2019-ųjų pavasarį Lietuva rinks naują prezidentą. Jis pakeis 10 metų šiame poste dirbusią dabartinę šalies vadovę Dalią Grybauskaitę. Daugelis politologų ir apžvalgininkų pažymi, kad tai bus vieni įdomiausių prezidento rinkimų per visą nepriklausomybės laikotarpį, mat iki šiol nėra vieno ryškaus kandidato.

2014-ųjų gegužę D. Grybauskaitė buvo išrinkta antrai kadencijai, antrajame ture įveikusi Socialdemokratų partijos atstovą Zigmantą Balčytį. Tiek pirmajame, tiek antrajame ture D. Grybauskaitę parėmė centro dešinės jėgos. Ar po poros metų vyksiančiuose rinkimuose didžiosios šalies politinės jėgos ras kandidatų į šalies vadovo postą savo gretose?

A. Krupavičius: tai garbės ir orumo reikalas

T. Dapkus, kalbėdamas LRT.lt, tvirtino, jog partijoms reikia rasti savo kandidatų. „Manau, kad partijoms būtų svarbu turėti savo kandidatus. Tai parodytų ir partijų stiprumą, ir tam tikrą pasitikėjimą jomis. Partijos turi turėti savo stiprius politikus, o ne tik remti kažkokius legionierius“, – įsitikinęs T. Dapkus.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius ir politologas Algis Krupavičius teigia, kad, jei partija išties įtakinga ir stipri, jos tikslas turėtų būti turėti savo kandidatą prezidento rinkimuose. Politologo manymu, bet kuriai įtakingai partijai turėti savo kandidatą yra garbės ir orumo reikalas.

„Kartais nepavyksta surasti tokių kandidatų, kurie būtų populiarūs visuomenėje, turėtų asmeninio žavesio ir galėtų patraukti visuomenę. Tokiu atveju renkamasi B scenarijų  – paremti kitą, stipresnį nepartinį kandidatą. Bet apskritai Lietuvoje nepartinių kandidatų ne itin daug, vienaip ar kitaip net ir nepartiniai kandidatai paprastai yra susiję su tam tikromis politinėmis partijomis.

Pavyzdžiui, jokia paslaptis, kad Centro sąjunga buvo ta katapulta, kuri dalyvauti rinkimuose padėjo Valdui Adamkui. D. Grybauskaitė irgi buvo paslaptinga kandidatė, bet paaiškėjo, kad ji turi aiškias politines pažiūras ir jos politinės preferencijos yra centro dešinė, ir centro dešinės partijos tiesiogiai ar mažiau tiesiogiai rėmė jos rinkimų kampanijas, ypač per antrą kadenciją, kai Liberalų sąjūdis aiškiai atsistojo į prezidentės pusę“, – LRT.lt dėstė A. Krupavičius.

Kaip teigia T. Dapkus, partijų stovėjimas už kandidato nugaros yra svarbus dalykas, nes jos turi struktūras, resursus, agitatorius ir t.t.: „Prisiminkime V. Adamkaus kaip nepartinio kandidato kovą su Rolandu Paksu. V. Adamkus buvo labai populiarus, bet R. Pakso kampanija buvo agresyvi, jis turėjo struktūras, o V. Adamkui nepadėjo silpna liberalų ir konservatorių parama. Reikalingos stiprios struktūros vietose, lyderių parama. Partijų parama yra svarbi.“

Tačiau, anot VDU profesoriaus, Lietuvoje nėra gera situacija su partinių kandidatų pasirinkimu, nes dauguma partijų yra mažos, o tai esą reiškia, kad jų viduje nėra konkurencijos.

„Sunku rasti patrauklių kandidatų. Daug ką lemti galėtų charizma, bet charizmatiškų politikų Lietuvoje nėra daug. Ko gero, politikas, kuris galėjo pretenduoti į charizmatiškumą, buvo Algirdas Brazauskas XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pirmoje pusėje, o daugiau tokių politikų mes neturime“, – apibendrino A. Krupavičius.

