Lietuvos valdžia yra mažiau skaidri, atvira ir sąžininga. Ji neturi strateginių tikslų, neprojektuoja ilgalaikių valstybės programų, o veikia nekonstruktyviai ir fragmentiškai.

Valstybė neracionaliai eikvoja bendruosius resursus, sistemiškai praranda vieną svarbiausių ekonomikos augimo veiksnių – savo gyventojus.

Socialinis nuovargis ir skurdas vis labiau sekina visuomenę. Tokia situacija ilgai tęstis negali.

Išmanūs viešieji ryšiai nebepridengia vyraujančio institucijų žinybiškumo, nekompetencijos, dominuojančios prastos kultūros ir negebėjimo adekvačiai reaguoti į sudėtingus dabarties iššūkius.

Supriešintoje visuomenėje ryškėja tendencijos politiniais tikslais manipuliuoti piliečių valia.

Šią situaciją gerai iliustruoja keletas epizodų iš svarbiausio valstybės įstatymo – kitų metų nacionalinio biudžeto svarstymų ir sprendimų priėmimo batalijų Seime.

Prioritetų nebuvimo prasme, Lietuvos biudžetas nesikeičia metai iš metų, išskyrus keletą pastarųjų metų didinamus asignavimus kariuomenei išlaikyti.

Likusioji valstybės finansų paskirstymo dalis – tai egzistencinė išgyvenimo sąmata, kurioje niekaip neatsispindi šalies perspektyva ir strategija.

Galima tik užjausti Seimo narius, kurie mažai ką gali pakeisti, o rimtais veidais turi diskutuoti finansų ministerijos sudėliotas lenteles.

Pavyzdžiui, viena tokių kontroversiškai parlamentarams pateiktų aritmetinių užduočių – kiek – vienu ar pusantro euro turėtų būti padidintas pareiginės algos bazinis dydis, kuris Lietuvoje nebuvo keičiamas nuo 2009 metų.

Šiuo metu pareiginės algos bazinis dydis siekia 130,5 euro ir, palyginti su vadinamuoju prieškriziniu laikotarpiu, yra 11,4 euro mažesnis.

Nors ekonominė krizė seniai yra praėjusi, vaikai, gimę 2009 metais jau pradėjo lankyti mokyklas, Finansų ministerijos valdininkų požiūris į valstybės biudžetą lieka sustabarėjęs ir nepaveikus laikui.

Neseniai parlamentarai su džiaugsmu priėmė, matyt, „nelengvą“ sprendimą – didinti pareigines algas 1,5 procento! Kitąmet šis dydis bus 132,5 euro – sunku patikėti, kad net dviem eurais didesnis nei šiuo metu.

Apie kokį valstybės tarnautojų algų didinimą galima kalbėti, kai metinė infliacija siekia 2,7 procento? Kita vertus, jeigu palygintume, tarkim, pirmos kategorijos pareigybių valstybės tarnautojų algą, kuri padidės 6 eurais (nuo 391,5 iki 397,5 euro) su dvidešimtos kategorijos alga, kuri padidės 26 eurais ir sieks 1722 eurus per mėnesį, tikrai pamatytume tikrą socialinės nejautros vaizdą. Solidarumo Lietuvoje nėra ir net horizonte nesimato.

Imant vien šį aspektą, galima suabejoti, kad kitų metų biudžetas bent iš dalies užtikrina ilgalaikę, visapusišką ekonominę ir socialinę piliečių gerovę, siekia ilgalaikio ekonomikos augimo, užimtumo ir nekelia grėsmės kainų stabilumui, užtikrina efektyvų finansinių išteklių naudojimą. Ar tokio pobūdžio sprendimai nepažeidžia teisingumo principo valstybėje?

Apie augančią ekonomiką ir atlyginimų didėjimą Lietuvoje girdime nuolat, tačiau, kad ir kaip būtų keista, praktiškai pagal visus skurdo rodiklius esame tarp Europos Sąjungos autsaiderių stabiliai įsitvirtinę paskutinėse vietose.

