Jei žvelgtume į paskutinę vykdytą misiją kaip atskaitos tašką būsimiems darbams, neabejotinai viso pasaulio dėmesys krypo į tirštais juodais dūmais apsipylusį laivą ir net du prarastus naikintuvus. Ne numuštus, bet nesugebėjusius nusileisti ant jo denio. Žinant, kad lėktuvnešis gali gabentis vos 24-is naikintuvus, tai rimtas ne tik finansinis, bet ir realus kovinių pajėgumų praradimas, kurio reikia vengti visais įmanomais būdais.

Didele dalimi „Admiral Kuznecov“ kamuojančios bėdos neturėtu nieko stebinti, jis pirmasis, ir galima sakyti vienintelis, iš savo klasės. Pirmumas technikos srityje dažniausiai reiškia, kad tai testavimo platforma. Platforma, kurios bėdų laukiama, o jų sprendimas padeda išgaudyti ateities laivams kilsiančias bėdas. Tačiau kaip žinome, yrant Sovietų Sąjungai, buvo spėtas pastatyti tik šis laivas. O ir jis pilnai nebaigtas turėjo pabėgti į Rusiją. Ten, net neturint reikiamų sąlygų, jis baigtas įrengti. Galiausiai priimtas tarnybon. Ne šiltajame Kryme, kaip buvo planuota, bet tolimoje Rusijos šiaurėje netoli Arkties.

Tokių bėdų neišgaudymas labiausiai matomas variklių skyriuje. Negražūs juodi dūmai būtu priimtini, jei varikliai veiktu patikimai, bet to jie nedaro. Visiškai. Problemos ištakos siekia pradžių pradžias. „Kuznecov“ buvo didžiausias bei ambicingiausias projektas kokį iki tol buvo stačiusi TSRS. Jame sumontuoti aštuoni naujoviški, aukšto slėgio boileriai su turbinomis. Tuomet tai buvo aukščiausia technikos pažanga leidusi laivui generuoti daug galios ir būnant ne branduoliniu nedaug kuo jiems nusileisti greitumu. Tačiau jie nuo pat pradžių neveikė tinkamai, Sąjunga griuvo, o visų sąjunginių šalių pramonės įmonės susidūrė su finansine krize.

Augančios Rusijos ambicijos menkai sutapo su silpna Ukrainos pramone, kuriai liko visos pagrindinės laivų variklių gamyklos. Jos pagalba variklio bėdų neištaisė, o dabar net norint tų ryšių nebebūtų.

2010-ais rusų generolai svajojo išmesti šiuos netikusius variklius, pakeičiant atominiu reaktoriumi ar bent kažkuo patikimesniu. Apie branduolinio reaktoriaus kūrimą žinių negirdėti, bet pasirašytoje remonto sutartyje su „Jungtine laivų statybos korporacija“ minimas visiškas variklių skyriaus atnaujinimas.

Beveik brolis dvynys „Liaoning“ buvo pabaigtas statyti Kinijoje. Kinai, nusipirkę nebaigtą statyti korpusą, atsisakė bendradarbiavimo su ukrainiečiais, turinčiais darbinės patirties su rusiško lėktuvnešio varikliais. Vietoje to įmontavo įprastus variklius, tokius kokie kuriami komerciniams prekiniams laivams arba keltams. Galios mažiau, bet jų patikimumas žinomas. Ypač matant kokiais tempais vieną po kito lėktuvnešius stato kinai. Nebuvo laiko žaisti su neveikiančiomis technologijomis.

Labai realu, kad ir Rusija savo modernizaciją pasuks šiuo keliu. Paaukos lėktuvnešio greitį vardan išaugsiančio patikimumo. Tačiau tai tik spėjimas, konkrečių darbų masto Rusijos pusėje niekas nekomentuoja. Tas matyt bus padaryta kai darbai įsibėgės.

Kita sritis kurioje visi tikėjosi modernizacijos — viršutinis denis. Daugelis manė, kad visa jo danga bus pakeista, o kartu modifikuota pakilimo rampa. Tai kritinės svarbos dalys lemiančios naikintuvo pakilimą. Operacija Alepe parodė tai kas buvo akivaizdu, laivas buvo projektuotas ne tam.

Visa TSRS lėktuvnešių programa iš esmės skyrėsi nuo Vakarų valstybių. Vakaruose lėktuvnešiai buvo smogiamoji jėga, o už „geležinės uždangos“, jie turėjo būti priedanga laivynui. Tiek patys pirmieji „Kijevo“ klasės, tiek vėlesnis „Kuznecov“, gabenosi lėktuvus turėjusius ginti nuo oro atakų. Žemės taikiniams turėjo smogti paties laivo gabenamos įvairių tipų raketos.

Palyginimui: oras-oras raketa „Vympel R-73“ sveria 105 kg, o oras-žemė valdoma bomba „KAB-500KR“ visus 500 kg. Penkiskart daugiau. Pakeitus amunicijos tipą, tai kur kas didesnis svoris bandančiam pakilti naikintuvui, kas nebuvo planuota projektuojant. Plius trumpesnis pakilimo takas nei standartiniame oro uoste. Visa tai atveda iki kuro ir gabenamo naudingo krovinio kiekio taupymo. Toks taupymas atsiliepia kokybei ką gali padaryti visa atplaukusi lėktuvnešio grupė.

