ASMENS ATITIKTĮ SPRENDIME NURODYTIEMS KRITERIJAMS PATVIRTINANTYS DOKUMENTAI

(gali būti prašoma kartu pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą):

1. Elektroninės sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinės sistemos (toliau – ESPBI IS) duomenų pagrindu parengtas skaitmeninis pažymėjimas, patvirtinantis skiepijimo, persirgimo ar neigiamo PGR tyrimų rezultato faktą, skirtas naudojimui šalies viduje su sugeneruotu QR kodu, kurį asmuo gali pateikti atspausdintą arba išsaugotą skaitmeniniu formatu, arba tiesiogiai prisijungęs prie ESPBI IS.
2. Galimybių pasas su sugeneruotu QR kodu, kurį asmuo gali pateikti atspausdintą arba išsaugotą skaitmeniniu formatu, arba tiesiogiai prisijungęs prie Galimybių paso portalo.
3. Dokumentas, patvirtinantis vaiko amžių (taikoma asmenims iki 16 metų).
4. Pagal Europos Komisijos reikalavimus parengtas ES skaitmeninis COVID pažymėjimas, patvirtinantis skiepijimo ar persirgimo faktą pagal Nutarime nurodytus kriterijus, skirtas sudaryti palankesnes sąlygas laisvai judėti pandemijos metu, arba kitas ne ES šalies skaitmeninis pažymėjimas, patvirtinantis skiepijimo ar persirgimo faktą.

Seimo nariams, įeinantiems į Seimo rūmus, rekomenduojama pateikti dokumentus, įrodančius, kad atitinka bent vieną iš Seimo valdybos sprendime nurodytų Galimybių paso kriterijų.

Praėję dešimt metų įrodė, jog prezidentas – tai pareigos, kurios niekada nesibaigia. Per tą dešimtmetį prezidentas V. Adamkus ne kartą buvo iškeliamas kaip neginčijamas politinis ir moralinis autoritetas. Lapkričio 3-oji asmeninė prezidento V. Adamkus šventė ir jis šįvakar LRT TELEVIZIJOS laidos „Savaitė“ svečias.

Sveikinu jus su gimtadieniu ir labai dėkoju, kad suradote laiko pas mus atvykti.

Ačiū, labai. Žinoma, aš labai nesureikšminu tų gimtadienių. Kuo toliau, tuo man liūdniau darosi, bet priimu tą faktą ir noriu išnaudoti dar. Kaip visuomet, sakau „nepasiduok“ ir žiūriu viltingai dar į priekį.

Pone prezidente, iš tiesų jūs nesate jokiose pareigose, jūsų reitingai yra kaip veikiančių prezidentų – jie nekrenta. Jus pasveikinti gimtadienio proga kasmet išsirikiuoja didelė eilė žmonių, nepaisant, kad jūs iš tiesų dabar nebeturite jokių pareigų, jūs vis tiek esate didžiausias autoritetas ir, kai palikdamas postą jūs sakėte, kad liekate su savo tauta, tai šiandien jūs turbūt galite pasakyti, kad ir tauta liko su jumis. Jūs jaučiate tautos dėmesį?

Jaučiu, dėkingas esu ir ne tik dėkingas, bet esu laimingas, nes jaučiu, kad esu dar kažkam reikalingas, ir stengiuosi tų žmonių, kurie į mane dar žiūri ir pripažįsta, visiškai nenuvilti.

Pone prezidente, jūs turbūt gaunate daugybę laiškų ir juose žmonės dažniausiai turbūt kažkuo skundžiasi, prašo pagalbos. Koks jums dėstosi vaizdas Lietuvos iš to, ką jums rašo Lietuvos žmonės?

Turiu pasakyti, kad tai, ką rašo, truputį liūdniau atrodo, nes gaunu tokių laiškų, kuriuos tikrai sunku net ir skaityti. Stengiuosi įsijausti ir suprasti rašytojus, bet, iš kitos pusės, galiu pasakyti, kad yra ir labai džiugių, viltingų ir, svarbiausia, stebint ne iš laiškų, bet iš nuveiktų darbų.

Galiu pasakyti, kad didžiuojuosi tais pasiekimais, kuriuos matau, ypač jaunosios kartos pasiekimais įvairiuose tarptautiniuose renginiuose. Yra kuo didžiuotis ir viltingai žiūrėti į ateitį.

Aš palyginau jūsų kalbą, pasakytą prieš 10 metų per Dalios Grybauskaitės inauguraciją, su prezidento Gitano Nausėdos kalba per jo paties inauguraciją, ir man tai buvo atradimas. Aš noriu pacituoti. Jūs prieš 10 metų sakėte: „niekada ir jokiame krašte gerovė nebuvo sukurta savinieka, agresija ir nepasitikėjimu, savęs ir savo tautos, savo valstybės menkinimu ir skaldymu“. Ir dabar, po 10 metų, Gitanas Nausėda sakė: „turime suprasti, gerovės valstybės nebus, jei kiekvienas rūpinsimės tik savimi, jei didės socialinė atskirtis, o žmonės jausis svetimi savo šalyje“.

Arba jūs prieš 10 metų sakėte: „supraskime ir branginkime Lietuvą kaip vertybę, kuri neskaidoma, nesmulkinama, nedalijama į dvi ir daugiau susipriešinusias lietuvas“. Ir G. Nausėda šiais metais: „nėra ir negali būti dviejų, trijų ar penkių lietuvų. Ji yra viena mūsų visų“.

Gal jūs konsultavote prezidentą G. Nausėdą, kad taip sutampa tai, ką jūs sakėte prieš 10 metų ir ką jis kalba dabar? Aišku, nepraėjo daug laiko, jis dar dirba labai nedaug, bet ar jau galima sakyti, kad jo matymas, veikimas kažkuo primena ir jūsų Lietuvos viziją?

Žinoma, turiu prisipažinti, man lengviau kalbėti apie dabartinį prezidentą, nes tai nėra žmogus, staiga pasirodęs mano akiratyje, nieko bendro neturintis, reikia prie jo priprasti, suprasti jo mintis, jo uždavinius ir t. t.

Su prezidentu mane sieja net ir aktyvaus darbo penkeri metai. Jis mano administracijos metu buvo vienas iš patarėjų. Teko su juo ne vieną dieną praleisti kartu, pažinti jo mintis, jo įžvalgas į ateitį, kurios man labai artimos prie širdies.

