„Hubble“ veikia ištisus tris dešimtmečius. Švęsdama šį nuostabų etapą, NASA ką tik perdavė mums kosmoso turtus: 50 naujai apdorotų objektų vaizdų iš „Caldwell“ katalogo.

Kosminius objektus galima skirstyti įvairiais būdais. „Caldwell“ katalogas ypatingas tuo, kad jame yra tik objektai, kuriuos gali stebėti „kiemo astronomai“.

Griebkite teleskopą (arba, kai kuriais atvejais, užteks stebėti plikomis akimis), ir jūs patys rasite šiuos objektus naktiniame danguje.

Astronomo mėgėjo ir rašytojo sero Patricko Alfredo Caldwello-Moore’o sudarytas „Caldwell“ katalogas pirmą kartą buvo išleistas 1995 m.„Sky & Telescope“, kuris skirtas papildyti „Messier“ 110 objektų katalogą, XVIII amžiuje sudarytą prancūzų astronomo Charleso Messier.

Messier sudarė savo katalogą iš nusivylimo. Jam buvo įdomu rasti kometas, o kataloge buvo sąrašas erzinančių dalykų, kurie nebuvo kometos.

Ironiška, bet tai pasirodė tikrai naudingas ryškių taikinių, į kuriuos turi pažvelgti astronomai mėgėjai, sąrašas, įskaitant ūkus, žvaigždžių spiečius ir netoliese esančias galaktikas.

„Caldwell“ katalogą, kuriame yra 109 objektai, sudaro 28 ūkai, 46 klasteriai ir 35 galaktikos, kurios nebuvo įtrauktos į „Messier“ katalogą, tačiau vis tiek labai domina visus, kuriems patinka naktį žiūrėti į dangų.

Džiugu, kai pats susirandi šiuos objektus ir matai juos už šviesmečių savo akimis. Džiugu lyginti savo pastebėjimus su tuo, ką Hablas matė savo žymiai galingesne „akimi“. Na, šie vaizdai tiesiog didingi.

Galite peržiūrėti daugiau nuostabių nuotraukų visoje „Caldwell“ kolekcijoje ir „Messier“ kolekcijoje NASA svetainėje.

Šią nuotrauką padarė NASA marsaeigis „Curiosity“, kuris jau ilgą laiką tyrinėja Raudonosios planetos paviršių ir ieško gyvybės pėdsakų. Nuotraukoje matome saulėtekį, kuris lėtai kopia per Gale’o kraterį ir galiausiai nušviečia viską aplink. Ši nuotrauka marsaeigio navigacine kamera buvo padaryta lapkričio 30 dieną.

„Tai viena gražiausių nuotraukų, kurias man yra tekę fotografuoti“, – teigia už marsaeigio kameras atsakingas Dougas Ellisonas.

„Curiosity“ yra automobilio dydžio marsaeigis, kuris Gale’o krateryje nusileido 2012 metų rugsėjo 6 dieną. Jo pagrindinė užduotis – tyrinėti Marso klimatą ir geologiją, o jei tiksliau – išsiaiškinti, ar šioje planetoje iš tiesų kažkada egzistavo gyvybei tinkamos sąlygos. Po aštuonerių metų veikimo marsaeigis vis dar veikia ir reguliariai persiunčia nuotraukas bei naudingą informaciją atgal į Žemę.

Gale’o krateris yra 154 kilometrų skersmens, o plačios jo įdubos viduryje (kuri, manoma, susiformavo prieš 3,5-3,8 mlrd. metų nukritus meteoritui) stūkso 5500 metrų aukščio kalnas. Šis krateris yra vienas pagrindinių mokslininkų taikinių – kadangi manoma, jog čia anksčiau galėjo plytėti ežeras, tad ir galėjo gyventi įvairūs mikrobai.

Marsaeigio padaryta nuotrauka yra juodai balta, tačiau saulėtekiai ir saulėtekiai Marse yra mėlyni – tai pamatyti galite žemiau pateiktoje nuotraukoje, kurią 2015 metais padarė taip pat „Curiosity“.

„Tokia spalva atsiranda dėl to, kad mėlyna šviesa efektyviau prasiskverbia pro Marso atmosferą. Čia pasklidusios raudonųjų dulkių dalelės išsklaido raudoną šviesą, todėl Marso dangus atrodo raudonas. Tuo tarpu tiesioginio Saulės matomumo kryptimi raudonos šviesos bangos nefiltruojamos ir dėl to saulėlydis atrodo mėlynas“, – teigia prie „Curiosity“ marsaeigio dirbančios komandos narys Markas Lemmonas.

