Migracijos komisija išplatino labai keistą pranešimą, kuriame komisijos pirmininkė Guoda Burokienė priminė, kad Seimas dar balandį įpareigojo Vyriausybę sudaryti darbo grupę, kuri parengtų 2018-2027 metų Lietuvos demografinės, migracijos ir integracijos politikos strategijos projektą, Lietuvos piliečių grįžimo į tėvynę skatinimo programos projektą ir gimstamumo skatinimo programos projektą.

Pranešime teigiama, kad komisijos posėdyje dalyvavę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento Šeimos politikos skyriaus vedėjas Steponas Kulbauskas ir patarėjas Tomas Milevičius pristatė sudarytos darbo grupės tarpinius veiklos rezultatus. S.Kulbauskas komisiją informavo, kad svarbiausi iššūkiai – kasmet mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius, besikeičianti gyventojų amžiaus struktūra, gyventojų senėjimas, didelis emigracijos mastas, didėjantis užsienyje gimusių lietuvių vaikų skaičius ir kt.

Taip pat priminti įvairūs 2005-2014 m. atliktų tyrimų duomenys, rodantys, kad emigruoti skatina prasta darbo aplinka Lietuvoje, nepatenkinamos gyvenimo sąlygos, žemas darbo užmokestis, nepakankamas darbuotojų interesų atstovavimas, mokslininkams – menkas jų darbo prestižas. Viena iš papildomų emigracijos paskatų – sunkumai įsigyti būstą, kurti materialinius šeimos gyvenimo pagrindus. Tarp „traukos“ į užsienį veiksnių svarbią vietą užima savirealizacija, kuriai Lietuvoje trūksta galimybių. Darbo grupė aptarė galimybes kuriamoje strategijoje numatyti šias sritis: šeimos gerovės, gyventojų sveikatos, migracijos, gyventojų senėjimo. Ir viskas.

Strategijos projektą rengianti darbo grupė yra sudaryta iš Vyriausybės kanceliarijos, Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Užsienio reikalų, Ūkio, Finansų, Vidaus reikalų, Švietimo ir mokslo, Kultūros ministerijų, Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos socialinių tyrimų centro, Tarptautinės migracijos organizacijos, šeimos organizacijų, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovų.

Ar ne per mažai tiek daug žmonių nuveikė iki šiol? Galbūt būtų buvę paprasčiau ne mėnesių mėnesius gaišinti darbo grupės atstovus ir leisti mokesčių mokėtojų pinigus, o pasikviesti žmogų iš gatvės, kuris taip pat būtų pasakęs, kad emigracija yra iššūkis, o žmonės emigruoja dėl prastų sąlygų Lietuvoje?

„Darbo grupė dirbo visą vasarą. Aišku, mes išgirdome tik „minkštąjį“ variantą – kas apžvelgta, kas neapžvelgta. Didžiausias rūpestis – kad būtų viena institucija, kuri kuruotų visą procesą. Aišku, mes, komisijos nariai, taip ir pasakėme, kad tai, ką pranešė darbo grupės nariai, galėjo pasakyti bet koks žmogus iš gatvės“, – neslėpė G.Burokienė.

Migracijos ekspertas Dainius Paukštė jau seniai prisipažino esantis nusivylęs dabartinės valdžios sprendimais ir nieko iš jos nebesitikintis.

„Norint konkrečių rezultatų, reikia ne to, ką veikia dabartinė valdžia. Imkite bet kokius sprendimus, kurie priimami, ir pamatysite, kad jie beprasmiai. Jei sudaryta darbo grupė dar turi aiškintis, ar emigracija yra iššūkis ir dėl ko žmonės emigruoja, – tai jau daug ką sako. Politikai reikalus spręsti pavedė vykdomajai valdžiai, nors kas kitas, jei ne politikai, turi nubrėžti gaires? Migracijos komisija privalėtų kiekvieną svarbesnį įstatymą įvertinti per emigracijos prizmę – pristabdo ją teisės aktas ar padidina. Galų gale net neaišku, ar bus įteisinta dviguba pilietybė. Juk jei bus įteisinta – bus viena situacija, jei ne – kita. Politikai aiškina, kad dvigubos pilietybės įteisinimas sumažintų emigraciją. Jie aiškina, kad neįteisinus dvigubos pilietybės mes prarasime emigravusius. Ar mes jų jau nepraradome? Ar toks sprendimas neigiamai nepaveiktų čia likusiųjų, nes turėtume dviejų rūšių Lietuvos piliečius – tuos, kurie turi teises ir pareigas, ir tuos, kurie turi tik teises? Ar nepanorės čia likusieji irgi turėti tik teises ir ar nesusikraus lagaminų ir neišvažiuos?“ – retoriškai klausė D.Paukštė.

