Saugumas internete visada yra pirmoje vietoje, tad tą patį siūlo ir populiariausias pasaulyje socialinis tinklas „Facebook“. Nepaisant to, bendravimo platforma nereaguoja į vieną „skylę“, kuri atskleidžia jūsų telefono numerį.

„Facebook“ nustatymai – neužbaigti

Pradėkime nuo to, kad atrastas gana paprastas būdas, kaip nesunkiai galima susižinoti įžymių žmonių ar net politikų telefono numerius, jei jie naudojasi socialiniu tinklu „Facebook“. Verta pastebėti, kad tai iš tiesų veikia tik mažose šalyse, kuriose gyventojų skaičius neviršija dešimties milijonų, tačiau, turint laiko, galima surasti beveik bet kokio asmens telefono numerį. Tiesa, tik tuo atveju, jei saugumo nustatymuose tas asmuo yra pridėjęs savo telefono numerį. Žinoma, tad čia ir prasideda visos „Facebook“ saugumo nustatymo problemos.

Nereikia būti įgudusiu programišiumi, kad suprastum, jog kažkas negerai. Visų pirma, kai jūs pridedate savo telefono numerį „Facebook“ paskyroje, nesvarbu, ar tai dėl saugumo, ar tiesiog jį ten norite turėti, galite pasirinkti, kas jus gali rasti suvedus jūsų telefono numerį: bet kas, tik draugai ir panašiai. Nepaisant to, jei pasirinksite funkciją „tik aš“, bendri „kas gali mane surasti“ nustatymai perrašo jūsų pasirinkimą „kas gali mane surasti telefono numeriu“, tad jei paspaudę mygtuką „tik aš“ manote, jog jūsų numeris liks niekam neprieinamas, klystate.

Jei pabandysite nueiti į „kas gali mane surasti telefono numeriu“ nustatymus, pamatysite, kad funkcijos „tik aš“ tiesiog nėra. Taip, jūs galite nustatyti, kad jums suvedus telefono numerį ar elektroninį paštą rasti galės tik „draugai“ ar „draugų draugai“, tačiau tiesa tokia, kad apeiti šį „draugų“ nustatymą yra gana paprasta. Taigi jūs esate įvedę savo telefono numerį į „Facebook“ paskyrą, tad kaip viską suprasti, kaip kažkas gali rasti mano privatų numerį, jei mane socialianiame tinkle gali rasti tik draugai?

Kaip viskas veikia?

Šis metodas veikia gana labai paprastu „Facebook“ paieškos grafos principu. Jūs galite suvesti telefono numerį ir matysite asmenį, kuriam jis priklauso. Akivaizdu, kad, ieškant konkretaus asmens, vedant kiekvieną numerį iš eilės yra neįgyvendinama užduotis ir užtruktų mėnesius. Taip pat mano sukurta programa testavimo principui pastebėjo, kad po 1500 numerių suvedimo paieškos grafoje mano „Facebook“ paskyra buvo apribota šios funkcijos naudojimui. Be abejonės, labiau įgudę vartotojai gali bandyti naudotis „zombių tinklais“ (angl. „botnet“) su tikromis „Facebook“ paskyromis, tačiau nėra abejonės, jog kompanija turi apsaugas, nutaikytas į panašias atakas. Tad ką daryti?

Visų pirma, „Facebook“ mums iškyla problema, kaip grafos paieškoje suvesti tūkstančius numerių vienu metu, taip randant asmenis, kuriems jie priklauso, bandant sužinot tikslų „aukos“ telefono numerį. Kaip minėjau, tiesioginio vedimo (angl. „brute force“) metodas nesuveikė, tad reikėjo naujo metodo. Sugalvojau pasinaudoti „Ieškoti draugų“ funkcija, kuri taip pat nėra užbaigta. Bet, visų pirma, man reikia kažkaip pabandyti sumažinti galimų telefonų numerių skaičių ir į galvą iškart toptelėjo mintis: „Facebook“ jau iškart nurodo jūsų du telefono numerio paskutinius skaičius.

Šiuo atveju man tik reikia žinoti „Facebook“ socialiniu tinklu besinaudojančio žmogaus profilio nuorodą ar vardą bei pavardę ir kaip jis atrodo. Socialinis tinklas naudojasi gana nepagrįsta sistema, kai kiekviena paskyra turi tam tikrą „Facebook“ elektroninį paštą, kuriuo niekas kaip ir nesinaudoja. Tai atveria galimybę pažvelgti į jūsų apsaugos nustatymus. Štai suvedame tyrimo subjekto, tai yra mano, „Faceobok“ el. pašto vardą, ir matome, kokie yra mano nustatymai: turiu pridėjęs elektroninį paštą ir telefono numerį, kurio pabaiga „05“. Sąrašas sumažėja.

Pasitelkę logiką suprantame, kad telefono numeriai Lietuvoje nėra ilgi. Jie visi praktiškai yra „86xxxxxxx“, t. y. devynių skaitmenų ilgio, tačiau jau žinome, kad subjekto numeris baigiasi „05“. Tad išeina, kad mes ieškome telefono numerio tarp „86xxxxx05“, o tai sumažina mūsų paieškos laukelį iki beveik šimto tūkstančių, na, 99999 galimų variantų.