Kinai, atkūrę nepastatytą lėktuvnešį, ko gero susidūrė su ta pačia pritaikymo kitiems tikslams problema. Antrasis jų pačių pastatytas lėktuvnešis vizualiai toks pats, bet jie skelbėsi padarę nežymių pakeitimų pakilimo rampos konstrukcijoje. Jie ją pažemino nuo 14 iki 12 laipsnių kampo.

Rusijos planuose numatyta dirbti nuo kito galo. Jie keis nusileidžiančius lėktuvus sustabdančių trosų gaudyklę. Pastaroji buvo kaltinama dažnais trosų trūkimais. Vienas jų potencialiai lėmė naikintuvo avariją kompanijos Sirijoje metu. Spėjama naikintuvui belaukiant leidimo tūpti baigėsi degalai. Visą gaišatį sukėlė prieš tai nusileidusio lėktuvo stabdymo sistemai padaryta žala.

Specialistų darbas analizuojant šio bei kito, indams parduoto senesnio, Kijevo klasės, lėktuvnešio duomenis gali atnešti laukiamos naudos.

Mažiau matomi, bet ne mažiau svarbūs kiti suplanuoti darbai: bus pakeistos kelios vandens pompos, atnaujintos priešlėktuvinės gynybos raketos (vietoje sovietinių laikų „Kinžal“, bus įdiegtos nesenai sukurtos „Pancyr“).

Bene pats didžiausias pokytis nuo pastatymo suplanuotas elektronikos srityje. Nuo įrengimo darbų pabaigimo 1991 metais „Admiral Kuznecov“ niekada nebuvo modernizuota skrydžio kontrolės bei denio valdymo įranga. Šiame etape joms bus skirtas bene didžiausias dėmesys. Bus pakeista vos ne visa kontrolės bokšto įranga. Tiesa radarų ir komunikacijos įrangai dėmesio neskirta, jos matyt liks tokios kokios buvo suprojektuotos.

Ką mano patys rusai? Didelio entuziazmo nėra, buvo pasigirdę net klausimų ar nevertėtų statyti naują užuot kišus pinigus į seną daiktą. Kol kas Rusija neturi nei tokio dydžio laivo statybų patirties, nei vietos kurioje pavyktu pastatyti tokio dydžio laivą.

Laivyno skaičiavimais, už šią modernizacijos sumą pavyktu pastatyti tik du/tris korvečių klasės laivus. Naujausios korvetės gali gabenti po kelias sparnuotasias raketas ir jos gali būti pavojingos, bet nė iš tolo nepakeistu laivyno karinio potencialo. Šis lėktuvnešis irgi ne stebuklas, bet jis bent jau leidžia pasiųsti psichologinę žinutę. Atsiminkime paskutinę kelionę link Sirijos krantų. Pasaulinio lygio dėmesys. Visi buvo priversti komentuoti, o kur dar buvimas nedideliame klube turinčiame tokio tipo ginkluotę gebančią veikti toli nuo šalies krantų.

Kuznecovas Murmanske praleis artimiausius trejus metus. Jo sugrįžimo laukiama 2021 metais. Tuomet jis jau bus sulaukęs solidaus 40-ies metų jūroje jubiliejaus. Įprastai šalys savo didžiuosius laivus nurašo praėjus pusei amžiaus nuo statybos. Pasenusios technologijos, išsemtos modernizacijos, pavargęs nuo metų naštos metalas.

Panašu ši modernizacija jo nepadarys tikru lėktuvnešiu, bet bus kone paskutinė į kurią investuoti pinigus dar buvo šiokia tokia logika. Ar iki jo tarnybos pabaigos Rusija ras kuo jį pakeisti, kol kas tik atviras klausimas. Ambicijų ir projektų yra, bet išskyrus žodžius nieko kito vis dar nematyti.

Parengė Arnas Mulokas

Nors amerikiečiai tvirtina, kad tai nėra tiesa, Rusija teigia, kad iš Sirijos parsivežė geros būklės „Tomahawk“ sparnuotąją raketą, naudotą prieš cheminių ginklų saugyklas. Rusijos karininkai netgi teigia, kad ši raketa jiems padės pagerinti savo šalies raketas. Bet ką iš tikrųjų galima sužinoti iš nesprogusios sparnuotosios raketos?

Tuo metu britų ministrė pirmininkė Theresa May svarstė, ar prisijungti prie planuojamų atakų prieš Siriją.

Rašoma, kad Th.May buvo įsakiusi britų povandeniniams laivams prie Sirijos priartėti per raketos nuotolį.

A klasės Jungtinės Karalystės povandeninis laivas buvo persekiojamas vieno arba dviejų Rusijos povandeninių laivų. Pasak „The Times“, vieno iš jų pavadinimas buvo „Juodoji skylė“.

Pasak Jungtinės Karalystės gynybos ministerijos A klasės povandeniniai laivai yra „didžiausi, labiausiai pažengę ir stipriausi atakoje, kokius tik yra turėjęs Karališkasis laivynas.“

Pasak „The Times“, britų povandeninis laivas manevravo, siekdamas priartėti prie Sirijos.

Manoma, kad prie persekiojimo greitai prisidėjo ir dvi Rusijos fregatos bei povandeniniams laivams medžioti skirti lėktuvai.

Teigiama, kad britų povandeninis laivas užtruko keletą dienų, kad išsisuktų nuo persekiotojų. Britų povandeninį laivą saugojo JAV laivyno „P-8 Poseidon” lėktuvai.

Britų ir Rusijos laivynų pajėgos Europoje susiduria ne pirmąjį kartą, tačiau manoma, kad toks „susitikimas“ ir paskatino Jungtinę Karalystę apsispręsti dėl atakos prieš Siriją.