Tarp kitko, turbūt vienas kitą irgi geriau supratome ir radome bendrų sąlyčio taškų. Džiaugiuosi, džiaugiuosi iš tų pirmųjų mėnesių, pats prezidento požiūris į gyvenimą, noras eiti tam tikru keliu nesvyruojant, teikia tam tikrų aiškių užtikrinimų, kad einame teisinga kryptimi ir reikia tikėtis gerų rezultatų.

Bet štai Seimas pasiekė tokias jau visai neįtikėtinas žemumas ir dabar patys pradėjo kalbėti apie tai, kad galbūt reikia pirmalaikių rinkimų. Tiesa, kad jie įvyks, abejonių labai daug, bet, pone prezidente, ar tai galėtų būti išeitis, jeigu dabar Seimas vis dėlto nuspręstų pasileisti? Ar po tų pirmalaikių rinkimų jame rastųsi daugiau išminties ir padorumo, jeigu tai įvyktų dabar?

Žinote, aš turiu prisipažinti, kad man ta idėja ne kartą irgi kilo galvoje. Gerai, galima paskelbti viešai, kad vieni kitus pradėsime rytoj mylėti, tvarkyti Lietuvos reikalus, žiūrėdami į visų žmonių gerovę, bet būkime atviri – tai nebus tikras nuoširdus pasakymas.

Aš tikrai negaliu patikėti, kad po visos tos įtampos, po tokių tiesiog neįtikėtinų, dovanokite, nesąmonių, kuriose atsidūrėme… aš niekaip negalėjau pagalvoti, kad iš viso mūsų gyvenime, viduje iki to galime nueiti.

Staiga per naktį sakome „gerai, užmirštame“, bučiuojame vienas kitą, einame ir tvarkome Lietuvos reikalus. Na, žinoma, galbūt teoriškai kito kelio nėra, dantis sukandę turime tuos metus iškentėti.

Tai mano geriausi linkėjimai šiandien ir mano viltys, kad kas nors aiškiai iš to išeis.

Prezidente, o ar yra pagrindo tokioms kalboms, kad mūsų politikai stokoja strateginio matymo, kur jie nori nuvesti Lietuvą, kokiu keliu, jų kalbos – tiesiog gražūs žodžiai, t. y. politikų kalbose trūksta turinio, bet labai daug viešųjų ryšių?

Kad aš ir tų viešųjų ryšių nematau iš to, kaip jie laikosi vienas kito atžvilgiu. Ir tas galbūt ir laiko mus tokioje didelėje įtampoje. Duok, Dieve, kad aš klysčiau.

Labai ačiū jums. Aš linkiu jums didelės sveikatos, geros nuotaikos ir noriu tuo pačiu, pasinaudodama proga, paprašyti perduoti mūsų sveikatos palinkėjimus ir jūsų sutuoktinei. Kaip ji laikosi, beje?

Ačiū labai. Ji gerėja, be galo džiaugiuosi tuo, pats matau aiškų pagerėjimą, progresą ir beveik esu užtikrintas mūsų gydytojų, kad ji grįš be išliksiančių sveikatos pažeidimų.

Matydamas ją beveik kiekvieną dieną ligoninėje po porą valandų, matau padarytą milžinišką pažangą, todėl aš pats džiaugiuosi dėl to ir dėkingas esu gydytojams ir visam ją supančiam personalui, kurie tikrai globoja ir pastatė atgal ant kojų.

Parlamentarams kiekvieną mėnesį skiriama atitinkama pinigų suma, skirta vadinamosioms parlamentinėms išlaidoms. Jei per vieną mėnesį nespėja visko išleisti – nieko baisaus, likutis persikelia į kitą mėnesį. Tačiau jei per ketvirtį visos lėšos neišleidžiamos, jos grįžta į Seimo kanceliarijos biudžetą. Tačiau dažniausiai grįžta mažai. Per ketvirtį kiekvienam parlamentarui galima išleisti sumą, lygią Statistikos departamento apskaičiuotam šalies vidutiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui. Kadangi už sausį ir vasarį kiekvienam parlamentarui apskaičiuota po 793,3 euro, už kovą, balandį ir gegužę – po 822,8 euro, už birželį – po 817,6 euro, per pusę metų susidarė nemaža sumelė – 4872,6 euro. Seimūnai pasidarbavo iš peties ir iš viso išleido daugiau nei 521 tūkst. eurų! Dažniausia suma yra daugiau kaip 4000 eurų.

Labiausiai prie to prisidėjo 7 Seimo nariai, lėšas, kurios dažnai vadinamos „pieštukinėmis“, išsėmę iki dugno ir nepalikę nė cento. Jų negalima nepaminėti. Tai Vida Ačienė, Petras Gražulis, Arūnas Gumuliauskas, Gintautas Kindurys, Kęstutis Masiulis, Gintarė Skaistė ir Kazys Starkevičius. Beje, reikia pasakyti, kad pirmą ketvirtį šį sąrašą sudarė net 11 parlamentarų, todėl dabar jis sutrumpėjo. Per pirmą ketvirtį sąraše figūravo tie patys K.Masiulis ir G.Kindurys, kiti dabar papildę sąrašą į jį nebuvo patekę.

Turbūt pasijustų neįvertinti ir įsižeistų Antanas Matulas, Guoda Burokienė ir Kęstutis Smirnovas, jei nepaminėtume, kad ir jie uoliai vykdė pareigą „įsisavinti“ minėtus pinigus. A.Matulas nebesugebėjo sugalvoti, ką galima nusipirkti už 47 centus, todėl jie papildė Seimo kanceliarijos biudžetą, G.Burokienės įnašas į minėtą iždą – 49 centai, K.Smirnovo – 63 centai. Net po kelis eurus paliko Viktoras Rinkevičius, Julius Sabatauskas, Valerijus Simulikas, Petras Nevulis, Naglis Puteikis, Juozas Rimkus, Valius Ąžuolas, Rimantas Jonas Dagys, Aurimas Gaidžiūnas, Vitalijus Gailius, Ričardas Juška, Vytautas Kamblevičius, Algimantas Kirkutis, Laimutė Matkevičienė, Alfredas Stasys Nausėda. Jų likučiai – nuo trijų eurų, tačiau nė vieno neviršijo 100 eurų.

Nė euro iš parlamentinėms išlaidoms skirtų pinigų neišleido Gediminas Kirkilas, Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis.