Šiuo atveju tiesiog sukūriau programą, kuri man sugeneruotų visų įmanomų numerių, kurie yra „6xxxxx05“ diapazone, sąrašą. Kas iš to? „Facebook“ turi įdomią paieškos savybę pavadinimu „Ieškoti draugų“, kur galime tiesiog įkelti šį sąrašą, tad išbandykime šį metodą drauge.

Pabandžius įkelti visą telefono numerių sąrašą, „Facebook“ išmetė klaidą. Po keleto bandymų taip pat pavyko sužinoti, kad vienai paskyrai tai galima daryti, tai yra įkelti jūsų neva „elektroninio pašto kontaktų sąrašą“, penkis kartus per 24 valandas, o vieno failo kontaktų skaičius negali viršyti 30 tūkstančių. Tai nėra didelė problema, nes mums tereikia ieškoti apie šimto tūkstančių numerių, tad turimą kontaktų sąrašą padalijau į keturis failus.

Savo numerį aš žinau, be jokios abejonės, tačiau įsivaizduokime, kad taip nėra. Pirmą kartą bandome pirmuosius 30 tūkstančių numerių „60xxxx05“ iki „62xxx905“ diapazone. Ir nesėkmė, nes telefono numeris nėra šiame diapazone. Gerai, bandome dar keletą kartų, kol pagaliau neva savo elektroninio pašto draugų kontaktuose randu save: puiku, sakykime, mano numeris yra kitame faile, o tai reiškia diapazoną nuo „63xxxx05“ iki „65xxx905“. Ką darome toliau?

Kai praverčia aritmetikos žinios

Apie 30 tūkstančių galimų numerių yra gana daug, tad ir juos reikia patikrinti. Mums liko tiek galimų telefono numerių. Čia praverčia aritmetika. Dalijame šių numerių failą per pusę ir bandome dar kartelį. Atrodo, kad mano numeris tebėra pirmajame 15 tūkstančių likusių numerių. Taip šį sąrašą dalijame dar kartą, bandome dar kartą ir taip bandome tol, kol mums liks, sakykime, 58 galimi numeriai. Tam prireiks laiko, žinoma, tad apie tai pakalbėkime.

Kaip jau minėjau, „Facebook“ leidžia failą įkelti penkis kartus per parą, tad nėra jokios abejonės, kad šiam metodui įgyvendinti prireiks daugiau nei vienos anketos. Likusius 58 galimus numerius galiu patikrinti rankiniu būdu, o ir socialinis tinklas nesupyks, nes nepasieksiu minėto 1500 užklausų limitų. Viskas atrodo neblogai, tačiau kiek failų mums reikės susikurti?

Buvo minėta, kad mums prireiks keturių programa sugeneruotų failų. Vėliau randame subjektą diapazone iš 30 tūkstančių ir šį sąrašą dalijame iš dviejų. Panaudojus paprastą aritmetiką sužinome, kad mums prireiks dar papildomų 18 failų, tad iš viso 22 failai. „Facebook“ per 24 valandas leidžia įkelti iki 5 elektroninio pašto kontaktų, tada arba laukiame, arba susikuriame penkias paskyras. Viskas.

Nepaisant to, kad nustatymuose pakeičiau tai, ką galėjau, mano tariamas „draugas“ jau manęs ieškojo, tad suvedęs mano numerį mane mato paieškoje. Patikrinęs likusius 58 telefono skaičius randu tą, kuris priklauso subjektui, tai yra man. Sakykime, kažkas turi jūsų numerį, kas toliau?

Ką galima padaryti su jūsų numeriu?

Atrodo, kad žinome jūsų vardą ir pavardę ir telefono numerį, tačiau kas iš to? Priklauso nuo to, kas jūsų ieško ir ar žinomas žmogus esate. Turėdamas žinių programišius gali toliau bandyti ieškoti informacijos apie jus, net bandyti susekti jūsų gimines ar šeimos narius, kurie taip pat pridėję savo telefono numerį į „Facebook“ paskyrą. Sužinojus jų numerius, galima pradėti veikti.

Vienas iš galimų variantų, kad jūsų informacija gali būti parduota ir gausite reklamos žinutes su savo vardu. Atrodys keista, iš kur tam tikra reklamos kompanija žino jūsų duomenis, jei niekad jų nepateikėte? Jūs tai padarėte socialine tinkle „Facebook“. Tiesa, reklamos siuntimo variantas nėra toks baisus, kokie gali būti kiti galimi variantai, tad pakalbėkime apie blogiausius.

Visų pirma, jei kažkas nori pasunkinti jūsų dienas, gali pradėti jums siųsti tūkstančius SMS žinučių bei skambinti kas kelias sekundes. Sakysite, kad nieko blogo, tiesiog užblokuosiu tą numerį, iš kurio gaunu SMS žinutes ir skambučius. Problema ta, kad dažniausiai „Android“ ir „iOS“ išmanieji telefonai blokuoja tik įprastus numerius, o kiek labiau įgudę programišiai gali naudotis nežinomais ir nesusekamais numeriais, kuriuos užblokuoti prireiks kiek daugiau darbo.