„The Times“ nurodė, kad minimas britų povandeninis laivas prie atakos neprisidėjo.

Ministras taip pat informavo apie Lietuvos bendradarbiavimo su Rusijos pilietine visuomene iniciatyvas, kvietė partnerius aktyviau palaikyti kontaktus su Rusijos aktyvistais, opozicija, nevyriausybinėmis organizacijomis.

L. Linkevičius pabrėžė, kad Rusijai tęsiant agresiją Ukrainoje, nevykdant Minsko susitarimo, būtina stiprinti sankcijas Rusijai, pratęsti galiojančių sankcijų taikymo laiką, rašoma LRT.lt siųstame pranešime.

„Esamas sankcijas reikia stiprinti, o už naujus priešiškus veiksmus turi būti taikomos naujos sankcijos“, – sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras, ragindamas koordinuoti sankcijų režimą su transatlantiniais partneriais.

Ministras pristatė Lietuvoje jau taikomas individualias, tikslines sankcijas Kremliaus režimo atstovams, pažymėjo, kad pastarąjį kartą vadinamasis „Magnickio sąrašas“ Lietuvoje išplėstas 21 Rusijos Federacijos piliečiu: daugiausia teisėsaugos, jėgos struktūrų pareigūnais ir politikais, reikšmingai prisidėjusiais prie pilietinių teisių ir laisvių varžymo Rusijos Federacijoje ar tiesiogiai pažeidžiant žmogaus teises, taip pat įtariamais tiesiogiai dalyvavus organizuojant politines žmogžudystes arba susijusiais su stambaus masto korupcija ir pinigų plovimu.

L. Linkevičius atkreipė kolegų dėmesį, kad šios priemonės būtų žymiai efektyvesnės, jeigu jos būtų taikomos ES lygiu.

Balandžio 16 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dalyvavo Europos Sąjungos (ES) Užsienio reikalų tarybos (URT) posėdyje Liuksemburge, kur vyko diskusija dėl Rusijos, Sirijos, Irano, Vakarų Balkanų ir ES išorinių veiksmų finansavimo instrumentų ateities.

Inžinierius Antonas Škaplerovas teigia, kad planinės patikros metu, kuomet buvo imami TKS išorinių paviršių mėginiai, buvo aptiktos bakterijos. Kosmonautai įsitikinę, kad jų ten nebuvo, kuomet kosminė stotis buvo iškelta į orbitą ir jos tikrai negalėjo atkeliauti su krovinius ir naujus įgulos narius gabenančiais erdvėlaiviais. Tai iš kur atsirado tos bakterijos? Škaplerovas yra įsitikinęs, kad jų kilmė nėra žemiška.

Kosmonautai kartais ima tepinėlių mėginius nuo TKS išorės. Šįkart buvo bandoma pasiekti kampus, briaunas ir tarpus, kuriuose, kaip ir buvo tikimasi, galėtų būti kokių nors sankaupų. Ir, žinoma, tos sankaupos buvo rastos. Kosmonautai teigia, kad bakterijos žmonėms nėra pavojingos ir mėginiai jau yra išsiųsti į laboratorijas Žemėje, kur jų kilmė bus galutinai patvirtinta. Škaplerovas teigia, kad tikriausiai bakterijos atkeliavo iš kosmoso, ne iš Žemės, tačiau yra priežasčių šiuo klausimu išlaikyti skeptiškumą.

Žemiškos bakterijos jau anksčiau buvo aptiktos ant išorinio TKS korpuso. Dalis jų atkeliavo su erdvėlaiviais, dalis buvo iškelta žemės jonosferos. Mokslininkai taip pat atlikinėjo eksperimentus su bakterijomis ir išsiaiškino, kad jos astronautams, keliaujantiems į kitas planetas, kels kur kas didesnių problemų nei žmonėms Žemėje. Buvo nustatyta, kad erdvėje be gravitacijos bakterijos lengviau prisitaiko prie aplinkos ir tampa atspariomis mūsų naudojamiems vaistams.

Tai kodėl Škaplerovas šįkart yra įsitikinęs, kad rastos bakterijos atkeliavo iš kažkur kitur? Jis tikrai žino apie ankstesnius atradimus, juolab, kad rusų kosmonautai taip pat tyrė anksčiau su kroviniais atkeliavusias bakterijas. Jis taip pat žino, kad kai kurie organizmai gali išgyventi kosmoso vakuumą ir šaltį. Visgi, jis mano, kad bakterijos tose vietose, kur buvo surastos, galėjo atsirasti dviem būdais: atkeliauti su TKS moduliais arba atskrieti iš kosmoso platybių. Pirmąjį variantą Škaplerovas yra linkęs atmesti, nes yra įsitikinęs, kad stoties statymo metu ten bakterijų nebuvo. Visgi, tikrąją kilmę dar turės patvirtinti laboratorijos.

TKS yra išimtinai taikus kelių kosmoso agentūrų projektas. Partneriai dalijasi informacija, o įgulos TKS bendradarbiauja vykdydamos tyrimus. Taip buvo beveik 19 metų. Žurnalistai net nepamena kito tokio atvejo, kuomet kas nors TKS organizavo didesnį slaptą eksperimentą. Tačiau dabar, panašu, rusų įgula ruošiasi kaip tik tam.