Politologo teigimu, politikui reikia aiškios politinės programos, todėl partija tam esą galėtų suformuoti tam tikrą ideologinę tapatybę. „Naujajam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui taip pat reikėjo apsibrėžti politines nuostatas, todėl kūrė savo partiją, kuri turėtų gana aiškią ideologinę kryptį, kad politiniame lauke [jis] nebūtų bevardis. Bevardžiams varžytis su partiniais kandidatais yra gana sunku“, – tvirtino A. Krupavičius.

Kaip pasielgs D. Grybauskaitė?

Nors prezidento rinkimai įvyks 2019-ųjų gegužę, kandidatų rikiuotė turėtų pradėti dėliotis jau kitąmet, sako apžvalgininkai. Politologo A. Krupavičiaus skaičiavimu, kandidatai, priklausomai nuo jų žinomumo, skirtingu laiku paskelbs apie savo kandidatavimą rinkimuose.

„Mažiau žinomiems ar stiprios organizacinės atramos neturintiems kandidatams reikės gerokai ilgesnių rinkimų kampanijų, kad visuomenei įrodytų, jog jie apskritai gali būti tinkami kandidatai. Jie arenoje turėtų pasirodyti tikrai ne paskutinę minutę, o likus metams ar 9 mėnesiams iki rinkimų. Nuo 2008-ųjų vidurio buvo kalbama apie D. Grybauskaitę, o ji apsisprendė 2009-ųjų žiemos pabaigoje. Bet iš esmės visuomenėje kaip potenciali kandidatė ji buvo vertinama nuo 2008-ųjų“, – prisiminė politologas.

Pasak jo, per ankstyva rinkimų kampanija gali ir pakenkti, pavyzdžiui, kai visuomenė per anksti pradeda kalbėti apie asmens kandidatavimą, nors jis eina aukštas ir reikšmingas pareigas. „Bet, kadangi šiuose rinkimuose nebus perrinkimo, kandidatai į rinkimus kampanijas turėtų pradėti anksčiau, nei praėjusiuose rinkimuose. Dabar turėsime santykinai lygių kandidatų varžybas. Nors sąrašas nėra aiškus, būtent jo neaiškumas kuria prielaidą, kad visi kandidatai turės gana neblogas starto galimybes“, – pridūrė A. Krupavičius.

Pasak T. Dapkaus, neaišku, kaip per prezidento rinkimus elgsis D. Grybauskaitė.

„Ar ji parems vieną kandidatą, ar kelis kandidatus, o kitus pasmerks arba pareikš prieš juos neigiamą nuostatą? O gal ji bus neutrali, kas būtų abejotina, žinant jos aktyvumą? Ji yra populiari politikė, ir daliai visuomenei jos nuomonė yra svarbi. Kita vertus, mūsų visuomenė yra linkusi į pokyčius ir netgi tuos politikus, kuriuos vertina teigiamai, labai dažnai pakeičia į kitus, nes nori pokyčių. Jei kažkas pradės akcentuoti, kad D. Grybauskaitės parama vienam iš kandidatų yra trečia D. Grybauskaitės kadencija, klausimas, kaip į tai reaguos visuomenė. Nueinančio prezidento dalyvavimas rinkimuose visada gana prieštaringas. Matėme Baracko Obamos paramą Hillary Clinton – tai nepadėjo“, – lygino T. Dapkus.

Vardija galimus kandidatus

Lietuvos centro partijos pirmininkas parlamentaras Naglis Puteikis tapo pirmuoju oficialiai iškeltu kandidatu artėjančiuose prezidento rinkimuose. N. Puteikis šiuose rinkimuose jėgas išbandys jau antrą kartą.

Apžvalgininko T. Dapkaus manymu, galimos kandidatūros priklausys nuo to, kaip keisis politikų reitingai. Šiandien matome vienus reitingus ir potencialius kandidatus, o po kurio laiko visa tai esą gali stipriai pasikeisti.

