Istorijos suvokimas padeda išsklaidyti šią savaitę vyksiantį NATO viršūnių susitikimą gaubiančią niūrią atmosferą. Prezidentas Emmanuelis Macronas sustiprino savo psichologinį karą prieš „smegenų mirties“ ištiktą Aljansą, pareiškęs, kad Vakarams reikėtų labiau bijoti terorizmo nei Rusijos arba Kinijos. Tuo metu Donaldo Trumpo pirštai tebebus pakibę virš potencialiai pragaištingų jo klaviatūros mygtukų: vienintelė JAV prezidento ūmiai pasiųsta tviterio žinutė galėtų, bent jau visuomenės ir mūsų priešininkų akyse, sužlugdyti Amerikos saugumo garantijas Europai, kurios yra NATO egzistavimo pagrindas.

Visa tai yra rimtos problemos. Tačiau NATO – labai atspari. Aljanso narės gali krūpčioti nuo pono Macrono pastangų atkreipti į save dėmesį, bet jis, palyginus su Ch. de Gaulle’u, yra sukalbamas ir konstruktyvus sąjungininkas.

Turkijos elgesys tampa išbandymu NATO teiginiams, kad ji yra vertybėmis grindžiamas aljansas. Šiaip ar taip, didžiąją dalį Šaltojo karo Ispanija ir Portugalija buvo diktatūros. Graikija ir Turkija taip pat ne visuomet buvo pavyzdingos demokratijos.

Pono Macrono pernelyg apibendrintas požiūris (kurį jis pats mieliau vadintų „vizionierišku“) gali būti gerai įvertintas namuose. Vis dėlto jis nepadeda kurti konsensuso, būtino, kad reikalai judėtų į priekį. Prancūzija pykdo Lenkiją, Baltijos šalis ir netgi Vokietiją. Prancūzijos prezidentas taip pat sudegino savo politinį kapitalą itin nevykusiu sprendimu blokuoti derybų dėl Šiaurės Makedonijos (Balkanų valstybės, kuri per šią savaitę vyksiantį viršūnių susitikimą tikisi sulaukti žalios šviesos savo narystei NATO) stojimo į Europos Sąjungą.

Kol kas Prancūzijos eretiško nusistatymo pagrindinis rezultatas – sugriežtėjęs ortodoksinis atlantizmas Vokietijoje. Vokiečiai nemėgsta prezidento Trumpo, bet jiems dar labiau nepatinka pernelyg susireikšminantys Prancūzijos politikai. Kai JAV administracija sumažino savo indėlį išlaikant NATO būstinę, šį trūkumą Vokietija nedelsdama padengė.

Rusijos puolimas prieš Ukrainą 2014 metais paskatino pavėluotą, bet naudingą NATO atgrasomųjų priemonių sustiprinimą. Sąjungininkų pajėgų rotacijos Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje reiškia, kad bet kokia Rusijos agresija prieš šias šalis kainuotų daug daugiau ir būtų sunkiau įvykdoma, palyginus su padėtimi prieš dešimt metų. Iš dalies tai lemia, kad potencialus Rusijos netikėtas puolimas šiaurės rytų Europoje nebeturėtų patekti netgi į Vakarų valstybėms kylančių pagrindinių problemų dešimtuką.

Tiesa, kad Kremliaus žaidimai pagal principą „skaldyk ir valdyk“ būna atgrasūs ir kai kada – veiksmingi. Rusija atakuodavo Vakarų politines sistemas – ne vien Jungtines Valstijas 2016-aisiais, bet ir Prancūziją (kaip turėtų prisiminti ponas Macronas]. Vis dėlto visam Aljansui Kinija dabar kelia daug didesnę grėsmę negu Rusija. Pekino režimas turi pasaulinių ambicijų, o jo pasiekiama erdvė ir įtaka – gerokai didesnė, nei galėtų apžioti Vladimiro Putino menkstanti galybė, palaikoma pajamomis už naftą.

Vakarų patiriami pagrindiniai iššūkiai – ne kariniai. Jie daugiausiai kyla iš ekonomikos sistemų trūkumų: nešvarių pinigų politikoje, įsivaizduojamo nesąžiningo santykio tarp rizikos ir naudos, taip pat kai kurių sričių didėjančio technologinio atsilikimo nuo Kinijos. To padariniai silpnina santarvę šalių viduje ir tarpusavyje, taip pat sukuria daugybę palankių galimybių mūsų priešininkams. Šios problemos – išsprendžiamos, bet sprendiniai reikalauja gilių apmąstymų ir skausmingų pasirinkimų, kuriuos daugiausiai turi atlikti nacionalinės vyriausybės. Tuo metu pastarosios, švelniai tariant, nelabai pajėgios atremti šį iššūkį.