Tiesa, blogiausia tai, jei programišiai, radę jūsų šeimos narių numerius, pradės skambinėti iš jų. Taip, supratote teisingai. SMS ir skambučių telefono numerio keitimo technologijos (angl. „spoofing“) prieinamos net nelabai įgudusiems programišiams, tad atrodys, kad tūkstančius skambučių atlieka, pavyzdžiui, jūsų mama. Ar blokuosite jos numerį, jog ši su jumis vėliau negalėtų susisiekti? Galimas variantas, jog programišiai galėtų bandyti jums pasiųsti ir SMS žinutę bandydami apsimesti jūsų šeimos nariu ar draugu, panaudoję jų numerį, o spustelėjus tam tikrą nurodą ir neturint tinkamos apsaugos, galite turėti dar daugiau problemų, nei gali pasirodyti iš pradžių.

Be jokios abejonės, tai tik pasvarstymai, ką gali atlikti programišiai, turintys telefono numerį. Viskas tvarkoje, jei juo dalintis norėjote, tačiau jei jį laikote paslaptyje ir šį žino tik saujelė žmonių, tačiau į „Facebook“ saugumo nustatymus jį pridėjote? Galite turėti rimtų problemų. Vėlgi viskas priklauso nuo to, kas ieško informacijos apie jus, tačiau šiame technologijų amžiuje reikia būti labai apdairiems. Mažiau įgudę vartotojai atskleidžia savo gyvenamąją vietą, kreditinių kortelių numerius, slaptažodžius ir panašiai. „Pakibti ant kabliuko“ gali ir technologijomis besidomintis asmuo. Kartais tai tiesiog gali būti paveiksliukas, ant kurio spustelėjote, o lyg nieko ir neįvyko.

Ką reikėtų žinoti pabaigai?

1. Kur problema?

Mažose šalyse, kaip kad Lietuvoje, surasti numerį „Facebook“ socialiniame tinkle nėra sunku ir tai nereikalauja daug įgūdžių. Visų pirma, pasižiūrėkite, ar jūsų nustatymuose „kas gali mane rasti telefono numeriu“ nėra nustatyta, kad jus gali rasti bet kas. Problema yra ta, kad „Facebook“ nepateikia realių priežasčių išspręsti šią problemą, nėra daugiau nustatymų opcijų.

2. Ar aš paveiktas?

Mažoje šalyje jūs, be jokios abejonės, esate paveiktas. Jūs galite bandyti pakeisti „kas gali mane rasti telefono numeriu“ nustatymus tik į „draugus“, tačiau, kaip parodė atlikti scenarijai, dažnai nesuveikia ir tai. Bandant imituoti elektroninio pašto kontaktų sąrašą ir jį keliant į paieškos funkciją, „Facebook“ socialinio tinklo sistema galvoja, kad jūs esate „draugai“, tad jus rodo bendroje paieškoje.

3. Ką „Facebook“ galėtų pakeisti?

Visų pirma, socialiniam tinklui, prieš pridedant telefono numerį, reikėtų informuoti žmones apie tikruosius nustatymus. Dalykas tas, kad jei būtų galimą nustatymuose „kas galime mane rasti telefono numeriu“ opciją pakeisti į „tik aš“, problema nebūtų išspręsta. Automatiškai tai pakeičiama į „viešas“, o daugelis net neužeina į „Facebook“ nustatymus.

Prieš pridedant numerį jums turėtų iššokti langas, kuris jums leistų pasirinkti opciją, kaip elgtis su savo telefonu numeriu. Taip pat elektroninio pašto paieškos kontaktų/draugų sistema yra absurdas: kai galima įkelti iki 30 tūkstančių kontaktų vienu metu, tai atrodo juokinga. Jei šį skaičių „Facebook“ sumažintų iki tūkstančio ar panašiai, tokios telefono numerio paieškos taptų sudėtingesnės, tačiau su „zombių tinklais“ tai nebūtų neįmanomos.

4. Tai ar man išimti savo telefono numerį iš „Facebook“?

Jei norite privatumo, sunku pasakyti, nes telefono numeris dažnai praverčia užmiršus slaptažodį ir iš esmės yra gana saugi bei rekomenduojama saugumo priemonė. Naudokite telefono numerį visur kitur be didesnių problemų, tačiau gerai pagalvokite, ar tai verta daryti tinkle „Facebook“.

Autorius: Mantas Bakutis

Artėjant Seimo rinkimams komunikacijos specialistas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimų laboratorijos vedėjas, dr. Andrius Šuminas prognozuoja socialinių medijų proveržį.

– Savo disertacijoje tyrėte rinkiminę komunikaciją socialinėse medijose. Mokslinio darbo objektu pasirinkote praėjusių metų savivaldybių tarybų rinkimų atvejį. Ką pavyko atskleisti? – savaitraštis „15min“ paklausė A.Šumino.

– Savo darbu tarsi patikrinau socialinių medijų veikimą: kaip Lietuvos politikai naudoja ir, svarbiausia, išnaudoja socialines medijas kaip priemonę rinkiminės komunikacijos tikslams. Disertacijoje pateikiamas pirmasis Lietuvoje išsamus rinkiminės komunikacijos socialinėse medijose tyrimas, kuriame kompleksiškai išanalizuotas interaktyvios rinkiminės komunikacijos vyksmas, pradedant nuo politikų naudojimąsi interaktyviomis technologijomis apibrėžiančių charakteristikų analizės, baigiant socialinių medijų naudotojų sąveika su kandidatų paskelbtais pranešimais.

