JAV striptizo klube dirbanti egzotinė šokėja Liza atskleidė negirdėtos informacijos apie savo profesijos pliusus, minusus ir tai, kaip stereotipai veikia jos kasdienybę. Jos atlyginimas kasnakt smarkiai svyruoja, o pastaruoju metu dėl prostitucijos ir internete lengvai prieinamos pornografijos pasikeitė jos šokius stebintys klientai.

Lanksteryje, Pensilvanijos valstijoje, dirbanti šokėja gyvena du atskirus gyvenimus: niekur neskelbia savo adreso ir naudoja dvi skirtingas socialinių tinklų paskyras, nes naktimis žengusi ant scenos tampa Liza.

Taip ji elgiasi, kad išvengtų pavojaus – erotiškų judesių pakerėti ir šokėjas įsimylėję nuolatiniai klientai gali pradėti merginas persekioti. Tačiau Liza savo profesijos išsižadėti neketina. Ne vien tik dėl nemenko atlyginimo, bet ir dėl galios, kurią ji jaučia šokdama, rašo „The Atlantic“.

„Kiekvieną naktį užlipus ant podiumo žmonės duoda man pinigus, nes esu graži, – tvirtino Liza. – Kasdien turiu žmones priversti jaustis ypatingai ir atidėti į šoną savo pačios problemas. Darbas mane privertė labiau pasitikėti savimi.“

Alga svyruoja kasdien

Kasmet JAV striptizo klubai atneša 6 mlrd. dolerių (5,5 mlrd. eurų) pelno, o vidutinė šokėjų alga, pasak JAV darbo statistikos biuro yra 16,85 dolerių (15,47 eurų) už valandą. Tad Lizos atlyginimas šokinėja nuo 150 iki 1500 dolerių (138-1380 eurų) už vakarą darbo.

„Šokti pradėjau prieš penkerius metus, kai studijavau ir atlikau neapmokamą praktiką vietiniame prekybos centre, – pasakojo Liza. – Turiu psichologijos ir teatro diplomus, bet tada nesugebėjau prasimaitinti. Juokaudavau su draugais, kad tiesiog imsiu ir praėsiu šokti striptizą.“

Į interviu striptizo klube Liza atėjo apsirengusi tinklinėmis pėdkelnėmis, keliaraiščiu ir ilgais batais. Mergina vadybininkui pareiškė, kad šoka nuo pat vaikystės ir žūtbūt nori darbo.

„Šoku nuo ketverių metų ir visados buvau ant scenos, – sakė Liza. – Manęs paprašė demonstracijos ir aš šokau visiškai nuoga. Man buvo labai gėda, bet darbą gavau. Išbandžiau ir kitus darbus, tačiau visados sugrįždavau prie šokimo, nes man nepatikdavo darbdaviai kitose vietose.“

Pati sau vadovė

Anot Lizos, patraukliausia jos profesijos dalis yra jai suteikiama laisvė ir tai, kad ji yra pati sau viršininkė. Erotinė šokėja pati nusprendžia kiek ir kada dirbti, kada imti laisvadienius. Jai tereikia sumokėti striptizo klubui tiek pinigų, kiek jis prašo ir mergina gali daryti su savo laiku ką tik nori.

„Šokėjos daugiausiai nėra klubo darbuotojos, o nepriklausomos rangovės, – aiškino egzotinė šokėja Liza. – Visados reikia sumokėti už patalpų nuomą, didžėjui ir persirengimo kambarėlio vadybininkei. Kitaip tariant mes mokame, kad ten galėtume dirbti.“

Šokėja Liza tvirtino, kad dažniausiai ji dirbdavo aštuonių valandų pamainomis ir ant scenos būdavo tiek laiko, kiek norėdavo – ji pati nuspręsdavo, kiek bendrauti su klientais. Vasaros sezonas dažniausiai būna lėtesnis ir jai pavyksta uždirbti mažiau pinigų.

„Vasarą žmonės leidžia laiką su savo šeimomis ir atostogauja, – pareiškė Lankasteryje dirbanti šokėja Liza. – Rudenį verslo padaugėja, o link žiemos žmonės nori šėlti mieste ir gerti. Jie nuo visko pervargę ir nori pabėgti nuo bėdų. Striptizas – atitrūkimas nuo tikrovės.“

Konkuruoja su pornografija

Vis dėlto net sezoninis pagyvėjimas ne visada atsveria prastėjančias striptizo verslo prognozes. Per pastaruosius penkerius metus padaugėjo nemokamos pornografijos ir merginų, kurios sutinka gyvai atlikti erotinius šokius per kompiuterio kamerą.

O anksčiau noriai su šokėjomis bendravę klientai pradėjo šildytis prostitučių glėbyje.

„Mano klube prostitucija yra nelegali. Jei sulaužai taisykles tave išmeta, – pasakojo Liza. – Dauguma į striptizo klubus ateinančių žmonių nori bendravimo, bet jų per penkerius metus sumažėjo. Kam fantazuoti striptizo klube, kai gali susimokėti 100 dolerių (92 eurus) ir permiegoti su kuo nors ir tą fantaziją išpildyti?“

Vis mažiau Lizos klientų striptizo klubuose leidžia pinigus, o pasak jos, atvyksta ten „susirasti širdies draugę“ arba bando sugundyti merginas mojuodami dolerio banknotą.