Tiesa, kad NATO galimybės suteikti pagalbą šioje srityje yra ribotos. Tačiau tikrai nėra sąžininga kaltinti plaktuką, kad jis nėra atsuktuvas.

Priimtu teisės aktu Seimas apsisprendė dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų, sudarytų iš karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų, siuntimo nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. dalyvauti karinėse operacijose.

„Dalyvavimas tarptautinėse operacijose – tai priemonė įgyvendinti Lietuvos įsipareigojimus tarptautiniam saugumui ir stiprinti NATO kolektyvinę gynybą, Europos Sąjungos bendrojo saugumo ir gynybos politiką, Jungtinių Tautų taikos palaikymo pastangas, daugiašalį ir dvišalį karinį bendradarbiavimą. Jei norime, kad mus kažkas gintų, mes taip pat turime prisidėti prie kitų gynybos, kitų interesų. Būdami gavėjai tos naudos prisidedame tiek, kiek galime, tiek atsižvelgiant į mūsų ekonominį išsivystymą, tiek į mūsų gynybinius pajėgumus, kariuomenės pajėgumus, tiek į esamą saugumo situaciją Lietuvoje. Išlaikomas visiškas balansas“, – pristatydamas projektą sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

Nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos kariniai vienetai, sudaryti iš karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų, siunčiami dalyvauti:

1) NATO vadovaujamoje tarptautinėje operacijoje Afganistano Islamo Respublikoje „Tvirta parama“ – iki 50 karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų;

2) NATO vadovaujamoje tarptautinėje operacijoje Kosovo Respublikoje – iki 5 karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų;

3) Europos Sąjungos kovos su piratavimu ir ginkluotais plėšimais jūroje operacijoje „Atalanta“ – iki 30 karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų;

4) Jungtinių Tautų vadovaujamoje operacijoje Malio Respublikoje MINUSMA – iki 40 karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų;

5) Europos Sąjungos karinėje operacijoje Viduržemio jūros regiono pietų centrinėje dalyje „EUNAVFOR MED operacija Sophia“ – iki 20 karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų;

6) Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamos koalicijos karinėse operacijose „Įgimtas ryžtas ir „Spartiečio skydas“ – iki 40 karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų;

7) NATO programose Irako Respublikoje ir Jordanijos Hašimitų Karalystėje – iki 10 karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų;

8) karinėje mokymo operacijoje Ukrainoje Ukrainos ginkluotųjų pajėgų mokymo tikslais – iki 60 karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų.

Pasak Prezidentės, Ispanijos ir Lietuvos žmones sieja ne tik draugystė, bet ir aktyvūs verslo, mokslo, švietimo, sporto, kultūros, turizmo ir visuomeniniai ryšiai. Ispanija nuolat prisideda ir prie saugumo regione stiprinimo. Šalies vadovės teigimu, vertiname Ispaniją kaip svarbią sąjungininkę sprendžiant europinės darbotvarkės klausimus, įvairiopus politinius, ekonominius ir saugumo iššūkius.

Prezidentė palinkėjo, kad abi šalis siejanti atsakomybė ginti savo piliečių interesus, siekti ilgalaikės visų europiečių gerovės ir toliau stiprintų Lietuvos ir Ispanijos dialogą ir bendrą darbą Europos Sąjungoje ir NATO.

Pagrindinės šios sesijos pranešimų ir diskusijų temos buvo agresyvios Rusijos politikos keliamos grėsmės, transatlantiniai santykiai, saugumas nuo Arkties iki Juodosios jūros, padėtis Sirijoje ir Afganistane, kova su terorizmu, hibridinėmis grėsmėmis, dezinformacija ir propaganda, procesai Vakarų Balkanuose. Šioje sesijoje Juodkalnija dalyvavo jau kaip pilnateisė NATO ir Asamblėjos narė.

Parlamentarė Rasa Juknevičienė NATO Parlamentinės Asamblėjos Politikos komitete pristatė raportą apie NATO ir Rusijos santykius. Jame daug dėmesio skiriama euroatlantinei Gruzijos integracijai ir situacijai Ukrainoje.