„Progres MS-07“ kapsulės išorėje buvo pastebėtas papildomas krovinys. Tai nėra taip jau keista. Toje pačioje vietoje prieš trejus metus rusai buvo pritvirtinę specialų prietaisą atmosferos atspindėjimo savybės tirti. Optinis jutiklis buvo pažįstama įranga ir rusai neslėpė jo paskirties. Joks skandalas dėl to nekilo ir kilti neturėjo – tai buvo tik dar vienas eksperimentas. Tačiau dabar paklausti, kas tai per daiktas ant kosminės kapsulės išorės, rusai tik dar labiau kelia nepasitikėjimą. Jie atsakė, kad tai – tik vienkartinis mokslinis prietaisas, kuris tiesiog nukeliaus iki TKS ir atgal.

Gal ir neatrodo kaip labai didelė paslaptis, turint omenyje, kad „Progres MS-07“ nuotraukos buvo išplatintos oficialiai, bet kodėl Rusijos kosmoso agentūra neatsako, kokia yra šio daikto paskirtis? Kadangi šis įrenginys yra kapsulės išorėje, jis tikriausiai taip pat yra skirtas Žemės atmosferai tirti. Tai yra įprasta mokslinė praktika. Vienintelis neįprastas dalykas yra tas, kad Rusija tiesiai neatsako, kas tai per daiktas.

NASA spėja, kad vėl bus tiriami atmosferos atspindžiai, nors įrenginys vizualiai ir nėra panašus į tą naudotą 2014 metais. Gali būti, kad Rusijos kosmoso agentūra nepasakoja apie šio prietaiso paskirtį todėl, kad jis rinks informaciją kariniais tikslais. Viršutinių atmosferos sluoksnių tyrimai gali pasitarnauti balistinių raketų ir priešraketinės gynybos programose.

„Progres MS-07“ išliks prisijungęs prie TKS iki kitų metų kovo. Tuomet atsijungs ir pasuks link Žemės. Tikėtina, kad prietaisas atmosferoje sudegs, tačiau pakeliui rinks duomenis. Tik kokius? Ir kodėl rusai slepia tikrąją įrenginio paslaptį?

Jungtinės Valstijos priverstos nerimauti, kai Pchenjanas kone kasdien grasina dislokuoti branduolinius ginklus, kurie būtų nukreipti į JAV vakarinę pakrantę, JAV sąjungininkes Japoniją bei Pietų Korėją arba į JAV karines bazes ir užjūrio teritorijas. Net jei tokie grasinimai surengti termobranduolinį išpuolį neturi pagrindo, reaguodama į juos JAV priversta naudoti išteklius, sutelkti diplomatų pastangas, skirti lėšų karinių pajėgų dislokavimui bei karinei parengčiai ir skubiai tobulinti priešraketinės gynybos programas.

Pasak V. D. Hansono, Kinijos strategija yra grindžiama neigimo principu. Kone daroma prielaida, kad Kinijos kaimynė Šiaurės Korėja, kuri neturi šiuolaikinės ekonomikos ar nuosavos pažangios ekonominės infrastruktūros, staiga netikėtai rado branduolinių ginklų, raketų ir jų paleidimo bazių kur nors netoli Pchenjano. O paskui Kinija nori „padėti“ išspręsti problemą, kurią ji pati sąmoningai sukūrė.

Kol JAV intensyviai svarsto, ką daryti su Šiaurės Korėja, Kinija teoriškai turi dar daugiau laisvės daryti tai, kuo ji jau ir taip sėkmingai užsiima, – bauginti savo kaimynes Ramiojo vandenyno ir Azijos regione, nuolat tarsi netyčia pažeidinėdama jų oro, sausumos ir jūros sienas, teigia straipsnio autorius. Ši taktika taikoma kartu leidžiant suprasti, kad tokių problemų nebekiltų, jei tos šalys prisijungtų prie Kinijos kuriamos Azijos gerovės erdvės.

Anot V. D. Hansono, Pekinas iš dalies remiasi imperijos kūrimo modeliu, kuriuo Japonija vadovavosi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Kinijos strategija yra pagrįsta panašiu siekiu smarkiai didinti karo laivų statybą ir oro pajėgų galią, plataus masto Vakarų karinių technologijų importu, kaimynų bauginimu, prielaidomis, kad JAV yra nuo arenos nueinanti galybė, taip pat moralinio lygiavertiškumo ir iškreiptos logikos argumentais, kad regioninės galybės turi prigimtinę teisę viešpatauti savo regionuose.

Kinija nenori, kad jos pasienyje atsirastų proamerikietiška valstybė, kad Pietų Korėjos iniciatyva abi Korėjos susivienytų, kad Šiaurės Korėja atsisakytų savo branduolinio arsenalo, kad prasidėtų dar vienas didelis sausumos karas prie jos sienų arba kad Japonija, Pietų Korėja ar Taivanas turėtų branduolinio atgrasymo priemonių ar priešraketinės gynybos sistemų. Ir ji pasisako už status quo, kai Šiaurės Korėja kartą per kelis mėnesius savo veiksmais sukrečia pasaulio tvarką, grasina sukelti chaosą, gauna nuolaidų ir po to kurį laiką elgiasi pavyzdingai.

Todėl akivaizdu, pasak V. D. Hansono, kad Kinijai Šiaurės Korėjos režimas yra naudingas statytinis, kuris Jungtinėms Valstijoms kelia rūpesčių ir atitraukia jų dėmesį nuo Kinijos grandiozinių strategijų. Šiaurės Korėjos krizė atvedė į tam tikrą strateginę aklavietę, kai abi konfrontuojančios šalys siekia patobulinti technologijas arba padaryti kokius nors technologinius proveržius.