„Dažnai iš klientų girdžiu: „Ką padarysi dėl šio dolerio?“ Jei klausi tokio dalyko, geriau parodyk didesnę kupiūrą, – skundėsi Liza. – Jie nesupranta, kad tai mūsų darbas. Jie mano, kad ten tik linksminamės. Niekas negerbia to, ką darome. Apie egzotines šokėjas egzistuoja daugybė stereotipų – kad esame neišsilavinusios, skurdžios ir nesutariame su savo tėvais.“

Tačiau Liza tikino, kad jos darbas yra toks pats kaip „labiau gerbiamų profesijų“, o scena „galėtų būti kone biuras“. Dalis striptizo klubų vadybininkų suvokia, kad šokėjos atlieka savo darbą, bet likę laikosi tokių pat stereotipų, kaip ir klientai.

„Kai kurie vadybininko pozicijose esantys vyrai gerbia mūsų pastangas ir palaiko mus. Jei į klubą ateina vaikinas, kuris visas iš eilės graibo – jį iš karto išmeta, – kalbėjo Liza. – Tačiau yra vadybininkų, kurie yra seksistai ir jiems net nepasiskųsi. Jei vadybininkas nesielgia su moterimis pagarbiai, klubo kokybė sminga.“

Viena svarbiausių pataisų yra nenustatytos apimties darbo sutarčių rūšių atsisakymas.

Taip pat numatyta, kad, abejojant dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos bus aiškinamos darbuotojų naudai.

Taip pat nustatyta, kad, nutraukiant darbo sutartį dėl darbuotojo ligos ar neįgalumo, kai darbuotojui dėl prastovos atlyginimas nemokamas du mėnesius, kai jis sulaukia senatvės pensijos amžius, darbdavys išmokėtų darbuotojui ne vieno, o dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką.

Seimas bandė šias pataisas priimti prieš dvi savaites, tačiau to padaryti taip ir nepavyko dėl nepakankamo Seimo narių skaičiaus plenarinių posėdžių salėje (posėdyje turi dalyvauti ne mažiau nei 71 parlamentaras).

Žada keisti ir vėl

Ramūnas Karbauskis, kurio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bus viena didžiausių politinių jėgų naujosios sudėties Seime, jau ne kartą spėjo pakartoti, kad Darbo kodeksas bus taisomas.

„Reikės grįžti prie Darbo kodekso. Reikės sodinti visas tris puses, kaip buvo iš pradžių daryta Trišalėje taryboje, ir nutarti, kas priimtame Darbo kodekse yra netinkama. Mes pasisakome už prezidentės veto, bet Seimui neužteko drąsos patvirtinti tą veto ir jie elgėsi taip, kaip norėjo darbdaviai, ir priėmė Darbo kodeksą, kuris yra gėdingas“, – sakė R.Karbauskis.

Darbo kodekso pataisos, kurias antradienį svarstė Seimas, yra panašios į prezidentės veto. Kai kurie punktai yra identiški, o kai kurie – itin panašūs arba tik redakcinio pobūdžio pakeitimai. Tiesa, nemažai prezidentės vetuotų pataisų kol kas yra paliekamos galioti.

Pakeitimai kuriuos siūlė Seimo narių grupė

Kai abejojama dėl darbo sutarties sąlygų, jas aiškinti darbuotojo naudai.

Jeigu darbuotojas nutraukia darbo sutartį dėl ligos, neįgalumo, arba dėl to, kad namie reikia slaugyti šeimos asmenį, taip pat pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantis ir pensinio amžiaus sulaukęs žmogus turi teisę gauti 2 vidutinių darbo užmokesčių (VDU) išeitinę kompensaciją (jeigu dirbo trumpiau nei metus – 1 VDU). Dabartiniame darbo kodekse tokiems asmenims numatytos perpus mažesnės išeitinės kompensacijos.

Apie atleidimą darbuotoją reikia įspėti prieš vieną mėnesį, o tiems, kurie augina vaiką (įvaikį) iki keturiolikos metų, neįgalų vaiką iki 18 metų, taip pat neįgaliesiems ir mažiau nei po dviejų metų pensinio amžiaus sulauksiantiems asmenims siūloma šį terminą patrigubinti, taigi apie atleidimą įspėti prieš 3 mėnesius (jeigu dirbama mažiau nei metus, įspėjama prieš pusantro mėnesio). Dabartiniame Darbo kodekse numatyta, kad vaiką iki 14 metų auginantys tėvai turi būti įspėjami prieš dvigubai ilgesnį laiką, nei įprastai, o apie neįgalius vaikus iki 18 metų auginančius tėvus apskritai nėra kalbama.

Siūloma nenustatytos apimties darbo sutartis (vadinamąsias nulines) sudaryti tik su socialiniu draudimu jau apdraustais asmenimis. Draudžiama sudaryti nenustatytos apimties darbo sutartis dirbti statybos darbus, taip pat darbus namų ūkyje.

Darbo kodeksą siūloma papildyti punktu, kad švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda, išskyrus sutrumpintą darbo laiką dirbančius darbuotojus.

Parlamentarai siūlo įpareigoti darbdavius nekeisti darbo pamainų grafiko vėliau nei prieš penkias dienas iki jų įsigaliojimo. Jie gali būti keičiami tik išimtiniais nuo darbdavio valios nepriklausančiais atvejais. Šiuo metu darbdaviui palikta teisė savo nuožiūra keisti grafikus.

Siūloma į darbo laiko apskaitą įtraukti ir darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo. Dabartiniame DK numatyta įtraukti viršvalandžius, darbo laiką švenčių dieną, darbo laiką poilsio dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką, darbo laiką naktį.