„Žinome, kad konservatorių partija darys atvirus rinkimus. Manau, kad Ingrida Šimonytė turi didelius šansus būti iškelta kandidate. Vygaudas Ušackas yra partijos narys, ar jis varžysis? Konservatorių partijoje kandidatu gali būti ir Žygimantas Pavilionis. Pas socdemus turbūt yra Lino Linkevičiaus noras kandidatuoti, bet vėlgi – kokios jo galimybės? Populiarumą išlaiko ir Vilija Blinkevičiūtė, bet ar ji išdrįs kandidatuoti? Gali būti ir netikėtų kandidatų. Kalbama apie „Lietuvos energijos“ valdybos pirmininką ir generalinį direktorių Dalių Misiūną kaip nepriklausomą ar naujo judėjimo kandidatą. Tai iš tiesų yra skirtingi politikai, su skirtingomis patirtimis ir galimybėmis“, – LRT.lt komentavo T. Dapkus.

Apžvalgininko manymu, rinkimų kampanija jau yra tam tikra prasme prasidėjusi, nes esą aštrėja kritika premjerui Sauliui Skverneliui. „Anksčiau opozicijos kritika buvo labiau nukreipta į Ramūną Karbauskį, o dabar akcentuojamas S. Skvernelis. Akivaizdu, kad rinkimų kampanija prieš galimus kandidatus įsibėgėja“, – tvirtino T. Dapkus.

Politikos ekspertai viešojoje erdvėje yra teigę, kad, jei rinkimai įvyktų artimiausiu metu, juos greičiausiai laimėtų premjeras S. Skvernelis, išlaikantis aukštus, nors ir vis tirpstančius, reitingus. Pats S. Skvernelis yra teigęs, kad jau apsisprendė dėl dalyvavimo Lietuvos prezidento rinkimuose 2019-ųjų gegužę, tačiau ar juose dalyvaus, neatsakė.

„Aš priėmęs sprendimą, o paskelbsiu paskutinę dieną, kada bus galima tą paskelbt“, – sakė ministras pirmininkas.

Savo ruožtu VDU profesorius A. Krupavičius teigia, kad šiandieninės reitingų tendencijos yra itin nepalankios dabartiniam premjerui.

„Įsivaizduokime, kad po trijų mėnesių vyksta prezidento rinkimai. Tikrai atsirastų kandidatų, kurie būtų įdomūs ir konkurencingi. Šiuo atveju S. Skvernelis būtų tas kandidatas, kuris praranda savo populiarumą. S. Skvernelio laukia labai sunkus laikotarpis. Premjero kėdė jau dabar yra karšta ir gali būti dar karštesnė. Viena gera žinia jam – kol kas nesimato kitų stiprių kandidatų“, – LRT.lt kalbėjo A. Krupavičius.

Kas lemia kalbas apie galimą rinkimų klastojimą ir kiek realaus pagrindo jos turi? Norint rasti atsakymą į šiuos klausimus, visų pirma verta išsiaiškinti, koks yra balsavimo rinkimų dieną procesas JAV. Apie tai – šiame 15min straipsnyje.

Kaip vyksta balsavimas JAV?
Viena išskirtinė JAV balsavimo sistemos savybė – ji yra labai decentralizuota, o balsavimo metodai skirtingose valstijose ar netgi tų pačių valstijų viduje skirtingose apygardose skiriasi.

Tarkime, bet kurioje Lietuvos vietoje balsavimas vyksta vienodai: rinkėjai ateina į rinkimų apylinkę, gauna popierinį balsavimo biuletenį, jį balsavimo kabinoje užpildo ir įmeta į balsadėžę. JAV viskas kitaip.

18 JAV valstijų balsavimas vyksta naudojant popierinius biuletenius. 6-iose į pagalbą pasitelkiamos balsavimo mašinos: rinkėjas, priėjęs prie balsadėžėje įrengtos mašinos, turi pasirinkti, už ką balsuoja. 23 valstijose abu šie balsavimo metodai derinami. Likusiose trijose JAV valstijose balsavimas vyksta tik paštu.

Kaip atrodo kiekvienas iš šių metodų?