Toliau eskaluodama įtampą Šiaurės Korėja susprogdina termobranduolinį ginklą, nors iki tol niekas nežinojo, kad Pchenjanas tokį ginklą turi. Reaguodama į tai Pietų Korėja atsisako savo konvencinių raketų programos apribojimų. JAV paskubomis stiprina priešraketinės gynybos sistemas, kartu didindama diplomatinį spaudimą. Šiame pavojingame didėjančios įtampos etape Jungtinės Valstijos buria sąjungininkus, neutralias šalis ir buvusius priešininkus, siekdama sudaryti atsvarą Kinijai ir jos statytiniui Šiaurės Korėjos režimui.

JAV norėtų, kad Kinijos ambicijas padėtų tramdyti ne tik įprastos nebranduolinės sąjungininkės, tokios kaip Japonija, Pietų Korėja, Australija, Taivanas ir Filipinai, bet ir daug didesnės valstybės. Žinoma, pirmiausia į galvą ateina Indija ir Rusija. Teoriškai nei viena, nei kita nenori dar vienos branduolinės valstybės savo pašonėje arba ginklavimosi varžybų, po kurių Japonija, Pietų Korėja ir Taivanas galėtų tapti branduolinėmis valstybėmis.

Indija jau yra įsitraukusi į daugelį konfliktų su Kinija dėl bendros sienos. Deja, Rusija, kuri ribojasi su Šiaurės Korėja, taip pat nelabai padeda – nedaro rimto spaudimo nei Kinijai, nei Šiaurės Korėjai ir neužima konstruktyvios pozicijos per debatus Jungtinėse Tautose.

V. D. Hansono nuomone, dabartinis Rusijos priešiškumas atspindi neišnaudotas galimybes. Tačiau tai neturėtų stebinti. Per praėjusius metus Rusijos atžvilgiu liejosi vien pagieža; tai ironiška, kadangi Rusijos veiksmais labiausiai piktinasi uolūs Baracko Obamos valdymo laikotarpio santykių su Rusija „perkrovimo“ architektai ir šalininkai. Nederėtų pamiršti, kad 2012 m. B. Obama pažadėjo tuomet kadenciją bebaigiančiam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui, kad, jei bus perrinktas, jis bus lankstus ir pasirengęs apriboti JAV raketinių programų plėtrą Rytų Europoje.

Tokios nuolaidos buvo siūlomos mainais už tinkamą V. Putino elgesį per B. Obamos perrinkimo kampaniją, t. y. už V. Putino pasirengimą padėti sudaryti vaizdą, kad santykių su Rusija „perkrovimas“ buvo dar vienas B. Obamos diplomatinis triumfas ir dar vienas argumentas naujai ketverių metų kadencijai, per kurią JAV visuomenė galėtų tikėtis naujų užsienio politikos laimėjimų.

Pasak V. D. Hansono, pažymėtina, jog iki šiol liberalai nerado jokių svarių įrodymų, kad Rusijos neteisėti veiksmai lėmė D. Trumpo pergalę. Taip pat verta prisiminti, kad prieš kurį laiką pats B. Obama iš esmės ignoravo Rusijos kišimąsi – jis tikino bendrapiliečius, kad 2016 m. rinkimų (t. y. neišvengiamos Hillary Clinton pergalės) negalės paveikti joks užsienio šalių įsikišimas.

Tad kaip Rusija galėtų padėti JAV per santykių su Šiaurės Korėja krizę? Nedaug, tačiau šios krizės sąlygomis ir tai būtų svarbu. V. D. Hansono teigimu, ji galėtų paremti Jungtines Valstijas balsuojant dėl sankcijų Šiaurės Korėjai atnaujinimo. Ji pati galėtų nutraukti bet kokią prekybą su Šiaurės Korėja. Ji galėtų būti neutrali ir netrukdyti JAV laivams regione. Ji galėtų atsisakyti aljanso su Kinija, pagrįsto abiejų šalių neapykanta Jungtinėms Valstijoms. Ji galėtų vienašališkai įspėti Šiaurės Korėją nesprogdinti dar vienos termobranduolinės bombos vos už kelių šimtų kilometrų nuo Rusijos sienos.

Santykių su diktatoriška Rusija esmė – nei su ja bičiuliautis, nei jos nekęsti, mano V. D. Hansonas. Jo nuomone, vietoj to JAV turėtų siekti įgyti pagarbą nuosekliai gindama savo interesus. Be to, reikėtų ieškoti sričių (tokių kaip Šiaurės Korėjos grėsmė), kuriose JAV ir Rusija galėtų rasti bendrų interesų ir kuriose jos Kinijai galėtų parodyti, kad netinkamas Pekino elgesys jam pačiam sukels daug tokių problemų, kokių dėl jo išlaikytinės Šiaurės Korėjos veiksmų dabar kyla kitoms šalims.

Kuo didesnės NATO ambicijos, tuo aršesnė darosi Rusija

Ketvirtadienį kalbėdamas Briuselyje, D. Trumpas nepraleido progos pagrįstai prikišti NATO narėms, kad šios prisiimančios per mažai naštos (ir pabrėžiamai nepatvirtino, kad laikysis abipusių Aljanso įsipareigojimų).

Pasibaigus Šaltajam karui, Amerikos ir Europos vyriausybės vieningai sutarė, kad naujų Europos demokratijų priėmimas į NATO yra geriausias būdas joms įsitvirtinti transatlantinėje bendruomenėje ir apsisaugoti nuo galimo pakartotinio Rusijossuįžūlėjimo.