Anot jo, dvigubos pilietybės įteisinimas tik pagražintų statistiką, nes paaiškėtų, kad Lietuvos piliečių yra ne kokie 3 mln., o kokie 4 mln.

Vytautas Rubavičius, filosofas, publicistas:

„Tai, ką „išsiaiškino“ darbo grupė, aišku, jau yra maždaug 15 metų. Tačiau valdžia demonstruoja, kad rūpinasi emigracijos bei demografijos problemomis, nors rūpestis yra tik parodomasis, iš tikrųjų jai tai nerūpi, nes ji yra perėmusi požiūrį, kad tautų maišymasis ir gyvenimas bet kur yra gėris. Viskas daroma tik dėl akių. Kodėl visame tame spektaklyje dalyvauja mokslininkai? Na, jie, dirbdami darbo grupėje, gali pabūti prie valdžios, gauti tam tikros naudos iš bendravimo su valdžia. Pabuvimas prie valdžios mokslininkams yra naudingas, nes paskui jie iš valdžios gauna užsakymų, tad tai yra riebus pliusas jiems“, – pastebėjo V.Rubavičius.

Emigracija tik įvardijama kaip iššūkis, bet niekas su tuo iššūkiu nesirengia tvarkytis. Kodėl?

„Visi supranta, kad atlyginimai Lietuvoje yra per maži, bent jau didžiosios dalies dirbančios visuomenės, bet jų didinti neišeina, nes kapitalas neleidžia. Kapitalas visais būdais siekia išlaikyti esamą padėtį. Verslui nesvarbūs išvykstantys, nes jis jau turi planą, kaip įsivežti pigios darbo jėgos iš kitur. O dauguma politikų, ypač tie, kurie vadovaujasi eurointegracinėmis, eurofederalistinėmis nuostatomis, sako, kad koks skirtumas, kur dirba lietuviai, juk jie dirba ES. Jie net didžiuojasi, kad sėkmingai vykdo Lietuvos tuštinimo uždavinį. Su tokiu požiūriu nebesuvokiama Tautos, visuomenės gyvenimo svarba, Lietuvos valstybingumo, kultūros išlaikymo svarba“, – akcentavo V.Rubavičius.

Pasak jo, valdžia, jei norėtų, kad atlyginimai didėtų, galėtų imtis tam tikrų priemonių, net ir verslą skatinančių, – pavyzdžiui, sumažinti mokesčius įmonėms, kurios moka didesnes nei vidutines algas.

„Tačiau pas mus vyrauja požiūris, kad pridedamąją vertę kuria darbdaviai, o darbuotojai jiems tik padeda. Ir tada darbdaviai gali viską pasiimti, o algas moka tik iš malonės. Būtina keisti šią ideologinę nuostatą, nes iš tikrųjų pridėtinę vertę kuria tiek darbdavys, tiek darbuotojas. Kai toks požiūris taps vyraujantis, tada visiems kils klausimas, kodėl gaunama nauda taip neteisingai pasidalijama. Ideologiją reikia keisti valstybiniu mastu, o tai padaroma įstatymais – per mokesčius, socialinius dalykus ir t.t.“, – vardijo V.Rubavičius.

Filosofas priminė, kad Lietuvoje dar prieš beveik dešimtmetį buvo įkurta Nacionalinės pažangos taryba, turėjusi užtikrinti Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“ vykdymą. Tačiau paskutinį kartą jos sudėtis atnaujinta prieš dvejus metus ir oficialiai jos nariais, neskaitant įvairių visuomenininkų, mokslininkų, yra buvusios Vyriausybės nariai, praėjusios kadencijos parlamentarai, o teisės akte nurodoma, kad tarybai vadovauja „ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius“.