Asamblėjos Nuolatinis komitetas pritarė Ukrainos delegacijos iniciatyvai 2020 metų pavasario sesiją surengti Ukrainos sostinėje Kijeve. Lietuvos atstovai buvo vieni aktyviausių šios iniciatyvos rėmėjų.

Asamblėjos prezidentu antrajai kadencijai buvo išrinktas Italijos atstovas Paolas Ali (Paolo Ali).

Lietuvoje 2001 ir 2014 metais buvo surengtos NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesijos, o 2018 m. kovo 23–24 d. Lietuvoje vyks Asamblėjos Nuolatinio komiteto posėdis.

Prieš rodant vaizdo įrašą, nufilmuotą šių metų MAKS aviacijos parodoje Rusijoje, privalome paminėti, kad SU-35 yra tik atnaujinta SU-27 versija. Pastarasis naikintuvas pirmą kartą į orą kilo dar 1977, o štai SU-35S (toks, kokį matysite vaizdo įraše) – 2008 metais. Tai – itin manevringas reaktyvinis naikintuvas su dviem varikliais, sukurtas kaip tarpinis modelis, laukiant PAK-FA pasirodymo. Buvo planuojama, kad SU-35S bus populiarus eksporto rinkose, tačiau juo rimtai susidomėjo tik Kinija. Kitos nuolatinės rusiškos ginkluotės pirkėjos laukia išgirtojo PAK FA, kuris turėtų išlįsti iš gamyklos jau 2019 metais, ar renkasi kiek modernesnes konstrukcijas.

Visgi, SU-35S nėra toks pasenęs reikalas kaip gali pasirodyti. Aviacijos parodoje MAKS buvo surengtas įspūdingas pasirodymas, kuris nustebino ir visko mačiusius ekspertus. Pasirodė užuominų, kad sudėtingi triukai buvo atliekami norint nustelbti kitos klasės naikintuvo F-35 demonstruotą akrobatiką parodoje Paryžiuje. O galbūt tai tik dar vienas bandymas paskatinti naikintuvo pardavimus – juk SU-35S ir F-35 naikintuvai kurti turint omenyje skirtingas paskirtis.

SU-35S pademonstravo eilę labai sudėtingų manevrų. Maždaug ties 1 minute 35 sekundėm naikintuvas atlieka vadinamąjį „kobros posūkį“, kuomet orlaivis staiga kyla į viršų, sukasi i neria žemyn. Tai – sudėtingas manevras , kuriam reikia ne tik patyrusio piloto įgūdžių, bet ir manevringo naikintuvo.

Vėliau vaizdo įraše galima pamatyti ir garsųjį Frolovo manevrą (apie 3:25 ir 6:29), kurio metu lėktuvas atlieka itin staigius posūkius, kartais apsisukdamas aplink savo ašį. Vėlgi, neblogai, kaip trumpalaikiam naikintuvų problemos sprendimui. Tačiau vyšnia ant torto pasirodo tik ties 5:25.

SU-35S pilotas orlaivio nosį nukreipia į viršų ir šis verčiasi – tarsi įgudęs gimnastas atlieka atbulinį salto, tačiau visą manevro laiką juda į priekį. Žinoma, taip išvaistoma sukaupta energija, todėl po apsivertimo SU-35S krypsta žemyn, kad atgautų prarastą greitį.

Ar reikėtų labai žavėtis šiuo pasenusios konstrukcijos naikintuvu? Kad ir koks svarbus yra naikintuvo manevringumas, jis anaiptol nenusprendžia visos orlaivio kovinės vertės. Galbūt manevringumu jis kai kuriuos savo konkurentus rinkoje ir lenkia, tačiau tai dar ne viskas. Tai – labiau jau laikinas sprendimas, kol „Sukhoi“ pradės PAK FA gamybą 2019 metais. Tada ir bus aiškiau, ar naujos kartos Rusijos naikintuvai gali prilygti technologijų pripumpuotiems NATO orlaiviams

Vizito pradžioje Vilniuje NATO vadovas susitiko vakarienei su krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrais Raimundu Karobliu ir Linu Linkevičiumi.