Įdomiausia, kad Seimo valdyba šios kadencijos pradžioje nusprendė uždrausti parlamentarams už mokesčių mokėtojų pinigus nuomotis automobilius, nes tam būdavo išleidžiama liūto dalis. Buvo manyta, kad parlamentarai sutaupys. Kur tai. Jų fantazijai ribų nėra. Dažniausiai pinigai leidžiami transporto priemonių eksploatacijai ir remontui, taip pat gėlėms, suvenyrams, kompiuterinės technikos nuomai, dažnas parlamentaras netgi skrupulingai nurodo centus, išleistus darant bankinius pavedimus.

O įspūdingiausiai atrodo liberalės Aušrinės Armonaitės išklotinė. Nors ji sąskaitą išlaižė ne iki dugno (išleido 4449,5 euro), taksi paslaugoms ir viešojo transporto bilietams nepagailėjo 1398,59 euro! Tikras taksistų lobis. Belieka tik stebėtis, kaip ši vilnietė sugeba tiek išleisti, už tokią sumą taksi kone visą Lietuvą apvažiuoti būtų galima. Jei jau žmogus neturi automobilio, gal vertėtų įsigyti „Vilniečio kortelę“ ir pasipildyti ją mėnesiniu bilietu? Nė 30 eurų per mėnesį nekainuotų. Galų gale, jei nėra pinigų, gal tos pačios partijos vadovas sostinės meras galėtų nemokamai kortelę suteikti arba gal būtų galima kreiptis į bendražygio Gintaro Steponavičiaus labdaros fondą?

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

• Nu blogai darote sare roome čigani nacija, kad taip žmones mulkinate, skriaudžiate, ar nebijote pandžiau chandžiau karo, juk matėte kaip padegė mūsų parlamentą?
•   Nebijome, poryt pasirašome dekretą dėl visuotinės mobilizacijos, dabar su  MINISTRU MĄSTOM, KOGERO PULSIM BALTARUSIJĄ.
• Kas būtų seime taip netyčiai paperdus?
•     N ieko, tik reik stebėtis kaip per 27metus ten dar nevyksta dujų nuotekio sprogimas nuo prirytų kotletų.
•     Kodėl  Lietuvoje nebus niekada mirties bausmės?
•   N es čia šlovinami vokiečiai germanai, o daktaras  Menkelė buvo už lėtą ir skausmingą nepaklusniųjų naikinimą.

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis pasirašė kreipimąsi į Seimą dėl leidimo patraukti Seimo narį G.Steponavičių baudžiamojon atsakomybėn. Beje, parlamentaras pareiškė prašysiantis kuo greičiau panaikinti jo teisinį imunitetą. Taip ir atsitiko – jo klausimas įtrauktas į antradienio Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę.

Nusižengimą įstatymui suvokia skirtingai

Prokurorų taikiklyje atsidūręs G.Steponavičius prisipažino, kad žinia apie prašymą panaikinti jo imunitetą nuo baudžiamosios atsakomybės buvo netikėta. „Manau, kaip politikas aš nepadariau jokių veiksmų, kurie prasilenktų su įstatymais, Konstitucija, moralės ir etikos kodeksu“, – teigė parlamentaras. O prokurorai mano priešingai. Anot Generalinės prokuratūros, surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad G.Steponavičius, „piktnaudžiaudamas Seimo nario tarnybine padėtimi ir turimais konstituciniais įgaliojimais, asmeniškai ne kartą bendraudamas su vieno verslo koncerno vadovu, tarėsi dėl lėšų, kuriomis neteisėtai buvo finansuota G.Steponavičiaus atstovaujama politinė partija, viena viešoji įstaiga, G.Steponavičiaus paramos fondas bei šio Seimo nario rinkimų kampanija“. Prokurorų turimi duomenys taip pat leidžia manyti, kad G.Steponavičius yra balsavęs dėl koncernui „MG Baltic“ naudingų teisės aktų priėmimo. Tokius veiksmus prokurorai vadina piktnaudžiavimu konstituciniais Seimo nario įgaliojimais, Seimo nario priesaikos sulaužymu, Seimo Statuto, Politinių partijų įstatymo bei Valstybės politikų elgesio kodekso pažeidimais.

Koncerno „MG Baltic“ lėšomis, anot Generalinės prokuratūros, per G.Steponavičiaus paramos fondą ir Laisvės studijų centrą buvo apmokėti Liberalų sąjūdžio ir paties parlamentaro rinkimų kampanijos įsiskolinimai. G.Steponavičius jau beveik metus tiriamoje politinės korupcijos byloje yra apklaustas kaip specialusis liudytojas. Toje pačioje byloje figūruoja ir buvusio Liberalų sąjūdžio vedlio Eligijaus Masiulio bei koncerno „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio pavardės. Įtariama, kad E.Masiulis iš R.Kurlianskio galėjo paimti 106 tūkst. eurų kyšį už politinės partijos veikimą koncerno naudai. Įtarimai dėl 25 tūkst. eurų kyšio paėmimo iš R.Kurlianskio pareikšti ir buvusiam Seimo nariui, buvusiam „darbiečiui“ Vytautui Gapšiui. Byloje įtarimai kaip juridiniam asmeniui pareikšti ir „MG Baltic“ koncernui.

Įtarimų gali sulaukti ir politinė partija

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis neatmeta tikimybės, kad įtarimų gali sulaukti ir Liberalų sąjūdžio partija kaip juridinis asmuo. „Pagal tą informaciją, bent jau, kas viešai yra prieinama, tikėtina, kad turėtų būti žengtas ir tas kitas žingsnis, – vakar žurnalistams teigė premjeras. – Jeigu reiškiamos pretenzijos, kad partija galėjo būti neteisėtai finansuojama, tai, matyt, turėtų būti pareikštas įtarimas ir partijai kaip juridiniam asmeniui“. Jei tokia premjero prognozė išsipildytų, su pareigomis greičiausiai turėtų atsisveikinti Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas liberalas Vitalijus Gailius.