Valstijose, kuriose balsuojama pažymint pasirinkto kandidato vardą popieriniame biuletenyje, balso atidavimas vyksta panašiai kaip Lietuvoje. Tiesa, skirtumas yra toks, kad dažniausiai net ir tokių biuletenių balsai JAV nėra skaičiuojami žmonių: visi biuleteniai yra sudedami į specialią mašiną ir joje nuskenuojami. Tada mašina suskaičiuoja, kiek rinkėjų atidavė balsą už vieną ir kiek – už kitą kandidatą.

Kai kuriose valstijų rinkiminėse apygardose tokios mašinos stovi tiesiog balsavimo vietose ir popierinių biuletenių niekur gabenti nereikia, kitose apygardose balsų skaičiavimas vyksta prieš tai visus valstijos biuletenius suvežus į vieną vietą. Vis dar esama ir tokių apygardų, kuriose balsus skaičiuoja ne kompiuteris, o žmonės, pasitelkę popierių ir rašiklį.

6 JAV valstijose pasitelkiama visiškai kitokia – tiesioginio įrašymo elektroninė sistema. Šiose valstijose rinkėjai popierinių biuletenių negauna. Užtat balsavimo kabinose stovi specialios balsavimo mašinos. Kai kurios jų yra su liečiamais ekranais, kitos – su mechaniniais mygtukais, tačiau visoms joms bendra tai, kad rinkėjas savo balsą įveda elektroniniu būdu, pasirinkdamas vieną iš ekrane matomų kandidatų.

Kai kurios tokios mašinos turi įdiegtus spausdintuvus, kurios, rinkėjui įvedus balsą, taip pat anonimiškai atspausdina jo pasirinkimą ir išsaugo jį specialioje balsavimo mašinoje įrengtoje saugykloje. Esant abejonėms balsavimo rezultatais, tokie balsai gali būti perskaičiuoti rankiniu būdu ir įsitikinta, kad mašinos parodyti rezultatai yra teisingi.

23 JAV valstijose abu aukščiau paminėti būdai yra derinami – rinkėjas gali rinktis, ar pažymėti popierinį biuletenį, ar balsuoti pasitelkiant elektroninę balsavimo mašiną.

Trijose JAV valstijose – Kolorade, Vašingtone ir Oregone – balsavimas vyksta tik paštu. Registruotiems rinkėjams paštu atsiunčiami balsavimo biuleteniai, šie juos užpildo ir išsiunčia taip pat paštu. Šį metodą pasirinkusios valstijos teigia, kad jis sutaupo pinigų ir padidina balsavimo aktyvumą.

Kur slypi rezultatų klastojimo grėsmė?

Daugelis elektroninių mašinų, kurios pasitelkiamos tiek balsuojant, tiek skaičiuojant balsus, buvo pradėtos naudoti XX a. pirmojo dešimtmečio pradžioje. Po 2000 m. JAV prezidento rinkimų tuo metu plačiai paplitusios mechaninės balsavimo mašinos buvo „nurašytos“ kaip nepatikimos ir daugelis JAV valstijų perėjo prie elektroninės balsų skaičiavimo sistemos.

Tačiau, kaip portalui „Wired“ teigė kompiuterinių sistemų saugumo specialistas Lawrence’as Nordenas, perėjimas prie elektroninio balsavimo sistemų, nors ir išsprendė daug anksčiau egzistavusių problemų, tuo pačiu sukūrė naujų.

Šios problemos yra tokios, kurių galima tikėtis iš bet kokio dešimties metų senumo kompiuterio. Pavyzdžiui, daugelis nuo XXI a. pr. JAV naudojamų elektroninių balsavimo mašinų naudoja „Windows XP“ operacinę sistemą, o „Microsoft“ šiai sistemai saugumo atnaujinimo papildinio neišleido nuo 2014 m.

Nors kol kas nesama jokių įrodymų, kad kas nors kada nors būtų bandęs nuotoliniu būdu įsilaužti į balsavimo mašinas, bandymai parodė, kad bent dalis jų gali būti paveiktos įvykdant koordinuotą ataką

2015 m. Virdžinijos valstija atsisakė kelių tūkstančių elektroninio balsavimo mašinų po to, kai šios nepraėjo saugumo testo. Kaip sakė vienas testo dalyvis: „bet kas galėjo nuotoliniu būdu prisijungti prie mašinos ir pakeisti balsavimo rezultatus, tam nereikėjo gilių techninių žinių“. Kreiptis į mašinas gaminusią bendrovę taip pat buvo neįmanoma: ji prieš kurį laiką bankrutavo.