Nors „Curiosity“ ir yra puikus įrankis, gretai visą jo šlovę gali pasiglemžti kitais metais planuojama misija „Mars 2020“. Manoma, kad Jezero krateryje šis aparatas nusileis vasarį ir bus aprūpintas naujomis kameromis bei instrumentais, o taip pat patikimesniais šarvais ir ratais. Kaip ir „Curiosity“, šios misijos pagrindinis tikslas bus ieškoti esamos ar buvusios gyvybės pėdsakų.

Parengta pagal „IFLScience“.

Kuiperio juostoje vyksta kažkas keisto, nes kažin koks gan stambus objektas savo gravitacija veikia kitų dangaus kūnų orbitas. Kai kas mano, kad čia tamsybėse slypi Devintoji planeta, kurios aptikti niekaip nepavyksta.

Kodėl? Teoriškai, šis pasaulis nedidelis ir pernelyg toli, tad į mūsų vykdomas dangaus apžvalgos nepatenka. Be to, vis dar dėl galutinai nustatyta, kur gi reikėtų šio objekto ieškoti. Tai yra ilgas procesas ir mokslininkai ne vienus metus kruopščiai peržiūri kiekvieną dangaus plotelį.

O ką, jei mes šį pasaulį jau esame radę? Tokia prielaida iškelta naujausiame tyrime, – gali būti, kad NASA palydovas TESS, kuriuo ieškoma egzoplanetų tranzito metodu, Devintąją planetą galėjo ir užfiksuoti. Ir gali būti, kad šis pasaulis jau yra TESS duomenyse, kuriuos reikia išanalizuoti.

Kai ką paaiškinti reikia iš karto. TESS ieško pasaulių, tačiau jo teleskopas nukreiptas planetų paieškai už Saulės sistemos ribų. Svarbu suprasti, kad artimų ir tolimų planetų medžioklė – du visiškai skirtingi dalykai.

Paieškas TESS atlieka, panaudodama tranzito metodą. Tai yra, ilgai stebėdamas dangaus skliauto plotelius. Teleskopu ieškoma silpnų, tačiau reguliarių žvaigždžių ryškumo susilpnėjimų, atsirandančių, planetai kertant stebėjimo liniją tarp žvaigždės ir mūsų. Taip planetos savo orbitiniame kelyje uždengia šviesą. Tai ir yra vadinama tranzitu.

Tačiau Devintajai planetai tranzito metodas netinka, nes hipotetinis pasaulis tarp Saulės ir TESS nepraskries. Be to, vienos ekspozicijos tokiai silpnai šviesai užfiksuoti negana.

Tačiau yra būdas viską ištaisyti. Galima apjungti TESS teleskopo apžvalgas su skaitmeninio sekimo technika. Ieškant tranzitų, teleskopu iš vieno stebėjimo taško atliekama daug nuotraukų. Sujungiant kadrus, sustiprėja blyškių objektų ryškumas, ir taip galima aptikti anksčiau nepastebėtus dangaus kūnus.

Devintoji planeta žvaigždžių atžvilgiu juda, todėl kadrų sujungimas objekto gali ir neparodyti. Tačiau galima pabandyti apskaičiuoti spėjamą orbitą ir paeksperimentuoti su ekspozicija, taip nustatAnt tašką, o paskui ir sudėti fotografijas.

Taip pat galima pasinaudoti kompiuterinėmis simuliacijomis ir patikrinti visas spėjamas orbitas. Atrodytų, toks procesas būtų sudėtingas, tačiau jis gali pavykti. Pavyzdžiui, skaitmeninis sekimas jau seniai naudojamas kosminio Hubble teleskopo fotografijoms, ieškant už Neptūno planetos orbitos esančių objektų.

Tačiau svarbu, kad Devintosios planetos paieškai TESS užtektų galingumo. Spėjama, regimasis jos ryškis yra 19-24*. Yra tokio paties ryškio transneptūninių objektų. O tai reiškia, kad galima atlikti bandymus ir patikrinti potencialias TESS galimybes.

Beje, mokslininkai tai jau patikrino ir sugebėjo gauti kadrus, kuriuose neryškiai užfiksuota Sedna, 2015 BP519 ir 2015 BP518. Taigi, teoriškai TESS galima naudoti Devintosios planetos paieškoms. O gali būti ir taip, kad ji teleskopo duomenyse jau užfiksuota ir laukia, kol bus atrasta.

