Kaip įvertintumėte atradimą – kiek jis svarbus?

Bet koks vandens atradimas už Žemės ribų yra reikšmingas, o šis svarbus ir tuo, kad tai pirmasis vandens telkinio aptikimas Marse. Vanduo yra būtinas ingredientas gyvybei – bent jau tokiai, kaip Žemėje – formuotis, be to, toks vandens telkinys gali būti išsaugojęs informaciją apie Marso paviršiaus sąlygas prieš milijonus metų, panašiai kaip ežerai giliai po Antarktidos ar Arkties salų ledynais.

Kaip manote, ar skysto vandens Marse galėtų būti ir daugiau?

Taip, gali. Yra daug įrodymų, jog Marso paviršiuje kadaise būta vandenynų, upių ir ežerų. Taip pat yra spėjama, kad kartais ir dabar Marso paviršiuje gali susidaryti trumpalaikės vandens srovelės, sukuriančios nuošliaužas kopose, bet šie įrodymai nevienareikšmiški. Visgi panašių ežerų po ledynais, arba po paviršinėmis uolienomis, gali būti ir daugiau.

Kaip vertintumėte tikimybę šalia tokio vandens (ar vandenyje) aptikti gyvybę?

Žemėje gyvybės yra visur, kur yra vandens. Taigi tikimybę vertinu optimistiškai – jei Marse kada buvo gyvybės, tai toks ežeras gali būti viena geriausių vietų jai išlikti, nes jis yra apsaugotas nuo žalingos ultravioletinės spinduliuotės. Bet tvirtai kažko pasakyti kol kas tikrai nėra įmanoma.

Kaip manote, ar šis atradimas paskatins tyrimus Marse, o gal ir jo kolonizaciją?

Manau, kad tyrimus tikrai paskatins, tačiau dedikuotos misijos į pietinio ašigalio apylinkes reikės palaukti bent dešimtmetį – tiesiog jų neįmanoma greičiau parengti. Kolonizacijai šis atradimas didelio skirtumo neturi – išgauti vandenį Marse būtų galima ir neturint skysto vandens telkinių, naudojant ledą ar netgi kai kurias uolienas, kurios yra prisigėrusios vandens molekulių.

Egzistuoja pesimistinė pozicija, kad jei Marse egzistuoti gyvybė, kas reikštų, kad Visatoje turėtų būti pilna civilizacijų – bet mes jų nematome. O jei nematome, vadinasi, yra kažkoks laiptelis, kurio jokia gyvybė neperžengia ir žūsta. Kaip vertintumėte tokią poziciją?

Taip, tokia pozicija tikrai egzistuoja, bet šiame argumente daromas vienas logikos šuolis – gyvybė sutapatinama su protinga civilizacija. Intelektas visai nebūtinai yra neišvengiamas evoliucijos produktas. Gali būti, kad Visatoje egzistuoja daugybė planetų, pilnų gyvybės, tačiau protinga gyvybė – ir juo labiau, technologinė civilizacija – yra ypatingai retas reiškinys. Mes šį laiptelį peržengėme ir neišnykome, taigi apie savo ateities perspektyvas galime mąstyti ir optimistiškai. Be to, jei Marse egzistuoja gyvybė, tai nebūtinai reiškia, kad kitur Visatoje jos turėtų būti pilna – Marso ir Žemės gyvybė nebūtinai yra nepriklausomos viena nuo kitos. Gyvybė galėjo susiformuoti, pavyzdžiui, Marse ir būti atnešta į Žemę su meteoritais – arba atvirkščiai.

Ar Lietuva galėtų kaip nors prisidėti prie vandens ir gyvybės paieškų Marse? Ar mums belieka tik pasyvių stebėtojų rolė?

Lietuva šiuo metu stoja į Europos kosmoso agentūrą, kurios zondo „Mars Express“ stebėjimai ir leido aptikti šį ežerą. Taigi neabejoju, kad ateityje lietuvių mokslininkai bei inžinieriai taip pat prisidės prie Marso ir kitų planetų tyrimų.

Dabar vieno asmens nusiuntimas į „Raudonąją planetą“ kainuotų 10 mlrd. dolerių – tai yra labai didelė suma, bet yra visai įmanoma ją sumažinti iki 200 tūkstančių. Esant tokiai kainai į Marsą būtų galima siųsti dideles žmonių grupes.

Pasak kompanijos SpaceX vadovo, šiuolaikinės technologijos netinka Marso kolonizacijos planui, nes vienam asmeniui bilieto kaina yra 10 mlrd. dolerių.

Žinoma, tokios sumos niekas nesumokės, tai gali sau leisti tik kai kurios ekonomiškai išsivysčiusios šalys, o ir tai tik ribotam astronautų skaičiui.

Maskas mano, kad yra visai realu atpiginti skrydžius į Marsą iki 2023 metų.

Būtent tada skrydžiai į „Raudonąją planetą“ bus prieinami daugeliui ir bus galima kalbėti apie tikrą kolonizaciją.

Pasak Masko, visų pirma reikia naujo kuro –  lengvesnio ir pigesnio.

Artimiausiu metu JAV planuoja skrydį į Marsą ir šiam tikslui atrinko 12 savanorių. Atranka buvo labai griežta, teko prasijoti 18000 pretendentų, kad būtų surasti 12 geriausių. Tačiau ekspertai abejoja, kad skrydžiai į Marsą bus galimi taip greitai. Pirmasis skrydis gali įvykti po 10-15 metų.

Planus kolonizuoti Marsą ir Mėnulį skelbia ne tik JAV, bet ir Rusija bei Kinija.

Dėka kompiuterinių programų inžinieriaus Kevino Gillo, mes galime pamatyti, kaip tada galėjo atrodyti raudonoji planeta.

K. Gillas pasirėmė informacija, gauta iš „Mars Reconnaissance Orbiter” ir „Mars Orbiter Laser Altimeter” (abu įrenginiai buvo tyrimams skirto zondo-palydovo „Mars Global Surveyor” dalimi) ir sugeneravo štai tokio – Žaliojo Marso vaizdus.