Maždaug 1960-aisiais, per Karibų krizę, kuomet JAV ir Sovietų Sąjunga sparčiai ginklavosi atominiais ginklais, netoli Karmėlavos pradėjo kilti Sovietų karinė rakėtų bazė. Dideliuose miško masyvuose atsiradęs karinis objektas buvo labai gerai įslaptintas, tad retas apie tai žinojo.

Šiuo metu visiškai apleista ir gamtos pasiglemžta teritorija Šaltojo karo metu buvo labai slapta zona, apie kurią žinojo vienetai. Joje buvo laikomas branduolinis ginklas, kuris bet kurią akimirką galėjo būti paleistas į Vakarų Europos valstybes.

Milžiniškoje teritorijoje buvo įrengtas kareivių miestelis su visa reikalinga infrastruktūra, o pačioje raketų bazėje buvo 4-ios raketų paleidimo aikštelės, kurios vienu metu galėjo paleisti tiek pat vidutinio nuotolio branduolinių raketų.

Vidutinio nuotolio branduolinės raketos R-12 galėdavo pasiekti taikinį esanti už 2 tūkst. kilometrų. Palyginimui, šis branduolinis ginklas buvo net 160 kartų galingesnis, nei antrojo pasaulinio karo metu ant Hirošimos numesta atominė bomba.

Pabandykite įsivaizduoti – jei šis ginklas būtų detonuotas Kauno centre, tuomet sprogimas viską sunaikintų spinduliu nuo Kauno pilies iki Soboro, nepalikdamas galimybės žmonėms išgyventi. Sprogimo banga būtų tokia stipri, jog zonoje nuo Domeikavos iki Garliavos visi pastatai būtų sugriauti, o ten esantys žmonės patirtų labai sunkius ir mirtinus sužalojimus. Radiacijos šiluminis spindulys, dėl kurio žmonės patiria trečiojo nudegimo laipsnį, tęstųsi net 18 kilometrų – nuo Rumšiškių iki Kulautuvos.

Belieka tik džiaugtis, kad šie ginklai taip ir nebuvo panaudoti, o 1990 metais Karmėlavos raketinė bazė galutinai išformuota, o branduolinės galvutės buvo išvežtos nukenksminti ir sunaikinti į Rusiją, Lesnajos raketų naikinimo bazę.

Šiuo metu bazė visiškai apleista, o dauguma pastatų konstrukcijų dingusios. Pastatai pavojingai apgriuvę, tad ten lankantis reikia būti itin atidžiam. Teritorijoje iš esančių daiktų galima spręsti, kad čia glaudžiasi benamiai, o esančioje didelėje aikštelėje, mėgsta apsilankyti ir automobilių greičio mėgėjai, kurie bando savo vairavimo įgūdžius.

1946 m. spalio 24 d. Baltųjų smėlynų raketodrome (Naujoji Meksika, JAV) amerikiečių mokslininkai ant nacių sukurtos V-2 balistinės raketos įtaisė vaizdo kamerą ir iššovė ją į 104 km aukštį – kaip tik virš vadinamosios Karmano linijos (100 km), kurią sutarta laikyti oficialia riba tarp atmosferos ir atvirojo kosmoso.

35 mm kamera, veikusi vieno kadro per pusantros sekundės dažniu, pirmą kartą žmonijos istorijoje nufotografavo mūsų planetą iš kosmoso. O po kelių minučių ėmė kristi ir rėžėsi į žemę didesniu nei 544 km/val. greičiu.

Nepaisant to, kad kamera buvo beviltiškai suniokota, juosta joje liko sveika. „Supratę tai, mokslininkai ėmė beprotiškai džiūgauti ir šokinėti lyg vaikai, – 2006 m. žurnalo Air and Space straipsnyje prisiminimais dalijosi Fredas Rulli, kuriam skrydžio metu buvo 19 metų ir kuris buvo ekipažo, kuris važiavo paimti sudužusios kameros, vairuotojas. – O kai juostą išryškino ir gavo pirmuosius juodai baltus kadrus, jie kone pamišo.“

Džiūgauti išties būta ko. Iki tol Žemė buvo sėkmingai nufotografuota tik iš 22 km aukščio 1935-aisiais. Tiesa, jau tuose kadruose buvo matyti Žemės horizonto išlinkis. Tačiau V-2 nuotraukose Žemė bolavo kosmoso juodumos fone. Tokia perspektyva įkvėpė filmavimo kameros autorių Clyde’ą Holliday 1950 m. žurnale National Geographic parašyti, jog nuotraukos iliustruoja „kaip Žemė atrodytų svečiams iš kitos planetos.“

Nuo 1946 iki 1950 m. ant V-2 raketų sumontuotos kameros padarė šimtus Žemės nuotraukų – kai kurios jų darytos iš maždaug 160 km aukščio. Pirmą kartą ėmė formuotis bendras visos Žemės vaizdas iš kosmoso. Šis žingsnis paskatino geologinių ir meteorologinių tyrimų bumą.

Vėliau žmonija sulaukė kitų legendinių Žemės kadrų – „Žemės patekėjimą“, kurį 1968 m. užfiksavo misijos Apollo 8 įgula, „Blyškų melsvą taškelį“, kurį 1990 m. užfiksavo zondas Voyager 2. Įspūdingų Žemės kadrų užfiksuojama ir mūsų laikais – pvz., prie Mėnulio dirbusio japonų zondo Kaguya atlikta įspūdingų Žemės nuotraukų serija, užfiksuota 2007-2009 m.

JAV astronautė Keit Rubins ir Japonijos astronautas Takuya Onishi vadovavo operacijai, per kurią stoties robotinė ranka sučiupo priartėjusią kapsulę „Cygnus“.

„Pagrobimas užbaigtas“, – pranešė T. Onishi, kai kapsulė buvo prijungta prie TKS apie 7 val. 28 min. (14 val. 28 min. Lietuvos laiku), palygindama šį darbą su paskutine maratono atkarpa.

Nauja patobulinta raketa „Antares 230“ spalio 17 dieną iškėlė automatinę krovininę kapsulę „Cygnus“ iš NASA skrydžių centro Volopo saloje Virdžinijoje; šis startas buvo pirmas po šios bendrovės ankstesnės versijos raketos sprogimo prieš dvejus metus.

Krovininė kapsulė liks prijungta prie TKS iki lapkričio. Astronautai pripildys ją atliekų ir išsiųs atgal į Žemės atmosferą, kad joje sudegtų.

Šiuo metu tarptautinėje stotyje pluša trys rusų kosmonautai, du amerikiečių astronautai ir vienas japonų astronautas. TKS prilygsta šešių miegamųjų namui ir apskrieja Žemę kas 90 minučių.