Naujame tyrime teigiama, kad šios savybės gali būti susijusios; maža to, abi jos galėjo kilti dėl to, kad Venera kadaise buvo tinkama gyvybei.

Remdamiesi skaitmeniniais modeliais, astronomai išnagrinėjo, kaip Veneros sukimąsi galėtų paveikti Saulės sukeliami potvyniai planetą dengiančiame vandenyne. Žinoma, vandenyno Veneros paviršiuje šiuo metu nėra, bet tolimoje praeityje galėjo būti. O Saulė potvynius Veneroje sukelia stipresnius, nei Žemėje, nes yra arčiau.

Potvyniai lėtina planetos sukimąsi; Žemės paros trukmė pailgėja vos 20 sekundžių per milijoną metų, bet kaimyninėje planetoje efektas gali būti daug stipresnis. Pavyzdžiui, jei Veneros vandenyno vidutinis gylis buvo 850 metrų – gerokai mažiau, nei Žemės 3,7 kilometro – potvyniai jos sukimosi periodą per milijoną metų galėtų pailginti net 72 Žemės paromis.

Kitaip tariant, vos per 10-50 milijonų metų Veneros sukimasis nuo panašaus į Žemę galėtų sulėtėti iki dabartinio. Taip lėtai besisukančioje planetoje stipriai išaugtų temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties, taigi dienos pusėje vandenynas imtų garuoti. Per dar kelis milijonus metų jis galėtų išgaruoti visiškai, apgaubdamas Venerą tankia atmosfera ir sukeldamas negrįžtamą šiltnamio efektą.

Toks laikotarpis yra labai trumpas, kalbant geologiniais mastais, taigi net jei Veneroje kažkada buvo gyvybei tinkamos sąlygos ir gyvybė susiformavo, ji tikrai neturėjo šansų išgyventi iki šių laikų.

Šie rezultatai piešia niūrias prognozes egzoplanetų gyvybingumui, ypač planetų, kurios sukasi arti mažų žvaigždžių. Jose potvyniai yra labai stiprūs ir net jei jos nėra prirakinamos prie savo žvaigždžių, kad visada į jas būtų nukreipusios vieną pusrutulį, vandenynai vis tiek gali išgaruoti, o šansai užsimegzti gyvybei – išnykti.

Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

„Jį radęs, šūktelėjau ‘far out!’, ir tai iš tiesų labai tolimas objektas,” sako komandos nays Scott Sheppard iš Carnegie mokslo Instituto Vašingtone.

Kadangi planeta tokia tolima, apie Faroutą kol kas žinome labai nedaug. Atvaizduose planeta maždaug 500 kilometrų skersmens, o tiek pakanka nykštukinės planetos titului. Be to, ji atrodo rožinio atspalvio, o tai gali rodyti, kad jos paviršius apledėjęs.

Tolesni stebėjimai turėtų padėti nustatyti svarbią detalę: jos orbitą. Panašių tolimų objektųkeistos orbitos astronomus verčia kelti hipotezes, kad jas gali stumdyti mūsų planetos pakraščiuose besislepianti milžiniška planeta. Kol kas šis tiesiogiai dar neregėtas objektas vadinamas Planeta X.

Jei Farouto orbita panašai iškraipyta, tai galėtų padėti susiaurinti Planetos X paieškas. Tiesą, sakant, astronomai Faroutą aptiko būtent ieškodami Planetos X.

„Gali paaiškėti, kad ten yra planeta, bet ne anksčiau, nei nustatysime orbitą,” pažymi Sheppardas. „Bet orbita tikriausiai ilgesnė nei 1000 metų, tad reikės atlikti stebėjimus kelis metus, kol iš tiesų nustatysime, kas tai yra.”

Mūsų sistemai grėsmė kils keliomis dešimtimis tūkstantmečių anksčiau, nei manė mokslininkai.