* palyginimui, ryškiausios žvaigždės (Sirijaus) ryškis yra -1,6, o silpniausios matomos žvaigždės – +6,0. Nuo Žemės 8 metrų teleskopu dar įmanoma stebėti +27 ryškio žvaigždes, Hubble teleskopu – +30 ryškio. Ryškio padidėjimas 5 vienetais reiškia 100 kartų mažesnį šviesos srautą.

„China Aerospace Science and Technology Corporation“ paskelbė ketinanti išsiųsti astronautus į Marsą.

„Astronautų siuntimas suteiks geresnes galimybes rasti gyvybės pėdsakų Marse“, – „China Daily“ teigė kosmoso technologijų tyrėjas Pangas Zhihao.

„Yra teorijų, teigiančių, kad prieš milijardus metų Marsas, aplinkos atžvilgiu, buvo labai panašus į Žemę“, – teigia Pangas.

Pranešime taip pat pažymima, kad tai yra „pirmas kartas istorijoje, kai Kinijos kosmoso pramonė viešai paskelbė apie planuojamą misiją į Raudonąją planetą“.

Ir kaip viskas turėtų vykti?

Pirmoji kelionės stotelė turėtų būti Mėnulis. Kaip praneša „Space.com“, praėjusį mėnesį Kinija pademonstravo naujos kartos erdvėlaivį, kurį planuojama panaudoti astronautų siuntimui į Mėnulį ir atgal dar 2020-ųjų metų pabaigoje.

Ir tik vėliau, įveikus daugybę iššūkių, būtų keliaujama į Marsą. Anot Pango, kelionė į Marsą gali „užtrukti daugiau nei 500 dienų“ ir tokia misija dar gali būti neįgyvendinta iki pat 2050-ųjų.

Reikės įveikti ne tik technologinius iššūkius, bet ir tokias astronautams kylančias grėsmes, kaip „kaulų mineralų tankio sumažėjimą, kosmoso radiaciją ir psichinę sveikata“, – pridūrė Pangas.

Įdomu tai, kad NASA dar oficialiai nepaskelbė kada planuoja savo misiją į Marsą. Balandžio mėn. paskelbtoje ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad NASA organizuojama „kelionė į Marso orbitą galėtų būti vykdoma ne anksčiau kaip 2037-aisiais metais ir jei tik nereikės didelės technologijų plėtros, neatsiras delsos, išlaidų padidėjimo ir rizikų dėl bendro biudžeto trūkumų“.

Žinoma, 2050-ieji yra toli ir per visus šiuos metus gali nutikti pačių įvairiausių dalykų. Ir pirmiausiai dar reikia sugebėti saugiai, greitai ir be didesnių iššūkių nukeliauti iki Mėnulio, prieš pradedant planuoti kelionę į Marsą.

Tačiau Kinijai ambicijų, lėšų, intelektinių ir žmogiškųjų išteklių tikrai netrūksta. Jei NASA vadovybei dar reikia lėšų poreikiu įtikinėti aukščiausius JAV valstybės vadovus, tai visiems puikiai žinoma, kad Kinijoje viskas paprasčiau – tereikia šios šalies vadovybei kažko užsinorėti ir pinigai jau tampa ne problema, o tik priemonė tikslui pasiekti.

Gaubiamas tamsos, 1 mlrd. JAV dolerių, pusę tonos sveriantis palydovas „ICESat-2“ buvo paleistas iš Vandenbergo oro pajėgų bazės Kalifornijoje 6 val. 2 min. vietos laiku (16 val. 2 min. Lietuvos laiku).

Tai yra pirmas kartas per beveik dešimtmetį, kai NASA orbitoje turi įrankį, sekantį ledo sluoksnių pokyčius visame pasaulyje.

Ankstesnė misija „ICESat“ buvo paleista 2003-aisiais ir baigta 2009 metais. Per devynerius metus virš Arkties ir Antarkties skraidė misija pavadinimu „Operation IceBridge“, kuri taip pat matavo besikeičiančius ledo sluoksnius. Tačiau vaizdas iš kosmoso – ypač su naujausiomis technologijomis – turėtų būti gerokai tikslesnis.

„Misija surinks pakankamai duomenų, kad būtų galima pamatuoti metinę Grenlandijos ir Antarkties ledo sluoksnių pokytį, net jei tas pokytis siekia vos keturis milimetrus – antro numerio pieštuko plotį“, – pranešime rašo NASA. Misija turėtų trukti trejus metus, bet palydovas turi pakankamai degalų, kad ją pratęstų 10 metų, jei misijos vadovai taip nuspręstų.