Tyrimo laikotarpis prasidėjo 2011 metų sausio 25 dieną, kai Vyriausioji rinkimų komisija ištraukė partijų ir nepartinių kandidatų numerius, ir baigėsi vasario 27-ąją – pačią rinkimų dieną. Pavyzdžiui, čia atsiskleidė gana svarbus momentas: rinkimus reglamentuojančiuose šalies įstatymuose apie socialines medijas nėra nė žodžio. Ši spraga atriša politikams rankas agituoti už savo kandidatūrą net per pačius rinkimus, kai bet kokia politinė reklama tą dieną yra draudžiama. Yra pavyzdžių, kai pavieniai kandidatai „Facebook“ svetainėje skelbė sau naudingą rinkiminę propagandą.

– Socialinių medijų sąvoka neapsiriboja vien „Facebook“ tinku. Ar Lietuvos politikai kitų kanalų dar neatrado?

– Tyrime analizavau keturias socialines medijas: populiariausią socialinį tinklą „Facebook“, populiariausią vaizdo turinio dalijimosi portalą „YouTube“, mikrotinklaraštį „Twitter“ ir tradicinius tinklaraščius, vadinamuosius „Blog‘us“.

„Facebook“ deklaruoja, kad turi daugiau nei 1 mln. vartotojų iš Lietuvos.

Tyrimo rezultatai parodė, kad rinkiminės komunikacijos kontekste „Facebook“ yra vienvaldis lyderis. „Twitter“ Lietuvos politikai iš esmės visai nenaudoja. Pasitaiko nebent vienas kitas atvejis, bet labiau tiriantis ir chaotiškas nei sistemingas: susikūriau paskyrą, pažiūrėjau, kad tai nelabai kam įdomu, ir mečiau.

Neabejoju, kad „Facebook“ dominavimo tendencija išsilaikys ir prieš šių metų Seimo rinkimus. Nuo savivaldybių tarybų rinkimų praėjus pusantrų metų, „Facebook“ vartotojų skaičius smarkiai išaugo ir perkopė milijoną. Bent jau pats „Facebook“ deklaruoja, kad turi daugiau nei 1 mln. vartotojų iš Lietuvos. Klausimas, kiek iš jų yra aktyvių? Įsivaizduokime, kad tas skaičius galėtų suktis apie 700 tūkst. vartotojų, kurie prisijungia bent kartą per savaitę – o tai jau yra didžiulė auditorija.

– Viena vertus tai – gardus kąsnelis, kurio kiekvienam politikui norėtųsi atsikąsti. Kita vertus – kaip iš milžiniškos beveidės minios išsirinkti savo tikslinę auditoriją?

– Socialinės medijos leidžia segmentuoti auditoriją pagal tam tikrus kriterijus ir pasiekti tikslinę publiką: galima žmones išsigryninti pagal amžių, gyvenamąją vietą, interesus, pomėgius ir pan. Tačiau mūsų politikai nelabai geba to išnaudoti.

Šiuo atveju geru pavyzdžiu būtų galima laikyti nebent Vilniaus merą Artūrą Zuoką. Prieš savivaldybių tarybų rinkimus jis ėmėsi gana sėkmingų veiksmų internetu pasiekti savo tikslinę rinkėjų grupę – jaunimą. Pavyzdžiui, Vilniaus centre, Gedimino prospekte, duris atvėrė „Fluxus ministerija“, o „Facebook“ buvo sukurtas tokio paties pavadinimo profilis. Jis pritraukė didžiulį būrį gerbėjų ir būtent jiems transliavo žinutes apie „Fluxus ministerijos“ veiklą. Tai nebuvo tiesioginis politinis turinys, tačiau pateikiama informacija tarsi netyčia kūrė patrauklų A.Zuoko įvaizdį. Į „Fluxus ministerijos“ veiklą įsitraukė daug aktyvių, kūrybingų jaunų žmonių, kurie „Facebook“ žinutėmis pasidalydavo su draugais ir nesąmoningai plėtė A.Zuoko gerbėjų tinklą.

– Kokias klaidas dažniausiai kartoja politikai, bandydami pasekėjų ieškoti socialinėse medijose?

– Didžiuma politikų iš esmės neteisingai įsivaizduoja socialinių medijų funkcijas ir veikimo principus. Jie galvoja trumparegiškai, girdi, prisijungs prie kokio nors kanalo ir jau po savaitės įvyks stebuklas. Todėl likus mėnesiui iki rinkimų politikai kaip patrakę pradeda prie savo profilio lipdyti naujus draugus.

Likus mėnesiui iki rinkimų politikai kaip patrakę pradeda prie savo profilio lipdyti naujus draugus.

Tačiau šios pastangos nueis šuniui ant uodegos ir laukiamų rezultatų tikrai neduos, nes saviraiškai socialinėse medijose pirmiausia reikia laiko ir įdirbio, o dar labiau – asmeninio santykio, teisioginio kontakto su auditorija.

Socialinėse medijose politinė komunikacija suminkštėja, ji tikrai neapsiriboja vien programiniu turiniu. Politikai kalba apie keliones, prabyla net apie asmeninius dalykus – jiems atsiranda galimybė parodyti kitą, ne fasadinį, savo veidą. Informacija apie laisvalaikį, pomėgius, dalijimasis įspūdžiais ar mintimis padeda tapti artimesniu tam tikros virtualios bendruomenės – potencialių rinkėjų – nariu. To nesukursi per dieną ar dvi.

– Vadinasi, nusipirkti „Facebook“ grupę ir dirbtinai išpūsti savo gerbėjų gretas nėra efektyvu?