Siūloma atsižvelgti į dirbančius tėvus, sudarant atostogų grafikus. Siūloma, kad prioritetas būtų teikiamas tėvams su vaikais iki 14-os (dabar 10 m) metų. Taip pat prioritetas skiriamas nėščiosioms, tėvams su vaikais iki 3 metų, mažai atostogavusiems ir daug atostogų sukaupusiems asmenims.

Dabar darbuotojams iki 18 metų ir neįgaliesiems bus suteikiamos ilgesnės atostogos – 25 vietoje 20 darbo dienų. Siūloma atostogas prailginti ir vienišiems tėvams su vaiku iki 14 metų, arba neįgalų vaiką iki 18 metų auginantiems asmenims.

Šiame straipsnyje taip pat numatyta darbuotojams, kurių vaikams iki 14 metų teikiamos priešmokyklinio ugdymo, pradinio ugdymo ar pagrindinio ugdymo paslaugos, duoti bent pusę laisvos darbo dienos rugsėjo pirmąją. (Nuo sausio pirmosios tokia privilegija numatyta bendrojo lavinimo mokyklų auklėtinių tėvams).

Numatyta, kad, darbdaviui tampus nemokiam, darbuotojų reikalavimai tenkinami remiantis ne Garantinio fondo, bet Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo nustatyta tvarka.

Siūloma numatyti, kad Darbo ginčų komisija, nagrinėdama darbo ginčus dėl teisės, nesprestų ginčo šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimų.

Tokius 11 Darbo kodekso pakeitimų registravo 22 parlamentarų grupė. Tačiau pasiūlymų ką tik priimtam DK yra ir daugiau – pataisas registravo liberalas Saulius Bucevičius, socialdemokratas Algirdas Sysas ir kiti.

Iš esmės šis susitarimas numato mokestį, kurį „YouTube“ turės sumokėti už kiekvieną vaizdo įrašo peržiūrą per šį portalą. Šio tarifo suma nebuvo paviešinta. Portalas ir organizacija susitarė, kad menininkams, kurie yra GEMA nariai, bus mokama už kiekvieną jų sukurto vaizdo įrašo peržiūrą.

„Autoriams, kompozitoriams ir muzikos leidėjams bus sąžiningai mokama, o mūsų „YouTube“ vartotojai galės džiaugtis savo mėgstamomis dainomis“, – sakė bendrovės vykdomojo direktoriaus Christophe’o Mullerio pranešime. Ši sutartis yra „aiškus ženklas visoms interneto platformoms … (kad) autoriams turi būti tinkamai atlyginama už jų muzikos kūrinių naudojimą“, – nurodoma GEMA transliacijų ir interneto reikalų vadovo Thomas Theune pranešime. „YouTube“ vartotojai Vokietijoje jau daug metų pamatydavo raudoną užsklandą, pranešančią apie klaidą, kai mėgindavo peržiūrėti įvairius vaizdo įrašus – pradedant muzikiniais klipais, baigiant filmais, jeigu juose skamba muzika, kurios autorines teises kontroliuoja GEMA. „YouTube“, kuris yra interneto milžinės „Google“ antrinė įmonė, ir muzikos autorinių teisių organizacija ilgai ginčijosi, o kai kada bylinėdavosi dėl klausimo, kaip turėtų būti atlyginama muzikos kūrėjams už internetu transliuojamus jų kūrinius. Ankstesnė licencijavimo sutartis liovėsi galioti 2009 metais. Vėliau abi šalys įsitraukė į teisines kovas, kol GEMA šių metų sausį pralaimėjo Miunchene vieną bylą prieš „YouTube“. Tąsyk organizacija reikalavo, kad už kiekvieną jos narių vaizdo klipo peržiūrą būtų mokama po 0,375 euro cento. GEMA nurodė, kad antradienį sudarytas susitarimas apima tiek būsimą, tiek ankstesnį šios asociacijos narių muzikos naudojimą, bet pažymėjo, kad abi šalys dar nesusitarė, ar už licencijavimo klausimus bus atsakingas „YouTube“, ar kiekvienas vartotojas, įkeliantis įrašų į portalą. Nei viena šalis neatskleidė naujosios sutarties numatomų tarifų dydžio. Savo pranešime „YouTube“ nurodė, kad sutartis taip pat bus taikoma vartotojams, prenumeruojantiems paslaugą „YouTube Red“. Šios paslaugos abonentai gali žiūrėti vaizdo įrašus be reklamų ir prieiti prie papildomo turinio už mėnesinį mokestį.

Apie įtartinus pinigų pervedimus FNTT dažniausiai praneša kredito įstaigos.

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas įpareigoja finansų įstaigas ir kitus subjektus FNTT teikti informaciją apie įtartinas klientų pinigines operacijas. Šios operacijos išaiškinamos atidžiai stebint kliento veiklą, nustatant jo veiklai nebūdingus požymius.

FNTT Pinigų plovimo prevencijos valdybos viršininko Sigito Šileikio teigimu, pernai gauta 480 pranešimų apie įtartinas operacijas, šiemet per 9 mėnesius – 373.

Remiantis šiais pranešimais, praėjusiais metais sustabdytas maždaug 9 mln. eurų pervedimas, iš jų apie 5,5 mln. skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas.

Operacijoms, kurių suma viršija 15 tūkst. eurų grynaisiais pinigais, taikoma automatizuota analizė, kitų operacijų atveju skaičiuojamas rizikos laipsnis, pateikiami rizikingiausių operacijų sąrašai.

