„Šiam projektui bus naudojama mūsų sukurta nauja puslaidininkinė medžiaga – bismidai. Matome, kad ją taikant atsiveria platesnės galimybės efektyvesnių infraraudonųjų šviesos ir lazerinių diodų gamybai. Tokių prietaisų reikia ir kosmose, ir Žemėje. Tikimės sukurti naujus ilgabangius spinduliuotės šaltinius, reikalingus gaminant įvairius optinius jutiklius atmosferos užterštumo ir medicininės diagnostikos taikymams“, – sako FTMC Optoelektronikos skyriaus vadovas prof. Arūnas Krotkus.

Lygiagrečiai prof. A. Krotkaus vadovaujama mokslininkų grupė FTMC toliau sprendžia pirmojo ESA projekto užduotį – tiria bismidų panaudojimo kosmoso tyrimų įrangai galimybes. Viena iš jų – didinti erdvėlaiviuose naudojamų saulės elementų našumą. Tokiu atveju pavyktų atpiginti / sumažinti erdvėlaiviuose naudojamų saulės elementų kaštus.

„Kiekviena medžiaga sugeria skirtingą saulės spektro dalį, todėl kartu jos elektra gali paversti virš 30 procentų saulės šviesos energijos. Toks yra iš trijų medžiagų sluoksnių pagaminto „sumuštinio“, šiuo metu naudojamo erdvėlaiviuose, efektyvumas. Tačiau jį galima padidinti dar daugiau nei 10 procentų papildžius darinį ketvirtu sluoksniu, intensyviai sugeriančiu apie 1 mikrono bangos ilgio šviesą. Eksperimentuodami matome, kad tam itin tinka mūsų sukurta nauja medžiaga bismidai. Toliau tiriame praktinio jos panaudojimo galimybes“, – pasakoja prof. A. Krotkus.  

Pasak profesoriaus, dalyvavimas ESA projektuose yra gera proga pasitikrinti savo mokslinių idėjų vertingumą pasitelkiant kokybišką tarptautinę ekspertizę, ko dažnai pasigendama Lietuvos mokslą finansuojančių institucijų vykdomose projektų atrankose.

Fizinių ir technologijos mokslų centras – didžiausia mokslinių tyrimų įstaiga Lietuvoje. Čia vykdomi moksliniai tyrimai, skirti aukštųjų technologijų plėtrai ir žinių ekonomikos kūrimui Lietuvoje ir pasaulyje, kuriami nauji prototipai ir paslaugos, modernios pramonės programos, taip pat sudaromos sąlygos verslui. FTMC dirba 670 darbuotojų, studijuoja 75 doktorantai. Per savo veiklos metus FTMC įvykdė daugiau nei 400 verslo užsakymų ir padėjo daugiau nei 100 įmonių įgyvendinti jų verslo tikslus.

Mirštantiems pamažu, dažnai galima išskirti paskutiniąją mirties stadiją, kai gesimas, atrodo, paspartėja.

Viskas, kas atsiduria už įvykių horizonto, lieka ten, kur veikia kitokie fizikos dėsniai. Mirštantiems pamažu, dažnai galima išskirti paskutiniąją mirties stadiją, kai gesimas, atrodo, paspartėja – vadinamasis „aktyvus mirimas“, pasakoja Hallenbeckas. Šioje stadijoje žmonės praranda savo jausmus ir norus, ir tai vyksta tam tikra tvarka. Iš pradžių, pasak Hallenbecko, dingsta alkis, paskui kalba, paskui rega. Paskiausiai pasitraukia klausos ir lytėjimo pojūčiai.

Ar skauda mirti?
Į daugelį kamuojantį klausimą – ar mirti skauda? – vieningo atsakymo nėra. Margaret Campbell, Wayne valstijos universiteto (Detroitas, JAV) slaugymo profesorė, sako, jog kartais, kai pacientas labai susensta ir pamažu gęsta, fizinių kančių nepatiria. Tačiau yra būsenų, kai skausmas neišvengiamas. Visgi, sako Campbell, turinti kelių dešimtmečių mirštančiųjų slaugymo patirtį, net jei liga susijusi su skausmu, mirtis nebūtinai bus sunki, – ją galima palengvinti nuskausminamaisiais preparatais, kurie dažniausiai su savo užduotimi susitvarko.