– Tai absoliučiai nieko verta, o blogiausiu atveju netgi lems priešingą efektą: žmonės gali pasijusti apgauti ir įvyks atmetimo reakcija. Grupių pirkimas sukuria butaforiją ir demonstruoja visišką socialinių medijų veikimo principų neišmanymą. Juk tai visų pirma asmeninio kontakto užmezgimas, atvirumas, sąžiningumas ir skaidrumas, o ne prisiviliojimas apgaule. Apgauti galima, bet tik vieną kartą.

Pastebėjau, kad politikai į „Facebook“ draugus kviečia bet ką ir turi tūkstančius gerbėjų.  Kas iš to, jei tai yra visiškai neaiški atsitiktinė žmonių, kurių tarpusavyje niekas nesieja, masė? Galbūt ateis laikas, kai bus suvokta, kad reikia ne kiekybės, o kokybės. Kad geriau pasiekti siauresnę, bet tikslinę auditoriją, kuri įsitrauktų ir pati kurtų paskyros turinį.

– Kitaip tariant, net jei auditorija masinė, politikų bendravimas turi būti individualus, parodant dėmesį tiems, kurie jo prašo?

– Socialinės medijos nėra vienkryptės komunikacijos platforma, kaip dažnai mano politikai. Pastebėjau, kad neretai svetainėje „Facebook“ tiesiog norima ištransliuoti kandidatams ar partijoms aktualaus turinio žinutę ir visai nesidomima, ką apie tai galvoja auditorija – potencialūs rinkėjai. Politikams reikėtų įsisąmoninti, kad socialinės medijos – tai erdvė, kurioje kalbės ne tik jie, bet visi žmonės. Lendant į socialines medijas vertėtų priimti šias žaidimo taisykles ir būti pasirengusiems kalbėtis su auditorija, net išgirsti ne tik tai, ką norisi.

Politikai iš esmės nesuvokia, o vien buvimas socialinėse medijose, vienkrypčių žinučių rašymas ir nepalankių komentarų ignoravimas norimo efekto tikrai neduos.

Internetas – ne partijos suvažiavimas, kur po kiekvieno sakinio visi ploja. Socialinėse medijose tiesa rėžiama tiesiai į akis. To politikai iš esmės nesuvokia, o vien buvimas socialinėse medijose, vienkrypčių žinučių rašymas ir nepalankių komentarų ignoravimas norimo efekto tikrai neduos.

Politikai turėtų aktyviai įsitraukti į diskusijas ir užtikrinti auditorijai grįžtamąjį ryšį, nes socialinėse medijose komunikavimo tonas visai kitoks nei realiame gyvenime. Bendravimas turėtų būti betarpiškas, žinučių stilius laisvesnis, informacijos pateikimo ypatybės – kitokios nei oficialiame partijos tinklalapyje.

Prieš savivaldybių tarybų rinkimus kandidatai to dar nesuprato, tačiau neabejoju, kad artėjant Seimo rinkimams mokymosi procesas vyksta. Todėl, ko gera, matysime geresnių efektyvaus socialinių medijų išnaudojimo pavyzdžių.

– Kokios partijos ar atskiri politikai geriausiai išnaudoja „Facebook“ galimybes?
– Teoriškai kalbėdami apie socialines medijas, galime sakyti, kad tai – nemokamas kanalas, sumažinantis komunikacijos sąnaudas, suteikiantis visiems vienodas galimybes reikštis. Tačiau mano atlikto mokslinio tyrimo rezultatai rodo, kad tie, kurie turi daugiau žmogiškųjų ir finansinių resursų realiame pasaulyje, yra aktyvesni ir virtualioje erdvėje. Partijų viduje jie greičiausiai gauna įvairius mokymus, tam tikras instrukcijas, kaip elgtis. Vieniems sekasi geriau, kitiems prasčiau, tačiau bendra situacija rodo, kad politikai jau supranta, kad socialinės medijos – platforma, kurią reikėtų išnaudoti. Tai sveikintina. Vienas iš mano atlikto mokslinio darbo tyrimo aspektų – kandidatų naudojimasis „Facebook“ pagal partinę priklausomybę. Įsivedžiau trigubą kriterijų – visus politikus suskirsčiau tam tikromis grupėmis: parlamentinėms partijoms priklausantys politikai, savivaldybėse atstovus turtinčios partijos ir neatstovaujamos partijos – mažos partijos ar nepartiniai kandidatai. Iš tyrimų pavyko nustatyti, kad aktyvesni ir daugiau socialinėmis medijomis naudojasi tie politikai, kurie priklauso parlamentinėms partijoms.

– Ar galima nupiešti politikų „Facebook“ vartotojų portretą – amžius, gyvenamoji vieta ir t.t.?

– 2011 m. savivaldybių tarybų rinkiminės kampanijos tyrimas atskleidė, jog didžiuosiuose miestuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose bendras politikų naudojimasis „Facebook“ siekė apie 22 proc. Kitose savivaldybėse naudojimasis buvo smarkiai kuklesnis. Visoje Lietuvoje apie 14 proc. iš visų savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavusių politikų naudojo socialines medijas rinkiminės komunikacijos tikslams.

Visų rinkimuose dalyvavusių kandidatų amžiaus vidurkis buvo 45,3 metai, o socialines medijas naudojusių politikų – 37,8 metai. Nuo to laiko praėjus pusantrų metų ir dabar rengiantis Seimo rinkimams, didžioji dauguma politikų jau turi „Facebook“ profilius. Tačiau vertinant pagal efektyvumo kriterijų, platformos išnaudijimas išlieka gana menkas.