[tw_img full=”1″ height=”900″ style=”simple,fixed,parallax”][/tw_img]

Antradienį Jonavos rajone J.Stoltenbergas kartu su prezidente Dalia Grybauskaite stebės tarptautines pratybas „Geležinis vilkas“.

Kuo didesnės NATO ambicijos, tuo aršesnė darosi Rusija

Ketvirtadienį kalbėdamas Briuselyje, D. Trumpas nepraleido progos pagrįstai prikišti NATO narėms, kad šios prisiimančios per mažai naštos (ir pabrėžiamai nepatvirtino, kad laikysis abipusių Aljanso įsipareigojimų).

Pasibaigus Šaltajam karui, Amerikos ir Europos vyriausybės vieningai sutarė, kad naujų Europos demokratijų priėmimas į NATO yra geriausias būdas joms įsitvirtinti transatlantinėje bendruomenėje ir apsisaugoti nuo galimo pakartotinio Rusijossuįžūlėjimo.

Kaip rašo Ch. A. Kupchanas, NATO palaipsniui vis plėtėsi į Rytus, kol didžiausias pasaulyje karinis Aljansas prisišliejo prie pat Rusijos sienos, taip sukeldamas Rusijos prieštaravimų. Ir nesvarbu, ar NATO braunasi Rusijos link, ar ne, Kremlius vėl imasi savosios bauginimo taktikos.

Maskva NATO plėtrą vertina kaip grėsmę ir neslepia įtūžio dėl tariamo Aljanso mėginimo pasiglemžti iš Rusijos nuo seno jai svarbią įtakos zoną, o tai savo ruožtu tik kursto Kremlių savo užsienio politiką nukreipti konfrontacijos linkme ir vėl pradėti varžytis su Vakarais. 2008 m. Rusijos kariuomenė okupavo dalį Gruzijos, o 2014 m. – dalį Ukrainos, ir vienas iš to motyvų neabejotinai buvo siekis užkirsti joms kelią į NATO.

Tai, kad NATO atvėrė duris buvusioms Sovietų Sąjungos narėms, yra suprantama. Jos dešimtmečius kentė Maskvos priespaudą, ir Vakarai jautė moralinę ir strateginę pareigą prijungti šias šalis prie transatlantinės demokratinės bendruomenės. Tačiau Rusijos reakciją, kaip pabrėžia autorius, taip pat galima suprasti.

Jungtinės Valstijos nesėdėtų rankas sudėjusios, jei Rusija sudarytų karinį Aljansą su Kanada ir Meksika ir jose dislokuotų savo pajėgas. Jei NATO toliau plėsis į Rytus ir dar pakvies prisijungti Gruziją su Ukraina – kaip kad žadėta 2008 m. vykusiame NATO viršūnių susitikime – strateginis konfliktas bus neišvengiamai užprogramuotas, sako Ch. A. Kupchanas.

Įsileisti Balkanų šalis ir užtrenkti duris?

Kad ištrūktų iš šios geopolitinės aklavietės, NATO turi nustoti plėtusis, rašo Ch. A. Kupchanas. Pasak jo, NATO turėtų užsibrėžti tikslą nusistatyti natūralią strateginę ribą. Tai galėtų būti Balkanai.

Prieš užverdama duris naujiems nariams, NATO turėtų užbaigti visų buvusiosios Jugoslavijos šalių integracijos procesą, kai tik jos atitiks prisijungimo reikalavimus. Kroatija ir Slovėnija jau prisijungusios, Juodkalnija taip pat netrukus tai padarys.

Prisijungus dar ir Bosnijai, Makedonijai, Kosovui bei Serbijai, padėtis Balkanų pusiasalyje pagaliau taps stabili, o plėtros požiūriu tai bus pagrįsta vieta ir laikas sustoti. Nuo šių Balkanų valstybių iki Rusijos sienos – per pusantro tūkstančio kilometrų, tad Balkanų integracija į NATO neturėtų Rusijai sukelti didelio galvos skausmo.

Net jei priėmusi po savo sparneliu minėtas Balkanų šalis NATO užrakins spyną ir išmes raktelį, patekimas į vidų vis tiek turės būti garantuotas Europos demokratijoms, kurios nuo seno laikomos Vakarų valstybėmis, tik yra pasirinkusios būti neutralios, – Austrijai, Suomijai, Airijai, Švedijai ir Šveicarijai.