Šią vasarą NASA paleis Parker Solar Probe (PSP) zondą į kelionę link Saulės, giliau į Saulės atmosferą, nei bet kuri ankstesnė misija. Jei atstumą tarp Žemės ir Saulės įsivaizduotume kaip metro ilgio lazdą, PSP nuo Saulės paviršiaus būtų nutolusi vienuolika centimetrų.

Šioje Saulės atmosferos dalyje, vadinamoje vainiku, PSP atliks beprecedenčius stebėjimus jėgų, skleidžiančių energiją, karštį ir daleles Saulės sistemai ir toli už Neptūno orbitos.Vainiko viduje, žinoma, neįsivaizduojamai karšta. Zondas skries per medžiagą, kurios temperatūra didesnė, nei 500 000 °C ir nutviekstas intensyvios šviesos.O kodėl tada zondas neišsilydo?Parker Solar Probe zondas buvo sukurtas atlaikyti ekstremalias misijos sąlygas ir temperatūrų fluktuacijas. Svarbiausią apsaugą teikia specialiai sukurtas karščio skydas ir autonominė sistema, sauganti misiją nuo intensyvaus Saulės spinduliavimo, bet leidžianti vainiko medžiagai „paliesti“ zondą.

Kodėl zondas neišsilydo

Norint suprasti, kodėl zondas ir jo instrumentai akimirksniu neišgaruoja, reikia suprasti šilumos ir temperatūros koncepcijas ir jų skirtumus. Aukšta temperatūra nebūtinai reiškia kito objekto įkaitinimą.

Kosmose temperatūra gali siekti tūkstančius laipsnių, nors ten esantys objektai bent kiek žymiau gali neįkaisti. Kaip taip gali būti? Temperatūra yra dalelių greičio matas, tuo tarpu šiluma rodo jų perduodamos energijos kiekį. Dalelės gali skrieti labai greitai (temperatūra aukšta), bet jeigu dalelių labai mažai, jos neperduoda daug energijos (mažai kaitina). Kadangi kosmosas iš esmės tuščias, zondui energiją perduoda labai nedaug dalelių.Pavyzdžiui, vainiko, per kurį PSP skries, temperatūra itin aukšta, bet joje esančios medžiagos tankis itin mažas. Palyginkite rankos įkišimą įkaitusion orkaitėn, ir įkišimą į verdančio vandens puodą (nebandykite to namie!) — orkaitėje ranką išlaikysite daug ilgiau ir daug aukštesnėje temperatūroje, nei vandenyje, nes jame rankai energiją perduoda daug daugiau dalelių. Taip ir Saulės vainikas, palyginus su paviršiumi, yra daug retesnis, tad zondą veikia mažiau karštų dalelių ir karščio jis gauna mažiau.Todėl, nors PSP skries per kosmosą, kuriame temperatūra siekia milijonus laipsnių, į Saulę atgręžtas karščio skydas įkais tik iki ~1 400 °C).

Jį saugantis skydas

Žinoma, pusantro tūkstančio laipsnių temperatūrą irgi būtų sunku pavadinti vasarošilte. (Palyginimui, ugnikalniai spjaudosi 700–1 200 °C lava. Nuo šio karščio PSP saugo šiluminis skydas – 2,4 m diametro ir 115 mm storio Terminės apsaugos sistema (TPS). Ši apsauga kitoje skydo pusėje palaikys komfortišką 30 °C temperatūrą).TPS buvo sukurta Johns Hopkins Taikomosios fizikos laboratorijoje, o ją pagamino Carbon-Carbon Advanced Technologies, naudodama anglies kompozitines putas tarp dviejų anglies plokščių. Šią lengvą izoliaciją iš nukreiptos į Saulę pusę dengia balti keraminiai dažai, kad kuo daugiau šilumos būtų atspindima. Išbandyta 1 650 °C temperatūroje, TPS pakels Saulės siunčiamą karštį ir apsaugos praktiškai visus instrumentus.

