezidentas Charlesas Milleris. „Jis gal ir gali pasiekti 1 iš 10 000 raketų praradimo lygį, bet tai nė iš tolo neprilygs oro linijų bendrovių 3 iš 10 000 000 santykio“, – sakė C.Milleris.

Ir jeigu mintis apie 30 minučių trunkantį ir 10 000 eurų kainuojantį skrydį iš Niujorko į Šanchajų atrodo keistai priimtina, E. Muskui tai nepadės visuomenei įskiepyti suvokimo, kad tokios kelionės yra prieinamos kiekvienam. Iš tikrųjų eilinį kartą atsidursime jau matytoje situacijoje: Silicio slėnis pristatys revoliucinę idėją, kuri teiks naudą tik turtingiems verslininkams, pramonininkams, bet niekam daugiau.

Ši E.Musko idėja nėra visiškai nauja ir ji neatsirado iš niekur. Kosmoso ekspertai, inžinieriai ir vyriausybiniai grėsmių vertintojai jau gana seniai – dešimtmečius – svarsto apie komercinių kosmoso skrydžių galimybę, tačiau ši idėja gerokai nusilpo po to, kai 2003 m. buvo nurašytas paskutinis viršgarsinis lėktuvas „Concorde“.

2008 metais Tarptautinis kosmoso universitetas Strasbūre (Prancūzija) publikavo ataskaitą, kurioje aprašė savo kosminių skrydžių iš vieno planetos taško į kitą, vertinimą. Po dvejų metų JAV Susisiekimo departamentas pateikė analogišką savo vertinimą. Abu dokumentai aprašė milžiniškus technologinius, finansinius ir teisinius iššūkius, kuriuos turėtų įveikti tarptautinių komercinių kosminių kelionių tinklų kūrėjai.

Viena iš labiausiai stulbinančių išvadų, pateiktų Susisiekimo departamento ataskaitoje, yra galimas tokių futuristinių kelionių poveikis pilotams. „Pilotams tektų užsiimti įvairiomis veiklomis – nuo tiesioginio skrydžių valdymo ir priežiūros iki situacijų vertinimo ir planavimo. Kur kas platesnis instrumentų ir situacijų spektras iš pilotų gali pareikalauti staigia persijungti prie kitokios veiklos naudojant skirtingus instrumentus“, – teigė ataskaitos autorė, logistikos ir krizių valdymo ekspertė, profesionali astronautikos inžinierė Ruth A. MacFarlane Hunter.

Anot jos, tokia įrankių įvairovė ir atsakomybė į kosmosą iškelti bei ant Žemės nuleisti tarpplanetinę raketą, pilną vyrų, moterų ir vaikų gali tapti sunkiai pakeliamu krūviu normaliems pilotams. Inžinierės teigimu, dėl tokio spaudimo pilotams gali prasidėti visiškas nervinis pakrikimas.

„Tokioje aplinkoje pilotas gali sutrikti nuo kognityvinio krūvio pertekliaus. Suborbitinėje transporto priemonėje, kuri taip pat turi veikti normalioje oro erdvėje, toks kintančių reikalavimų spektras gali būti kur kas sunkesnis, nei bet kokia iki šiol matyta situacija“, – komentavo R.MacFarlane Hunter.

Taip, įkvėpti visuomenę didiems darbams reikalingi vizionieriai. Tačiau E.Muskas labiau krypsta į fatalizmo pusę.

„Pasaulyje yra daug problemų. Ir jeigu nebus mus įkvepiančių dalykų, tai kokia gi gyvenimo prasmė?“ – „SpaceX“ surengtų „Hyperloop“ varžybų pabaigoje sakė verslininkas.

Dabar vieno asmens nusiuntimas į „Raudonąją planetą“ kainuotų 10 mlrd. dolerių – tai yra labai didelė suma, bet yra visai įmanoma ją sumažinti iki 200 tūkstančių. Esant tokiai kainai į Marsą būtų galima siųsti dideles žmonių grupes.

Pasak kompanijos SpaceX vadovo, šiuolaikinės technologijos netinka Marso kolonizacijos planui, nes vienam asmeniui bilieto kaina yra 10 mlrd. dolerių.

Žinoma, tokios sumos niekas nesumokės, tai gali sau leisti tik kai kurios ekonomiškai išsivysčiusios šalys, o ir tai tik ribotam astronautų skaičiui.

Maskas mano, kad yra visai realu atpiginti skrydžius į Marsą iki 2023 metų.

Būtent tada skrydžiai į „Raudonąją planetą“ bus prieinami daugeliui ir bus galima kalbėti apie tikrą kolonizaciją.

Pasak Masko, visų pirma reikia naujo kuro –  lengvesnio ir pigesnio.

Artimiausiu metu JAV planuoja skrydį į Marsą ir šiam tikslui atrinko 12 savanorių. Atranka buvo labai griežta, teko prasijoti 18000 pretendentų, kad būtų surasti 12 geriausių. Tačiau ekspertai abejoja, kad skrydžiai į Marsą bus galimi taip greitai. Pirmasis skrydis gali įvykti po 10-15 metų.