Dėl sveiku protu nesuvokiamo valdžios institucijų (ne) veiklumo Lietuva praranda aukščiausio lygio medikus, mokslininkus, net profesūrą. Ar yra prasmės šiandien kalbėti apie aukštojo mokslo ir tyrimų institutų darbuotojų atlyginimus, kurie nesikeičia dešimtmetį?

Sakyčiau, nepateisinamai prastą švietimo darbuotojų, ypač bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų, socialinę padėtį bandoma paslėpti eskaluojant švietimo kokybės ir tinklo pertvarkos problemas.

Tačiau reiktų pripažinti, kad dabartinė švietimo ir mokslo ministerija yra nepajėgi inspiruoti ir užtikrinti kokybiško ugdymo proceso.

Valstybė chroniškai neinvestuoja į švietimo sistemą ir tai neabejotinai atsispindi ir kitų metų biudžeto projekte.

Ne mažiau keistai atrodo valdžios pažadas nuo kitų metų mokėti vadinamuosius vaiko pinigus visiems vaikams iki 18 metų nepriklausomai nuo tėvų pajamų. Parlamentarai nusprendė, kad vaikams bus skiriama nuo 30 iki 58,5 euro per mėnesį.

Tokio sprendimo naujumo logika – sunkiai suvokiama, juk ir iki šiol neapmokestinamas pajamų dydis už kiekvieną vaiką buvo 200 eurų. Tokiu būdu dirbantiems tėvams už kiekvieną vaiką grįždavo iki 30 eurų. Ši lengvata dabar panaikinta. Skirtumas tas, kad dabar šeimos turės prašyti vaiko pinigų kaip valstybės išmokos, o skandinaviški bankai uždirbs iš papildomų operacijų.

Ar iš tiesų „vaiko pinigai“ atitinka daugelio šeimų, auginančių vaikus, lūkesčius? Drįstu tuo abejoti.

Ciniška manyti, kad iš kepurės paimtas 30 eurų dydis yra adekvatus ir gali būti vadinamas valstybės vaiko pinigais. Nenorėčiau detalizuoti, tačiau šios sumos aiškiai nepakanka net vieno vaiko minimaliems poreikiams ar pomėgiams papildomo ugdymo būreliuose ar studijose apmokėti.

Vaiko pinigus būtų galima laikyti bendros valstybės šeimos politikos sudėtine dalimi tokiu atveju, jeigu nacionaliniame biudžete būtų tai numatyta kaip tęstinė ilgalaikė programa, turinti aiškiai apibrėžtus tikslus, orientuotus į ateitį.

Deja, skurdas Lietuvoje šiandien yra bandomas pridengti tik vaiko pinigais.

Lietuviai, ko gero, tada net tokių žodžių nežinojo. Bet žinojo, kad jie turi žemės lopinėlį, turi savo kraštą ir turi savo Tėvynę, kurią reikia apginti. Ir savo krauju, ir Pilėnų ugnimi.

Valstybė neatsiranda be pastangų ir praradimų. Ir nepradingsta. Be abejingumo, prisitaikymo ir susitaikymo. Ji yra iš žmonių, gyvenančių toje teritorijoje, sąmoningo apsisprendimo būti čia ir dabar. Čia ir dabar būti vardan savo giminės pratęsimo, tos teritorijos išlaikymo ir gerovės joje gausėjimo.

Demokratijos šūkį iškėlę kaip pirmapradį valstybės gerovės tikslą, prieš keletą dešimtmečių mes praradome amžiais turėtą, vertintą ir išlaikytą valstybės sampratą.