Anksčiau manyta, kad nykštukinė žvaigždė Gliese 710 su Saulės sistema susidurs po 1,36 milijonų metų. Nauji tyrimai parodė, kad tai įvyks kiek anksčiau — po 1,29 milijonų metų.Gliese 710 priskiriama klajojančioms žvaigždėms, tai yra, ji keliauja po Galaktiką, nevaržoma jokių gravitacinių pančių, kurie paprastai laiko žvaigždes savo vietose. Jos greičio – 51 499 km/h – nepakanka, kad ji būtų laikoma žvaigžde bėgle, tačiau toks greitis išties nemenkas.Kad Gliese 710 artėja prie Saulės sistemos, žinota bent jau nuo 1996 metų, tačiau šio susidūrimo terminai apibrėžti tik 2016-aisiais. Remdamiesi Gaia misijos pirmuoju duomenų paketu, astronomai Filip Berski and Piotr A. Dybczyński paskaičiavo, kad Gliese 710 — tuo metu buvusi už 63,8 šviesmečių (arba 19,6 parsekų) nuo mūsų Gyvatės žvaigždyne — turėtų apsilankyti maždaug po 1,35 milijono metų.

Dabar astronomai Raul de la Fuente Marcos ir Carlos de la Fuente Marcos iš Madrido universiteto šiuos skaičiavimus patikrino, remdamiesi antrąja, tikslesne, anksčiau šiais metais publikuota Gaia duomenų, ir patvirtino žvaigždės skriejimo kryptį. Tačiau nauji duomenys parodė, kad susitikimo laikas – keliomis dešimtimis tūkstančių metų trumpesnis ir žvaigždė pralėks gerokai arčia mūsų sistemos, nei tikėtasi.„Mūsų rezultatai patvirtina Berski ir Dybczyński (2016 m.) skaičiavimus paklaidos ribose, bet rodo, kad Gliese 710 prie Saulės sistemos prisiartins anksčiau ir labiau“, — rašoma naujame pranešime.Pažymėtina, kad šis pranešimas publikuotas dar neatlikus galutinio ekspertinio įvertinimo. Bet netgi atsižvelgiant į tai, vien faktas, kad naujas tyrimas patvirtina ankstesnius tyrimus – įdomus kitas šios istorijos žingsnis.Berskis ir Dybczyński išsiaiškino, kad Gliese 710 įskries į Orto debesį praskries už 13 365 astronominių vienetų nuo Saulės (vienas astronominis vienetas lygus atstumui nuo Žemės iki Saulės – 150 milijonų kilometrų). Naujasis tyrimas rodo, kad ji praskries vos už 4 303 a.v. Iš tiesų tai nėra labai arti: daugiau nei 100 atstumų nuo Žemės iki Plutono, kuris sukasi apie Saulę už 39,5 a.v. Tačiau tai vis viena gali pakenkti Saulės sistemai.

Dabar astronomai Raul de la Fuente Marcos ir Carlos de la Fuente Marcos iš Madrido universiteto šiuos skaičiavimus patikrino, remdamiesi antrąja, tikslesne, anksčiau šiais metais publikuota Gaia duomenų, ir patvirtino žvaigždės skriejimo kryptį. Tačiau nauji duomenys parodė, kad susitikimo laikas – keliomis dešimtimis tūkstančių metų trumpesnis ir žvaigždė pralėks gerokai arčia mūsų sistemos, nei tikėtasi.„Mūsų rezultatai patvirtina Berski ir Dybczyński (2016 m.) skaičiavimus paklaidos ribose, bet rodo, kad Gliese 710 prie Saulės sistemos prisiartins anksčiau ir labiau“, — rašoma naujame pranešime.Pažymėtina, kad šis pranešimas publikuotas dar neatlikus galutinio ekspertinio įvertinimo. Bet netgi atsižvelgiant į tai, vien faktas, kad naujas tyrimas patvirtina ankstesnius tyrimus – įdomus kitas šios istorijos žingsnis.Berskis ir Dybczyński išsiaiškino, kad Gliese 710 įskries į Orto debesį praskries už 13 365 astronominių vienetų nuo Saulės (vienas astronominis vienetas lygus atstumui nuo Žemės iki Saulės – 150 milijonų kilometrų). Naujasis tyrimas rodo, kad ji praskries vos už 4 303 a.v. Iš tiesų tai nėra labai arti: daugiau nei 100 atstumų nuo Žemės iki Plutono, kuris sukasi apie Saulę už 39,5 a.v. Tačiau tai vis viena gali pakenkti Saulės sistemai.

Dangaus stebėjimo teleskopas Havajuose spalio 18 dieną aptiko greitai judantį objektą, kol kas vadinamą C/2017 U1, kai jis labiausiai prisiartino prie Saulės. Per savaitę atlikę 34 atskirus objekto stebėjimus, astronomai išsiaiškino keistą, sudarančią kampą su planetų sistemos plokštuma ir nesisukančią apie Saulę, jos trajektoriją.