Vėjamatis

Bet ne visi Solar Parker Probe instrumentai slėpsis už TPS.Iš už SPS karščio skydo kyšosiantis Solar Probe Cup bus vienas iš dviejų instrumentų, kurio skydas nesaugos. Šis instrumentas yra vadinamasis Faradėjaus indas, jutiklis jonų ir elektronų stiprio ir krypties nustatymui saulės vėjyje. Kadangi Saulės atmosferos intensyvumas itin aukštas, reikėjo sukurti unikalias technologijas, kurios užtikrintų ne tik instrumento, bet ir tikslius duomenis siunčiančios elektronikos išlikimą.Pats indas pagamintas iš titano, cirkonio ir molibdeno lydinio (lyd. temp. 2 349 °C). Elektrinį lauką Solar Probe Cup kuriantys lustai pagaminti iš volframo, metalo, turinčio aukščiausią lydymosi temperatūrą (3 422 °C). Paprastai tokiuose lustuose tinklelio linijos išdeginamos lazeriais — tačiau dėl aukštos lydymosi temperatūros šiuo atveju juos reikėjo ėsdinti rūgštimi.Kitas iššūkis buvo elektros instaliacija — dauguma nuo karščio išsilydytų. Komanda šią problemą išsprendė, laidų laikiklius pagaminusi išaugintais safyrų kristalo vamzdeliais, o pati viela pagaminta iš niobio.Siekdami patikrinti instrumento atsparumą, tyrėjai turėjo atkartoti Saulės karštį laboratorijoje. Tam jie panaudojo dalelių greitintuvą ir specialiai pritaikytus aukštesnės temperatūros sukūrimui IMAX projektorius. Projektoriai atkartojo Saulės karštį, o dalelių greitintuvas indą švitino radiacija, kad būtų įsitikinta, jog prietaisas daleles fiksuoja tiksliai netgi tokiomis sąlygomis. O kad būtų visiškai aišku, ar Solar Probe Cup tokią nedraugišką aplinką atlaikys, buvo panaudota Odeillo Solar Furnace — kuriame Saulės šviesa į vieną tašką koncentruojama 10 000 pritaikomų veidrodžių.

Solar Probe Cup bandymą atlaikė ir kuo ilgiau buvo bandymų aplinkoje, tuo aiškesnius rezultatus teikė. „Manome, spinduliavimas pašalino bet kokius potencialius teršalus,“ sakė SWEAP instruments Mičigano universitete Ann Arbore vyr. tyrėjas Justinas Kasperis. „Iš esmės, jis apsivalė save.“

Save vėsinantis zondas

Nuo karščio PSP saugos ir dar kelios technologijos. Energiją aparatui tiekiantys fotovoltiniai skydeliai be apsaugos gali perkaisti. Kiekvieno prisiartinimo prie Saulės metu, elementai pasislepia karščio skydo šešėlyje taip, intensyvūs Saulės spinduliai apšviestų tik mažą segmentą.Tačiau taip arti Saulės reikia daugiau apsaugos. Elementų aušinimo sistema stulbinamai paprasta: šildoma talpa, sauganti šaldalą nuo užšalimo skrydžio metu, du radiatoriai, aliuminio skydeliai didesniam aušinimo paviršiui ir cirkuliacinė pompa. Aušinimo sistemos galingumo pakaktų vidutinio dydžio gyvenamajam kambariui, ir jis palaikys aparato ir instrumentų darbinę temperatūrą Saulės karštyje.Sistemos šaldalas bus 3,7 litrai dejonizuoto vandens. Nors pilna cheminių šaldalų, labai nedaug gali prilygti vandeniui ir veikti 10 °C – 125 °C temperatūrų diapazone. Kad vanduo neužvirtų, sistemoje jis bus slėgis, nukelsiantis virimo tašką virš 125 °C).Dar viena apsaugos problema – komunikacija su zondu. Didžiąją kelionės dalį PSP turės manytis pats – signalo kelionė iš zondo ir atgal truktų daugiau nei 15 minučių, tad, jei kas nors nutiktų, klaidą taisyti jau gali būti per vėlu.

Tad, zondas sukurtas taip, kad saugotųsi ir išlaikytų skrydžio į Saulę trajektoriją. Keli pusės išmaniojo telefono dydžio jutikliai pritvirtinti prie zondo išilgai karščio skydo metamo šešėlio. Bet kuriam užfiksavus Saulės šviesą, perspėjamas centrinis kompiuteris ir zondas gali pakoreguoti savo poziciją, kad jutikliai ir kiti instrumentai liktų saugūs. Visa tai turi vykti be žmogaus įsikišimo, tad centrinio kompiuterio programinė įranga buvo suprogramuota ir nuodugniai patikrinta, kad skrendant būtų galima atlikti visas reikalingas korekcijas.

Link Saulės

Po paleidimo PSP zondas nustatys Saulės padėtį, nukreips į ją šiluminį skydą ir tęs kelionę tris mėnesius, saugodamasis Saulės karščio ir kosmoso vakuumo šalčio.Per planuojamus septynis misijos veikimo metus zondas apie mūsų žvaigždę apsisuks 24 kartus. Kiekvieno priartėjimo metu jis paims Saulės vėjo pavyzdžius, tirs Saulės vainiką, ir pateiks neregėtai artimus mūsų žvaigždės vaizdus — ir visą tą laiką jam išlaikyti šaltą protą padės įvairios inovatyvios technologijos.