„Tad akivaizdu, kad taryba nebevykdo jokios veiklos, o tai parodo, kaip politikai žiūri į valstybines strategijas. Beje, tos strategijos yra europiniai dokumentai, visos ES narės tokias strategijas yra susikūrusios, Lietuva – viena iš paskutiniųjų susikūrė ir bene pačią nykiausią. Mūsų strategija, palyginti su Estijos, yra niekinė, rodanti visišką intelektualinės, kultūrinės, tautinės savivokos stoką. Tačiau bet kokiu atveju tai yra dokumentas, bet politikai apie jį užmiršo, jis nebėra įdomus“, – stebėjosi V.Rubavičius.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Jos teigimu, kosmoso projektai yra ne atskirų šalių, o visos žmonijos prioritetas: „Anksčiau ar vėliau tapsime tarpplanetine civilizacija, tai bus svarbu kiekvienai šaliai.“

– Papasakokite, kaip susidomėjote kosmosu?

– Aš, turbūt kaip ir visi vaikai, nuo penkerių metų svajojau būti kosmonaute. Po 1960-ųjų „Apollo“ nusileidimo atsirado „Žvaigždžių kelias“, „Žvaigždžių karai“. 1990-ųjų kartai tai buvo įspūdingiausias dalykas nuo pat 1970-ųjų.

Nežinau, ar dabartiniai vaikai to nori, bet prisimenu, kad tiek aš, tiek visi kiti norėjo būti kosmonautais. Kai buvau vaikas, visada gaudavau dovanų knygų apie kosmosą. Tas noras išliko. Kai augau, kiti man sakė – gal suauk, išsirink kažką rimtesnio.

Tačiau labai įtikėjau, kad galiu tai padaryti, po to pradėjau žiūrėti NASA televiziją, mačiau astronautų veiklą Tarptautinėje kosmoso stotyje. Mokykloje man labai gerai sekėsi matematika ir fizika. Pasirinkau studijuoti aeronautikos inžineriją ir visada sukausi toje srityje.

– Tai – neįprastas pasirinkimas merginai. Ar susiduriate su klausimais, ką mergina veikia tokioje srityje?

– Net mokykloje, fizikos klasėse, merginų yra mažiau nei vaikinų. Kai įstojau į Bristolio universitetą Anglijoje, pirmaisiais metais tarp 120 mokinių ten buvo tik penkios merginos. Padėjo tai, kad Anglijoje mažiau nuostabos dėl to, kad mergina studijuoja aeronautikos inžineriją. Lietuvoje aeronautikos ar astronautikos inžinerija nėra populiarios, bet Vakaruose tai – žinoma specialybė.

– Lietuva kol kas neturi savo astronauto. Ar norėtumėte tapti pirmąja Lietuvos astronaute?

– Norėčiau. Tačiau, paklausus gatvėje žmonių, ar jie norėtų būti astronautais, visi sakytų, kad taip. Studijuodami šią specialybę, visi vieningai norėjome būti astronautais – visi norėtų skristi į Marsą, net jei tektų jame numirti.

Taigi taip, tokia svajonė didžiausia. Gal ir dėl to, kad tai labai didelis asmeninis iššūkis. Skristi į kosmosą, ten, kur tau nelemta būti, kur negalėtum išgyventi, kur reikia labai daug pagalbos – tai didelis iššūkis.

– Bet yra tamsioji pusė – šaliai turėti savo astronautą nelengva. Ar galite papasakoti plačiau?

– Taip, pirmiausia šalis turi būti Europos kosmoso agentūros (ESA) nare. O Lietuva nare dar nėra. Kad tai būtų pasiekta, reikia prisiimti nemažai Europos kosmoso agentūros projektų, turėti mokslininkų, kurie vykdytų tuos projektus ir prisidėtų prie agentūros mokslo.

Kad šalis turėtų astronautų, reikia investuoti į Tarptautinę kosminę stotį (TKS), o jos išlaikymas labai brangus. Todėl kone visi astronautai yra prancūzai, vokiečiai arba italai. Pavyzdžiui, anglai savo pirmąjį astronautą išsiuntė visai neseniai – 2016 m. gruodį.

Šnekėjau su pirmuoju švedų astronautų Christeriu Fuglesangu. Jis man pasakojo, kad tuo metu, kai jį siuntė, Švedija padidino savo investicijas į Europos kosmoso agentūrą. Tai sudarė vieną procentą Švedijos metinio biudžeto.

Be abejo, astronautas turi praeiti svarbias atrankas, būti stiprus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Taip pat turėti gerą akademinį pagrindą. Tačiau viskas priklauso nuo šalių investicijų.

– Daugelis į kosmoso tyrimus žiūri skeptiškai, nes tai kainuoja milijardus eurų. Kodėl svarbu investuoti į kosmosą?