– Ar socialinės medijos gali tapti pagrindiniu kanalu kovoje dėl rinkėjų dėmesio?

– Kai kurie politikai, dažniausiai liberalai, jau garsiai kalba apie tai, kad tradicinės žiniasklaidos jiems nebereikia. Jie aiškiai suvokia, kas jų rinkėjas, ir kaip jį pasiekti. „Facebook“, „Youtube“, kitos internetinės priemonės politikams padeda pasiekti jaunimą, kurio sudominti kitais kanalais iš esmės jau neįmanoma. Jauni žmonės mažai žiūri televizorių, retai pasklaido spaudą. Todėl internetas – efektyviausia niša suaktyvinti jaunąją kartą ir atvesti prie balsadėžių.

Pagal pasaulinius duomenis, sparčiausiai auganti „Facebook“ vartotojų amžiaus grupė – vyresni nei 60 metų žmonės.

Prisiminkime 2008 metų Seimo rinkimus, kurių prognozės skelbė, kad Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga neperžengs 5 proc. barjero ir į parlamentą nepateks. Rinkimų kampanijoje liberalai smarkiai koncentravosi į internetą ir pasiekė teigiamą rezultatą. Be to, tyrimai rodo, kad, tarkime, „Facebook“ vartotojų amžius tolydžio didėja. Pagal pasaulinius duomenis, sparčiausiai auganti „Facebook“ vartotojų amžiaus grupė – vyresni nei 60 metų žmonės. Tačiau asmeniškai aš laikyčiausi nuomonės, kad socialinės medijos – tik vienas iš kanalų. Vien jomis kliautis nepatarčiau – ankstoka ir labai rizikinga. Tačiau nauja tencencija rodo, kad socialinės medijos tampa langu į žiniasklaidą. Tai gana sėkmingai išnaudoja Saulius Stoma ir kiti politikai.

– JAV prezidento Baraco Obamos 2008 metų rinkimų kampanija iki šiol laikoma etalonine. Jos metu buvo aiškiai parodyta, kokia jėga gali tapti socialinės medijos. Kodėl nesimokome iš lyderių?

– Nes Lietuvos politikams dar trūksta profesionalumo. Politinė komunikacija kuriama mėgėjiškai. Aišku, yra gerų pavzydžių ir galėtume aptarti tam tikrus išskirtinius atvejus, bet bendrąja prasme viskas atliekama diletantiškai.

Ar jūs matėte nors vieną D.Grybauskaitės komentarą ar įsivėlimo į diskusiją atvejį?

Pavyzdžiui, analizavau, kaip trijų Baltijos kaimynių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – prezidentai išnaudoja socialines medijas. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė „Facebook“ vykdo vienkryptę komunikaciją, o štai iš Estijos prezidento grįžtamojo ryšio galima sulaukti, jis atsako į žmonių klausimus. Tarkime, Estijos prezidentūra atnaujino internetinį puslapį. Prezidentas per „Facebook“ paragino apsilankyti ir įvertinti. Žmonės ėmė komentuoti, ar jiems patinka, ar ne. Vienas internautas paklausė, o kas įgyvendino užsakymą. Netrukus atsakyme pasirodė konkrečios įmonės pavadinimas. Po to sekė klausimas, kiek sumokėta? Štai prašom – buvo įvardyta suma. Tai ir yra grįžtamasis ryšys, skaidrumas. Tuo metu ar jūs matėte nors vieną D.Grybauskaitės komentarą ar įsivėlimo į diskusiją atvejį?

Mes prieštaraujame! Kodėl tik jaunimą? Savo ruožtu skatiname ne tik jaunimą.

Juk vaikai ir jaunimas seka suaugusiųjų pavyzdžiu!

Kviečiame visą Lietuvą paremti šią iniciatyvą! Visas savivaldybes, bendrijas, bendruomenes.

Cituojame Jurgos Šeduikytės iniciatyvą, paskelbtą socialiniame tinkle „Facebook“:
„ Labas, labai kviečiu prisijungti prie vieno smagaus reikalo. Projektas vadinasi „Pakelti šiukšlę yra madinga”, mūsų simbolis – plojantys delniukai, visai netrukus internete pasklis keli smagūs su šiuo projektu susiję vaizdo klipukai. Projekto tikslas – kad jaunas žmogus eidamas gatve pakeltų numestą šiukšlę. Tikslas maximum – kad jam už tai kiti paplotų:)
Šeštadienį, balandžio 16 d., 12 h nuo Menų fabriko Loftas eisim arba važiuosim su mašinomis arba taxais iki vietos, kurią reikia sutvarkyti: žmonės ją gali siūlyti registruodamiesi arba eisim abiem Savanorių prospekto pusėmis per kiemus. Reikia ateiti pasipuošus, būti mados vėjyje. Labiausiai ieškau grupių vadovų ir dalyvių – savanorių. Aktyviausių, stilingiausių, originaliausių, linksmiausių ir daugiausiai nuveikusių komandos narių laukia autoriniai Lietuvos dizainerių prizai!
Taip pat labai galima prisidėti autoriniais darbais – prizais tvarkytojams:) Jei sudominau – registruokis algina@menufabrikas.lt. Ploju Tau iš anksto, pakelti šiukšlę yra madinga;)
Daugiau info – netrukus;)
Jurga“

Paremk šią iniciatyvą, pasidalink su draugais, įkvėpk savo pavyzdžiu visus! 