Dabar astronomai tikisi, kad daugiau dangaus stebėtojų pažvelgs į objektą ir padės nustatyti, ar ji iš mūsų kaimynystės, ar įsibrovėlė iš toliau.

Dauguma kometų skrieja elipsės formos orbitomis apie Saulę, užsuka iš tolimojo Orto debesies ir, aplankiusios vidinę Saulės sistemą, nulekia atgalios. Tačiau ši kometa niekados nebegrįš. Jos orbita rodo, kad ji atskriejo iš Lyros žvaigždyno krypties, virš santykinai plokščio s saulės sistemos plokštumos, apsuko apie Saulę, ir nuskriejo atgal amžinybėn.

Lyra yra greta krypties, kuria Saulė juda Paukščių Taku, sako Luke Dones iš Pietvakarių tyrimų instituto Boulderyje, Kolorado valstijoje. „Būtent to ir galima tikėtis; priešpriešais Saulės skriejimo krypties turėtų būti daugiau tarpžvaigždinių kometų,“ sako jis.

TRUMPAM UŽŠOKO

„Ji atlekia iš labai toli, tačiau negalime atsekti, iš kaip toli ji pradėjo kelionę. Gali būti, kad ji atskriejo iš už Saulės sistemos ribų, bet išties sunku pasakyti užtikrintai,“ sako Simon Porter, irgi iš Pietvakarių tyrimų instituto. Tolesni stebėjimai per kitas porą savaičių turėtų reikalus paaiškinti labiau.

Be to, tokia ekstremalia orbita skriejanti kometa nebūtinai atskriejo iš tarpžvaigždinės erdvės. „Jos orbitą galėjo pakeisti sąveika su Jupiteriu ar kita planeta,“ sako Maria Womack iš Pietų Floridos universiteto Tampoje.

Kometos kilmę nustatyti sunku iš dalies ir dėl kometos prigimties. „Kometos nuotraukose yra neryškios dėmės. Žmonės turi nuspręsti, kur, jų nuomone, yra centras. Sėdintis prie teleskopo turi spėlioti,“ sako Womack.

Dėl neišvengiamo spėliojimo matavimai darosi ne tokie tikslūs, tad astronomai nori atlikti daug stebėjimų, kad galutinai įsitikintų, kad kometa atskriejo iš už Saulės sistemos ribų, pridūrė ji.

Laimei, dar liko nemažai progų į ją pažvelgti. Kometa galingais teleskopais turėtų būti regima dar bent porą savaičių, tad mėgėjai ir profesionalai galės tyrinėti leduotąją viešnią ir aiškintis jos istoriją

Mike‘as Brownas, planetų astronomas iš Caltech universiteto, paskelbė, kad hipotetinė „Devintoji planeta“ sukasi aplink Saulę labai ištemptoje orbitoje ir ją užpildo per 10–20 tūkst. metų.

Dabar atrastas naujas Kuiperio žiedo objektas, kurio neįprasta orbita dar labiau sustiprina užuominas apie devintąją planetą, rašo sciencealert.com.

„Devintoji planeta“, kuri, manoma, yra dešimt kartų masyvesnė už Žemę, turėtų daryti gravitacinį poveikį šalia jos esantiems kosminiams kūnams. Būtent tai M.Brownas su kolegomis ir pastebėjo.

„Mes analizuodami duomenis pamatėme keistą signalą, kuris reiškė, kad Saulės sistemos pakraštyje vyksta kažkas neįprasto, – pasakojo M.Brownas. – Visi šie tolimi objektai išsirikiavę keistu būdu, o taip vykti neturėtų. Mes mėginome rasti atsakymą remdamiesi visais kosminiais paaiškinimais, tačiau nė vienas iš jų netiko.“

Iš pradžių nustatyta, kad šeši kosminiai kūnai buvo išsirikiavę „keistu“ būdu, o dabar atrastas ir septintasis. Atrodo, kad jis buvo nustumtas milžiniškos jėgos, maždaug už 149 mlrd. km nuo Saulės – ten, kur ir turėtų būti „Devintoji planeta“. Šis atstumas yra 75 kartus didesnis, nei Plutonas nutolęs nuo Saulės.