Ministro pirmininko patarėjas viešųjų ryšių klausimais Tomas Beržinskas „Vakaro žinioms“ sakė, kad šiandien premjeras V.Gailiui neturi jokių priekaištų nei dėl jo kompetencijos, nei dėl jo sąžiningumo. „Tačiau tokiu atveju, jeigu Liberalų sąjūdžiui kaip politinei jėgai būtų pareikšti įtarimai, tikrai kiltų klausimas dėl Vitalijaus Gailiaus galimybių toliau eiti Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pareigas, – teigė T.Beržinskas. – Norėčiau akcentuoti, kad toks klausimas kiltų ne dėl asmenybės, o dėl konkrečios politinės jėgos, kaip vieną ar kitą asmenį į atsakingas pareigas delegavusios partijos. Jei politinei jėgai pareiškiami įtarimai, jos deleguotam atstovui – ar tai būtų Vitalijus Gailius, ar bet kuris kitas žmogus – likti tame poste, matyt, būtų problemiška“.

V.Gailius pareiškė, kad pasitrauks iš Liberalų sąjūdžio gretų, jei partijai bus pareikšti įtarimai. Liberalų sąjūdžio lyderis Vilniaus meras Remigijus Šimašius paneigė prokurorų įtarimus apie galimą neteisėtą šios partijos finansinį rėmimą. Pasak R.Šimašiaus, uždraudus juridiniams asmenims finansuoti partijas, jokie juridiniai asmenys partijai jokių pinigų nepervedė.

Kenkė pats G.Steponavičius

O ką G.Steponavičius? Seimo nario Povilo Urbšio įsitikinimu, jei G.Steponavičius būtų rūpinęsis Liberalų sąjūdžio interesais, jis būtų priėmęs sprendimą susilaikyti nuo ėjimo į Seimą. „Reikėjo priimti sprendimus, iš kurių būtų matyti, kad jis pasirengęs partijos labui aukoti savo asmeninius interesus, – sakė P.Urbšys. – Jau praeitą kadenciją buvo požymių, kad yra problemų (Liberalų sąjūdžio stovykloje, – aut. past.). Vykstant rinkimų kampanijai Gintaras Steponavičius buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas. Tas faktas, kiek suprantu, buvo nuslėptas ne tik nuo dalies partijos narių, bet ir nuo visuomenės. Tokioje situacijoje jam reikėjo apsispręsti, ar temptis tą bylą į naujos kadencijos Seimą, taip sužlugdant Liberalų sąjūdžio galimybes atsiriboti nuo tos bylos. Jis taip ir padarė, apsunkindamas partijai galimybę išbalinti savo reputaciją“.

Į teisėsaugos akiratį jau yra patekęs ne vienas Seimo narys. Net juokaujama, kad kaip specialieji liudytojai apklausti parlamentarai galėtų burtis į atskirą frakciją. P.Urbšio teigimu, dalis Seimo narių, kurie yra apklausti kaip specialieji liudytojai, tokį statusą įgijo už tam tikras veikas, kurios sietinos su praeita kadencija. Praeitos kadencijos Seime, anot P.Urbšio, buvo gerokai daugiau Seimo narių, kuriuos teisėsauga įtarė padarius vienokius ar kitokius korupcinio pobūdžio nusikaltimus, dėl to buvo prašoma panaikinti jų teisinę neliečiamybę. „Šios kadencijos Seime tokių parlamentarų yra mažiau, bet jau turime du Seimo narius, kurių atžvilgiu gali būti inicijuotos apkaltos dėl galimo Seimo nario priesaikos sulaužymo (tokia grėsmė yra pakibusi virš Mindaugo Basčio ir Kęstučio Pūko, – aut. past.)“, – sakė P.Urbšys „Vakaro žinioms“.

– Kodėl aukščiausios šalies valdžios reakcija į Liberalų sąjūdį krečiančią korupcijos bylą tokia vangi? – pasiteiravo „Vakaro žinios“ politologo prof. dr. Algio KRUPAVIČIAUS.

– Matyt, ta laikysena visuomet šiek tiek priklauso nuo to, kas yra patekę į skandalą. Jei panašioje istorijoje atsidurtų, sakykime, Darbo partija, manau, kad komentarų būtų įvairiausių. Tokių komentarų mes jau girdėjome – dar net nepriėmus teismo sprendimo vadinamojoje juodosios buhalterijos byloje ši partija jau buvo vadinama beveik kriminaline organizacija. Elgesio standartų Lietuvoje yra keletas. Vienu atveju reakcija yra greita ir, sakyčiau, pernelyg kategoriška – tada šalies vadovai būna aktyvūs, išsako nuomones ir paaiškina savo poziciją. Kitais atvejais nuomonę išsakyti nesistengiama, vadovai stengiasi pabūti nuošalyje.

– Kaip derėtų elgtis politikams komentuojant vieną ar kitą skandalą?

– Politikai turėtų stengtis išsakyti nuomonę taip, kad ji negalėtų būti traktuojama kaip poveikis teisėsaugos institucijoms, tarp jų – ir teismams. Tai irgi yra vienas iš susilaikymą lemiančių veiksnių, dėl to politikai ir turėtų būti ganėtinai atsargūs. Verdiktus priima teismas, jis ir pasako, ar asmuo kaltas, ar nekaltas, todėl politikams skubėti reikšti nuomonę neverta. Priešingai – jie turėtų pagalvoti, ką sako. Lietuva yra ES šalis, todėl, kilus įtarimams, kad teismo verdiktai gali būti šališki ar paveikti politikų, ieškovai gali kreiptis ir kreipiasi į Strasbūro žmogaus teisių teismą. Tokiu atveju, jei Lietuva pripažįstama pažeidusi teisę į nešališką teismą, mūsų šalies mokesčių mokėtojams gali tekti mokėti kompensacijas dėl politikų klaidų. Todėl šioje vietoje politikai turėtų rasti aukso vidurį – pasakyti savo nuomonę, ko neturėtų būti Lietuvos politiniame gyvenime, bet kartu išlaikyti distanciją, išlikti objektyvūs ir maksimaliai nešališki.

– Tačiau mūsų šalies valdžia neretai liežuvį prikanda tik tuomet, kai į teisėsaugos nemalonę patenka jos favoritais laikomų partijų atstovai.

– Tie standartai, deja, yra keleriopi ir tai yra blogai. Politikų elgesys neturėtų nutolti nuo aukso vidurio visais atvejais. Kalbant apie politines partijas ar atskirus politikus tikrai neturėtų būti vadovaujamasi principu „myliu – nemyliu“. Deja, tas principas jau yra suveikęs tikrai ne vieną ir ne du kartus.