Šios šalys faktiškai ir taip jau yra sąjungininkės, jos yra strategiškai išsidėsčiusios, ir jų indėlis reikšmingai padidintų NATO gretų pajėgumą. Šios šalys turėtų būti svetingai sutiktos bet kada, kai tik jų elektoratas to panorės.

Yra papildomų sąlygų

NATO aprėpties ribojimas susijęs ne tik su elgesiu Rusijos atžvilgiu, bet ir su gebėjimu deramai laikytis Aljanso kolektyvinės gynybos įsipareigojimų. NATO neturėtų teikti teritorinių garantijų šalims, kurios yra pernelyg įsiskverbusios į Rusijos paribius ir kurias dėl to būtų labai sunku apginti.

Kaip demokratinės šalys, siekiančios susieti save su Vakarų institucijomis, Gruzija ir Ukraina narystės NATO tikrai nusipelno, tačiau NATO negali sau leisti prisiimti vargu ar įgyvendinamų įsipareigojimų ir taip pasėti abejonių savo patikimumu, svarsto autorius.

Suprantama, viešai pareiškus, kad NATO durys užsidaro, Gruzija, Ukraina ir kitos šalys, esančios tarp NATO rytinės ribos ir Rusijos, atsidurtų strateginėje pilkojoje zonoje. Tačiau, autoriaus įsitikinimu, narystės NATO vizija tik gimdo tuščias viltis ir didina Rusijos intervencijos, kurios ji gali imtis siekdama užkirsti šių šalių kelią į Vakarus, pavojų.

Leidus joms suprasti, kad apie narystę NATO kol kas galvoti nereikėtų, minėtos šalys imtųsi svarstyti alternatyvias strategines galimybes, o Rusijai neliktų nieko kita, kaip tik atlyžti. Kol kas Vakarų demokratijoms niekas netrukdo padėti šioms šalims vykdyti politines, ekonomines ir karines reformas.

Žinoma, kad NATO plėtra būtų sustabdyta, turėtų būti įgyvendintos ir tam tikros papildomos sąlygos. Lygiaverčių veiksmų turėtų imtis ir Maskva. Rusijai, be kita ko, turėtų būti pasiūlyta mainais nutraukti separatistinį konfliktą Rytų Ukrainoje, pagaliau imtis spręsti įšaldytus konfliktus kituose Europos regionuose ir mažinti įtampą su NATO ginklų kontrolės ir karinių mainų priemonėmis.

Rusijos lyderiai – pradedant Borisu Jelcinu ir baigiant Vladimiru Putinu – nuolat aiškina, kad dėl prastų Vakarų ir Rusijos santykių kalta NATO plėtra. Gal reikėtų patikrinti?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius politologas T. Janeliūnas sako, kad reagavimas į labiausiai matomus iššūkius turėtų būti savaime suprantamas dalykas, todėl nieko neįprasto, kad Rusijos agresija NATO pašonėje privertė pasitempti gynybos klausimais.

„Turbūt nieko stebėtino, kad būtent po Ukrainos konflikto pradžios imta kalbėti, jog Rusija iš tiesų kelia tiesioginę grėsmę NATO šalims, o šios per ilgai ignoravo šią grėsmę, neskyrė deramų išteklių ir dėmesio konvencinėms grėsmėms. Ši tendencija labai aiškiai siejama su 2014-ųjų Krymo okupacija ir aneksija, paaštrėjusia Rusijos retorika ir susirūpinimu, sklindančiu iš NATO rytinės pusės – Baltijos šalių, Lenkijos.

Iki tol net ir Lietuva, nematydama tos tiesioginės grėsmės iš Rusijos, ilgai ignoravo poreikį didinti karines išlaidas. Kitos NATO šalys, esančios toliau nuo Rusijos ir kitų galimų konfliktų, taip pat neturėjo argumentų, ypač savo visuomenei paaiškinti, kodėl derėtų didinti išlaidas, kai kelis dešimtmečius buvo įprasta to nedaryti. Taigi tas grėsmės suintensyvėjimas arba žymiai didesnis grėsmės vaizdas yra reikalingas ir politikams, ir visuomenei“, – kalba T. Janeliūnas.

Savo ruožtu Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas politologas V. Valentinavičius pažymi, kad Rusija nebe pirmą kartą yra Aljanso žadintuvas labiau stiprinti savo gynybą.