Kai iškreipti demokratijos principai buvo panaudoti atskirų individų ar konkrečių jų grupių turtėjimui, bet anaiptol ne valstybės gerovės gausėjimui ir jos stiprėjimui. Kai valstybingumas buvo išduotas už valstybei nenaudingą „prichvatizaciją“, svetimą kalėjimą, bankų ir šilumos ūkio monopolį. Už miestų centruose įsigalėjusius, čia prekybą monopolizavusius centrus.

Kaip ir kokiomis formomis mes šiandien siekime išsaugoti lietuvybę? Valstybės himnu ant šimto Lietuvos piliakalnių. Vienu proginiu renginiu. Kitomis progomis, kurių per metus suskaičiuotume du ar pustrečio šimto, tą Lietuvą paaukodami ES direktyvoms, mūsų strateginių partnerių interesams ir dar galybei kitų iniciatyvų, ateinančių iš globalizacijos ir liberalkomunizmo samplaikos.

Buvimas valstybe reiškia gerokai daugiau, negu viena ar kita iniciatyva riboti alkoholio prieinamumą, rūpestį vaikų gynyba ir suaugusiųjų teisėmis, lytiškumo sampratą, propagandos užkardymą arba jos skleidimą.

Nesuvokdami valstybės kaip esminio mūsų egzistencijos vieneto, nesiekdami jos išsaugoti, labai dažnai politikai imasi kovoti už atskirus mums svarbius atrodyti turinčius dalykus: tautos blaivumą, darbininkų teises, visuomenės išsilavinimo spragas ar jos atsparumą propagandai. Tiesa, manęs neapleidžia klausimas: kodėl dėl propagandos tik iš vienos pusės? Ar kita pusė nevaro propagandos? O gal viena propaganda yra gera, o kita bloga?

Kai kurie Seimo nariai šiandien kalba apie tai, kaip reikėtų uždrausti kokį filmą ar jį cenzūruoti. Tačiau nekalba, ką jie galėtų pasiūlyti iš emigracijos į Lietuvą norintiems grįžti jos piliečiams. Jie kažkodėl nekalba ir apie tai, ką padaryti, kad pagaliau Lietuva imtųsi esminių sprendimų dėl demografinės problemos.

Negi manoma, kad imigrantai, jiems kuriami centrai gali išspręsti šią problemą? Galima karčiai pajuokauti, kad Raudonojo Kryžiaus pastangomis Kaune įsteigtas imigrantų pagalbos centras yra tyli rezistencija prieš ES imigracijos politiką. Nes kur jau kur, bet Kaune, kuris buvo, yra, ir, tikiu, išliks, lietuviškumo simboliu su Romo Kalantos auka, bandyti integruoti užsieniečius reikia iš tiesų didelės drąsos, pasiryžimo ir absoliutaus tikėjimo sėkme. Tokio aš neturėčiau.

Kodėl artėjančio valstybės dienos gimtadienio ir artėjančio valstybės šimtmečio proga vietoj himno ant šimto piliakalnių ar reklamuojamos valstybingumo šventės Valdovų rūmuose mes negalėtume pasiūlyti šimto naujų daugiabučių namų jaunoms šalies piliečių šeimoms?

Kodėl, kviesdami emigrantus grįžti į Lietuvą, negalėtume pasiūlyti jiems šimto ar tūkstančio, arba, jeigu reikia, ir dešimties tūkstančių laisvų valstybinės žemės sklypų? Kodėl gi nepasiūlyti šimto sprendimų dėl mokesčių sistemos pertvarkos, po kurios atsirastų pakankamos sąlygos ne tik investuoti Lietuvoje, daryti čia verslą, bet ir dirbti bei užsidirbti? Ne mažiau negu emigracijoje.

Draudimais niekuomet neišreiškiama meilė žmogui. Jais reiškiamas nepasitikėjimas. Tad kaip, nuolat demonstruodami nepasitikėjimą visuomene, šiandien mes rengiamės stiprinti valstybę?