„Gautų pranešimų apie įtartinas operacijas skaičius nemažėja. Ši informacija analizuojama ir perduodama pagal kompetenciją FNTT ikiteisminio tyrimo padaliniams ir kitoms institucijoms, pavyzdžiui, Valstybinei mokesčių inspekcijai, policijai, Valstybės saugumo departamentui. O daugiausia paklausimų dėl įtartinų operacijų pernai siuntėme į Latvijos tarnybas“, – sakė S. Šileikis.

„Iki tol buvo bandymų šnekėtis iš tikrųjų, tokių gana abstrakčių prieš metus ir daugiau. Truputėlį buvo pradėta. Kaip sakau, visą laiką politikai su politikais šnekasi. Tikrai prieš porą mėnesių būtume negalėję atmesti tokios galimybės dirbti kartu, bet buvo visai kita situacija“, – DELFI konferencijoje sakė R. Šimašius.

Visiška priešprieša su valstiečiais žaliaisiais

Prieš rinkimus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis ne kartą kartojo matantis trijų partijų koaliciją: konservatorių, liberalų ir valstiečių žaliųjų. Liberalai viešai dėl to neprieštaravo, bet po rinkimų nesutiko sudaryti bendro bloko su konservatoriais.

Po antrojo turo, kuris buvo sėkmingas valstiečiams, bet nesėkmingas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, konservatoriai kalbėjosi dėl koalicijos su valstiečiais žaliaisiais ir pareikalavo, kad į derybas būtų įtrauktas Liberalų sąjūdis.

Tačiau Liberalų sąjūdis griežtai paneigė turintys ką nors bendro su tokiu reikalavimu. Pasak R. Šimašiaus, tokia konservatorių pozicija nebuvo derinta su liberalais.

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga taip pat nepageidavo dirbti su liberalais. Šiuo metu valstiečiai žalieji dėl koalicijos derasi su Lietuvos socialdemokratų partija.

„Kodėl šiandien nematome galimybės dirbti kartu su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri laimėjo daugiausia vietų. Ji, beje, irgi nenori mūsų ir aš suprantu kodėl. Mūsų programinės nuostatos daugeliu klausimų skiriasi. Jei mes žmogaus teisių srityje esame už pasirinkimą, tai ten matome norą reguliuoti, kas yra šeima, moters teisę į abortą ar kitus dalykis. Visur matome lindimą į asmeninį gyvenimą. Mes tuo tarpu priešingai. Kalbant apie ekonomines laisves viskas tas pats. Mes akcentuojame konkurenciją, mažesnius mokesčius, mažesnį reguliavimą, iš daugiausia balsų laimėjusios partijos matome daugiau reguliavimo, daugiau monopolijų. Natūralu, kad susišnekėti galimybių yra labai mažai“, – teigia R. Šimašius.

Kodėl liberalai anksčiau nematė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programinių nuostatų ir po rinkimų praregėjo? Pasak R. Šimašiaus, programoje nebuvo tokių aiškių ir griežtų nuostatų, apie kurias viešai kalba Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas R. Karbauskis. Pavyzdžiui, R. Šimašiui valstybinių vaistinių atsiradimas atrodo kaip nesusipratimas: jo nuomone, tai neefektyvu ir nepadės sumažinti vaistų kainų.

„Mūsų politika yra tokia, kad valdžia kišasi visur, kur įmanoma. Ir į lovą lenda pas žmones, ir į ekonominius santykius – visur lenda. Norint, kad valdžia užimtų deramą vaidmenį ir tvarkytų tai, kas jai priklauso. Nacionaliniu mastu: kad užtikrintų šalies saugumą, asmeninį saugumą, socialinę apsaugą ir sveikatos sistemą sutvarkytų, bet nelįstų nurodinėti, kas yra šeima ir nepultų kurti valdiškų monopolijų“, – apie liberalų skirtumus nuo konservatorių ir valstiečių žaliųjų kalbėjo R. Šimašius.

Kodėl nepavyko susikalbėti su S. Skverneliu

Liberalų sąjūdis prieš 2016 m. Seimo rinkimus laimę bandė įvairiai. Ne paslaptis, kad dabartinis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas į premjerus S. Skvernelis, tebebūdamas vidaus reikalų ministru, apie bendradarbiavimą kalbėjosi ir su Liberalų sąjūdžiu bei socialdemokratais.

Kodėl tuomet nesusiklostė liberalų ir S. Skvernelio santykiai? „Tiesą sakant, nelabai galiu to pakomentuoti, nes nebuvau tuo metu pirmininkas, jeigu vyko tokios kalbos“, – teigia R. Šimašius.

Liberalų sąjūdžio gretose taip pat vos neatsidūrė žurnalistas Kristupas Krivickas, kuris vėliau su Nagliu Puteikiu suformavo vadinamąją antikorupcinę koaliciją. „Sakykime taip: K. Krivickas suprato kai kuriuos dalykus kaip pateiktą siūlymą“, – aiškina R. Šimašius.

„Gal K. Krivickas yra geras žmogus, bet tikrai žinau, kad jis nėra liberalas“, – priduria Liberalų sąjūdžio lyderis, nepanoręs partijos gretose matyti šio žurnalisto.

Kodėl pas liberalus atsidūrė Virgilijus Alekna, kuris vos netapo socialdemokratų kandidatu vienoje Vilniaus vienmandačių apygardų?