„Atlanto Santarvės paskirtis Šaltojo karo laikais buvo labai aiški: tuo metu buvo komunistinis agresorius – Tarybų Sąjunga, o pirmos abejonės dėl NATO apniko pasibaigus Šaltajam karui, kurį laimėjo Vakarai. Labai simptomiškai labiausiai už NATO nereikalingumą pasisakė arba pati Rusija, arba jos gerbėjai Vakaruose.

Per tą laiką po Šaltojo karo nutekėjo nemažai vandens, įvyko tam tikrų transformacijų, atsirado pasaulinio terorizmo pavojus, taikos misijų palaikymo poreikis ir NATO blaškėsi nuo vienos paskirties prie kitos, keitėsi politinis svorio centras. Kai jau visiškai atrodydavo, kad NATO nereikalinga, pati Rusija, jos prigimtinis agresyvumas, kurį ypač išryškino Vladimiras Putinas, aktualizuodavo NATO reikalingumą ir misijos pagrįstumą. Paskutinis toks ciklas įvyko po agresijos Kryme ir Rytų Ukrainoje“, – sako V. Valentinavičius.

V. Valentinavičius: D. Trumpo kalbos taip pat padėjo susiimti

Pasak V. Valentinavičiaus, Rusijos agresija ir Vakarų atsakas – cikliškas reiškinys, tačiau šį kartą sukrusti NATO privertė ir JAV prezidento D. Trumpo pareiškimai.

„Kai pradinis agresijos Kryme šokas praėjo, europiečiai ėmė kalbėti apie tai, kad galbūt nereikia sankcijų. Tuomet JAV atsirado labai spalvingas, bet nelabai patyręs prezidentas, kuris staiga leptelėjo, kad NATO yra atgyvena, o europiečiai nesusimoka už savo gynybą. Ir vėl NATO sąjungininkės Europoje buvo privertos įrodinėti, kad NATO yra reikalinga.

Dabar vėl matome NATO temos suaktualėjimą – tas pats D. Trumpas jau kalba kitaip, nes Rusijos veiksnys, jos grėsmė sugrįžta į jo darbotvarkę per labai karštas diskusijas JAV viduje, kiek Rusija paveikė rinkimų kampaniją, kiek ji turėjo įtakos D. Trumpo komandos nariams. D. Trumpas, nors pradžioje per naivumą ar norą patikti buvo pareiškęs nemažai gražių komplimentų ir intencijų draugauti su Rusija, staiga priverstas įrodinėti, kad nėra toks didelis Rusijos draugas. Pradinė priežastis – Rusijos elgesys“, – kalba politologas.

V. Valentinavičiaus teigimu, visiems politikos naujokams, įskaitant JAV prezidentus, būna laikotarpis, kada aplanko šventas tikėjimas, jog šį kartą Rusija bus kitokia. Tai nutiko ir George`o Busho jaunesniojo, ir Baracko Obamos atveju, tačiau visi baigdavo realistiška ir ganėtinai kieta politika Rusijos atžvilgiu.

„Grubios D. Trumpo kalbos, kad sąjungininkai turi susimokėti, kad NATO turi įrodyti savo reikalingumą, manau, padėjo ne mažiau, nei Rusijos elgesys. Nes D. Trumpas su televizijos laidų vedėjams būdingu tiesumu bedė pirštu į teisingą dalyką – iš tiesų daugumos Europos sąjungininkių gynybos biudžetai buvo neadekvatūs pasaulio situacijai, Rusijos grėsmei, kurią parodė įvykiai Ukrainoje, bandymai kištis į įvairių šalių vidaus politiką.

Kitokio elgesio Rusija nemoka, tačiau patys išprovokavome tokį?

Paklaustas, kodėl Rusija vis naudoja tą pačią taktiką, jei vis gauna ne tokį rezultatą, kokio siekia ir jai nepavyksta suskaldyti Vakarų organizacijų, V. Valentinavičius sako, kad iki šiol tokia taktika duodavo rezultatų, nors jau išsisemia.

„Rusija – kaip KGB, kurios mitas visuomet rėmėsi tuo, jog ji yra nepaprastai paslaptinga, visagalė, veiksmingai veikianti organizacija, bet visuomet mito apie tai buvo daugiau nei realaus veiksmingumo. Tie mitai visuomet sprogsta ir Rusija lieka toje pačioje vietoje, kur buvo prieš šimtmečius.