Seimo vadovo įprotis – raginti

O ką mano apie vis labiau įsilinguojančią korupcinę politikos bylą parlamento vadovybė? Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis mano, kad dėl galimų korupcinių nusižengimų įtariamas Seimo narys liberalas Gintaras Steponavičius turėtų pasitraukti iš Seimo. Parlamento vadovas sakė paraginsiąs politiką trauktis.

„Taip, besąlygiškai paraginsiu trauktis, mums turi rūpėti mūsų partijų ir Seimo reputacija. Aš manau, bet koks skandalas, jeigu jis turi pagrindo, tai jis tikrai nepuošia visos šitos mūsų garbingos organizacijos“, – vakar sakė V.Pranckietis.

Seimo vadovo nuomone, ir naujų rinkimų nereikėtų rengti, nes G.Steponavičius išrinktas pagal sąrašą. Šita „galimai korupcinė“ frakcija pasipildytų į parlamentą nepakliuvusiu ir eilėje laukiančiu nauju nariu.

Beje, V.Pranckietis garsėja įpročiu vis ką nors paraginti palikti postą nelaukiant tyrimo pabaigos. Vakar jis pasiūlė Seimo nario mandato atsisakyti Lietuvos interesų išdavyste kaltinamą Mindaugą Bastį. Prieš tai nurodė iš posto pasitraukti sąžiningai nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios tarnavusį, bet neapdairiai Gretos Kildišienės automobilio nuomos reikalus pakomentavusį Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vadovą Romą Valentukevičių.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Seimo pirmininko pavaduotojo poste ketvirtą kadenciją dirbantis M.Bastys pareigas pradėjo eiti 2016 m. gruodžio 13 d. Tačiau jau šių metų kovo 9 d. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su VSD informacija apie M.Bastį, paragino šį pasitraukti iš pareigų. Mat Valstybės saugumo departamentas, vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, atliko Seimo nario M.Basčio patikrinimą dėl galimybės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kai ji žymima grifu „visiškai slaptai“. Atsižvelgdamas į patikrinimo metu surinktą informaciją ir jos vertinimą, VSD priėmė neigiamą išvadą M.Basčio atžvilgiu dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija.

Seimo pirmininkui VSD pateikė raštą, kuriame, kaip skelbiama viešai, pažymima, kad parlamentaras M.Bastys turėjo ryšių su atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu laikomu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, taip pat – buvusiu Kauno mafijos autoritetu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu.

Pats M.Bastys patvirtino pažįstantis visus įvardytus žmones, tačiau jokių nusižengimų nėra padaręs ir valstybės neišdavė. Savo iniciatyva penktadienį Seimo narys susitiko su VSD vadovu Dariumi Jauniškiu ir neslėpė, kad kitas žingsnis dėl paviešintos informacijos – kreipimasis į Generalinę prokuratūrą, kad ši pateiktų atsakymą, ar jo veikla pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus. Taip pat parlamentaras nusprendė nesiekti LSDP pirmininko pareigų, tačiau patikino, jog tai buvo nusprendęs dar anksčiau.

„Vakaro žinių“ kalbintas M.Bastys laikėsi nuomonės, jog tai, kad yra bendravęs su rašte įvardytais asmenimis, nėra joks nusikaltimas. „Aš neneigiu to ir, būdamas lojalus Lietuvos Respublikos valstybei ir suprantantis, ką reiškia priesaika, tikrai atsakiau apie viską nuoširdžiai ir atvirai su ta mintimi, jog tikrai nematau jokių nusižengimų iš mano pusės. Aš manau, kad ir VSD tuo įsitikino, o su tais žmonėmis pokalbiai, bendravimai, jeigu kalbame apie valstybės interesų išdavimą ar kitokius negerus dalykus, iš mano pusės nebuvo. O to bendravimo interpretavimas toks, kaip interpretuoja VSD, yra jų reikalas“, – teigia M.Bastys.

Paklaustas, ar tikrai pats parlamentaras prašė paremti savo pažįstamus „Dujotekanoje“ dirbančio P. Vojeikos, patikino, kad jokios asmeninės paramos nėra prašęs: „Čia turbūt kalbama apie jau labai seną laikotarpį, gal 2008 metus. Parama buvo skirta ne man, o dabar Seimo nario pareigas einančiam Kęstučiui Smirnovui. Tuo metu jis dirbo sporto sektoriuje ir turėjo viešąją įstaigą ir jai prašė paramos. Aš prašiau ne kokio blogo asmens, o Lietuvos Respublikos piliečio, kuris gyvena Lietuvoje, dirba Lietuvoje ir turi galimybę paremti sportą. Ir ne vien dėl K.Smirnovo esu kalbėjęs. Į mane kreipiasi šiuo atveju ir jis, ir daugiau žmonių, komandinio sporto šakų atstovai ir prašo rekomenduoti, kas galėtų paremti sportinę ar kultūrinę veiklą. Aš asmeniškai sau jokios naudos nesu gavęs, man to nereikėjo. Aš ir pats, kaip politikas, Seimo narys, iš savo atlyginimo gal nedidelėmis sumomis, bet taip pat paremiu gražias ir geras iniciatyvas, kurias įgyvendina Lietuvos žmonės.“

Be to, opozicija jau ėmėsi rinkti parašus dėl apkaltos M.Basčiui. Tam reikia surinkti 36 Seimo narių parašus. Tačiau tokia iniciatyva pačiam M.Basčiui atrodo daugiau politikavimas: „Mano įsitikinimu, elgiamasi nepagrįstai, tai yra grynai politinis procesas. O politiniame procese visko būna, prognozuoti sudėtinga. Su teisininkais, be abejo, kalbėjau apie tai, ar yra pagrindo apkaltai. Konstitucinės teisės žinovai iš medžiagos, kuri buvo pateikta Seimo pirmininkui, mato, kad pagrindo apkaltai nėra. Bet kadangi politinis laukas ne mano naudai, aišku, link ko yra einama.“

Vytautas ČEPAS, psichologas, rašytojas, socialinių mokslų daktaras:

– Tokį atvejį reikėtų vertinti kaip isterišką. Nes tai yra tiesiog isterija, sukelta ne laiku ir ne vietoje, o be to, neturint jokių argumentų. Jeigu aš susitinku su piliečiu Ivanu, vėliau pasirodo, kad jis priklauso kokiai verslo grupei ar yra kagėbistas, kas iš to, jei aš to nežinau? Juk ne nuo susitikimų skaičiaus, vietos ir laiko žmogus gali būti kaltinamas ryšiais, o tik dėl to, ką jie susitikę veikė. Juk reikia žinoti, ar jis ėmė kokius pinigus, ką nors žadėjo, ar išdavė Lietuvą. Jei tokių dalykų buvo, žinoma, reikia kelti skaidrumo klausimą ir gal net iš Seimo išprašyti M.Bastį. Bet dabar mes turime informacijos, kad jis susitikęs buvo su nepalankiais Lietuvai žmonėmis, pavyzdžiui, renginio metu.

