Mėnulis geriausiai bus matomas liepos 27 d. maždaug tarp 21.30 val. ir 23.13 val. Lietuvos laiku.

Tiesiai tarp Mėnulio ir Saulės kurį laiką keliaus Žemė – įvyks visiškas Mėnulio užtemimas, kurio metu Mėnulis bus matomas rausvos spalvos. Dėl to jis ir vadinamas „kruvinuoju Mėnuliu”.

Žemės palydovo spalva užtemimo metu priklauso nuo Žemės metamo šešėlio. Krentantis šešėlis yra raudonas dėl tos pačios priežasties jis ir besileidžiančią Saulę nudažo raudonai: kai Saulės šviesa kerta mūsų planetos atmosferą.

Mėnulio užtemimui stebėti nereikia jokio specialaus pasiruošimo. Įspūdingą reginį pamatyti gali sutrukdyti nebent apsiniaukęs dangus.

Mėnulio užtemimai vyksta tada, kai Žemė įsiterpia tarp Saulės ir Mėnulio.

Du kartus per 11 mėnesių Saulė, Žemė bei Mėnulis atsiduria vienoje eilėje. Vienas toks sutapimas lemia Saulės užtemimą (kai Mėnulis atsiduria per vidurį), o antrasis – Mėnulio (kai viduryje atsiduria mūsų planeta).

Todėl Saulės ir Mėnulio užtemimai dažniausiai vyksta poromis, o juos skiria maždaug dvi savaitės. Per metus įvyksta tik keturi pilni užtemimai.

Astronomai pristatė unikalią Europos stebėjimo kampaniją, kurios rezultatus NASA pristatymo puslapyje pavadino stulbinančiais.

Mokslininkų svajonės išsipildė: panašu, kad prisikasti prie jau patvirtinto Jupiterio palydovo Europos palydove esančio vandens yra vilties.

Kaip anksčiau galvota, kad vanduo yra giliai paslėptas po myliomis ir kilometrais Europą dengiančio ledyno, taip dabar, remiantis „Hubble“ rezultatais, patvirtinta, kad vanduo trykšta į planetos paviršių.

Transliacijos pradžioje buvo aiškiai paminėta: nė vienas iš pranešimų nebus susijęs su ateiviais. Ir nors žinios apie juos buvo paneigtos, aišku yra viena: norint atsakyti į šį klausimą, reikia atlikti daugiau tyrimų.

Pirmadienio žinia yra svarbi dėl to, kad NASA į Europą rengia keletą misijų. 2020 m. misiją turėtų pradėti Europos palydovas, o po keleto metų aplink

besisukančioje planetoje bus bandoma ir nusileisti.

Tikimasi, kad vienos šių misijų metu būtų galima surinkti vandens pavyzdžių ir juos pasigabenti į Žemę detalesnei analizei.

Šis „vandens geizerių“ atradimas pradžiugino mokslininkus, mat vandens gavimo alternatyva nebuvo džiuginanti: ilgai buvo sukamos galvos, kaip į Europą nugabenti atitinkamą įrangą, kuri galėtų pragręžti užledėjusios planetos sluoksnius ir pasiekti joje galimai esantį vandenį.

„Hubble“ atradimą padarė tuo metu, kai Europa keliavo pro Jupiterį. Tuo metu teleskopas palydovą tyrė ultravioletiniais spinduliais ir aiškinosi, ar kokia nors medžiaga ant palydovo paviršiaus sugėrė milžinės planetos šviesą.

Vanduo buvo pastebėtas toje pačioje vietoje, kur prieš du metus „Hubble“ buvo aptikęs deguonies ir vandenilio – dviejų, vandeniui susidaryti reikalingų, medžiagų.

Konferencijoje dalyvavo NASA biuro Vašingtone (JAV) astrofizikos departamento direktorius Paulas Hertzas, Kosminių teleskopų mokslo instituto Baltimorėje astronomas Williamas Sparksas, Atlantoje įsikūrusio Džordžijos Technologijos instituto Žemės ir atmosferos mokslų mokyklos asistuojanti profesorė Britney Schmidt, taip pat vyresnioji „Hubble“ projektų mokslininkė NASA Goddardo kosminių skrydžių centre Jennifer Wiseman.

Kad Europoje gali būti vandens, mokslininkai spėliojo jau ne vienerius metus. Apie ledą Jupiterio palydove pradėta spėlioti 1979-aisiais, visai netrukus pradėta svarstyti, kad jame gali būti Žemės gyventojams nepažintos gyvybės pėdsakų. Jau NASA Galileo misijoje, prasidėjusioje 1989 m. Jupiterio palydovą stebėję mokslininkai tikino, kad jo paviršius slepia milžinišką vandenyną. Dokumentikoje, kurią yra pristačiusi NASA, tvirtinama, kad mūsų planeta Žemė įrodo, kad visur, kur yra vandens, yra ir gyvybė. Jei Europoje yra vandens, tai panašu, kad gyvybė gali egzistuoti ir Jupiterio palydove.