Vadinamasis priešmirtinis karkimas tikriausiai irgi nėra skausmingas, sako gydytojai – tiesiog mirštantysis pasidaro pernelyg silpnas, kad galėtų ryti ir kosėti, ir jo kvėpavimas pasidaro gergždžiantis. Ir galiausiai, pažymi onkologas Davidas Huis, paskutiniosiomis dienomis ar valandomis daugelis žmonių praranda sąmonę ar ryšį su tikrove, smegenys panyra į būseną, artimą komai ir, galbūt, nesuvokia to, kas vyksta su kūnu. Pasak Kalifornijos universiteto Los Andžele Smegenų pažeidimų tyrimo centro direktoriaus Davido Hovda’o, daugelio mirštančiųjų smegenys ima „aukoti“ tas savo dalis, kurios nėra būtinos išgyvenimui. Mirštant, kai kurie smegenyse vykstantys procesai, atvirkščiai, paaštrėja. Tarp tokių procesų – regos sistemos darbas. Būtent tada žmonės ima „regėti šviesą“, paaiškina mokslininkas. Be to, sustojus širdžiai atsirandantis deguonies trūkumas (hipoksija), gali sukelti dezorientaciją, sumišimą ar haliucinacijas, o neurocheminės medžiagos gali sukelti ramybės jausmą. Daugelio mirštančiųjų smegenys „aukoja“ tas smegenų sritis, kurios nėra būtinos išgyvenimui Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad smegenų reakcija į artėjančią mirtį kai kuriems žmonėms sukelia pojūčių paaštrėjimą. Eksperimentuodami su žiurkėmis, mokslininkai pastebėjo, kad 30 sekundžių po širdies sustojimo, tai yra prieš pat smegenų mirtį, neurocheminių medžiagų lygis gyvūnų smegenyse staigiai išauga. Buvo žinoma, kad neuronai kuria impulsus ir po mirties, tačiau šiuo atveju viskas buvo kitaip – neuronai išskyrė naujas medžiagas ir pernelyg dideliais kiekiais.

Elektroencefalogramoje matomas staigus įvairių dažnių bangų svyravimų augimas, o taip pat smegenų dalių elektrinių signalų susiderinimas.

Mičigano universiteto mokslininkai, kartodami eksperimentą su žiurkėmis, sugebėjo nustatyti, kad po mirties įvairios smegenų dalys iš esmės sinchronizuojasi – elektroencefalogramoje matomas staigus įvairių dažnių bangų svyravimų augimas, o taip pat smegenų dalių elektrinių signalų susiderinimas. Kitaip tariant, įvairios smegenų dalys priešmirtinėje būsenoje „dirbo petys petin“, ir šis aktyvumas buvo netgi didesnis už įprastą visiškai sąmoningų gyvūnų smegenų veiklos aktyvumą. Šie duomenys sutampa su daugelio žmonių, pergyvenusių širdies priepuolius, pasakojimais apie būnant be sąmonės, įgytą neįtikėtiną patirtį: jie regėjo šviesą, o pojūčiai buvo „tikresni už tikrus“.