„Būkim atviri: liberalai turi daug ką bendro su kitomis partijomis, daug kas skiria nuo kitų partijų. Yra žmonių, kurie laiko save artimais kairesnei politinio spektro pusei, bet jie yra artimi ir liberalams, nes jiems pagrindinis aspektas yra žmogaus teisės“, – sako R. Šimašius.

Pasak R. Šimašiaus, V. Aleknos vertybės pagal manobalsas.lt atsakymus yra aiškiai liberalios.

Santykiai su konservatoriais ir A. Guogą

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir Liberalų sąjūdis laikomi natūraliais partneriais, bet ekspertai pabrėžia, kad ateityje šios partijos gali tapti ir konkurentėmis, ypač jei konservatoriai pasuks liberalumo, o ne krikščioniškosios demokratijos keliu.

Kalbėdamas apie santykius su konservatoriais R. Šimašius ne kartą pabrėžė, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nuostatos jam dažnai būna neaiškios. Tokią pat kritiką jis išsako ir kitoms partijoms.

„Aš Tėvynės sąjungai iš tikrųjų palinkėčiau, kaip ir kiekvienai partijai, išsigryninti, už ką šita partija, prieš ką šita partija, kad rinkėjai niekada nepirktų katės maiše, kai ateina rinkimų diena. Šiandien aš matau tą problemą. Kur problemos nėra, tai pas liberalus nes žinai ką gauni: kažkas gali patikti, kažkas nepatikti, vieniems patinka laisvė asmeniniuose santykiuose, nenurodinėjimas kas yra šeima, kitiems gal nepatinka, vieniems patinka, kad Darbo kodeksas yra liberalesnis, kitiems nepatinka, bet iš principo viskas yra aišku. Tuo tarpu daugelyje kitų partijų, Tėvynės sąjungoje taip pat, siunčiami dvigubi signalai“, – sako R. Šimašius.

Pasak politiko, dažnai tai lemia, kad rinkėjai atsibunda po rinkimų ir pamato valdžioje turintys ne tokią pačią partiją, už kurią balsavo. R. Šimašius sako, kad tai nesąžininga rinkėjų atžvilgiu.

„Akivaizdu, kad Tėvynės sąjunga bandė parodyti, jog ji atstovauja ir liberaliajam sparnui. Ar jiems tai pavyko? Čia turbūt rinkėjai nusprendė. Man atrodo, kad nelabai pavyko. Bet, akivaizdu, kad yra tokių žmonių, kurie yra mąstantys liberaliau nei kiti“, – sako Liberalų sąjūdžio pirmininkas.

Beje, į Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakciją Europos Parlamente perėjo ir buvęs liberalas Antanas Guoga. Šioje frakcijoje dirba ir Lietuvos atstovai iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų. Kaip tai vertina R. Šimašius?

„Aš atsimenu, kaip A. Guoga kažkada buvo tapęs liberalu ir į eterį paleido tokią frazę „Jeigu būčiau tobulas, būčiau konservatorius“. Tai taip ir vertinu – turbūt tapo tobulas ir tapo konservatoriumi“, – teigia R. Šimašius.

Keturios pastarosios bendrovės (ir tai tikrai ne pilnas sąrašas, o tik pirmieji į galvą šovę pavadinimai), nors ir gimė Kinijoje, bet savo produktais dabar bando užkariauti visas pasaulio rinkas. O kad įtiktum išpuikusiam vakariečiui – ir dar taip, kad jis geruoju tą produktą minėtų – reikia jau visai nebe tų atgrubnagiškų, nepatikimų gamybos metodų, kaip prieš dešimtmetį ar du, o tikrai pasaulinio lygio surinkimo ir kokybės kontrolės linijų.

Ir, žinoma, pagrindinio kiniško privalumo – geros kainos.

Prisiklausęs internetuose sklandančių liaupsių nusprendžiau surizikuoti ir įsigyti naujausią „OnePlus“ telefoną – trečią modelį. Žvalgiausi į jį jau kurį laiką, bet didesniąją vasaros dalį jie nebuvo gabenami į Europą – gamintojai savo svetainėje aiškina, kad paklausa buvo tokia didelė, jog tiesiog nespėjo gaminti telefonų reikiamais kiekiais. Todėl prekybą Europoje pristabdė iki rugsėjo 12 dienos.

Užsakiau telefoną rugsėjo 17, o jau prie mano durų DHL kurjeris stovėjo rugsėjo 27 dieną. Pristatymas nemokamas, muito mokesčio primokėti nereikėjo. Kartu su telefonu buvo įsigytas dėkliukas ir „Simplesurance“ draudimas nuo visų gedimų – nesvarbu, vartotojo kaltė ar ne vartotojo, draudikas žada, kad įrenginį sutaisys ir pakeis (draudimo įmonė padalinio Lietuvoje, panašu, neturi, tad kol telefono nesudaužiau, tol nežinau, ar patikimas tas draudimas).

Paties telefono kaina – 399 eurai. Dėkliukas – 20 eurų. Draudimas – dar 79 eurai (tiesa, paskutiniu metu pristatymas vėl šlubuoja – naujausiais duomenimis pristatymo data pailginta iki 3 savaičių nuo apmokėjimo, tad gali būti, kad pardavimus Europai vėl netrukus kuriam laikui pristabdys).

Norint, telefoną galima įsigyti ir tiesiai iš Kinijos – su nemokamu pristatymu ir be jokių kitų papildomų mokesčių, perkant iš gearbest.com šiuo metu kainuoja 423€.