Anksčiau tokio tipo raketos nebuvo naudojamos, nes nebuvo galimybių valdyti jų stūmos jėgą, tačiau naujame darbe ši problema išspręsta. Sukurta valdymo sistema, leidžianti keisti polipropileno kuro strypų padavimo į degimo kamerą greitį; nuo to priklauso kuro degimo sparta, o nuo jos – stūmos jėga.

Kol kas išbandytas tik nedidelis modelis, bet juo įrodyta, kad principas veikia, taigi dabar galima būtų dirbti prie praplėtimo ir padidinimo.

Sukūrus raketą, kuriai nereikia kuro bakų, pagerėtų ne tik skrydžių kainos vienam kilogramui naudingos masės iškelti, bet taip pat sumažėtų kosminių šiukšlių erdvėje aplink Žemę, nes ten neatsidurtų įvairios raketų liekanos.

Tyrimo rezultatai publikuojami Journal of Spacecraft and Rockets.

Bet iš dalies kosmines sąlygas galima atkurti ir Žemėje, taigi NASA užsakymu Floridoje esančio Fairchild tropinio botanikos sodo komanda jau beveik dvejus metus tyrinėja, kaip įvairūs augalai auga galimai ekstremaliomis sąlygomis. Tam jie į pagalbą pasitelkė 15 tūkstančių moksleivių iš 150 mokyklų.

Augalams auginti jie naudoja specialias dėžes, analogiškas trims, šiuo metu esančioms TKS. Nors mikrogravitacijos sąlygų Žemėje atkurti neįmanoma, visa kita – naudojama įranga, mikroklimatas, apšvietimas – atitinka kosmoso sąlygas, kuriose augtų augalai tarpplanetinėse misijose ar stotyse už Žemės ribų.

Be to, moksleivių rūpinimasis augalais nėra idealiai tvarkingas – kartais jie tiesiog pamiršta laikytis visų nurodymų, kartais augalai paliekami likimo valiai atostogų metu, skirtingose mokyklose nevienoda aplinkos temperatūra irgi atsiliepia augalų gerovei. Tokie netikslumai atitinka galimas problemas kosminių misijų metu: galbūt kartais astronautai negalės rūpintis augalais taip nuosekliai, kaip norėtų.

Augalai, kurie išgyvens tokias netolygias sąlygas, bus geresni kandidatai tolesniems tyrimams kosmose. Kai kuriuos augalus jau planuojama skraidinti į TKS – tarp jų yra net ir pomidorai.

Pastaruosius keletą metų darbai, atrodė, pagaliau einasi tvarkingai – tik 2016 gruodį, aptikus neaiškias vibracijas, nuspręsta paleidimo datą pavėlinti maždaug keturiais mėnesiais, kad būtų galima jas panaikinti. Tuo metu vis dar buvo kalbama apie skrydį 2018 metais.

Praėjusių metų pabaigoje paleidimas vėl atidėtas, iki 2019 metų pavasario.

Praeitą savaitę pranešta, kad paleidimas dar pavėlintas; tiesa, visai nedaug – iki 2019 metų birželio. Bet didesnė problema yra ta, kad teleskopo biudžetas nebetelpa į 2011 metais patvirtintą maksimalią ribą – 8 milijardus dolerių.

Naujausiu vertinimu, observatorija iš viso kainuos 8,8 milijardo, o tokį biudžeto išplėtimą NASA turės derinti su JAV federaline valdžia. Belieka tikėtis, kad bent po metų su trupučiu šis teleskopas pagaliau pradės darbą.

Vienas iš daugybės klausimų, į kuriuos atsakyti padės Webbo teleskopas, yra vandens molekulių formavimasis kosmose.

Šiuo metu gerai žinome, kad vandenį į Žemę atnešė asteroidai ir/ar kometos, taip pat žinome, kad nemažai vandens molekulių yra tarpžvaigždiniuose debesyse. Bet kaip vanduo susiformuoja ir suyra – nežinome.

Šie procesai vyksta giliai molekuliniuose debesyse, iš kur mus pasiekia tik didelio bangos ilgio infraraudonoji spinduliuotė. James Webb teleskopas būtent tokią spinduliuotę ir stebės.