Dar vienas bendras prie mirties slenksčio esančių žmonių išgyvenimas, tęsia Kerras, – sapnai. Remiantis viename Niujorko valstijoje esančiame hospise atlikta apklausa, didžioji dauguma mirštančiųjų – 88% – matė nors vieną sapną ar vaizdinį, ir tik pusė iš jų nutiko miegant. Beveik visi pacientai pabrėžė, kad sapnai buvo ne tokie kaip įprastai, – jie buvo labai „aiškūs“, realistiški ir tokie stiprūs, kad tęsėsi ir prabudus. Didelė dalis – 72% – ligonių matė sapnus apie susitikimą su jau mirusiais artimais draugais, giminaičiais ir netgi naminiais gyvūnais; 59% matė, kaip rengiasi į kažkokią kelionę; 28% prisiminė svarbius pragyvento gyvenimo įvykius. Tyrėjai pažymi, kad dažniausiai jų pacientų sapnai būna raminantys ir pozityvūs, ir tokiomis savybėmis dažniau pasižymėjo sapnai, kuriuose dalyvavo mirę artimieji. Gydytojų nuomone, tokie sapnai padeda mirštantiesiems susidoroti su mirties baime.

Paskutiniosiomis valandomis, kai žmogus jau nustoja valgyti, gerti ir silpsta rega, dauguma mirštančiųjų užsimerkia ir atrodo miegantys. Kas vyksta paskui, lieka svarstymų lygyje – mirštantysis to jau nepapasakos. Hallenbeckas iš Stanfordo kalba apie paskutines valandas ir minutes, kaip apie jūros bangavimą: „Niekada nežinote, kurioje bangos vietoje pradėjote kilimą. Jos vis aukštėja, aukštėja ir nuneša žmogų jūron“.

1946 m. spalio 24 d. Baltųjų smėlynų raketodrome (Naujoji Meksika, JAV) amerikiečių mokslininkai ant nacių sukurtos V-2 balistinės raketos įtaisė vaizdo kamerą ir iššovė ją į 104 km aukštį – kaip tik virš vadinamosios Karmano linijos (100 km), kurią sutarta laikyti oficialia riba tarp atmosferos ir atvirojo kosmoso.

35 mm kamera, veikusi vieno kadro per pusantros sekundės dažniu, pirmą kartą žmonijos istorijoje nufotografavo mūsų planetą iš kosmoso. O po kelių minučių ėmė kristi ir rėžėsi į žemę didesniu nei 544 km/val. greičiu.

Nepaisant to, kad kamera buvo beviltiškai suniokota, juosta joje liko sveika. „Supratę tai, mokslininkai ėmė beprotiškai džiūgauti ir šokinėti lyg vaikai, – 2006 m. žurnalo Air and Space straipsnyje prisiminimais dalijosi Fredas Rulli, kuriam skrydžio metu buvo 19 metų ir kuris buvo ekipažo, kuris važiavo paimti sudužusios kameros, vairuotojas. – O kai juostą išryškino ir gavo pirmuosius juodai baltus kadrus, jie kone pamišo.“

Džiūgauti išties būta ko. Iki tol Žemė buvo sėkmingai nufotografuota tik iš 22 km aukščio 1935-aisiais. Tiesa, jau tuose kadruose buvo matyti Žemės horizonto išlinkis. Tačiau V-2 nuotraukose Žemė bolavo kosmoso juodumos fone. Tokia perspektyva įkvėpė filmavimo kameros autorių Clyde’ą Holliday 1950 m. žurnale National Geographic parašyti, jog nuotraukos iliustruoja „kaip Žemė atrodytų svečiams iš kitos planetos.“

Nuo 1946 iki 1950 m. ant V-2 raketų sumontuotos kameros padarė šimtus Žemės nuotraukų – kai kurios jų darytos iš maždaug 160 km aukščio. Pirmą kartą ėmė formuotis bendras visos Žemės vaizdas iš kosmoso. Šis žingsnis paskatino geologinių ir meteorologinių tyrimų bumą.

Vėliau žmonija sulaukė kitų legendinių Žemės kadrų – „Žemės patekėjimą“, kurį 1968 m. užfiksavo misijos Apollo 8 įgula, „Blyškų melsvą taškelį“, kurį 1990 m. užfiksavo zondas Voyager 2. Įspūdingų Žemės kadrų užfiksuojama ir mūsų laikais – pvz., prie Mėnulio dirbusio japonų zondo Kaguya atlikta įspūdingų Žemės nuotraukų serija, užfiksuota 2007-2009 m.