Europos Parlamento frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ nuolat pabrėžia, kad Europos Sąjunga bus stipri tik tada, kai stiprios savo valstybingumo dvasia ir siekiais bus pačios valstybės. Federalizacija tai gali tik susilpninti, todėl buvau, esu ir būsiu kategoriškai prieš bet kokius siekius mažinti savarankiškų bendrijos valstybių savarankiškumą, jų nepriklausomybę ir suverenumą.

Būtent ant šių pamatų aš kviečiu stiprinti Lietuvą ir Europą.

Su Valstybės diena, Lietuvos žmonės!

Vienas iš svarbiausių susitikimo Ignalino atominėje elektrinėje klausimų buvo ES finansinės paramos užtikrinimas atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimui po 2020 metų ir galimos rizikos neužtikrinus pakankamo finansavimo.

„Aš manau, kad po šių Seimo rinkimų Lietuvos valdžioje turėtų atsirasti tokia politinė dauguma, kuri būtų suinteresuota, kad Lietuva išliktų atominę energiją gaminanti valstybė. Aš asmeniškai esu atominės energetikos šalininkas ir padarysiu viską, kad Lietuva išliktų atomine valstybe “ – video interviu sako Rolandas Paksas.

Ignalinos atominės elektrinės generalinis direktorius Darius Janulevičius susitikimo metu informavo, kad dėl lėšų trūkumo ateityje gali tekti peržiūrėti visą eksploatavimo nutraukimo strategiją ir galutinius eksploatavimo nutraukimo terminus, o naujai statomų radioaktyvių atliekų tvarkymo įrenginių eksploatavimas gali tapti neįmanomas arba teks pereiti prie dalinio jų eksploatavimo.

Jis akcentavo, kad vykdant tokio masto pasaulyje analogų neturintį projektą, eksploatavimo patirtį turinčių darbuotojų žinios ir kompetencijos tampa neįkainojamos, todėl strategijos peržiūrėjimas gali turėti tiesioginių pasekmių ne tik kaštų augimui, bet ir unikalias žinias sukaupusių darbuotojų praradimui. „Svarbu, kad procesai būtų įgyvendinami vadovaujantis eksploatavimo metu sukauptomis unikaliomis žiniomis, o nauji darbuotojai spėtų pasisemti patirties, kurią būtų galima ir toliau sėkmingai taikyti įgyvendinant panašaus pobūdžio projektus ateityje“ – teigė D. Janulevičius.

D. Janulevičius taip pat pabrėžė, kad po 2020 metų bus vykdomi pagrindiniai išmontavimo darbai, ir lėšų poreikis dėl technologinių procesų sudėtingumo negalės būti mažinamas. Reaktoriaus zonos ardymas yra nepertraukiamas procesas, kurio metu bus paliestos ypatingai pavojingos medžiagos, todėl technologiniu ir branduolinės saugos požiūriu procesas tinkamai gali būti vykdomas tik tuomet, kai yra pakankamai išteklių jį užbaigti.

Europos Parlamento narys domėjosi, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria IAE, kaip įgyvendinami naujos radioaktyvių atliekų tvarkymo infrastruktūros projektai ir kokia pasiekta pažanga nuo paskutinio jo apsilankymo IAE.

Ignalinos AE periodiškai lankosi Lietuvos ir užsienio šalių Europos Parlamento nariai, siekdami susipažinti su elektrinės uždarymo darbų pažanga. Paskutinis europarlamentarų vizitas IAE buvo organizuotas 2015 metais, tada įmonėje lankėsi Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos delegacija.

Ignalinos AE ir ateityje ketina organizuoti susitikimus su Europos Parlamento nariais ir kitomis suinteresuotomis šalimis siekiant užtikrinti tolesnį Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo finansavimą.

Ar galime vėl turėti SAVO atominę energetiką?

Kaip galvojate jūs? Parašykite savo nuomonę straipsnio komentarų skyrelyje. Dėkojame!

Dėkojame, kad skaitote

PASIDALINKITE SU DRAUGAIS!