? CAPTION THIS photo by Lorenzo Albanese: https://goo.gl/AaiY3W #Easter

Stebėkite mus Google + puslapyje CTLNews. Paspauskite STEBĖTI PUSLAPYJE

https://plus.google.com/u/3/116920743054597047827/posts

Ačiū, kad skaitote!

Socialiniai tinklai sukurti tam, kad vartotojai galėtų dalintis informacija su kitais. Ir visiškai „užsidaryti“ nuo kitų iš vis negali – tokiu atveju visiškai prarandamas grupinio bendravimo jausmas ar bendruomeniškumas.

Bet… labai dažnai žmonės „perlenkia lazdą“ ir nueina tikrai per toli. Kartais jie dalijasi tokia informacija, ir tokia labai labai asmeniška, net neįtardami, kad socialinių tinklų „bumerangas“ vėliau gali kaukštelėti „per galvą“ patį besidalinantį, ar „komentatorių“, ar tiesiog asmenišką informaciją savo profilyje rodantį „socialinį“ dalyvį, netyčia parašiusį kokį ne tokį žodelį ar „asmeninę“ nuomonę…

Trumpalaikis atviravimo ar kvailumo priepuolis į gėdingai statusą, keistų nuotraukų, komentarų ar Laika netinkamoje vietoje forma – visi savo klaidas bus nutempė už jus ilgą laiką, kaip ir tuščia skardinė gali susieti su šuns uodega. Todėl, manau, kad šimtą kartų prieš priimant nešvarių skalbinių tinkle. Ir mes pasistengsime padėti Jums išsaugoti savo nervus ir gerą reputaciją su keletą paprastų patarimų.

Ką verta pasilaikyti sau?!

1. Kodėl negalima viešinti savo telefono numerio?

Patikrinkite savo vaikų Facebook ir kitų socialinių tinklų ar žaidimų platformų profilius, ar to nedaro jūsų vaikai!

Telefono numerio viešinimas – vienas iš tų kvailų dalykų, dėl kurių galite rimtai nukentėti. Jei galvojate, kad neatsakingai paskelbtas numeris niekam nereikalingas, nes jūs „mažas žmogutis“ ir jūsų telefono numeris netrauks kažkieno dėmesio – labai klystate, nes visada buvo, yra ir bus tokių, kurie sugebės piktybiškai tuo pasinaudoti.

Žinoma, prankeriai (išvertus iš anglų kalbos prank – telefoninė išdaiga, išpuolis, pokštas) savo „žaidimukams“ paprastai pasirinks „riebesnius“ naivuolius . Jei jūs ne kokia įžymybė, tokia kaip Tamara Ecclestone, pozuojanti žemiau esančioje foto, ar kokia nors turtinga Lietuvos pop-šou „žvaigždutė“ ar turtingas senjoras, tikriausiai nebūsite žiauraus video pokšto YouTube’je ar Facebook’e auka. Tačiau sukčiai tokius „mažus” žmogučius, kaip jūs, laiko labai skaniu kąsneliu.

Atminkite, kad pagal telefono numerį, viešinamą bet kurioje jūsų socialinių tinklų paskyroje telefoniniai sukčiai gali rasti ir kitus duomenis! Visa tai kartu panaudoju, jie turi galimybę sukurti tobulą planą kaip jūs padaryti savo blogų ketinimų auka . Galite būti tikri, jums visai nepatiks toks „kino filmas“, kuriame jūs ir jūsų šeima ( ir nesvarbu kokioje šalyje jie gyvena… ) dalyvausite pagrindiniame vaidmenyje.

2. Kodėl pavojinga socialiniuose tinkluose viešinti savo adresą?

Kaip jums patinka šią nuotrauką? Turtinga moteris ar mergina guli ant lovos, apiberta 500 eurų kupiūromis. Nebūtinai nuoga. Nebūtinai jauna. Nebūtinai graži. Aferistai pažiūri į tokį profilį ir skaito: Vilnius, Gedimino prospektas 299-13, 177 kv. m. Ar būtina aiškinti jums, kas gali vykti toliau? O gal jūs atspėsite patys“? Tokios istorijos paprastai baigiasi policijos nuovadoje, kai daili “dailiai“ nukentėjusi auka, šluostydama blakstienų tušą, atskiestą graudžiomis ašaromis, rašo pareiškimą, vildamasi, kad plėšikai bus surasti, žala bus atlyginta, o Teisingumas nugalės. Tačiau, sekanti tokios ponios foto socialiniuose tinkluose greičiausiai atrodys jau kaip nusivylusios, išsekusios, visus ir viską kaltinančios „pelenės“ vaizdelis. O kaip kitaip? Juk penkiašimtinėmis kupiūromis savo nuotraukoje jau nepavyks surinkti šimtų ar tūkstančių „laikų“, ir vienintelė išeitis – įdėti savo kokį nors jau pigiu išmaniuoju darytą „selfie“, kuriame jos daili krūtinė pridengta pigia persišviečiančia palaidine… O juk taip gražiai ir sėkmingai viskas prasidėjo… Ane?