Kaip rašo Ch. A. Kupchanas, NATO palaipsniui vis plėtėsi į Rytus, kol didžiausias pasaulyje karinis Aljansas prisišliejo prie pat Rusijos sienos, taip sukeldamas Rusijos prieštaravimų. Ir nesvarbu, ar NATO braunasi Rusijos link, ar ne, Kremlius vėl imasi savosios bauginimo taktikos.

Maskva NATO plėtrą vertina kaip grėsmę ir neslepia įtūžio dėl tariamo Aljanso mėginimo pasiglemžti iš Rusijos nuo seno jai svarbią įtakos zoną, o tai savo ruožtu tik kursto Kremlių savo užsienio politiką nukreipti konfrontacijos linkme ir vėl pradėti varžytis su Vakarais. 2008 m. Rusijos kariuomenė okupavo dalį Gruzijos, o 2014 m. – dalį Ukrainos, ir vienas iš to motyvų neabejotinai buvo siekis užkirsti joms kelią į NATO.

Tai, kad NATO atvėrė duris buvusioms Sovietų Sąjungos narėms, yra suprantama. Jos dešimtmečius kentė Maskvos priespaudą, ir Vakarai jautė moralinę ir strateginę pareigą prijungti šias šalis prie transatlantinės demokratinės bendruomenės. Tačiau Rusijos reakciją, kaip pabrėžia autorius, taip pat galima suprasti.

Jungtinės Valstijos nesėdėtų rankas sudėjusios, jei Rusija sudarytų karinį Aljansą su Kanada ir Meksika ir jose dislokuotų savo pajėgas. Jei NATO toliau plėsis į Rytus ir dar pakvies prisijungti Gruziją su Ukraina – kaip kad žadėta 2008 m. vykusiame NATO viršūnių susitikime – strateginis konfliktas bus neišvengiamai užprogramuotas, sako Ch. A. Kupchanas.

Įsileisti Balkanų šalis ir užtrenkti duris?

Kad ištrūktų iš šios geopolitinės aklavietės, NATO turi nustoti plėtusis, rašo Ch. A. Kupchanas. Pasak jo, NATO turėtų užsibrėžti tikslą nusistatyti natūralią strateginę ribą. Tai galėtų būti Balkanai.

Prieš užverdama duris naujiems nariams, NATO turėtų užbaigti visų buvusiosios Jugoslavijos šalių integracijos procesą, kai tik jos atitiks prisijungimo reikalavimus. Kroatija ir Slovėnija jau prisijungusios, Juodkalnija taip pat netrukus tai padarys.

Prisijungus dar ir Bosnijai, Makedonijai, Kosovui bei Serbijai, padėtis Balkanų pusiasalyje pagaliau taps stabili, o plėtros požiūriu tai bus pagrįsta vieta ir laikas sustoti. Nuo šių Balkanų valstybių iki Rusijos sienos – per pusantro tūkstančio kilometrų, tad Balkanų integracija į NATO neturėtų Rusijai sukelti didelio galvos skausmo.

Net jei priėmusi po savo sparneliu minėtas Balkanų šalis NATO užrakins spyną ir išmes raktelį, patekimas į vidų vis tiek turės būti garantuotas Europos demokratijoms, kurios nuo seno laikomos Vakarų valstybėmis, tik yra pasirinkusios būti neutralios, – Austrijai, Suomijai, Airijai, Švedijai ir Šveicarijai.

Šios šalys faktiškai ir taip jau yra sąjungininkės, jos yra strategiškai išsidėsčiusios, ir jų indėlis reikšmingai padidintų NATO gretų pajėgumą. Šios šalys turėtų būti svetingai sutiktos bet kada, kai tik jų elektoratas to panorės.

Yra papildomų sąlygų

NATO aprėpties ribojimas susijęs ne tik su elgesiu Rusijos atžvilgiu, bet ir su gebėjimu deramai laikytis Aljanso kolektyvinės gynybos įsipareigojimų. NATO neturėtų teikti teritorinių garantijų šalims, kurios yra pernelyg įsiskverbusios į Rusijos paribius ir kurias dėl to būtų labai sunku apginti.

Kaip demokratinės šalys, siekiančios susieti save su Vakarų institucijomis, Gruzija ir Ukraina narystės NATO tikrai nusipelno, tačiau NATO negali sau leisti prisiimti vargu ar įgyvendinamų įsipareigojimų ir taip pasėti abejonių savo patikimumu, svarsto autorius.

Suprantama, viešai pareiškus, kad NATO durys užsidaro, Gruzija, Ukraina ir kitos šalys, esančios tarp NATO rytinės ribos ir Rusijos, atsidurtų strateginėje pilkojoje zonoje. Tačiau, autoriaus įsitikinimu, narystės NATO vizija tik gimdo tuščias viltis ir didina Rusijos intervencijos, kurios ji gali imtis siekdama užkirsti šių šalių kelią į Vakarus, pavojų.

Leidus joms suprasti, kad apie narystę NATO kol kas galvoti nereikėtų, minėtos šalys imtųsi svarstyti alternatyvias strategines galimybes, o Rusijai neliktų nieko kita, kaip tik atlyžti. Kol kas Vakarų demokratijoms niekas netrukdo padėti šioms šalims vykdyti politines, ekonomines ir karines reformas.