Dėžutės turinys – ganėtinai asketiškas: telefonas, kroviklis ir adata SIM kortelei išimti. Jeigu reikia ausinių – prašome. Už papildomą kainą. Pati dėžutė atrodo paprastai, bet visai neprastai – matosi, kad gavo produktų dizainerio dėmesio.

Telefono dizainas taip pat ganėtinai paprastas, bet keletas išskirtinių detalių yra. Visų pirma, ausinių kištukas yra ne labiau įprastoje vietoje ant viršutinės briaunos, o apačioje, šalia kroviklio prijungimo lizdo.

Antra (nors šiais laikais jau visai nenuostabu) – kroviklis yra ne įprasto „microUSB“, o „Type C USB“ formato. O tai turi ir privalumų ir trūkumų.

Trečias skirtumas – papildomas šiurkštus mygtukas, skirtas greitam telefono režimo perjungimui iš įprastinio („dieninio“) į tylų („naktinį“) režimą, su tarpiniu variantu.

Visas korpusas – anoduoto aliuminio, o ne kokia nors kiniška plastmasinė piguva. Spalvą galima rinktis tarp pilkos ir auksinės, tačiau auksinės spalvos korpusą interneto parduotuvėje užsakyti sunkiau – dažniausiai prie jo būna pažymėta „Out of stock“ (t.y., „Šiuo metu neturime“).

5,5 colių įstrižainės „Optic AMOLED“ (modifikuotos „super AMOLED“) technologijos ekranas padengtas apsaugine plėvele, užklijuota ne ant kokio nors pigaus neaiškaus gamintojo stiklo, o ant „Gorilla Glass 4“. Ekrano raiška – „Full HD“ (1080 x 1920 taškų), tad taškų tankis – apie 401 ppi. Kitaip tariant, aukščiau bambos nešoka, bet būtų labai begėdiška sakyti, kad ekranas prastas. Juolab, kad ir šviečia jis puikiai, ir spalvas atvaizduoja gražiai (gal kiek per ryškiai), nors programiškai šiokių tokių problemų yra.

Nustačius automatinį ekrano ryškumo parinkimą naudojimo pradžioje kartkartėmis tekdavo susidurti su pernelyg tamsiu ekranu – gali būti, kad laikydavau pirštą ties aplinkos šviesos jutikliu. Atnaujinus programinę įrangą ši problema dingo, tačiau atsirado kita: kartais trumpam nepageidaujamai pasikeičia ekrano spalvų šiltumas – jis kelioms akimirkoms tai pamėlsta, tai pagelsta, o po to vėl gerai pradeda rodyti. Tikiuosi, kad kuriame nors iš ateities atnaujinimų ir šita „funkcija“ bus panaikinta.

Pagrindinis namų mygtukas atlieka ir piršto atspaudo skaitytuvo funkciją. Veikia fantastiškai greitai ir tiksliai, naujo piršto atspaudo registravimas taip pat ilgai netrunka. Kiti telefono valdymo mygtukai yra pritaikomi vartotojo poreikiams. Kas reiškia, kad juostelėje po ekranu esantys mygtukai gali būti iškelti į patį ekraną, jų funkcijos gali būti sukeistos vietomis (todėl juostelės mygtukai žymimi ne „namus“ ir „grįžimą atgal“ žyminčiomis piktogramomis, o paprastais taškais), priklausomai nuo paspaudimo būdo šiems mygtukams gali būti priskirtos papildomos funkcijos.

Apskritai „OnePlus“ natūralią „Android“ aplinką modifikavo labai saikingai ir neįdiegė praktiškai jokios savo programinės įrangos, bet tam tikras pėdsakas jaučiamas. Pavyzdžiui, sukurtas kairiausias darbalaukio langas, vadinamas „lentyna“, kuriame matomos labiausiai naudojamos programėlės ir, priklausomai nuo modifikacijų, arba dienotvarkės punktai, arba pasirinkti įskiepiai.

Meniu galima rasti ir „naktinį“ režimą (kalbant paprastai – atliekama pagrindinio meniu ir kai kurių langų spalvų inversija). Turinio perkėlimas iš seno įrenginio į naują vyksta pakankamai greitai – suliečiate abu telefonus nugarėlėmis (senasis įrenginys turi palaikyti NFC ryšio technologiją), paspaudžiate kelis mygtukus – ir į naują telefoną jau keliauja jūsų programėlių rinkinys ir „Google“ paskyros nustatymai.

Tad su nauju telefonu tikrai nereikės po vieną ieškotis visko, kas jums įprasta. Akumuliatoriaus krovimas vyksta neįtikėtinai greitai – „Type C USB“ yra puikus dalykas. Bet tik tol, kol nepamirštate kroviklio namie porai dienų, nes šio formato laido taip lengvai iš draugų ir kolegų nepasiskolinsite, jų kol kas dar nėra daug. Su didesnį įkrovimo greitį užtikrinančiu „Dash“ krovikliu per 30 minučių akumuliatorių galima įkrauti nuo 0 iki 63 procentų.

Gamintojas tikina, kad to užteks visai dienai, bet aš nebūčiau toks optimistiškas. Per valandą akumuliatorius įkraunamas pilnai. Tiesa, reikia įspėti, kad kroviklis gali zyzti. Dieną negirdėsite, bet prabudę vidury tylios nakties prie ausies galite išgirsti nestiprų burzgimą USB/220V adapteryje. Tad teko įprasti akumuliatorių įkrovinėti ne naktį, o iš ryto.