Saturno palydovą Titaną 1655 metų kovo 25 atrado Olandijos fizikas, matematikas ir astronomas Kristijanas Higensas (Christiaan Huygens). Tai didžiausias Saturno palydovas ir antras pagal dydį „mėnulis“ Saulės sistemoje (po Ganimedo, Jupiterio mėnulio). Titano skersmuo yra apie 5150 km.

 Saulės sistemos planetos

Titano paviršius sudarytas daugiausia iš vandens ledo ir nuosėdinių organinių medžiagų. Be to ten yra ir gamtiniai rezervuarių, pripildyti, kaip manoma, skystų angliavandenilių, daugiausia metano ir etano dujų.

Saturno palydovai – mėnuliai

Aukščiausią Titano viršūnę buvo įmanoma identifikuoti tarpplanetinės stoties „Cassini“ perduotų duomenų dėka. Viršūnė yra trijų gūbrių, vadinamų Mithrim Montes, zonoje. Viršūnės aukštis – 3337 metrai. Palyginimui, Žemės aukščiausias kalnas yra Džomolungma – jos aukštis 8848 metrai.

Tyrinėtojai pažymi, kad visos aukščiausios Titano viršūnės yra planetos pusiaujo zonoje. Jų aukštis svyruoja apie 3000 metrų žymą.

NASA taip pat pateikė naujus aukštos skiriamosios gebos Saturno mėnulio uolieninių darinių žemėlapius. Taigi, pamatykite juos ir jūs.

Šaltiniai:

• nasa.gov

• https://en.wikipedia.org/wiki/Titan_(moon)

Dėkojame, kad skaitote.

Nepamirškite gautomis žiniomis pasidalinti su savo draugais.

Pagrindinė nuotrauka padaryta šių metų kovo mėnesio 12 dieną su prietaisais sumontuotais Saulės dinamikos observatorijoje (SDO) – NASA kosmoso transporto priemonėje, sukurtoje studijuoti Saulę. Observatorija buvo paleista 2010 metų vasario 11, o jos pagrindinis tikslas yra gauti duomenys apie mūsų žvaigždė įtaką Žemės planetai ir ją supančiai erdvei.

Ant pagrindinio vaizdo nubrėžtos magnetinių laukų jėgos linijos sumodeliuotos magnetinių laukų skaičiavimo būdu. Ryškios sritys Saulės paviršiuje – magnetiškai aktyvios sritys. Jėgos linijos leidžia mums matyti, kaip laukai yra susiję vieni su kitais.

Pridursime, kad SDO skraidina tris tiriančius įrenginius , leidžiančius gauti dvylika skirtingų tipų vaizdus. Gautos fotografijos turi 4096 × 4096 taškų skiriamąją gebą, kuri leidžia mokslininkams stebėti Saulės šviesulio paviršių 0,6 kampinės sekundės dydžiu. Observatorija perduoda vaizdus į Žemę kas 12 sekundžių.

Šaltinis. http://www.3dnews.ru/news/

Paruošė: RiSiMa

Kosminio objekto dydis nustatomas pagal jo nuotolį ir albedą (šviesos refliaktyvumą). KH162 albedą nustatyti veikiausiai bus nelengva, tačiau, sprendžiant iš kitų Saulės sistemos planetų albedo, naujo objekto skersmuo gali svyruoti nuo 500 km iki 1000 kilometrų.

Bet kokiu atveju, naujasis ledo objektas bus mažesnis už Plutoną (skersmuo  – 2,3 tūkst. km), galbūt ir jo palydovą Charoną (1270 km).

Atsižvelgiant į tai, kad KH162 daugiausiai sudarytas iš ledo ir uolų, šis objektas greičiausiai yra pakankamai didelis ir beveik sferinės formos.

Sprendžiant iš jo ryškio, KH162 greičiausiai patenka tarp 20 didžiausių už Neptūno esančių objektų.

KH162 orbita labai įdomi. KH162 yra gana eliptinėje orbitoje, kuri pakrypus į Sauės sitemos plokštumą. Jos afelis siekia 12, 5 mlrd km., perihelis – 6,2 mlrd. km. Tai reiškia, kad kūnas kartais priartėja prie Saulės arčiau, nei Plutonas.

Pirmą kartą šis objektas buvo pastebėtas 2015 m.,  o vėliau pakartotiniai pastebėjimai leido nustatyti apytikslę kūno orbitą. KH162 aplink Saulę apskrieja per 489,6 metų.