Rusija galvoja, kad tai – labai veiksmingas modelis, jis veikė XVIII a., per Šaltąjį karą ir dabar šiek tiek veikia. Rusija nežino kito būdo, nei kaip ginti savo interesus, nei kaip atkakliai laikytis akivaizdžiai klaidingos, tarptautinę teisę pažeidžiančios barbariškos tradicijos. Tačiau tikiuosi, kad dabar V. Putino badymai grįžti į tą patį modusą jau nebus tokie sėkmingi, nes Rusija pamiršta pagrindą – ekonomiką, žmonių darbo našumą kaip gyvenimo pagrindą. Bandymas tik alkūnėmis ir stumdymaisis išsikovoti vietą po sale turi ribas“, – kalba V. Valentinavičius.

Savo ruožtu T. Janeliūnas teigia manantis, kad Rusija galėjo nujausti, kad jos agresijos pasekme gali tapti labiau besiginkluojantis NATO. Tačiau jis sako, kad ligtolinis NATO pasyvumas ir paskatino Rusijos veiksmus.

„Galima sakyti, kad Rusijos agresyvumas buvo paskatintas to, jog NATO priklausančios Europos šalys ilgai nekreipė dėmesio į konvencines grėsmes. Šis pasyvumas atliko provokacinį vaidmenį. Dažnai auka tampa tas, kuris pats mažai rūpinasi savo saugumu. Kelis dešimtmečius mažėjusios NATO išlaidos Rusijos politikams, matyt, sudarė įspūdį, kad NATO šalys silpsta, nėra linkusios didinti karinių išlaidų ir bus labai lengva pasinaudoti tuo, keliant grėsmes ES ir NATO šalims ir įsivaizduojant, kad jos niekaip nereaguos.

Bet reakcija, manau, visada būna ir naivu būtų tikėtis, kad niekas nesikeistų, kai keičiasi vieno iš veikėjų pozicija. Matėme, kad ir Ukraina reagavo, labai smarkiai pakeisdama požiūrį į gynybą, NATO šalys taip pat reaguoja. Tas veiksmas iš Rusijos pusės sukėlė ganėtinai reikšmingą atoveiksmį“, – tikina T. Janeliūnas.

Pasak ekspertų, yra septyni „aukščiausio lygio“ konfliktai, kurie gali kilti 2017 metais. Tarp labiausiai tikėtinų krizių potencialus NATO ir Rusijos karinis susirėmimas neminimas.

Tokia konfrontacija yra viena iš keturių ekspertų minimų krizių, kurių poveikis būtų didelis, o tikimybė, tiesa, laikoma vidutine:

• Tikslinga ar nenumatyta konfrontacija tarp Rusijos ir NATO narių, kurią nulemtų agresyvus Rusijos elgesys Rytų Europoje.
• Gili krizė Šiaurės Korėjoje, kurią sukeltų branduolinių ar tarpžemyninių balistinių raketų bandymai, karinė provokacija ar vidiniai politiniai nestabilumai.
• Itin žalinga kibernetinė ataka prieš svarbiausią JAV infrastruktūrą.
• Didelė teroristinė ataka JAV ar amerikiečių sąjungininkų teritorijoje, kurią įvykdytų arba užsienio teroristai, arba Vakaruose užaugę „vieniši vilkai“.

Ekspertai įvardino tris potencialias grėsmes, kurių tikimybė aukšta, o poveikis būtų vidutinis:

• Dėl Talibano veiksmų ir galimos vyriausybės griūties padidėjęs smurtas ir nestabilumas Afganistane.
• Padažnėję ir suintensyvėję susirėmimai tarp Turkijos karių ir įvairių kurdų ginkluotų grupuočių – tiek pačioje Turkijoje, tiek kaimyninėse šalyse.
• Dar aršesnis pilietinis karas Sirijoje, kurį dar labiau įkaitins parama iš užsienio kariaujančioms pusėms ir karinė intervencija iš svetur.

Pastebima, kad šiais metais nė vienas scenarijus neįvardijamas kaip itin tikėtinas ir kaip padarysiantis itin didelį poveikį. Praėjusiais metais tokiu – ne be reikalo – laikytas karas Sirijoje.

Tarp septynių labiausiai tikėtinų krizių naujausiame sąraše nepateko politinis nestabilumas ES dėl pabėgėlių krizės, galimas Irako skilimas dėl „Islamo valstybės“ siautėjimo, įtampa tarp Izraelio ir palestiniečių bei chaosas Libijoje.