Planus kolonizuoti Marsą ir Mėnulį skelbia ne tik JAV, bet ir Rusija bei Kinija.

Šiuolaikinis gyvenimo ritmas yra neįtikėtinai spartus. Jei norite ko nors pasiekti, reikės daug dirbti ir išmokti planuoti laiką. Elonui Muskui tai – didžiulis iššūkis, nes vadovauti tenka dviems didžiulėms kompanijoms, kurti naujus projektus, rengti pristatymus, dalyvauti susitikimuose ir taip toliau. O juk kažkur turi likti laiko ir naujoms idėjoms, šeimai, poilsiui ir kitoms veikloms. Pasirodo, Muskas šią užduotį įveikia pasitelkdamas vieną laiko planavimo grudrybę.

Visa E. Musko diena yra sudalinta penkių minučių intervalais. Tai reiškia, kad kiekvienas darbas turi užtrukti 5, 10, 15 ar kitą skaičių minučių, kuris dalinasi iš penkių. Įprastai Muskas pietauja susitikimo metu ir stengiasi tai atlikti vos per 5 minutes. Taip visa darbotvarkė yra daug paprastesnė, lengviau kontroliuojama ir ne tokia varginanti.

E. Muskas taip pat ignoruoja skambantį telefoną, neatsakinėja į elektroninius laiškus, keliauja tik tuomet, kai gatvės yra tuštesnės. Verslininkas nuolat ieško būtų, kaip pagerinti savo produktyvumą, bet nemažą laiko dalį skiria kūrybiniam darbui. Tai yra, kuria naujas idėjas, automobilių dizaino pasiūlymus ir t. t.

Darbo dienos padalinimas į 5 minučių laikotarpius daugeliui gali pasirodyti kaip prasta mintis – juk nieko per tokį trumpą laiką nenuveiksi. Tačiau specialistai teigia, kad tai – puiki idėja, skatinanti produktyvumą ir efektyvų laiko naudojimą. Pavyzdžiui, jei darbo dieną dalinsite į valandos intervalus, nutiks taip, kad kuris nors vienas darbas neužims šio laiko ir likusios minutės bus praleistos veltui. Darbotvarkės dalinimas į 5 minčių laikotarpius padeda ir perkelti vėliau numatytus darbus į netikėtai atsivėrusias vietas.

E. Muskas yra sakęs: „Geriausias patarimas – niekada nenustok  galvoti kaip viską atlikti geriau“. Nuolatinis aukštesnio produktyvumo siekis tikriausiai yra vienas iš stipriausių Musko charakterio bruožų.

Projektuojama sunkioji raketa Falcon Heavy kuriama Falcon 9 raketos pagrindu. Į žemąją Žemės orbitą ši raketa galės pakelti iki 54,4 tonų krovinį, o į Marsą galės pristatyti iki 13,6 tonų. Sunkiojoje raketoje kaip greitintuvai bus panaudotos trys Falcon 9 Full Thrust pirmosios pakopos. Skrydžio pradžioje veiks šoninai greitintuvai, taip taupant kurą pirmosios pakopos bakuose. Šoniniams greitintuvams atsijungus, visa galia pradės veikti pirmos pakopos varikliai. Manoma, kad visi trys segmentai bus daugkartinio naudojimo ir galės nutūpti, kaip ir pirmoji Falcon 9 pakopa.

Iš pradžių pirmasis Falcon Heavy paleidima sbuvo planuojamas 2013 m. tačiau paskui terminai ne kartą buvo nukeliami, taip pat ir dėl raketos nešėjos Falcon 9 sprogimo 2015 birželio 28d. Pasak E. Musko, dabar bandomasis pakilimas numatytas antroje 2017 vasaros pusėje.

Jei bandomasis skrydis vyks pagal planą, SpaceX prdės komercinius Falcon Heavy skrydžius. Jau žinoma, kad vienu iš pirmųjų raketos nešėjos startų į orbitą bus pakeltas komunikacijų palydovas Arabsat 6A, suplanuotas 2018 m.

SpaceX įkūrėjas taip pat minėjo, kad nagrinėjama ir galimybė bandomojo skrydžio metu sugrąžinti ir antrąją raketos pakopą, tačiau, tačiau pabrėžė, kad sėkmingo antros pakopos nutupdymo šansai menki.

2017 metų kovo mėnesį SpaceX pirmą kartą paleido jau naudotą pirmąją raketos nešėjos Falcon 9 pakopą, o paskui vėl sėkmingai ją nutupdė. Paskui sužinota, kad kompanijai pavyko nutupdyti ir priekinį apsauginį gaubtą. Tad, kol kas Falcon 9 vienkartinis elementas yra antroji pakopa, tačiau kol kas nežinia, kokia būtų antrosios pakopos nutupdymo ir pakartotinio panaudojimo nauda.