Virdžinija – labiausiai ekstremalus pavyzdys, tačiau ekspertai nuogąstauja, kad ir kitos mašinos gali būti pažeidžiamos: Virdžinija tiesiog yra vienintelis atvejis, kur buvo atlikti bandymai ir aiškiai įrodyta, kokia bloga yra situacija.

Tiesa, elektroninės balsavimo mašinos vis dar nėra taip jau plačiai paplitusios. Trys ketvirtadaliai JAV rinkėjų balsuos užpildydami popierinį biuletenį. Tik penkiose JAV valstijose balsavimui naudojamos vien tik elektroninės mašinos be galimybės esant reikalui rankiniu būdu patikrinti balsavimo rezultatus.

Be to, daugiau negu pusė valstijų po rinkimų atlieka auditą: sutikrina, kad mašinų užfiksuotų balsų skaičius ir popieriuje atspausdintų balsų skaičius sutaptų. Ekspertai sutaria, kad toks auditas leidžia užtikrinti pasitikėjimą rinkimų rezultatais.

Tačiau taip elgiasi ne visos valstijos. Tos valstijos, kuriose balsuojama tik elektroniniu būdu ir balsai nėra saugomi ant popieriaus, audito po rinkimų esant abejonėms atlikti tiesiog techniškai negalės.

Kodėl visos valstijos nepereina prie patikimesnių sistemų?

Ekspertai pažymi, kad tam kliudo du dalykai – pinigų ir politinės valios stygius. Jau yra sukurtos daug patikimesnės elektroninės mašinos su geresne apsauga, bet tik kelios valstijos investavo į jų įsigijimą. Laikomasi principo: kol senos mašinos veikia ir rimtų sistemos sutrikimų nepasitaikė, nėra kur skubėti jų keisti.

„Trūksta pinigų. Mūsų apklausti rinkimus organizuojantys pareigūnai sako, kad valstijų valdžia nenori remti naujų mašinų įsigijimo, nes nemato tam poreikio. Valdžia sako: kreipkitės, jei iškils kokių nors problemų“, – sako L.Nordenas.

„Wired“ pažymi: kuo ilgiau bus delsiama, tuo didesnė tikimybė, kad problemos iškils. Viena šiek tiek guodžianti aplinkybė – elektroninės balsavimo mašinos tiek pat nepatikimos, kiek ir dabar, buvo ir per praėjusius rinkimus, tačiau nesama jokių įrodymų, kad kas nors būtų bandęs tuo pasinaudoti.

Ar Rusija gali bandyti klastoti JAV rinkimų rezultatus?

Rusija yra kaltinama prisidėjusi prie įsibrovimo į Demokratų nacionalinio komiteto pašto serverius. Jei V.Putinas išties žengė taip toli, kad paviešintų privačius JAV demokratų partijos lyderių elektroninius laiškus, ar jis gali bandyti ir klastoti rinkimų rezultatus? Ekspertai mano, kad tai labai mažai tikėtina.

„V.Putinas nėra draugiškas, bet jis nėra ir kvailas. Jei jie tikrai ketino kaip nors paveikti balsavimo mašinas ir balsus skaičiuojančią programinę įrangą, jie nebūtų išplatinę demokratų elektroninių laiškų“, – sako Ryanas Manessas, JAV Šiaurės rytų universiteto ekspertas, besispecializuojantis tarptautiniuose kiberkonfliktuose ir Rusijos užsienio politikoje.

R.Manesso teigimu, paviešinti elektroniniai laiškai atkreipė pasaulio dėmesį į Rusiją. Jei ši valstybė išties bandytų tiesiogiai kištis į JAV rinkimus, ji sulauktų atpildo. Be to, sako R.Manessas, V.Putino pagrindinis tikslas greičiausiai buvo tiesiog „sutepti“ H.Clinton reputaciją, o ne iškelti D.Trumpą. Ir tai padaryti jam pavyko.