– Man pačiai pati įdomiausia tema – tarpplanetinės kelionės, nes tai žmonijos ateitis. Jei norime išlikti kaip civilizacija, mums reikia pastiprinimo. Juk, žvelgiant į mūsų planetos istoriją, jau buvo penki įvykiai, kurie išnaikino iki 90 proc. visų gyvybės formų. Dalis to įvyko dėl asteroidų.

– Šiuo metu fiksuojamas šeštasis toks įvykis.

– Labai didelė galimybė, kad šeštasis gali įvykti per kokius 50 mln. metų. Galimybė, kad tai nutiktų per ateinančius tūkstantį metų – viena iš 50 tūkst. Viską apmąsčius, atrodo, kad mūsų išnykimo galimybės ne tokios ir mažos.

Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl mums reikalingas tarpplanetinis keliavimas. Daugelis galvoja, kad svarbiausia – romantinė užkariavimo pusė, nauji patyrimai, bet viskas nėra taip savanaudiška.

Dauguma kosminių tyrimų daromi dėl to, kad patys geriau suvoktume, kur esame, kad suvoktume viską aplink save. Ir tam, kad galėtume naudoti išteklius, esančius kosmose, o jų labai daug.

– Lietuvoje kosmoso tyrimai dar tik pradedami. Kaip manote, ko mums trūksta?

– Sunku atsakyti. Bet, man atrodo, labiausiai mums trūksta mokslininkų, kurie imtųsi įgyvendinti projektus. Taip pat trūksta kvalifikuotų inžinierių, kurie norėtų kažką konstruoti. Labiausiai pagelbėtų, jei mokyklose turėtume šiokį tokį kursą apie kosmosą, kurio metu vaikai galėtų sukonstruoti vandens raketas ar pan. Tai dabar populiaru Danijoje.

Universitetuose nėra jokių kursų, susijusių su kosmosu. Jei būtų didesnis visuomenės susidomėjimas, universitetai pamatytų, kad yra poreikis, norėtų apie tai mokyti, kviesti specialistus iš užsienio. Tuomet ir žmonės rinktųsi specialybes, susijusias su kosmosu, kas nors gal norėtų steigti savo įmones.

– Kokias iniciatyvas Lietuvoje, susijusias su kosmosu, palaikote?

– Labai palaikau kosmoso technologijų įmonę „Nanoavionika“. Pati dirbau ten vienerius metus, buvau raketinių variklių inžinierė. Tie metai mane itin įkvėpė labiau tuo domėtis. Sutikau jaunų žmonių, kurie, atradę „Nanoavioniką“, imdavo domėtis palydovais, jų konstravimu ir pan.

Kita iniciatyva, kuria labai žavėjausi – dobilo auginimas Mėnulyje. Tokios iniciatyvos – labai svarbios pasauliniu mastu, nes padeda suprasti, kaip mums reikės auginti augalus ir maistą beatmosferėje aplinkoje, kur daug mažesnė gravitacijos jėga.

Panaši aplinka vyrauja ir Marse, taigi tai padeda suprasti, kaip egzistuoja gyvybė. Tai, kad lietuviai užsiima tuo, labai sveikintina. Būtų smagu sulaukti ir daugiau žiniasklaidos dėmesio.

– Kaip manote, ar kosmoso tyrimai kada nors taps Lietuvos valstybiniu prioritetu?

– Kada nors taps. Tačiau pasakyti, ar taps per 50, ar per 100, ar per daugiau metų, labai sunku. Nežinau kaip atsakyti į klausimą dėl prioriteto. Galvoju, kad kosmosas labai vienija žmones ir šalis. Šaliai turėti vieną savo programą, siųsti astronomus į Marsą, kad jie ten gyventų ir statytų, brangu ir sudėtinga.

Tarpplanetinės kelionės ir kosmosas apskritai yra tai, kas vienija žmoniją. Žvelgiant į Tarptautinės kosmoso stoties atsiradimą, buvo tam tikra taika tarp tuometinės Sovietų Sąjungos ir Amerikos.

Kaip sako astronautai, žvelgiant iš kosmoso, Žemė neturi jokių ribų ir linijų. Manau, kad kosmoso projektai – žmonijos projektai ir prioritetas. Anksčiau ar vėliau, tapsime tarpplanetine civilizacija, tai bus svarbu kiekvienai šaliai.