Ir pas mus ši isterija yra tapusi norma. Nes tuoj kas antras bus kaip šnipas. Ir tokia nuomonė visuomenėje kurstoma taip, kad verslininkas, dešimt ar daugiau metų ką nors pirkęs Rusijoje, jau bijo net pakrutėti. Jis juk automatiškai tampa nepatikimas, tampa valstybės priešu, o už tai jau laukia atsakomybė.

Pavyzdžiui, negerai, kad perka trąšas iš Rusijos. Bet jei daugiau nėra iš kur pirkti, jei Lietuvoje negaminamos? Juk trąšas veža, o ne kokį opijų. Be to, Seimo narės Rasos Juknevičienės brolis užsiima tokiu pat verslu, apie jį kažkodėl tylima. O galų gale visose šalyse džiaugiamasi, jei vietos verslininkai užmezga prekybos ryšius su kitomis šalimis. Pas mus kažkodėl atvirkščiai. Suprantu, kad politiškai Rusija gal nėra mums itin draugiška valstybė, bet dabar tai jau trukdo net verslo reikalams.

Jei buvo susitikimas su žmogumi, tai dar nieko neįrodo. Bet madinga kaltinti, kad kažkas buvo susitikęs, kažką kartu matė kavą kavinėje geriančius. Pirmiausia turi būti konkretūs argumentai ir įrodymai, kad žmogus konkrečiai ką nors padarė, o ne tik isterija. Maža to, jei kaltinimai metami, bet nieko nepaaiškinama, žmogaus garbė sutepama, nenusiplausi. Visiškai nėra korektiškumo, nes vos tik kilus įtarimui tuojau pat prikalame prie kryžiaus, nelaukdami jokių įrodymų. Vietoj to rodome politinį korektiškumą ten, kur jo visiškai nereikia, – lankstomės prieš ES ir nedrįstame nė pirstelti be leidimo.

– Praėjusią savaitę juoda dėmė krito ant kito parlamentaro – Kęstučio Pūko, apkaltinto seksualiniu priekabiavimu. Kaip tokių vertybių žmonės išrenkami į Seimą?

– O kaip visi kiti, kurie vedė savo sekretores ir padėjėjas? Aš nesakau, kad K.Pūkas gerai elgėsi, žinoma, kad negerai, taip negalima. Tačiau smerkia ir garsiausiai rėkia visi tie, kurie patys išsiskyrę. Juk beprotybė manyti, kad jauna moteris po 10 ar 20 metų nesusiras kito, o vaikščios laiminga su seneliu. Gal Seime tokia vieta, kur vyrai atitrūksta nuo žmonų, padėjėjos jaunos, gražios. Atsiranda žmogiški dalykai. Negeri, bet žmogiški.

Kalbant apie K.Pūko atvejį, juk jis jau gyvena su penkta žmona.

– Neseniai kelias savaites viešumoje buvo aptariama dar viena parlamentarė – Greta Kildišienė. Iš šalies pažiūrėjus, ne didžiausia nusikaltėlė politikoje, tačiau tapusi puikiu taikiniu, norint susilpninti valdančiąją partiją.

– Moralė žmonėms kartais yra svetimas dalykas. Esu atlikęs neoficialių tyrimų, kurie parodė, kad šitaip puolama G.Kildišienė tapo kone kultine figūra. Juk lietuviai myli puolamus. Žmonės tyliai ją palaiko ir gaili jos, kad ją taip puolė. Manau, šiuo atveju kai kurie žurnalistai buvo praradę net sveiką protą. Bet tuo metu nebuvo dėl ko prikibti prie „valstiečių“, o čia atsiranda graži mergaitė su kailiniais. Tai prie kailinių prikibo. Nors per televizorių ir prezidentę rodo su kailiniais, ir kitas politikų žmonas. Bet niekam tai netrukdė. Argi tai normalu? Manau, tai nebuvo ta figūra, ant kurios su kirviais turi pulti visa Lietuva. Juk pats konservatorius Dainius Kreivys nuomojo automobilį pats iš savęs. G.Kildišienė nors mokėjo „Agrokoncernui“, o štai D.Kreivys pats sau mokėjo. Tokiu atveju reikia iš viso išvaryti iš Seimo nelaukiant interpeliacijos. Pasirodo, tokia buvo norma.

Parlamentarams kiekvieną mėnesį skiriama atitinkama pinigų suma, skirta vadinamosioms parlamentinėms išlaidoms. Jei per ketvirtį visos lėšos neišleidžiamos, jos grįžta į Seimo kanceliarijos biudžetą. Tačiau paprastai grįžta mažai. Per mėnesį kiekvienam parlamentarui galima išleisti po beveik 800 eurų (gruodį – 793,3 euro). Tačiau kadangi naujasis Seimas kadenciją pradėjo praktiškai lapkričio viduryje, jie per pusantro mėnesio – iki Naujųjų metų – galėjo „įsisavinti“ po 1217,85 euro. Patikėkite, nemažai buvo tokių, kurie šį darbą atliko labai sąžiningai – išleido viską iki cento.

Tų sąžininguolių negalima nepaminėti. Tai – Kęstutis Bacvinka, Juozas Baublys, Guoda Burokienė, Justas Džiugelis, Dainius Gaižauskas, Jonas Jarutis, Laurynas Kasčiūnas, Greta Kildišienė (jau atsistatydinusi), Gintautas Kindurys, Jonas Liesys, Bronius Markauskas, Laimutė Matkevičienė, Kęstutis Mažeika, Česlavas Olševskis, Aušra Papirtienė, Žygimantas Pavilionis, Kęstutis Pūkas, Juozas Rimkus, Viktoras Rinkevičius, Gintarė Skaistė, Kęstutis Smirnovas, Lauras Stacevičius, Levutė Staniuvienė, Dovilė Šakalienė, Audrys Šimas, Tomas Tomilinas, Stasys Tumėnas, Gintaras Vaičekauskas, Petras Valiūnas, Jonas Varkalys, Antanas Vinkus.