3. Ar verta viešinti savo darbo vietą?

Žinoma, tiesioginės grėsmės gyvybei ar piniginei šios informacijos viešinimas nesukelia. Tačiau, vargu ar darbdavys ar kuris nors kitas jūsų organizacijos vadovas džiaugsis, jei jūs viešai internete mėgausitės pokalbių su kolegomis rezultatais, o jų kolega viešai „kakos“ ant savo bendradarbių ar valdžios, publikuodamas viso skyriaus „negarbę” viešai, ir viešai apkalbinės kažką, ir tokiu būdu elgsis pagal viešai nepriimtinas normas.

Paprasčiau tariant, leptelėjau per daug – gavau per kepurę darbe. Taigi, skustis kolegų ir viršininkų elgesiu socialiniuose tinkluose nedera. Nors tai ir savaime suprantama, bet maža ką, … O ir apkalbos visada sugrižta bumerangu … ( apie tai video, esančiame straipsnio pabaigoje )

  Antroji, mažiau tikėtina, bet artėjanti iki nulio grėsmė – įsilaužimas į jūsų organizacijos informacinę erdvę. Jei organizacijos konkurentai ar kiti, kuriems rūpi verslo informacija, pastebės, kad bendraujate savo paskyroje iš darbo, kodėl gi nepradėjus kibernetinės atakos per jūsų paskyrą socialiniame tinkle? Įsilaužus į jūsų paskyrą, vėliau galima lengvai pasiekti ir verslo turinį jūsų nešiojamajame kompiuteryje, o vėliau ir kompanijos verslo serveryje, ar banko sąskaitose.

  Taip pasiknaisioti norinčių ir gerai mokančių tai daryti dabar yra daugybė. O po to galima bandyti reikalauti tam tikros išpirkos, ar tiesiog pasisavinti sąskaitinius pinigus ar verslo informaciją, kuri kainuoja tikrai labai daug.

Kaip pavyzdį pasakysiu, kad kiekviena svetainė kas valandą susilaukia mažiausia po kelis šimtus programišių ( hakerių) atakų …

4. Vedęs ir turi vaikų? Ar visiems apie tai būtina žinoti? 

Tai gali rašyti tik jei esi 12 metų amžiaus… Visais kitais atvejais visiems rodyti savo asmeninių santykių pobūdį tikrai neverta. Kodėl? Skaityk iš naujo pirmą ir antrą dalis. O jei jūs priklausote seksualinių mažumų „rūšiai“, atminkite, kad tai ne visai ne įprasta Lietuvoje ir daugybėje kitų šalių. Nežiūrint, kad „žydrųjų“, „violetinių“ ar kitų spalvų „sveikuolių“ dar nedegina ant laužo ar kokiuose tai pečiuose, tačiau visuomenės požiūris į juos yra dviprasmiškas.

  Ir prieš pateikiant informaciją viešai, paklauskite savęs ar tikrai norite visiems papasakoti apie savo lovos reikalus, ir tada bendraujant su draugais ir draugėmis, verkti ir skustis, kad jus nepriima į darbą aš neturėjo dirbti, nes aš esu biseksualus, lesbijietė arba gėjus, ir apeliuoti į „toleranciją“, „žmogaus teises“, ar labai siaurai mąstančios liberalios politinės grupuotės visai neliberalius ketinimus, tikslus, ar kėslus…

5. Ar tavo informacija apie asmeninius atsiskaitymus saugi?

   Pirmiausia – kredito kortelių numeriai. Mokėjau – nemokėjau už ką nors, pirkau – dovanojau, ar kiek kokių taškų, dovanų ar bonusų gavau – kiekvieno asmeninis reikalas. Kai kurie socialiniai tinklai čiulpia tiek daug, kad žmonės „sukiša“ didelę dalį savo asmeninių pajamų. Pagalvokite geriau, kaip išleisti pinigus racionaliau.  Gal kažkas jūsų aplinkoje sunkiai serga ar yra neįgalus? O gal kažkam, net ir artimam žmogui kelių ar keliasdešimt eurų parama „nuo dūšios“ yra gyvybinės svarbos reikalas? O gal tiesiog gatvėje sutiktas benamis paprašys jūsų nupirkti maisto, cigarečių ar dar ko nors? Tiesiog pasikalbėkite su juo, išgirskite jo gyvenimo istoriją, atverkite savo širdį ir piniginę. Ir tai tikrai atitiks tikrąją Žmogaus gyvenimo Žemėje paskirtį, o jūsų karma pasipildys galbūt ženkliu teigiamu indėliu. Ir Dievo banke uždirbsite tikrai gerus procentus…

Išvados

Anksčiau viskas buvo labai paprasta: Sukasei savo daržą, pamelžei savo karvę, užauginai daržoves. Po to to viską pardavei turguje, gavai pinigus ir juos savam sode stiklainyje pakasei po obelimi…

O dabar? Visi tapome miestiečiais ir miesčioniais, visi kompiuterizuoti, uždirbam gal ir neblogus pinigus… Bet jūsų plastikinės atsiskaitymų kortelės ir jose esanti informacija visai nedžiugina tuo besirūpinančių žmonių. Tačiau labai įdomi visokio plauko sukčiams. O jų dabar labai daug… Ypatingai socialiniuose tinkluose.

Pabaiga. Ir dar vienas labai labai svarbus patarimas, tinkantis ne tik socialiniams tinklams.

Ir… nepamiršk pasidalinti šia svarbia informacija su visais savo artimaisiais ir socialinių tinklų draugais