Ar masinis rezultatų klastojimas gali pavykti?

Tai vėlgi labai mažai tikėtina. CNN pabrėžia, kad nors atskirai imant mašinos ir gali turėti saugumo spragų, nei viena balsus skaičiuojanti mašina nėra prijungta prie interneto, jos nėra ir sujungtos viena su kita.

Tai reiškia, kad net ir radus būdą išnaudoti elektroninių balsavimo mašinų saugumo skyles, tai dar ir turi būti padaryta labai dideliu mastu, paveikiant ne kelias, o šimtus ar tūkstančius mašinų.

„Tiesiog „nulaužiant“ rinkimų mašinas visų rinkimų rezultatų suklastoti neįmanoma. Sistema yra per daug decentralizuota, kad vienas veikėjas ar grupė galėtų įnešti reikšmingą pokytį“, – sako Nicholas Weaveris, Berklio universiteto mokslininkas ir kibersaugumo ekspertas.

Ekspertai taip pat pažymi, kad daugelis apygardų, besiruošiančių organizuoti rinkimus, pasiruošia ir galimoms problemoms bei numato problemų sprendimo planus. Apie tai nėra daug kalbama viešai, bet keleto apygardų rinkimų komisijų nariai atskleidė, kad yra pasiruošę planui B – jei elektroninės balsavimo mašinos imtų gesti.

Be to, rinkimų rezultatus greičiausiai nulems trijų vadinamųjų „svyruojančių valstijų“ – Floridos, Ohajo ir Pensilvanijos – rinkėjų pasirinkimas. Visose jose naudojamos elektroninės balsavimo mašinos yra laikomos patikimomis. Floridoje ir Ohajuje po rinkimų vykdomas mašinų auditas, o Ohajo įstatymai netgi numato, kad jei kandidatus skiria mažas balsų skirtumas, balsai privalo būti perskaičiuojami rankiniu būdu.

Tai kodėl tada amerikiečiai nerimauja?

CNN ir „Wired“ kalbinti ekspertai pažymi, kad nerimą jie vis dėlto jaučia. Tačiau ne dėl to, kad rinkimų rezultatai gali būti suklastoti. Juos gąsdina nuolatinis šios temos eskalavimas visuomenėje, skatinantis nepasitikėjimą balsavimo sistema. Pasak jų, nepasitikėjimo atmosferos visuomenėje kūrimas ir yra tikrasis skleidžiančių kalbas apie JAV balsavimo sistemos nepatikimumą tikslas.

D.Trumpas jau ne kartą kartojo, kad rinkimų rezultatai gali būti klastojami, jis yra sakęs, kad tikrai pripažins rinkimų rezultatus, tik jeigu laimės. Jei rinkimuose triumfuos H.Clinton, D.Trumpas gali pasirinkti būtent balsavimo mašinas kaip lengvą taikinį.

Be to, ekspertai pažymi, kad rinkimų procesui pakenkti galima ne tik klastojant rinkimų rezultatus. Hipotetiškai svarstant, keleto mašinų sugadinimas rinkimų rezultatų nepakeistų, bet sukeltų dar didesnį nepasitikėjimą sistema.

„Kai kalbama apie bandymą daryti įtaką rinkimų rezultatams per balsavimo mašinas, daugelis įsivaizduoja, kad kažkas tiesiog klastotų rezultatus. Tačiau žalos galima padaryti ir paprastesniais būdais. Galima tiesiog priversti mašinas neveikti arba veikti labai lėtai. Tai taip pat sukeltų daug problemų: daug žmonių tiesiog negalėtų balsuoti“, – sako L.Nordenas.

Be to, net jei ir viskas veiks kaip turėtų veikti, negalėjimo perskaičiuoti rinkėjų balsus rankiniu būdu kai kuriose valstijose problema išlieka. Tai reiškia, kad abejonių rinkimų rezultatais, net jei jos bus niekuo nepagrįstos, patikimai paneigti nebus galima. Tai gali paskatinti tolesnį nepasitikėjimo valdžia augimą tarp amerikiečių.