Planuojama, kad teleskopu bus galima stebėti ir debesis, kuriuose gimsta bei nyksta molekulės, ir protoplanetinius diskus, kur molekules veikia jaunos žvaigždės spinduliuotė. Šių duomenų interpretavimui reikės ir laboratorinių eksperimentų, kad geriau suprastume, kokią spinduliuotę skleidžia vandens bei kitos molekulės tarpžvaigždinėmis sąlygomis.

Narūnas Kapočius, VGTU Telekomunikacijos inžinerijos 4 kurso studentas nesenai atliko stažuotę NASA Ames tyrimų centre, dalinasi įspūdžiais ir rezultatais, kuriuos pavyko pasiekti. Anot jo, Lietuva yra gerai žinoma NASA dėl mūsų palydovų kūrėjų įmonės „Nanoavionics“ veiklos. Nė vienas pirmą kartą sutiktas NASA darbuotojas, priėjęs prie studento ir išgirdęs, kad jis iš Lietuvos, įvardino, kad žino mūsų šalį ir vertina kaip lyderiaujančią naujai atsirandančiame kosmoso segmente – mažųjų palydovų.

Apie tai, kad įgyta patirtis JAV Silicio slėnyje įsikūrusiame NASA Ames tyrimų centre, ilgai neišblės, interviu MITAI  pasakoja N. Kapočius.

Kada susidomėjai technologijų mokslais?

Mane nuo mokyklos traukė fizika ir matematika. O domėtis šiais dalykais mane paskatino vyresnis brolis savo pavyzdžiu, kuris aktyviai dalyvavo astrofizikos būreliuose, taip pat jaunųjų fizikų ir matematikų mokyklose. Aš taip pat užsiėmiau papildomu šių dalykų mokymuisi. Tokia buvo pradžia.

Kaip sužinojai apie MITA organizuojamą konkursą dėl NASA stažuočių?

Istorija labai įdomi – buvau užprogramuotas sėkmei. Kai aš mokiausi 1 kurse, brolis man padovanojo džemperį su NASA logotipu ir pajuokavo, kad turėčiau aplikuoti į MITA konkursą. Tuomet dar rimtai negalvojau, nes 1-2 kurse neturėjau tiek žinių, mokiausi tik bendruosius dalykus universitete, dar neturėjau specialiųjų telekomunikacijos dalykų, todėl negalėjau pretenduoti ir parašyti tinkamą motyvacinį laišką. Praėjus keliems metams – pasitaikė puiki proga, pataikiau tiesiai į taikinį: pateikiau prašymą ir laimėjau konkursą.

Prie kokio projekto teko dirbti NASA?

Dirbau prie mažųjų gabaritų palydovo „CubeSat“ projekto, kuris trumpai vadinasi CHOMPT (angl. CubeSat Handling Of Multisystem Precision Time Transfer). Tai jungtinis NASA Ames tyrimų centro projektas su Floridos universitetu, kuris labai svarbus ir pradėtas vystyti dar prieš 3 metus. Jo tikslas – sinchronizuoti atominį laikrodį palydove su atominiu laikrodžiu, esančiu NASA Kenedžio kosmoso centre Floridoje, naudojant trumpus lazerių impulsus.

Mano užduotis buvo parašyti programinį kodą palydovo Žemės stočiai, kad galėčiau gauti ir atvaizduoti duomenis iš palydovo GPS imtuvo. Kitas uždavinys – dekoduoti paketus, tai yra informaciją iš palydovo radijo siųstuvo, kuris siunčia sveikatos duomenis, taip pat reikėjo charakterizuoti saulės sensoriaus diodus. Iš šių diodų teikiamų duomenų, pagal taip kaip jie apšviesti, galima spręsti apie palydovo pasisukimą erdvėje aplink savo ašį bei nustatyti palydovo orientaciją. Turėjau ir kitų užduočių: padėjau komandai pasiruošti savaitės ilgumo temperatūriniam vakuuminiam testui (angl. k. TVAC) ir kt.

Girdėjome, kad prisidėjai prie naujo palydovo kūrimo?

Taip, mūsų tarptautinės komandos kuriamas palydovas turėtų būti paleistas į kosmosą kovo mėnesį iš Naujosios Zelandijos inovatyvia raketa ELECTRON. Ši raketa sukurta JAV įmonės  „Rocket Labs“,  kuri yra taip pat N. Zelandijoje. Raketa inovatyvi tuo, kad didžioji jos variklių dalis yra atspausdinta 3D spausdintuvu. Kaip NASA juokauja – tai paskutinė viltis mažųjų palydovų kūrėjams, kurie juos gamina, nes paleidimas tokia raketa yra gerokai pigesnis. Ši raketa buvo sėkmingai išbandyta 2017 m. gegužę, antrasis bei trečiasis jos skrydis į kosmosą yra planuojamas š. m. sausio ir kovo mėn.