Pagyrų nusipelnė ir Monika Navickienė, sąskaitoje palikusi 4 centus (matyt, nebesugalvojo, ką už tokią sumą galima nusipirkti, todėl pinigai grįžo į biudžetą), Bronislovas Matelis, palikęs 33 centus. Dar keli parlamentarai sąskaitoje paliko tikrus lobius: Edmundas Pupinis – 1,01 euro, Zenonas Streikus – 1,18 euro, Aurimas Gaidžiūnas – 1,25 euro, Algimantas Kirkutis – 1,33 euro.

Iš viso naujieji parlamentarai per pusantro mėnesio pernai sugebėjo „įsisavinti“ 568 221,07 euro. Prie to mažiausiai prisidėjo Eugenijus Jovaiša – tik 188,61 euro, o Ingrida Šimonytė, Linas Linkevičius ir Gabrielius Landsbergis sąskaitų nepalietė. Deja, pamatyti, kiek per pusantro mėnesio išleido perrinkti seimūnai, neįmanoma, nes jų išlaidos nuo lapkričio vidurio iki metų pabaigos įskaičiuotos į viso metų ketvirtojo ketvirčio išlaidas. Todėl gali būti, kad ir tarp jų yra tokių, kurie visas lėšas išlaižė iki dugno.

Žiūrint į išklotines, kur parlamentarai leidžia visų mūsų pinigus, darosi aišku, kodėl jiems jokio pasipiktinimo nekelia nuolat augantys bankų įkainiai ir kodėl nesiimama priemonių jiems pažaboti. Mat keliasdešimt politikų nurodė, kad banko sąskaitų tvarkymo ir pavedimų mokesčių išlaidas apmokėjo būtent šiais pinigais.

Kai kurie seimūnai skrupulingai taupūs ir renka bei kanceliarijos darbuotojams neša čekius, kad iš savos kišenės nereikėtų traukti nė cento. Pavyzdžiui, Antanas Vinkus nurodė, kad banko sąskaitos tvarkymui išleido 13 centų (negi tokią sumą trauksi iš savos piniginės?), Andriejus Stančikas tam pačiam išleido 41 centą, Vytautas Rastenis – 23 centus, E.Pupinis – 58 centus, B.Matelis – net 99 centus, Tadas Langaitis – 58 centus ir t.t.

Naujieji parlamentarai daugiausia pinigų išleido transporto priemonių eksploatavimui. Taip pat jie mėgsta gėles, suvenyrus, važinėti taksi, už mūsų pinigus apmokėti visuomeninio transporto išlaidas ir t.t., o Ž.Pavilionis net nurodė, kad susimokėjo už apgyvendinimą ir kelionės išlaidas užsienyje.

Apšnerkštos mūs Seimo sienos
Melo krūvos kur dairais,
Seka pasakas rinkėjams
Ponai su rimtais veidais.

Apie dorą ir vienybę,
Apie priesaiką Tėvynei,
Meilę artimajam savo,
Tam kurį ir vėl apgavo.

Apie paskolą Masiulio,
Eurus šnapso dėžėje.
Na ir kas, kad jį prigavo,
Manot pasodins? Juk ne.

Apie vargšę ponią Gretą,
Mamą perkančią džipus.
Apie tai kaip imigrantai
Grįžta į gimtus Naisius.

Apie žąsiną Ramūną,
Koks jis raitelis puikus…
Bet… nėr kada Dalytei snausti,
Nes dar tai ne pabaiga…

Remiantis tuo, ką partijos ir pavieniai politikai kalbėjo per rinkimų į Seimą debatus, parlamentarų skaičius turėtų sumažėti. Tokią idėją ypač propagavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o su ja debatuose dalyvavę konkurentai tokiems siūlymams visiškai neprieštaravo. Mat akivaizdu – prieštaravimas būtų reiškęs populiarumo sumenkėjimą. Tačiau praėjusią savaitę per vykusį pratęstos Seimo sesijos plenarinį posėdį parlamentarai balsavo nevieningai. Idėją parlamentarų skaičių sumažinti iki 101 palaikė tik 67 politikai, 22 buvo prieš, 34 susilaikė. Pataisoms nepritarė nė vienas socialdemokratas, pritarė tik vienas konservatorius.

Konservatorių frakcijos seniūno pavaduotojas Jurgis Razma tikino, esą jo frakcijos nariai blokavo pataisas labiausiai dėl to, kad du projektai buvo suplakti į vieną.

„Tuo pačiu balsavome ir dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo, ir dėl to, kad Seimo rinkimai vyktų pusmečiu anksčiau. Kaip balsuoti, jei vieną idėją palaikai, o kitos – ne? Todėl aš visai nebalsavau, o kitiems leidau balsuoti taip, kaip jie nori“, – atviravo J.Razma.

„Vakaro žinioms“ priminus, kad konservatoriai prieš rinkimus aktyviai palaikė siekį mažinti parlamentarų skaičių, J.Razma to neneigė.

„Lyginant su kitomis šalimis, mūsų parlamentarų skaičius, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra visiškai normalus. Tačiau žinant, kad visuomenė labai stipriai įsitikinusi, jog Seimo narių turi būti mažiau, paisant žmonių nuomonės galima daryti sprendimus ta kryptimi. Tačiau sprendimą dėl Seimo narių norėčiau matyti kaip sisteminio sprendimo sudėtinę dalį. Tada būtų efektas. O jei tik Seimo narių skaičių sumažinsime, tas efektas būtų labai minimalus. Be to, man nepatinka, kaip tai yra pateikta – nepasitarus su specialistais, su frakcijomis“, – teisinosi J.Razma.

Pagrindinis Seimo narių skaičiaus sumažinimo šalininkų argumentas buvo tas, kad, mažėjant gyventojų skaičiui (o jų nuo Nepriklausomybės atkūrimo sumažėjo beveik milijonu), turi mažėti ir parlamentarų skaičius. Oponentai nesako, kad tam nepritaria dėl to, jog tokiu atveju sumažėtų šansų būti perrinktiems. Jie atkerta, esą gyventojų skaičius tai sumažėjo, tačiau rinkėjų – ne, tik jie persikėlė į užsienį.

Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Petras Gražulis surinko keliasdešimties kolegų parašus ir registravo kitą pataisą – kad parlamentarų skaičius būtų sumažintas iki 71.