Žinoma, kad NATO plėtra būtų sustabdyta, turėtų būti įgyvendintos ir tam tikros papildomos sąlygos. Lygiaverčių veiksmų turėtų imtis ir Maskva. Rusijai, be kita ko, turėtų būti pasiūlyta mainais nutraukti separatistinį konfliktą Rytų Ukrainoje, pagaliau imtis spręsti įšaldytus konfliktus kituose Europos regionuose ir mažinti įtampą su NATO ginklų kontrolės ir karinių mainų priemonėmis.

Rusijos lyderiai – pradedant Borisu Jelcinu ir baigiant Vladimiru Putinu – nuolat aiškina, kad dėl prastų Vakarų ir Rusijos santykių kalta NATO plėtra. Gal reikėtų patikrinti?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius politologas T. Janeliūnas sako, kad reagavimas į labiausiai matomus iššūkius turėtų būti savaime suprantamas dalykas, todėl nieko neįprasto, kad Rusijos agresija NATO pašonėje privertė pasitempti gynybos klausimais.

„Turbūt nieko stebėtino, kad būtent po Ukrainos konflikto pradžios imta kalbėti, jog Rusija iš tiesų kelia tiesioginę grėsmę NATO šalims, o šios per ilgai ignoravo šią grėsmę, neskyrė deramų išteklių ir dėmesio konvencinėms grėsmėms. Ši tendencija labai aiškiai siejama su 2014-ųjų Krymo okupacija ir aneksija, paaštrėjusia Rusijos retorika ir susirūpinimu, sklindančiu iš NATO rytinės pusės – Baltijos šalių, Lenkijos.

Iki tol net ir Lietuva, nematydama tos tiesioginės grėsmės iš Rusijos, ilgai ignoravo poreikį didinti karines išlaidas. Kitos NATO šalys, esančios toliau nuo Rusijos ir kitų galimų konfliktų, taip pat neturėjo argumentų, ypač savo visuomenei paaiškinti, kodėl derėtų didinti išlaidas, kai kelis dešimtmečius buvo įprasta to nedaryti. Taigi tas grėsmės suintensyvėjimas arba žymiai didesnis grėsmės vaizdas yra reikalingas ir politikams, ir visuomenei“, – kalba T. Janeliūnas.

Savo ruožtu Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas politologas V. Valentinavičius pažymi, kad Rusija nebe pirmą kartą yra Aljanso žadintuvas labiau stiprinti savo gynybą.

„Atlanto Santarvės paskirtis Šaltojo karo laikais buvo labai aiški: tuo metu buvo komunistinis agresorius – Tarybų Sąjunga, o pirmos abejonės dėl NATO apniko pasibaigus Šaltajam karui, kurį laimėjo Vakarai. Labai simptomiškai labiausiai už NATO nereikalingumą pasisakė arba pati Rusija, arba jos gerbėjai Vakaruose.

Per tą laiką po Šaltojo karo nutekėjo nemažai vandens, įvyko tam tikrų transformacijų, atsirado pasaulinio terorizmo pavojus, taikos misijų palaikymo poreikis ir NATO blaškėsi nuo vienos paskirties prie kitos, keitėsi politinis svorio centras. Kai jau visiškai atrodydavo, kad NATO nereikalinga, pati Rusija, jos prigimtinis agresyvumas, kurį ypač išryškino Vladimiras Putinas, aktualizuodavo NATO reikalingumą ir misijos pagrįstumą. Paskutinis toks ciklas įvyko po agresijos Kryme ir Rytų Ukrainoje“, – sako V. Valentinavičius.

V. Valentinavičius: D. Trumpo kalbos taip pat padėjo susiimti

Pasak V. Valentinavičiaus, Rusijos agresija ir Vakarų atsakas – cikliškas reiškinys, tačiau šį kartą sukrusti NATO privertė ir JAV prezidento D. Trumpo pareiškimai.

„Kai pradinis agresijos Kryme šokas praėjo, europiečiai ėmė kalbėti apie tai, kad galbūt nereikia sankcijų. Tuomet JAV atsirado labai spalvingas, bet nelabai patyręs prezidentas, kuris staiga leptelėjo, kad NATO yra atgyvena, o europiečiai nesusimoka už savo gynybą. Ir vėl NATO sąjungininkės Europoje buvo privertos įrodinėti, kad NATO yra reikalinga.

Dabar vėl matome NATO temos suaktualėjimą – tas pats D. Trumpas jau kalba kitaip, nes Rusijos veiksnys, jos grėsmė sugrįžta į jo darbotvarkę per labai karštas diskusijas JAV viduje, kiek Rusija paveikė rinkimų kampaniją, kiek ji turėjo įtakos D. Trumpo komandos nariams. D. Trumpas, nors pradžioje per naivumą ar norą patikti buvo pareiškęs nemažai gražių komplimentų ir intencijų draugauti su Rusija, staiga priverstas įrodinėti, kad nėra toks didelis Rusijos draugas. Pradinė priežastis – Rusijos elgesys“, – kalba politologas.

V. Valentinavičiaus teigimu, visiems politikos naujokams, įskaitant JAV prezidentus, būna laikotarpis, kada aplanko šventas tikėjimas, jog šį kartą Rusija bus kitokia. Tai nutiko ir George`o Busho jaunesniojo, ir Baracko Obamos atveju, tačiau visi baigdavo realistiška ir ganėtinai kieta politika Rusijos atžvilgiu.