Nepaisant zyzimo, telefonas ir kroviklis nekaista, tad ir sprogimo tikimybės nėra („Oneplus“:„Samsung“ 1:0). Šiaip 3000 mAh talpos akumuliatorius tikrai nėra išskirtinai talpus, bet ir įrenginio energijos vartojimas yra pakankamai taupus, kad esant vidutinio intensyvumo naudojimui su atsarga pakaktų vienai parai, bet ne antrai.

Telefono viduje – tikrų tikriausia, aukščiausio lygio pasaka. „Snapdragon 820“ lustų rinkinys su 4 procesoriais (2 spartieji 2,15 GHz ir 2 taupieji po 1,6 GHz). Kitaip tariant, lygiai tas pats, kaip ir tose „Samsung Galaxy S7“ versijose, kuriose procesoriai yra ne „Exynos“.

Grafikos procesorius taip pat tas pats – „Adreno 530“. Vidinės atminties kiekio variantas – tik vienas: 64 GB. Ir, deja, be galimybės išplėsti atmintį papildoma atminties kortele, ką galima vadinti pagrindiniu trūkumu. Kita vertus, telefone užkišti tokį atminties kiekį tikrai nėra lengva.

O štai vienas skaičius, kuris galėtų sužavėti visus, kurie perka telefonus pagal technines charakteristikas, yra 6 GB darbinės atminties (RAM). Bet žavėtis neskubėkite – įdėti juos „OnePlus“ tai įdėjo, bet vėliau pripažino, kad ne visus įjungė, nes su pilnu atminties kiekiu per greitai akumuliatorius išsenka. Kita vertus, jei greitai skraidantis telefonas jums svarbiau nei ilgai skraidantis telefonas, „OnePlus“ vadovas pats informavo, kad galite diegtis trečiųjų šalių „Android“ modifikacijas (ROM), kurios „atrakins“ pilną telefono našumo potencialą.

Skųstis našumu net ir su nepilnai atrakintu potencialu (4 GB RAM) taip pat būtų labai jau nekorektiška – „GeekBench 4.0.1“ testas parodė 1702 našumo rezultatą vienam branduoliui ir 4165 taškus keliems branduoliams. Pagal to paties „GeekBench“ lenteles, našumu jis atsilieka tik nuo „Samsung Galaxy S7“, „Samsung Galaxy S7 Edge“ ir „Samsung Galaxy Note 7“ (na bet pastarojo jau nebeliko). „AnTuTu“ testas šį aparatą taip pat vertina dosniai: našumo testo versijoje 6.2.1 šis aparatas pelnė arti 140 tūkst. taškų – aukščiau yra tik „iPhone 7“ ir kiniški „Xiaomi Mi 5s“ bei „LeEco LEX720“.

Tolesniame siužete galite palyginti „iPhone 7“ ir „OnePlus 3“ spartos testą:

Žinoma, prie sintetinių testų rezultatų galima kabinėtis ir kaltinti įrenginio gamintojus nesąžiningumu – jau prieš kelis metus pirmąkart pastebėta tendencija „užturbinti“ telefono charakteristikas užfiksavus testo įjungimą ir vėl grąžinti normalų, energijos požiūriu taupesnį režimą po testo tapo visiškai standartiniu gamintojų elgesiu – bet kai vienodai sukčiauja visi gamintojai, kinai tikrai negalėtų sau leisti atsilikti.

Kameros objektyvas išlenda maždaug milimetrą iš nugarėlės, tad tenka pripažinti, kad bendrą „pliko“ aparato vaizdą jis šiek tiek bjauroja, bet už tai dėkliuke atrodo visai gražiai (o metus panešiojus telefoną be jokių apsauginių priemonių supratau, kad dėkliukas yra tiesiog privalomas aksesuaras).

Apskritai kameros veikimą galima pavadinti solidžiu – „OnePlus“ nuotraukų kokybe gali pasipešioti su tais pačiais jau minėtais 7 serijos „Samsung Galaxy S“ serijos telefonais ir vaizdo aštrumu, ir fotoaparato funkcijomis – „OnePlus“ siūlo HDR fotografavimą ir optinį vaizdo stabilizavimą.

Tiesa, nors HDR fotografijų spalvos gražesnės (šviesiausios vaizdo vietos patamsinamos, o tamsiausios – pašviesinamos), maksimaliai išdidinus vaizdą matomas šioks toks suliejimas, panašus į piešinius akvareliniais dažais.

Bet neišdidinta nuotrauka ekrane atrodo tikrai solidžiai. Kompiuterio ekrane – taip pat. Na bet jeigu reikia maksimalaus vaizdo detalumo, kai fotografavimo sąlygos geros, HDR geriau išjungti. Įsijungus fotoaparatą ekrano praktiškai neteršia perteklinės pasirinkimų kaitaliojimo galimybės – visos jos kiek galima išslapstytos po vienu ar kitu meniu ženkleliu, tačiau pasirinkimų spektras tikrai platus – galite filmuoti paprastai, filmuoti sulėtintai, fotografuoti paprastai ar fotografuoti 30 kadrų ir iš jų pasirinkti labiausiai patikusį, fotografuoti panoramas, fotografuoti rankiniu režimu.

Rankinio režimo parinkčių reguliavimas taip pat gerai apgalvotas – pagrindiniai nustatymai keičiami apatinėje ekrano dalyje atsirandančiu lanko formos slankikliu. Viską apibendrinus išvada paprasta: „OnePlus 3“ yra neabejotinas flagmanų žudikas, prieš kurį blanksta ir žinomiausių gamintojų aparatų blizgesys.