Kokia darbinė atmosfera NASA ir kokie žmonės ten dirba?

NASA Ames tyrimų centras – vienas seniausių centrų, pradėtas statyti XX a. 4 dešimtmetyje. Svarbiausia ten ne sienos, o dirbantys žmonės. Mūsų komanda buvo tarptautinė, net iš 4 šalių: JAV, Australijos, Europos ir Prancūzijos. Komandoje buvome 7 žmonės – kaip maža šeima, kurios nariai vienas kitam padeda.

Mūsų projekto vadovas buvo prancūzas Belgacem Jaroux, kuris gyvena JAV pakankamai senai. Mane labai sužavėjo, kad jis yra buvęs kelis kartus Lietuvoje, bendradarbiavo su KTU. Jis buvo prieš kelis metus net mažųjų palydovų forume Lietuvoje. Mane kuravo net 2 mentoriai: nepaprastai talentingas prancūzas programuotojas ir projektų vadovė iš Floridos universiteto.

NASA Ames tyrimų centre dirba daug europiečių, mokslininkų ir inžinierių, todėl visi suinteresuoti dalintis žiniomis ir puikiai priima lietuvius. Kituose centruose – kitaip, pavyzdžiui Kenedžio kosmoso centre, kur vykdomi žmonių skrydžiai į kosmosą, daugiau dirba JAV piliečiai.

Mano stažuotės t.y. rudens sesijos metu buvo apie 50 studentų. Vasarą praktikantų būną žymiai didesnis skaičius –apie 500, tai 10 kartų daugiau nei rudenį.  Nėra daug šalių, kurios gali siųsti studentus į NASA. Lietuvai labai pasisekė, kad turime tokią galimybę būti tarp 12 pasaulio valstybių.

Kaip pasirinkai NASA projekto temą?

Mane nuo pirmo kurso domino mažieji palydovai. Lankiau CANSAT būrelį, išmokau mikrovaldiklių programavimo pagrindų. Tuo pačiu Vilniaus Gedimino technikos universitete buvo puiki atmosfera gilintis į šią sritį, vykdomas projektas su Europos kosmoso agentūra, skatino dėstytojai.

Ar pasiteisino lūkesčiai?

Mano lūkesčiai yra viršyti, nes patobulėjau ne tik profesinėje sityje – pagilinau žinias programavime, bet ir pamačiau, kaip vyksta darbas NASA. Tai nėra kažkas mistiško. Susirinkę žmonės ten yra motyvuoti ir viską pasiekia savo sunkiu darbu bei atsidavimu. Ko išmokau, kad reikia nebijoti klysti, o mūsų komanda daug klydo, kol pasiekė tikslą, bet visi vienas kitą labai palaikė.

Tolimesni tikslai – pirmiausia, bakalauro darbas, kurio temą apie mažųjų palydovų tarpusavio ryšio protokolo kūrimą parsivežiau iš NASA ir išgryninau kartu su bakalaurinio darbo vadovu universitete, o paskui –   magistrantūros studijos, be kurių neįsivaizduoju ateities.

Dėkojame už pokalbį

APIE NASA stažuotes

Stažuotes NASA finansuojamos Švietimo ir mokslo ministerijos lėšomis, nacionalinę atranką kasmet organizuoja Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA). Galutinį sprendimą dėl studentų atrankos priima NASA. 2018 m. konkursas planuojamas skelbti 1 ketvirtį.

2017 metais MITA organizavo konkursą ir išsiuntė stažuotis į JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Ames tyrimų centrą net 12 talentingiausių šalies studentų, kurie studijuoja  technologijos sričių studijų programose (angl. STEAM). Tik 12 pasaulio šalių (iš Europos tik 3 – Lietuva, Švedija ir Portugalija) ir Europos kosmoso agentūra turi sutartis su NASA dėl stažuočių programos ir gali siųsti savo studentus vasaros ir rudens stažuotėms.

2016 m. – iš Lietuvos į NASA išvyko 3 studentai, o 2015 m. – 2 studentai.

MITA ir NASA pasirašė dvišalį bendradarbiavimo susitarimą dėl tarptautinės stažuočių programos (NASA International Internship Program NASA I2) 2014 metais. Susitarimas buvo pasirašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės delegacijos vizito į JAV metu.