„Nežinau, kodėl čia tiek daug karštų diskusijų šiuo klausimu, ypač jautriai reaguoja konservatoriai. Žmonės sako, kad geriausia, jog Seimo nariai būtų renkami tik vienmandatėse apygardose. Tada Seimas būtų atsakingesnis, įsiklausytų į žmonių iniciatyvas. Todėl registravau projektą, kad liktų tik 71 Seimo narys – vien vienmandatininkai“, – paaiškino P.Gražulis.

Kai kurie parlamentarai pasirašė ir po vienu projektu, ir po kitu. Viena tokių – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narė Vanda Kravčionok. Todėl taip ir neaišku, ar ji nori, kad liktų 101 ar 71 parlamentaras.

„Mūsų rinkimų programoje numatyta, kad Seimo narių skaičių reikia mažinti iki 101. Tačiau, jei tam būtų nepritarta, aš dėl visa ko pasirašiau ir po kitu projektu – kad būtų galimybė ir jį pateikti. Seimo narių skaičių reikia mažinti, nes mažėja gyventojų skaičius. Kuo mažiau Seimo narių, tuo mažiau kvailų iniciatyvų būtų. Nesutinku su tuo, kad parlamentarų nereikia mažinti, nes rinkėjų nemažėja, tik jie emigruoja. Jie turi vieną apygardą, kurioje renka savo Seimo narį. Jei išvažiavo, tai nemanau, kad turėtų turėti teisę ir kitus Seimo narius rinkti už mus. Na, griežtai labai nepasakysiu, kad visai neturi teisės. Bet vieną parlamentarą jie renka“, – sakė V.Kravčionok.

Vytautas ČEPAS, buvęs Seimo narys, psichologas, rašytojas:

– Vėl laužomos ietys diskutuojant, kiek Seimo narių turi būti. Tačiau gal ne skaičius esmė? Gal verčiau pagalvoti, kaip didinti Seimo darbo kokybę? Juk, jei ji būtų normali, niekas ir dėl tokio skaičiaus nesipiktintų.

– Darbo kokybė ne nuo skaičiaus priklauso. Aš esu prieš parlamentarų skaičiaus mažinimą vien dėl mažinimo. Juk tai nieko neduos. Visos partijos, eidamos į Seimą, žadėdavo mažinti Seimo narių skaičių, nes aktyvūs tinklaraštininkai, profesionalūs patyčių meistrai, to reikalaudavo. Tačiau akivaizdu, kad nieko nebus, nes reikės, kad už tai balsuotų du trečdaliai Seimo narių. Tačiau naudojantis šia idėja, kurią galima būtų ir populistine laikyti, kažkodėl menkinamos kitos tų pačių žmonių idėjos. Niekaip nesuprantu, kodėl visiems kliūva idėja dėl tautinių drabužių arba tai, kad trispalvės būtų išdalinamos tiems, kurie neišgali jų nusipirkti. Kaip tai trukdo fundamentalių, programinių dalykų sprendimui? Niekaip.

Du trečdaliai žmonių nelabai suvokia, kas yra parlamentas. Šis žodis kilęs iš prancūziško žodžio „šnekėti“. Tam surinkti Tautos šnekoriai, kad iš šnekų srautų išsirutuliotų racionalus grūdas. Gal kas kalba nesąmones, bet tik bediskutuojant gimsta geri įstatymai. Tačiau pas mus to trūksta.

– Kodėl?

– Ne todėl, kad per daug Seimo narių, o todėl, kad daugelio jų kvalifikacija, lygis per žemas (tai taikau visų kadencijų seimams). Ateina žmonės, neskaitę net pasaulinės literatūros, teisinės literatūros, Tautos istorijos. Kai nieko to nežinai, tai net ir pasiginčyti negali.

– Naujiems Seimo nariams vyksta techniniai mokymai. Tačiau statuto, teisinės literatūros juk į visų galvas nesukiši, jei išrinktieji patys nesistengs?

– Statutą dauguma žino tiek, kiek reikia – kaip balsuoti, kiek reikia lankyti, kad nenukentėtų finansiškai. Svarbiausia yra išmokti įstatymų pateikimo procedūras, kad paskui nebūtų nesąmonių, o tam būtina pasirinkti protingus patarėjus – rinktis pagal patirtį ir žinias, o ne nepotizmo pagrindais, ne pagal giminystės ryšius. Geriausia būtų įdarbinti teisės studentus, tačiau pas mus tai neleidžiama. Aš savu laiku turėjau labai gerą patarėją – Tomą Vaitkevičių. Jis po to teisingumo viceministru tapo. Man užtekdavo tik idėją pasakyti, o jis vakare jau su parengta pataisa ateidavo. O kai renkamasi patarėjus pagal pažintis, tai visi ir kenčiame. Ir niekas nepasikeis vien dėl to, kad Seimo narių skaičių sumažinsime iki 101 ar net 71. Maksimaliai galima būtų skaičių mažinti iki 111 – kad nuramintume tuos, kurie pyksta, jog Seime daug kvailių sėdi. Bet jokiu būdu ne mažiau, nes darbo ten tikrai yra.

– Gal pas mus „kreivi“ projektai teikiami, nes seimūnai dažnai sėdi ne savose rogėse: medikai – Ekonomikos ar Biudžeto ir finansų komitete, ekonomistai – Sveikatos reikalų komitete ir t.t.?

– Tai yra vienas ydingiausių Seimo dalykų. Tiesa, tai ne vien Seimo, bet ir Vyriausybės bėda, kai, pavyzdžiui, pediatrai dirba krašto apsaugos ministrais. Visi, kas dirba Seime, privalo turėti bent minimalų teisinį išsilavinimą. Juk jei tave išrenka, o tu tokio neturi, visada gali įstoti į kokią kolegiją ar bent baigti kursus, kad turėtum nors kokį teisinį supratimą. Arba bent nepatingėti savarankiškai paskaityti teisinės literatūros. Juk įstatymų leidyba nėra mezgimas ar javapjūtė. Kažkodėl teisininkai juk neina kirpti plaukų ar austi. Jei jau patekai į Seimą, pasistenk, kad įgytum kvalifikaciją.

Formulė

Daugelyje valstybių parlamentarų skaičius nustatomas pagal paprastą formulę – imamas gyventojų skaičius ir iš jo traukiama kubinė šaknis. Pagal šią formulę Lietuvos Seimo narių skaičius netgi galėtų būti 142.

Visą straipsnį skaitykite čia