Kai banditai ėmė mosikuoti netikru ginklu 38 metų siuntų tarnybos kurjeriui prieš nosį ir pabandė pavogti prabangų laikrodį, jie gavo daugiau nei tikėjosi.

Drąsusis kurjeris, kurio tikroji tapatybė, pagal geriausias „superdidvyrių“ tradicijas, lieka nežinoma, pagriebė netikrą ginklą ir jėga atsiėmė paketą, pranešė Tokijo policija.

Įtariamieji – 32 metų Yusuke Kodama ir 35 metų Hidekazu Oba, priklausantys nusikaltėlių sindikatui „Matsuba-kai“ – buvo areštuoti dėl bandymo apiplėšti, nurodė sostinės policijos departamentas.

H.Oba užsakė 8 tūkst. dolerių (7,3 tūkst. eurų) vertės laikrodį „Rolex“, bet kai stipruolis kurjeris atvyko ir jį įteikė, abu gangsteriai atsisakė sumokėti ir pasakė jam: „Geriau nešdinkis iš čia.“

Tačiau kurjeris neišsigando ir nepuolė bėgti – jis sutramdė banditus ir iškvietė policiją.

Policijos atstovas patvirtino, kad H.Oba prisipažino dėl nusikaltimo ir pasakė pareigūnams: „Tas kurjeris buvo per daug „kietas“, mes jam neprilygome.“

Japonijos jakudzos, kurie garsėja griežtu elgesio kodeksu, susiduria su vis didesniu ne tik policijos, bet ir paprastų piliečių pasipriešinimu.

Visuomenė yra spaudžiama vengti reikalų su gaujomis. Pastaraisiais metais buvo priimti įstatymai prieš firmas, kurios palaiko ryšius su jakudzomis.

Griežtesni įstatymai prieš gaujas ir ne vienus metus trunkanti ekonominė stagnacija aktyvių gangsterių skaičių sumažino iki 53 tūkst. – nuo 80 tūkst. 2009 metais, nurodo policija.

Jakudzos, kurie nėra uždrausti, bet yra reguliuojami ir stebimi, labiausiai priklauso nuo narkotikų kontrabandos, palūkininkavimo ir turto prievartavimo, bet turi ir teisėtų įmonių.

Anglijos Norfolko grafystės veterinarijos centre yra neįprastas pacientas – visai plikas ežys. Jam kasdien daromas masažas, nes tikimasi, kad spygliai ataugs. Specialistų manymu, Nelsonas nupliko dėl streso arba kokios nors traumos, patirtos laukinėje gamtoje. Kol kas masažuotojų pastangos nesėkmingos – dar neprasikalė nė vienas spyglys. Bet ežys, atrodo, labai patenkintas glostomas ir kočiojamas šiltų žmogaus rankų. Be to, jis tapo viso Norfolko numylėtiniu. Nelsonas jau metus laikomas gyvūnų prieglobsčio centre, kuris priklauso Toniai ir Johnui Garneriams. Savanoriai kasdien po pusvalandį masažuoja ežį, migdolų aliejumi įtrina sausą raukšlėtą jo odą. Kai pakliuvo į prieglaudą, Nelsonas buvo išplikęs lopais, bet netrukus iškrito ir kiti spygliai. Kadangi per metus neprasikalė nė vienas šerys, savanoriai baiminasi, kad ežys taip ir liks plikas. Masažas Nelsonui labai patinka. Jei tik galėtų, gyvūnėlis ištisą dieną juo mėgautųsi. Ir geras gyvenimas ežiui greičiausiai nesibaigs. Jei Nelsonas neatsiaugins spyglių, prieglauda ir toliau juo rūpinsis. Ežys negalės būti paleistas į laukinę gamtą, kaip tikėtasi iš pradžių, netekęs savo svarbiausio gynybinio mechanizmo, kuris dar, be to, ir šildo. Neturėdamas spyglių Nelsonas bus per daug pažeidžiamas gamtoje. Tačiau savo džiaugsmui jis turi didžiulį saugų prieglaudos sodą. Prieš porą metų Anglijos veterinarams pavyko išgydyti ežio patelę, įkritusią į valymo priemonėmis užlietą vamzdį. Po masažų, atliekamų įtrinant jos odą alavijų geliu, spygliai ėmė kaltis. „Esame globoję šimtus ežių, bet nieko panašaus į Nelsoną dar niekada neregėjome, – sakė Tonia Garner. – Ant viso savo kūno jis neturi nei jokio spygliuko, nei šeriuko. Kadangi ežys ir be nagų, tai didelė paslaptis. Tikriausiai niekada nesužinosime, kodėl jis prarado plaukus ir spyglius.“ T. Garner pridūrė, jog Nelsonas jau suaugęs ir puikios sveikatos, išskyrus faktą, kad yra plikas. Sutuoktiniai T. ir J. Garneriai įsteigė gyvūnų globos centrą už pinigus, gautus per savo vestuves. Jie visą laiką skiria darbui šioje prieglaudoje, kurioje kasmet prižiūrima iki 1000 gyvūnų. Sutuoktiniai prašo įvairių fondų skirti lėšų, kad galėtų pasirūpinti pas juos patenkančiais laukinės gamtos gyventojais, įskaitant elnius, pelėdas, lapes, voveres, paukščius. „Norime suteikti gyvūnams, tokiems kaip Nelsonas, antrą galimybę gyventi“, – tvirtino Johnas.