„Grubios D. Trumpo kalbos, kad sąjungininkai turi susimokėti, kad NATO turi įrodyti savo reikalingumą, manau, padėjo ne mažiau, nei Rusijos elgesys. Nes D. Trumpas su televizijos laidų vedėjams būdingu tiesumu bedė pirštu į teisingą dalyką – iš tiesų daugumos Europos sąjungininkių gynybos biudžetai buvo neadekvatūs pasaulio situacijai, Rusijos grėsmei, kurią parodė įvykiai Ukrainoje, bandymai kištis į įvairių šalių vidaus politiką.

Kitokio elgesio Rusija nemoka, tačiau patys išprovokavome tokį?

Paklaustas, kodėl Rusija vis naudoja tą pačią taktiką, jei vis gauna ne tokį rezultatą, kokio siekia ir jai nepavyksta suskaldyti Vakarų organizacijų, V. Valentinavičius sako, kad iki šiol tokia taktika duodavo rezultatų, nors jau išsisemia.

„Rusija – kaip KGB, kurios mitas visuomet rėmėsi tuo, jog ji yra nepaprastai paslaptinga, visagalė, veiksmingai veikianti organizacija, bet visuomet mito apie tai buvo daugiau nei realaus veiksmingumo. Tie mitai visuomet sprogsta ir Rusija lieka toje pačioje vietoje, kur buvo prieš šimtmečius.

Rusija galvoja, kad tai – labai veiksmingas modelis, jis veikė XVIII a., per Šaltąjį karą ir dabar šiek tiek veikia. Rusija nežino kito būdo, nei kaip ginti savo interesus, nei kaip atkakliai laikytis akivaizdžiai klaidingos, tarptautinę teisę pažeidžiančios barbariškos tradicijos. Tačiau tikiuosi, kad dabar V. Putino badymai grįžti į tą patį modusą jau nebus tokie sėkmingi, nes Rusija pamiršta pagrindą – ekonomiką, žmonių darbo našumą kaip gyvenimo pagrindą. Bandymas tik alkūnėmis ir stumdymaisis išsikovoti vietą po sale turi ribas“, – kalba V. Valentinavičius.

Savo ruožtu T. Janeliūnas teigia manantis, kad Rusija galėjo nujausti, kad jos agresijos pasekme gali tapti labiau besiginkluojantis NATO. Tačiau jis sako, kad ligtolinis NATO pasyvumas ir paskatino Rusijos veiksmus.

„Galima sakyti, kad Rusijos agresyvumas buvo paskatintas to, jog NATO priklausančios Europos šalys ilgai nekreipė dėmesio į konvencines grėsmes. Šis pasyvumas atliko provokacinį vaidmenį. Dažnai auka tampa tas, kuris pats mažai rūpinasi savo saugumu. Kelis dešimtmečius mažėjusios NATO išlaidos Rusijos politikams, matyt, sudarė įspūdį, kad NATO šalys silpsta, nėra linkusios didinti karinių išlaidų ir bus labai lengva pasinaudoti tuo, keliant grėsmes ES ir NATO šalims ir įsivaizduojant, kad jos niekaip nereaguos.

Bet reakcija, manau, visada būna ir naivu būtų tikėtis, kad niekas nesikeistų, kai keičiasi vieno iš veikėjų pozicija. Matėme, kad ir Ukraina reagavo, labai smarkiai pakeisdama požiūrį į gynybą, NATO šalys taip pat reaguoja. Tas veiksmas iš Rusijos pusės sukėlė ganėtinai reikšmingą atoveiksmį“, – tikina T. Janeliūnas.

JAV pajėgos smogė Sirijos režimo taikiniams keršydamos už „Basharo al Assado režimo” cheminę ataką, per kurią žuvo daugybė civilių ir vaikų, praneša CNN.

RUSIJA: JAV smūgiai Sirijoje pakenks Rusijos ir JAV santykiams

Rusijos prezidento žodžius perdavęs V. Putino atstovas spaudai, teigia, kad Rusijos prezidentas JAV smūgį Sirijos režimo taikiniams apibūdino kaip agresijos prieš suverenią valstybę aktą ir pavadino tai tarptautinės teisės pažeidimu. Taip pat jis teigė, kad JAV smūgiai Sirijos režimo taikiniams yra aktas, nukreipiantis dėmesį nuo daugelio civilių mirčių Irake.

JAV surengta Sirijos objektų ataka yra agresija, daro žalą tiek Rusijos ir Amerikos santykiams, tiek bendrai kovai su terorizmu. Tokią Rusijos prezidento Vladimiro Putino nuomonę penktadienį išdėstė jo spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas, praneša „Interfax“.

„Prezidentas V. Putinas laiko Amerikos smūgius Sirijai agresija prieš suverenią valstybę pažeidžiant tarptautinės teisės normas išgalvota dingstimi“, – sakė D. Peskovas.

Kremliaus atstovas teigė, kad „Sirijos armija neturi cheminio ginklo atsargų“.

„V. Putino nuomone, visiškas faktų, rodančių, kad cheminį ginklą naudojo teroristai, ignoravimas tik dar labiau sukomplikavo situaciją”, – tikino D. Peskovas.

President Obama, do not attack Syria. There is no upside and tremendous downside. Save your „powder” for another (and more important) day!

— Donald J. Trump (@realDonaldTrump) September 7, 2013

„Šį vakarą įsakiau įvykdyti precizišką karinį smūgį oro bazei Sirijoje, iš kurios įvykdyta cheminė ataka“

– paskelbė JAV prezidentas Donaldas Trumpas.